2013-11-18 Nr. AB-8296-3-61-3-00180-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1643/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00180-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. (S. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. (S. V.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. V. (S. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir VSAT Vilniaus rinktinė, atsakovas) 2012 m. lapkričio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (21/20)-27-59 (toliau – ir Išvada) ir pripažinti, kad jo 2012 m. gegužės 25 d. apie 17.15 val. tarnybos metu patirta trauma yra nelaimingas atsitikimas tarnyboje. Taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad VSAT Vilniaus rinktinėje nuo 2002 m. iki 2012 m. lapkričio 22 d. dirbo Sargybų būrio jaunesniuoju specialistu Specialios paskirties užkardoje (toliau – ir SPU). Nelaimingas atsitikimas, kai jis patyrė traumą, įvyko 2012 m. gegužės 25 d. Pagal atsakovo iš anksto patvirtintą mėnesio tarnybos planą grafiką jis nuo 2012 m. gegužės 25 d. 11 val. iki 2012 m. gegužės 26 d. 11 val. turėjo vykdyti tarnybą VSAT Vilniaus rinktinės saugomame ruože. Kadangi buvo mėnesio pabaiga, o jis iš pamainos pareigūnų geriausiai išmanė tarnybinės dokumentacijos pildymą, SPU vado pavaduotojas M.

A. jam nurodė pasilikti užkardoje ir sutvarkyti tarnybinių transporto priemonių kelionės lapus, įpilti į automobilius kuro. Taip pat užkardos vado pavaduotojas, kai pareiškėjas įvykdys duotas užduotis, leido sportuoti VSAT Vilniaus rinktinės sporto salėje tol, kol į užkardą užduotis įvykdę iš konvojaus grįš pamainos pareigūnai. SPU yra nusistovėjusi tvarka, kad pareigūnai, kurie nevyksta prie valstybės sienos, tam, kad nesėdėtų be darbo, sportuoja sporto salėje. Tą dieną maždaug iki 16 val. jis tvarkė tarnybinius dokumentus, įpylė į automobilius kuro ir apie 16.30 val. nuėjo sportuoti.

Buvo penktadienis, VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnams darbas pasibaigė 15.45 val., taigi sportavo vienas. Boksuodamasis patyrė dešinės rankos traumą, tačiau iš karto nesuprato, kas atsitiko, labai skaudėjo, ranka pradėjo tinti. Iš karto apie įvykį pranešė rinktinės budėtojui ir mobiliuoju telefonu paskambino SPU vado pavaduotojui M. A., kuris liepė skambinti SPU vadui D. D.. Po kurio laiko iš konvojaus sugrįžo kolegos, tada pasienietis R. G. tarnybiniu automobiliu nuvežė jį į VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Centro filialą, kuriame padarius rentgeno nuotraukas, diagnozuotas dešinės plaštakos V delnikaulio lūžis su poslinkiu.

Grįžęs į VSAT Vilniaus rinktinę nustatyta tvarka parašė tarnybinį pranešimą, jame išdėstė visas nelaimingo atsitikimo aplinkybes ir išvyko namo. 2012 m. gegužės 26 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas ED Nr. 4392345, kuriame nurodyta nedarbingumo priežastis – nelaimingas atsitikimas darbe. Traumą gydėsi iki 2012 m. liepos 31 d., o 2012 m. liepos 26 d. buvo atvykęs į VSAT Vilniaus rinktinę, kur parašė prašymą pagal grafiką nuo 2012 m. rugpjūčio 4 d. išleisti kasmetinių atostogų. Grįžęs po atostogų pasidomėjo, kaip vyksta tyrimas dėl patirtos traumos, bet VSAT Vilniaus rinktinės juristė pasakė, kad jokio tyrimo nėra, nes negautas jo tarnybinis pranešimas.

