2017-01-30 Nr. AB-2468-3-61-3-06479-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-58-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06479-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 1D-9581(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 1 935,16 Eur (6 681,72 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį; atsižvelgiant į šios pensijos dalies nuvertėjimą, priteistą valstybinės pensijos dalį padidinti iki 2 037,82 Eur (7 036,17 Lt); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 3 924,39 Eur (13 550,15 Lt) valstybinės pensijos dalį; 4) išmokėti likusią 20 975,48 Eur (72 424,13 Lt) valstybinės pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl pensijų ribojimo; 4) įpareigoti atsakovą VRM toliau mokėti pareiškėjai paskirtą 3 757,36 Lt dydžio valstybinę pensiją.

Pagrįsdama savo reikalavimus, paaiškino, kad VRM sprendimu jai paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjos teigimu, toks pensijos perskaičiavimas yra neteisėtas, todėl pareiškėjai priteistina visa neišmokėta valstybinės pensijos dalis, taip pat atsakovas įpareigotinas mokėti neperskaičiuotą pensiją.

Savo reikalavimus pareiškėja grindė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Pareiškėja teismui pateiktuose paaiškinimuose pažymėjo, kad ginčo atveju taikytinas ne 6 mėnesių, o 3 metų procesinis skundo pateikimo terminas. Savo poziciją pagrindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, teismui pateiktuose atsiliepimuose (b. l. 17, 44) su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Pagrįsdamas savo poziciją, paaiškino, kad pareiškėjai valstybinė pensija buvo mokama taikant tuo metu galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ginčo santykiai reglamentuojami viešosios teisės, o ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, todėl prašymas kompensuoti infliaciją atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino VRM 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 1D-9581(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti V. S. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, išmokėjimo. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 1 935,16 Eur, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad VRM 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjai nuo 2010 m. lapkričio 18 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuojama taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (b. l. 6–7, 14, 38–39).

Dėl paskirtos valstybinės pensijos sumažinimo pareiškėja 2013 m. spalio 8 d. kreipėsi su prašymu į VRM, kuri 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 1D-9581(11) išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Minėtame sprendime taip pat pažymėta, kad prašymo dalies dėl pensijos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenagrinės, nes yra praleistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas.

Teismas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, taip pat reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką pagrįstumą, yra reikšmingi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateikti išaiškinimai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra reikšmingi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateikti išaiškinimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai; 2012 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, teismas pripažino, kad pareiškėjos gaunama valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota pagrįstai bei teisėtai. Tačiau perskaičiuojant pareiškėjos pensiją nuo 2010 m. lapkričio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, ji turėjo būti ribojama ne Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu 1,3, o 1,5 vidutiniu darbo užmokesčiu.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl valstybinės pensijos dalies, kuri susidarytų netaikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto ribojimo 1,5 vidutiniu darbo užmokesčiu, taip pat Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Remiantis tais pačiais motyvais, atmestas ir skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovus kiekvieną mėnesį mokėti pareiškėjai paskirtą 3 757,36 Lt dydžio pensiją.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą 1,3 vidutinių darbo užmokesčių pensijos (valstybinės ir senatvės pensijos sumos) ribojimą bei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai buvo išmokėta 47 994,50 Lt pensijos dalis (b. l. 38–39, pažymos 5 stulpelis). Tačiau, tuo atveju, jeigu pareiškėjos gaunamų pensijų suma būtų ribojama 1,5 vidutinių darbo užmokesčių pensijos ribojimu, taip pat taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtų išmokėta 54 676,22 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 38–39, pažymos 8 stulpelis).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleidusi 3 metų procesinio skundo padavimo termino, todėl darė išvadą, kad sprendimai, kuriais, taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pareiškėjai buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta valstybinė pensija, nelaikytini įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Toks analogiškos aptartai teisinės situacijos vertinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2004 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-55/2004 ir kt.).

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjos teisių pažeidimas šalintinas priteisiant pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 6 681,72 Lt (54 676,22 Lt – 47 994,50 Lt = 6 681,72 Lt) neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, priteistina valstybinės pensijos nepriemoka perskaičiuotina į eurus taikant 3,4528 Lt/Eur perskaičiavimo kursą. Todėl pareiškėjai priteistina 1 935,16 Eur (6 681,72 Lt / 3,4528 Lt / Eur = 1 935,16 Eur) dydžio valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad sprendžiant ginčus dėl pensijos nepriemokos priteisimo taikytinos ne civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK, o pensijų mokėjimo santykius nustatančios, t. y. viešosios teisės, normos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos prašymas priteistą valstybinės pensijos nepriemoką padidinti atsižvelgiant į piniginių lėšų nuvertėjimą dėl infliacijos nelaikytas pagrįstu, todėl atmestas.

Vertindamas pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti VRM 2013 m. spalio 28 d. sprendimą pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad skundai dėl valstybinių pensijų dalies priteisimo gali būti teikiami per 3 metų procesinį skundo pateikimo terminą.

VRM, 2013 m. spalio 28 d. atsisakiusi nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl pensijos dalies, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, ginčo atveju taikė ne 3 metų, o 6 mėnesių procesinį skundo padavimo terminą, todėl teismas pripažino, kad susiklosčiusią teisinę situaciją aiškino ir teisės aktus taikė netinkamai.

Teismas vertino, kad VRM 2013 m. spalio 28 d. sprendimo dalis, kuria atsisakoma nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, išmokėjimo pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.

III. Pareiškėja V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58–60), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą tenkinant apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė padidinti priteistą 1 935,16 Eur sumą dėl infliacijos iki 2 037,82 Eur, nes teisės aktai, reguliuojantys valstybinių pensijų mokėjimo santykius, šio klausimo nereglamentuoja. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo atmestu reikalavimu priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią nepriemoką. Mano, jog teismas nepasisakė dėl šio reikalavimo esmės, nes šiuo atveju pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjos valstybinė pensija ginčo laikotarpiu perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, delspinigiai nuo grąžinamos neišmokėto darbo užmokesčio dalies už laikotarpį iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja V. S. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti VRM 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 1D-9581(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 1 935,16 Eur (6 681,72 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; atsižvelgiant į šios pensijos dalies nuvertėjimą, priteistą valstybinės pensijos dalį padidinti iki 2 037,82 Eur (7 036,17 Lt); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 3 924,39 Eur (13 550,15 Lt) valstybinės pensijos dalį; 4) išmokėti likusią 20 975,48 Eur (72 424,13 Lt) valstybinės pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl pensijų ribojimo; 4) įpareigoti atsakovą VRM toliau mokėti pareiškėjai paskirtą 3 757,36 Lt dydžio valstybinę pensiją.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino VRM 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 1D-9581(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, išmokėjimo. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 1 935,16 Eur, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjai, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad teismas netinkamai pasisakė dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Mano, jog teismas nepasisakė dėl šio reikalavimo esmės, nes šiuo atveju pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas.

Dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia (be kita ko) dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos reikalavimas indeksuoti dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemokos dalį yra nepagrįstas. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis reglamentuojamas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnyje, jame nėra numatyta galimybė indeksuoti valstybines pensijas dėl infliacijos. Pareiškėja nepateikė, o byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija anksčiau buvo indeksuojama. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl priteistos 1 935,16 Eur sumos padidinimo dėl infliacijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius