2022-06-01 Nr. AB-14804-3-63-3-02286-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2299-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02286-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vilijos Mikuckienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) generalinio direktoriaus pavaduotojo 2021 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 1 P-1656 „Dėl K. K. atleidimo iš vidaus tarnybos” (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui vidutinį tarnybinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką, tai yra už laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (nuo 2021 m. spalio 29 d.) iki sugrąžinimo į vidaus tarnybą dienos.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Iki atleidimo dienos pareiškėjas ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) pareigas. Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą. Muitinės pareigūnu pareiškėjas išdirbo beveik 16 metų; per visą tarnybos laikotarpį kruopščiai ir sąžiningai atliko savo pareigas, neturėjo nei vienos tarnybinės nuobaudos; ne kartą buvo skatintas tiek Klaipėdos teritorinės muitinės direktorės, tiek Departamento generalinio direktoriaus, tiek Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės padėkos raštais, taip pat skatintas padėkos medaliais už nepriekaištingą tarnybą, ne kartą pareiškėjo metinė veikla buvo įvertinta „labai gerai“.

2.2. Visą tarnybos laikotarpį pareiškėjas tarnybines pareigas atlikdavo ir privatų gyvenimą tvarkė taip, kad nenukentėtų muitinės vardas, o Klaipėdos rajono policijos komisariate atliktas ikiteisminis tyrimas niekaip nebuvo susijęs su jo atliekamomis tarnybinėmis pareigomis.

2.3. Nei atlikto ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nebuvo surinkta duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, kuria yra įtariamas. Pareiškėjo kaltė buvo įrodinėjama išimtinai prielaidomis ir subjektyvia teismo nuomone.

2.4. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra ruošiamas kasacinis skundas su prašymu sustabdyti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-171-729/2021, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, vykdymą iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teisme.

2.5. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleidžiamas 2021 m. spalio 28 d., tačiau, kaip matyti iš Įsakymo metaduomenų, jis buvo užregistruotas 2021 m. spalio 28 d., 16 val. 40 min., o Departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Įsakymą pasirašė tik 2021 m. spalio 29 d. 9 val. 38 min. Vadovaujantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos darbo reglamento 59 punktu ir faktiniais bylos duomenimis, Įsakymas buvo pasirašytas 2021 m. spalio 29 d., todėl Įsakymo priėmimo diena ir pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos diena laikytina ne 2021 m. spalio 28 d., o 2021 m. spalio 29 d., tai yra tik 2021 m. spalio 29 d. Įsakymas įgijo teisinę galią.

2.6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatomis (78 str. 1 d., 2 d.), pareiškėjas pažymėjo, kad apie tai, jog yra atleistas iš vidaus tarnybos sužinojo savo iniciatyva, 2021 m. spalio 29 d. (penktadienį), 15 val. 3 min., iš telefoninio pokalbio su Mobiliųjų grupių posto viršininko pavaduotoja, nors jam nuo 2021 m. spalio 18 d. iki 2021 m. lapkričio 4 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, t. y. apie atostogų nutraukimą ir atleidimą iš vidaus tarnybos pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas. Klaipėdos teritorinė muitinė apie atleidimą pareiškėją informavo tik 2021 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (3.10)11D-11786 po to, kai 2021 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Klaipėdos teritorinės muitinės administraciją, prašydamas su juo visiškai atsiskaityti, kadangi nei atleidimo dieną, nei vėliau su pareiškėjo nebuvo atsiskaityta, o atlyginimas už 2021 metų spalio mėnesį į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo pervestas tik 2021 m. lapkričio 4 d. Tai akivaizdžiai įrodo, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš darbo, šiurkščiai pažeidė Statute numatytos atleidimo iš tarnybos tvarką, taip pat atsakovas nenustatė (duomenys neskelbtini) profesinės atsakomybės pagrindų. Dėl (duomenys neskelbtini) profesinės atsakomybės pagrindų buvimo ar nebuvimo atsakovas privalomai turėjo išsiaiškinti, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, kurio išvadų pagrindu jis turėjo apsispręsti dėl tolesnės pareiškėjo tarnybos teisėtumo.