Vėliau juristė pasakė prisimenanti tą įvykį, bet, pasitarusi su vadovybe, nutarė, kad trauma nepriskirtina nelaimingam atsitikimui darbe, ir tarnybinio pranešimo neregistravo. Dėl aukšto kraujospūdžio pareiškėjas buvo paguldytas į ligoninę, kurioje gulėjo mėnesį, o 2012 m. spalio 25 d. grįžęs į darbą, parašė pakartotinį tarnybinį pranešimą dėl patirtos traumos. Iš karto jį pasikvietė rinktinės vadas, ėmė klausinėti, kas atsitiko, kaltino, kad gegužės mėnesį neparašė tarnybinio pranešimo, nes rinktinėje jis negalėjo dingti, prašė atsiimti prašymą dėl kompensacijos, sakė, kad jei to nepadarys, gali neigiamai atsiliepti tarnyboje.

VSAT Vilniaus rinktinės juristė gąsdino, kad bus skirta tarnybinė nuobauda, liepė parašyti, kad jis pateikė neteisingą informaciją apie įvykį. Įsižeidęs dėl tokio elgesio jis parašė prašymą atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamoje Išvadoje atsakovas atsisakė išmokėti piniginę kompensaciją už tarnybos metu patirtą dešinės plaštakos traumą, tačiau neišnagrinėjo klausimo, ar sužalojimas tarnybos metu laikytinas nelaimingu atsitikimu tarnyboje pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 49 straipsnio 1 dalį, nors tai privalėjo atlikti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 34 punktu.

Pareiškėjas rėmėsi Statuto 2 straipsnio 8 dalimi, 40 straipsnio 5 dalimi, 49 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, taip pat vadovavosi vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintomis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) bei Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530, (toliau – ir Sąlygos) ir pažymėjo, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas, gavęs informaciją, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, per 1 darbo dieną nuo tarnybinio pranešimo gavimo dienos sudaro komisiją, kuriai paveda tirti nelaimingą atsitikimą, arba atlikti nelaimingo atsitikimo tyrimą paveda kompetentingam darbuotojui. Tvarkos aprašo 15 punkte nustatytos nelaimingą atsitikimą tiriančios komisijos ar darbuotojo pareigos, kurių šiuo atveju atsakovas nevykdė.

Atkreipė dėmesį, kad Išvadoje vartojama sąvoka „galimai patyrė“ yra nepagrįsta. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad į tarnybą 2012 m. gegužės 25 d. 11 val. jis atvyko sveikas, tarnybiniuose dokumentuose nėra užfiksuota, kad trauma įvyko tarnybos pradžioje. Iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad trauma patirta tarnybos metu. Manė, kad atsakovas neišsamiai apklausė pareigūnus M. A., S. M., S. S. ir R. G., nes jiems nebuvo užduotas klausimas, ar tarnybos pradžioje jis buvo sveikas, ar nesiskundė, kad skauda dešinę ranką (plaštaką). Visai nebuvo apklaustas SPU vadas D. D., kuriam apie įvykį buvo pranešta ir kuris turėjo pareigą tarnybiniu pranešimu apie tai informuoti vidaus reikalų įstaigos vadovą. Atsakovas, pažeisdamas Tvarkos aprašą, neišsamiai apklausė SPU vado pavaduotoją, be to, pastarasis nepaneigė, kad jam leido sportuoti, tik nurodė, kad neatsimena, ar jis prašė leidimo. Taip pat nepagrįstas teiginys, kad jis savavališkai pažeidė tarnybos vykdymo užduotį, kadangi nenurodyta, kurią iš tarnybos žiniaraštyje nurodytų tarnybos vykdymo užduočių pažeidė, jei nuo 11 val. iki 20 val. pareigūnai S. M., S. S. ir R. G. užkardos vado pavaduotojo nurodymu buvo išvykę į konvojų, o jis paliktas rinktinėje ir vienas net neturėjo galimybės ir teisės vykti prie valstybės sienos ir vykdyti nurodytas užduotis.

Pagal VSAT Vilniaus rinktinės Sargybų būrio jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 7.8 punktą, jo fizinis pasirengimas turėjo atitikti pareigūnams, priskiriamiems pagal darbo pobūdį antrajam lygiui, nustatytus fizinio pasirengimo reikalavimus ir papildomus reikalavimus, nustatytus VSAT pareigūnams. Pagal Statuto 6 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pareigūnas turi turėti tokį fizinį pasirengimą, kokio reikalauja jo pareigybės aprašymas ir kiti teisės aktai. Dėl nurodytų priežasčių jo 2012 m. gegužės 25 d. apie 17.15 val. patirta trauma pagal Statuto 2 straipsnio 8 dalį priskirtina nelaimingam atsitikimui tarnyboje, nes tai buvo įvykis tarnybos metu – sportuodamas patyrė sveikatos sutrikdymą.

Tarnybos metu, laukdamas kolegų, grįžtančių iš konvojaus ir tuo metu sportuodamas atsakovo sporto salėje, nepažeidė tarnybos drausmės, buvo gavęs SPU vado pavaduotojo leidimą ir tokie veiksmai atitiko Statuto 6 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 21 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Atsakovas tarnybinį patikrinimą atliko pažeisdamas teisės aktus, įvykį ištyrė nevisiškai ir neobjektyviai. Jis, laikydamasis Tvarkos aprašo 3 punkto, patyręs traumą, iš karto paskambino, t. y. žodžiu pranešė tiesioginiam vadovui SPU vado pavaduotojui M.

A., kuris tą dieną buvo darbe vietoje SPU vado D. D.. VSAT Vilniaus rinktinės budėtojo darbo žurnale pažymėta, kad jis patyrė traumą, buvo išvežtas į ligoninę (apie tai 20 val. buvo informuotas SPU vadas D. D.), buvo atleistas nuo tolesnės tarnybos, apie įvykį informuota rinktinės vadovybė. Šią informaciją fiksavo pareigūnas G. U., kuris tarnybinio patikrinimo metu apklaustas nebuvo. Neištirta aplinkybė, kas nurodė rinktinės budėtojui šio įvykio neįtraukti į suvestinę. Tiesioginis vadovas SPU vadas D. D. rinktinės budėtojo apie įvykį buvo informuotas 2012 m. gegužės 25 d. 20 val., bet nei tą dieną, nei pirmadienį (2012 m. gegužės 28 d.) rinktinės vado, pažeisdamas Tvarkos aprašo 6 punktą, tarnybiniu pranešimu apie įvykį neinformavo.

Iš budėtojo darbo žurnalo įrašo matyti, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas informaciją apie tai, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, gavo 2012 m. gegužės 25 d., bet nustatytais terminais ir tvarka nesudarė komisijos nelaimingam atsitikimui tirti, nepavedė to padaryti kitam darbuotojui, o 2012 m. spalio mėnesį gavęs pakartotinį tarnybinį pranešimą apkaltino, kad per vėlai kreipėsi. Atsakovas turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą 2012 m. gegužės 28 d. sudaryti komisiją ir ištirti nelaimingą atsitikimą, o komisija, nustačiusi, kad patirta trauma pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį nelaikytina sužalojimu, susižalojimu arba sveikatos sutrikdymu atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 34 punktu, privalėjo pradėti tarnybinį patikrinimą ir jį atlikti pagal Taisykles, patvirtintas vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 1V-138. Manė, kad jo patirta trauma laikytina nelaimingu atsitikimu tarnyboje pagal Statuto 49 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas VSAT Vilniaus rinktinė atsiliepimu į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime vadovavosi Statuto 40 straipsniu, 49 straipsnio 1, 3, 5 dalimis, Sąlygų 3 punkto nuostatomis ir pažymėjo, kad Sąlygos nenustato, jog draudžiamaisiais įvykiais laikytini atvejai, kai pareigūnai susižaloja sportuodami ir savavališkai pakeitę tarnybos užduotį. Taip pat rėmėsi Taisyklių 3–6 punktų nuostatomis ir akcentavo, kad nukentėjęs pareigūnas arba šio pareigūno sveikatos sutrikdymo liudininku buvęs kitas pareigūnas privalo nedelsdamas apie tai tarnybiniu pranešimu informuoti tiesioginį viršininką ar vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovą, kuris per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos pavaldžiam valstybės tarnautojui paveda atlikti tarnybinį patikrinimą. Taigi sprendžiant klausimą dėl kompensacijos skyrimo pareigūnui turi būti tinkamai ir pagrįstai nustatytos įvykio, kurio metu pareigūnas patyrė sveikatos sutrikdymą, aplinkybės, įrodančios, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo motyvai yra tiesiogiai susiję su jo atliekamomis pareigomis ar statusu. Statute nustatytų vidaus tarnybos pareigūnams mokamų kompensacijų paskirtis, atsižvelgiant į jų dydį ir skyrimo sąlygas, yra kompensuoti galimą sveikatos ar gyvybės praradimą, atsiradusį būtent dėl tarnybos ypatumų, o ne dėl įprastų (normalių) tarnybos sąlygų, kuriomis savo pareigas atlieka visi kiti valstybės tarnautojai. Paaiškino, kad atlikus tarnybinį patikrinimą, nustatyta, kad būtent dėl pareiškėjo kaltės jam nesilaikius tarnybos vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir nesuderinus su tiesioginiu vadovu, sportuojant VSAT Vilniaus rinktinės vadavietės sporto salėje, jis galimai susitrenkė dešinės rankos plaštaką, kurią, kaip nurodyta budėtojo darbo žurnale, truputį skaudėjo. Išvadoje buvo konstatuota, kad S. V. susižalojimas nėra susijęs (nėra priežastinio ryšio) su tarnybinių pareigų atlikimu, todėl nėra teisinio pagrindo jam išmokėti Statuto 40 straipsnyje nustatytą kompensaciją.