2.7. Pareiškėjui tik skundo pateikimo teismui metu tapo žinoma, kad 2020 m. lapkričio 6 d. jam buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl jo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, šis tarnybinis patikrinimas turėjo būti pradėtas tada, kai, vadovaudamasis galiojančia tvarka, pareiškėjas informavo savo viršininką, kad jam yra įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką. Iki atleidimo dienos pareiškėjo niekas neinformavo apie tarnybinio patikrinimo eigą (jo sustabdymą, atnaujinimą, leidžiant vykdyti pareigybės aprašytą tarnybinę veiklą, ir pan.), o tik 2021 m. lapkričio 16 d. elektroniniu paštu buvo atsiųstas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, prašant pateikti paaiškinimą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Departamento generalinio direktoriaus įsakymai įsigalioja ir registruojami jų pasirašymo dieną ir dėl to ginčo byloje nėra. Departamentas neturi techninių galimybių dokumentus pasirašyti skaitmeniniu parašu, todėl ir Įsakymas buvo pasirašytas popieriniame variante – nuo šio momento Įsakymui yra suteikiamas registracijos numeris ir nuo to momento jis įgyją teisinę galią. Įsakymas buvo užregistruotas 2021 m. spalio 28 d. 16 val. 40 min., t. y. jau po Departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo darbo valandų, todėl sistemoje tą pačią dieną ir nebuvo atžymėtas įsakymo pasirašymas. Dokumentų valdymo skyrius tokiu atveju (turėdami popierinį pasirašytą dokumentą) suteikia sekantį registracijos numerį pagal eiliškumą ir užregistruoja įsakymą tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas. Pareiškėjo minimi metaduomenys yra visiškai nereikšmingi, kadangi Įsakymas nebuvo pasirašytas skaitmeniniu parašu, kaip tą numato teisės aktai. Įsakymas buvo pasirašytas ir užregistruotas būtent 2021 m. spalio 28 d., todėl nėra pagrindo keisti Įsakymo datą į 2021 m. spalio 29 d. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad Įsakymas būtų užregistruotas vėliau nei 2021 m. spalio 28 d. Prašydamas ištaisyti Įsakymo įsigaliojimo datą pareiškėjas netiesiogiai parodo, kad jis sutinka, jog Įsakymas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, tik, pareiškėjo nuomone, atleidimo data turėtų būti nurodoma vėlesnė.

3.2. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad informaciją apie jo atleidimą jis žinojo 2021 m. spalio 29 d. iš telefoninio pokalbio su Mobiliųjų grupių posto viršininko pavaduotoja. Pareiškėjas 2021 m. spalio 29 d. papildomai buvo informuotas ir savo asmeniniu elektroniniu paštu. Pats pareiškėjas po kasmetinių atostogų neatvyko į darbą, todėl akivaizdu, kad informaciją apie savo atleidimą jis žinojo ir ją suprato, todėl teigti, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie atleidimą nėra pagrindo.

3.3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 11 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. IA-199-606/2021 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-171-729/2021, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 4 dalį.

3.4. Vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, darbdavys (Departamentas), gavęs nurodytoje nuostatoje minėtą informaciją, privalo atleisti pareigūną pagal minėtą Statuto straipsnį ir neturi diskrecijos teisės spręsti, ar atleisti pareigūną iš tarnybos ar ne, nes tai savarankiškas atleidimo pagrindas. Tarnybinis patikrinimas atleidžiant pareiškėją iš pareigų pagal minėtą Statuto straipsnį nėra privalomas, todėl pareiškėjo teiginiai šioje dalyje yra nesuprantami. Pats pareiškėjas nepagrindžia savo teiginių jokiais teisės aktais, kurie nurodytu, kad šiuo atveju buvo būtina atlikti tarnybinį patikrinimą prieš atleidžiant pareiškėją iš pareigų Įsakyme nurodytu pagrindu.

3.5. Atsakovas apžvelgė Statuto 78 straipsnio 1 ir 2 punktus ir nurodė, kad paties pareiškėjo minimame Klaipėdos teritorinės muitinės 2021 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. (3.10)11D-11786 yra nurodoma ir primenama, kad pareiškėjas privalo gražinti tarnybinį pažymėjimą, specialius identifikavimo ženklus (3 vnt.), taip pat darbo priemones, kurios priklauso Mobiliųjų grupių postui, t. y. iki minėtos datos pareiškėjas nebuvo atsiskaitęs su darbdaviu ir to nėra padaręs iki atsiliepimo pateikimo dienos. Darbdavys pervedė pareiškėjui priklausantį atlyginimą už spalio mėnesį, nors pareiškėjas nebuvo visiškai atsiskaitęs su darbdaviu, nors, vadovaudamasis Statuto 78 straipsniu, galėjo to nedaryti iki bus gražinti pareiškėjui išduoti tarnybiniai daiktai.