Pareiškėjas S. V. apie susižalojimą VSAT Vilniaus rinktinės SPU vado pavaduotojo M. A. nei žodžiu, nei raštu neinformavo ir savavališkai išvyko į VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Centro filialą. Mobiliojo ryšio operatorius, teikiantis ryšio paslaugas VSAT Vilniaus rinktinei, duomenų apie buvusius skambučius nearchyvuoja, todėl atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo galimybės gauti įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad patyręs dešinės rankos plaštakos traumą apie tai žodžiu (telefonu) informavo jam tarnybos užduotį nustačiusį SPU vado pavaduotoją M. A.. Tik apie 20.00 val. išėjęs iš medicinos įstaigos apie patirtą traumą įstaigos telefonu informavo tuo metu išvykoje buvusį minėtos užkardos vadą D. D., tačiau tarnybinio pranešimo apie įvykio aplinkybes nerašė, jokių dokumentų iš medicinos įstaigos darbdaviui nepateikė. Pareiškėjas neneigia, jog VSAT Vilniaus rinktinės Specialiosios paskirties užkardos vadui jis paskambino po apsilankymo medicinos įstaigoje ir nenorėjo imti nedarbingumo pažymėjimo, bet vadui pasakius viską tvarkyti kaip priklauso, grįžo į darbo vietą. Budėtojo darbo žurnale skiltyje „Taikytos priemonės“ įrašyta, kad S. V. kreipėsi į VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Centro filialą, kur jam diagnozuotas dešinės plaštakos V delnikaulio lūžis.

Pareiškėjas nenurodo, kam konkrečiai jis adresavo savo tarnybinį pranešimą ir kam jį įteikė, nes VSAT Vilniaus rinktinė nei tiesiogiai iš šio pareigūno, nei kitais būdais tokio dokumento nėra gavusi ir toks dokumentas neregistruotas. Vilniaus rinktinei nei minėtą dieną, nei vėliau (iki tarnybinio patikrinimo atlikimo pradžios) nebuvo pateiktas ir VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo dokumentas ar išrašas iš jo apie patirtą traumą. Darė išvadą, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 25 d. apie 17.15 val. galimai patyrė dešinės rankos plaštakos traumą, tačiau įrodymų, jog ją patyrė tarnybos metu, sportuodamas, jis nepateikė, teisės aktų nustatyta tvarka apie įvykį VSAT Vilniaus rinktinės SPU vadovybės neinformavo.