3.6. Teigti, kad atsakovas šiurkščiai pažeidė Statutą nėra pagrindo ir pats pareiškėjas apsiriboja tik abstraktaus pobūdžio argumentais nenurodydamas kokias konkrečiai teisės normas pažeidė Departamentas atleisdamas pareiškėją iš pareigų. Pareiškėjas skunde nurodo argumentus, susijusius su jo atžvilgiu 2020 m. lapkričio 6 d. pradėtu tarnybiniu patikrinimu, tačiau tai su nagrinėjama byla dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų Įsakyme nurodytu pagrindu yra visiškai nesusiję ir neturi reikšmės sprendžiant bylą iš esmės. Tarnybinis patikrinimas yra visai atskira procedūra, kurią pareiškėjas galės apskųsti teismui.

3.7. Pareiškėjas neginčija fakto, kad yra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjas yra pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Nenuginčijus šios aplinkybės nėra pagrindo teigti, kad priimtas Įsakymas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Net ir nustačius minimalius procedūrinius pažeidimus nebūtų pagrindo panaikinti Įsakymą ir grąžinti pareiškėją į tarnyba, kol galioja apkaltinamasis teismo nuosprendis.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo K. K. skundą atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. Įsakymu, vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 76 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 11 d. nutartį ir Muitinės departamento Personalo skyriaus vedėjo 2021 m. spalio 27 d. tarnybinį pranešimą Nr. 7BE-2320 „Dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos” nuspręsta 2021 m. spalio 28 d. atleisti pareiškėją, Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini), iš vidaus tarnybos (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą); nustatyti K. K. išmokėti piniginę kompensaciją už 5,05 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų iš Klaipėdos teritorinei muitinei skirtų asignavimų.

5.2. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Klaipėdos apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-171-729/2021 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 11 d. nutartimi paliktas nepakeistas, pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta bausmė – 30 MGL (1 500 Eur) bauda. Pareiškėjo kasacinius skundus dėl nurodyto nuosprendžio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atsisakyta priimti.

6. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir Statuto nuostatas (72 str. 1 d. 9 p., 76 str. 1 d.), teismas konstatavo, kad Įsakymu pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad Statutas nenumato galimybės pasirinkti, ar atleisti pareigūną esant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytam pagrindui, ar ne. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą visais atvejais pareigūnas, padaręs tyčinį nusikaltimą ir net teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda.

7. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su darbo stažu, skatinimais, tyrimo priežastimi ir pan., teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, stodamas į vidaus tarnybą, žinojo, kokie reikalavimai keliami vidaus tarnybos pareigūnams ir kokioms neigiamoms faktinėms aplinkybėms atsiradus, jis bus neabejotinai atleista iš vidaus tarnybos. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad, atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, jokio papildomo tyrimo atlikti nereikia, pakanka nustatyti faktą, kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis.

8. Teismas, padaręs išvadą, kad nėra pagrindo abejoti, jog Įsakymo popierinis variantas buvo pasirašytas 2021 m. spalio 28 d., nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais ir keisti Įsakyme nurodytą pareiškėjo atleidimo datą į 2021 m. spalio 29 d.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su atsiskaitymu, teismas apžvelgė Statuto nuostatas (78 str. 1 d.) ir pažymėjo, kad su pareiškėju buvo visiškai atsiskaityta 2021 m. gruodžio 23 d. (nurodyta teismo posėdyje). Pareiškėjas nepaneigė aplinkybės, kad nėra pridavęs tarnybinės uniformos, todėl teismas sprendė, jog su pareiškėju buvo atsiskaityta nepažeidžiant Statuto 78 straipsnio reikalavimų.

10. Teismas sprendė, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimą panaikinti Įsakymą ir išvestinius skundo reikalavimus atmetė.

III. 11. Pareiškėjas K. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) pakeisti Įsakyme nurodytą atleidimo dieną į 2021 m. spalio 29 d.; 2) įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį visiškai atsiskaityti su pareiškėju, sumokant kelionės išlaidas į darbą už 2021 m. spalio mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotą uniformą už 2021 m. ir netesybas; 3) panaikinti Įsakymą; 4) grąžinti pareiškėją į Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) pareigas; 5) priteisti pareiškėjui vidutinį tarnybinį atlyginimą už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto (tiek, kiek pagal jį iš vidaus tarnybos atleidžiami už baudžiamąjį nusižengimą nuteisti asmenys) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Jis papildomai nurodo, kad:

12.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarime Nr. KT58-A-N4/2021 „Dėl Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarimas) pripažino, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas taip pat prieštarauja Konstitucijai.

12.2. Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarimu pripažindamas, jog Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pasisakė, kad aiškindamas Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad: valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje; konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai suponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą arba jau yra tapę valstybės tarnautojais. Padaręs šią išvadą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad draudimas būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais neterminuotai ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, negali būti pateisinamas statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė, sistemiškai pasisakė ne tik apie asmenų norinčių stoti į valstybės tarnybą, bet ir jau tapusių valstybės tarnautojais, lūkesčių pažeidimą, todėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuriuo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už bet kokio tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą, taip pat prieštarauja Konstitucijai.

12.3. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalimi, baudžiamojo nusižengimo padarymas nelemia teistumo atsiradimo.

12.4. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad nėra pagrindo keisti Įsakyme nurodytą pareiškėjo atleidimo datą iš 2021 m. spalio 28 d. į 2021 m. spalio 29 d. yra nepagrįstas, nes, vadovaujantis Muitinės darbo reglamento 49 punktu ir Darbo su Valdymo ir sistemos kontrole aprašo 25 punktu, Departamente nustatyta įsakymų rengimo tvarka, kai yra pasirašomi popierinis ir elektroninis dokumentai – jie yra įregistruojami, kai pasirašomi abu dokumentai.

12.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, neobjektyviai, šališkai konstatavo, kad su pareiškėju buvo visiškai atsiskaityta 2021 m. gruodžio 23 d., nes to nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Pareiškėjui iki apeliacinio skundo pateikimo dienos vis dar nesumokėtos kelionės išlaidos į darbą už 2021 m. spalio mėnesį, taip pat nesumokėta kompensacija už nepanaudotą uniformą, nors prašymai Klaipėdos teritorinei muitinei yra pateikti ir tai buvo žinoma ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams. Teismas, pagrįsdamas savo sprendimą, nurodė, kad atsakovo atstovas nurodo, jog pareiškėjas nėra grąžinęs uniformos.

12.6. Aplinkybė, kad 2021 m. spalio 28 d., pareiškėją atleidus iš tarnybos, atlyginimas pareiškėjus buvo išmokėtas 2021 m. lapkričio 4 d., o kompensacija už nepanaudotą uniformą ir kelionės išlaidas vis dar nėra sumokėta, rodo, kad atsiskaityti su pareiškėju yra uždelsta.

12.7. Statuto 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti įstatymai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų tarnybos santykiai ir socialinės garantijos nereglamentuoti šiame statute, kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje numatyta garantija taikytina ir buvusiems muitinės pareigūnams. Klaipėdos teritorinė muitinė privalėjo su pareiškėju visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną – 2021 m. spalio 28 d., tačiau tai padaryta nebuvo.

13. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepimo į skundą pirmosios instancijos teismui argumentus bei papildomai nurodo, kad:

13.1. Statute 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytas ir Įsakymu pritaikytas atleidimo pagrindas ir jo atitiktis Konstitucijai nekelia jokių abejonių, kadangi statutiniams valstybėms tarnautojams yra keliami griežtesnis reputacijos reikalavimai. LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad statutiniai valstybės tarnautojai – tai sugriežtintos drausmės pareigūnai. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje pažymėta, kad statutinė valstybės tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia (be kita ko)) susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.).

13.2. Vien faktas, kad nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas kviesti liudytojus nesudaro prielaidos teigti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas turėjo visas galimybes atsakovo atstovui užduoti jam rūpimus klausimus, susijusius su dokumento registravimu, į visus klausimus pareiškėjas gavo atsakymus. Būtinybės kviestis papildomus liudytojus šioje byloje nebuvo, be to, Departamento atsiliepime yra detaliai nurodyta kaip Įsakymas buvo registruotas, todėl pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginiai šioje dalyje yra visai nepagrįsti ir nereikšmingi.