Šiuos duomenis jis darbdaviui pateikė tik daugiau kaip po penkių mėnesių, nors neabejotinai turėjo galimybę tai padaryti anksčiau, todėl darbdavys neteko objektyvios galimybės operatyviai ir išsamiai Tvarkos aprašo nustatyta tvarka ir terminais ištirti ir įvertinti šio įvykio aplinkybes ir įrodymus. Dėl praėjusio ilgo laiko tarpo tiek su įvykiu susijusių asmenų parodymai, tiek kiti įrodymai tapo ne tokie konkretūs ir patikimi. Ne dėl darbdavio kaltės pavėluotai pradėto tarnybinio patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti objektyvios tiesos, todėl pareiškėjo S. V. teiginiai apie jo neva teiktą tarnybinį pranešimą bei pastangas telefonu informuoti tiesioginius vadovus nepagrįsti ir vertintini kritiškai.

Be to, pareiškėjas teikti informaciją apie galimai tarnybos metu patirtą traumą atsisakė ir šiuo klausimu atliekant tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjo teiginiai, jog VSAT Vilniaus rinktinės SPU yra nusistovėjusi tvarka, kad pareigūnai, kurie nevyksta prie valstybės sienos, tam, kad nesėdėtų be darbo, sportuoja sporto salėje, neatitinka tikrovės. SPU vadovybės sprendimu tarnybos metu būdami užkardos dislokacijos vietoje pareigūnai kartais turi galimybę sportuoti šalia esančioje sporto salėje, tačiau be išimčių tik su užkardos vado ar jo pavaduotojo žinia ir leidimu, kai planuotos tarnybinės užduoties vykdymo metu (paprastai konvojuojant sulaikytuosius) atsiranda galimybė kelis pareigūnus ribotą laiko tarpą atleisti nuo tiesioginių funkcijų vykdymo.

Pareiškėjo teiginys, kad užkardos vado pavaduotojas jam leido sportuoti, vertinamas kritiškai, nes tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pareigūnas būtų gavęs tiesioginio viršininko VSAT Vilniaus rinktinės SPU vado D. D. ar vado pavaduotojo M. A. nurodymą ar leidimą sportuoti.

Vidaus reikalų įstaigose tarnaujantiems pareigūnams keliami papildomi reikalavimai tiek fizinei būklei, tiek ir dalykinei kompetencijai, todėl šių įstaigų vadovybė nuosekliai laikosi pozicijos, jog pareigūnai nuolat tiek tarnybos metu, tiek ir po jos savarankiškai privalo kelti savo kvalifikaciją ir gilinti žinias. Todėl pareigūnai tarnybos metu, kai nėra būtinybės aktyviais veiksmais vykdyti tarnybinę užduotį, skatinami tobulinti savo žinias ir tarnybinę kompetenciją, o išimtys sportuoti suteikiamos tik atskirais atvejais, esant galimybei ir atitinkamoms palankioms aplinkybėms. Atsakovo manymu, tarnybos metu be tiesioginio vadovo leidimo pakeitęs tarnybinės užduoties vykdymą ir pradėjęs sportuoti savo malonumui, pareiškėjas turėjo rimtus motyvus darbdaviui neteikti teisingos informacijos apie šį įvykį, vengti nustatyta tvarka raštu paaiškinti galimai buvusio įvykio aplinkybes ir pateikti atitinkamų dokumentų kopijas. Tokias prielaidas patvirtina faktas, kad pareiškėjas turėjo galimybę tai padaryti nedarbingumo metu bei 2012 m. liepos 26 d. atvykęs į darbovietę pateikti prašymą suteikti atostogas. Neatmestina galimybė, kad turėdamas tikslą palikti tarnybą pareiškėjas VSAT Vilniaus rinktinei pateikė ne visus ar neatitinkančius tiesos duomenis apie 2012 m. gegužės 25 d. įvykius, o įrodymų, kada ir kokiomis aplinkybėmis patyrė traumą, nei atliekant tarnybinį patikrinimą, nei skunde teismui nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad pagrindiniai ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra Statutas, Tvarkos aprašas, Taisyklės, Sąlygos. Nurodė Statuto 2 straipsnio 8 dalį, 40 straipsnį ir jo 3 dalį, 49 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2258/2009, 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010. Teismas citavo Sąlygų 3.1 punktą. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 25 d., būdamas VSAT Vilniaus rinktinės patalpose, patyrė dešinės rankos V delnikaulio lūžį su poslinkiu, įrodyta remiantis byloje esančiais dokumentais: VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo pažyma (b. l. 43), medicinos dokumentų išrašu (b. l. 36). Taigi atsakovo abejonė, kad pareiškėjas „galimai patyrė traumą“, paneigiama remiantis byloje esančiais dokumentais.