13.3. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra visai nepagrįstas ir paremtas tik pareiškėjo savotišku situacijos vertinimu. Atsakovas šiuo atveju tik įgyvendina teisės aktų nustatytus imperatyvus. Pareiškėjui grąžinus nurodytus tarnybinius daiktus, neabejotinai butų išmokėtos ir kompensacijos už nepanaudotą tarnybinę uniformą ir kelionės išlaidas. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir neabejotinai priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo 2021 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 1 P-1656 „Dėl K. K. atleidimo iš vidaus tarnybos”, kuriuo pareiškėjas, vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, konstatavo, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata buvo pritaikyta pagrįstai ir pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jo atleidimo datą, neįvertino, kad su pareiškėju nebuvo atsiskaityta laiku, taip pat jis pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto (tiek, kiek pagal jį iš vidaus tarnybos atleidžiami už baudžiamąjį nusižengimą nuteisti asmenys) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Bylos ir LITEKO duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio „Vagystė“ 4 dalį, jo kasacinius skundus buvo atsisakyta priimti. Pareiškėjo padaryta veika yra baudžiamasis nusižengimas, kaltės forma – tyčia.

19. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija, galiojusi iki 2022 m. sausio 5 d.) buvo nustatyta, kad „pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos: <...> 9) kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą <...>“. Pagal Statuto 76 straipsnio 1 dalį Statuto 72 straipsnio 1 dalies 2–11, 14 ir 16 punktuose nurodytais pagrindais pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiais pagrindais atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu.

20. LVAT 2021 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5110-662/2020, aiškinant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą konstatuota, kad ši norma yra imperatyvi ir joje nenumatyta galimybė pasirinkti, ar atleisti pareigūną esant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytam pagrindui, ar ne. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą visais atvejais pareigūnas, padaręs tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda.

21. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas.

22. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl Įsakymo datos pakeitimo, pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, Įsakymas buvo užregistruotas 2021 m. spalio 28 d. (16 val. 40 min.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti atsakovo teiginiais, jog Įsakymo popierinis variantas buvo pasirašytas 2021 m. spalio 28 d. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, priešingi pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo įpareigoti atsakovą visiškai su juo atsiskaityti. Šiuo aspektu primintina, jog Statuto 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, išskyrus atvejus, kai pareigūnas nevykdo šio straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų <...>“. Pagal Statuto 78 straipsnio 2 dalį atleidžiamas iš vidaus tarnybos pareigūnas privalo ne vėliau kaip jo atleidimo dieną grąžinti pareigūno tarnybinį pažymėjimą, specialų ženklą, tarnybinį šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ir sprogmenis jį į pareigas skiriančiam asmeniui arba jo įgaliotam asmeniui, taip pat atiduoti jam patikėtus tarnybinius dokumentus, inventorių, kitas darbo priemones. Pareiškėjas teismo posėdyje (2022 m. vasario 17 d.) nurodė, kad nėra grąžinęs visų Statuto 78 straipsnio 2 dalyje nurodytų daiktų (tarnybinės uniformos), atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas patvirtino, kad pareiškėjas nėra iki galo atsiskaitęs su darbdaviu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą su juo visiškai atsiskaityti yra nepagrįstas.

24. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

25. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikomų teisės normų, įskaitant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija, galiojusi iki 2022 m. sausio 5 d.) nuostatą „pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos: <...> 9) kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą <...>“, galimo neatitikimo Konstitucijai. Paminėta Statuto nuostata, ypač ją įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos kontekste (nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrobė svetimą turtą) yra pateisinama ir proporcinga, nes ja, be kita ko, siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti valstybės tarnyboje einančių pareigas statutinių valstybės tarnautojų patikimumą ir nepriekaištingos reputacijos imperatyvo įgyvendinimą.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, Nutarties 25 punkte išdėstyta pozicija neprieštarauja Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarime išdėstytai oficialiajai konstitucinei doktrinai, kuria pareiškėjas iš esmės ir grindžia savo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, jog paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Statuto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią pretenduojantis į vidaus tarnybą asmuo buvo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštaravo Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš esmės dėl to, kad pagal paminėtą teisinį reguliavimą neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą buvo įtvirtintas neterminuotas draudimas būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais. Atitinkamai Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija, galiojusi iki 2022 m. sausio 5 d.) nuostata, kurios atitiktimi abejoja pareiškėjas, reglamentuoja ne asmenų priėmimo į valstybės tarnybą, o valstybės tarnyboje einančių pareigas statutinių valstybės tarnautojų atleidimo iš jos teisinius santykius.

27. Nenustačius būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

28. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vilija Mikuckienė

Skirgailė Žalimienė