VSAT Vilniaus rinktinės vado 2010 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 8-449 „Dėl pareigūnų fizinio pasirengimo gerinimo“ (b. l. 60) 1.1 punkte nustatyta, kad Vilniaus rinktinės statutiniams valstybės tarnautojams, kurie dirba ne pamaininį darbą, pageidaujantiems gerinti savo fizinį pasirengimą, fizinio pasirengimo užsiėmimai ir užsiėmimai, reikalingi pasirengti pareigūnams, kad atitiktų papildomus reikalavimus, organizuojami ne rečiau kaip kartą per savaitę, iš viso 2 val. tarnybos metu. Pagal įsakymo 3.1 punktą fizinio pasirengimo užsiėmimai ir užsiėmimai, reikalingi pasirengti pareigūnams, kad atitiktų papildomus reikalavimus, privalo būti organizuojami suderinus su skyrių, poskyrių viršininkais bei struktūrinių padalinių vadovais taip, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas skyrių, poskyrių bei struktūrinių padalinių funkcijų vykdymas. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas M. A. parodė, kad 2012 m. gegužės 25 d. dirbo keturi pareigūnai. Pareiškėjui jis nurodė pasilikti užkardoje ir sutvarkyti dokumentus. Tarnybos metu pareiškėjas vykdė užduotis, kurios jam buvo pavestos. Apie įvykį sužinojo iš vado žodžių ir žiniaraščio. Pareiškėjas turėjo gauti leidimą sportuoti, tačiau jo leidimo neprašė. D. D. teismo posėdyje parodė, kad įvykio dieną buvo išvykęs į Pagėgių rinktinę. Pareiškėjas jam paskambino apie 17 val., skambino ne vieną kartą. Neprisiminė, ar dėl įvykio rašė tarnybinį pranešimą, taip pat kada pamatė gydytojų pažymą dėl pareiškėjo traumos. Pažymėjo, kad norėdamas sportuoti, pareiškėjas turėjo paprašyti leidimo M. A. arba jo. Šiuo atveju jo leidimo pareiškėjas neprašė. Manė, kad įvykis su tarnybine užduotimi nesusijęs. Teismo posėdyje liudytojas S. M. parodė, kad paprastai būna taip, jei turi laiko, paprašai vado ir eini sportuoti. Tokia yra nusistovėjusi tvarka (žr. priedą prie bylos su kompiuterine laikmena).

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–145/2010) ir darė išvadą, kad nelaimingu atsitikimu tarnyboje gali būti pripažįstamas tik toks įvykis, kai pareigūnas sportuoja vykdydamas atitinkamą vadovybės nurodymą ir sportuodamas patiria traumą. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis pamainomis (b. l. 34–35), be to, iš liudytojų parodymų matyti, kad jis nebuvo gavęs vado ar vado pavaduotojo leidimo sportuoti tarnybos metu. Vadinasi, tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas sportavo neturėdamas tam leidimo, todėl jo patirta trauma nelaikytina nelaimingu atsitikimu tarnyboje, kaip tai suprantama pagal Statuto 49 straipsnio 1 dalį. Padaryta išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos taip pat netaikytinos, kadangi pareiškėjas sportuodamas tarnybinių pareigų neatliko, be to, jo sportavimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Dėl procedūrinių pažeidimų teismas nurodė Statuto 49 straipsnio 3 dalį, Tvarkos aprašo 3, 6, 8, 13, 14, 15, 18, 34 ir 35 punktų nuostatas ir aptarė 2012 m. gegužės 25 d. žiniaraštyje Nr. 000198 (b. l. 34–35) bei Vilniaus rinktinės budėtojo darbo žurnale (b. l. 40) užfiksuotas aplinkybes, liudytojų teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus. Nustatė, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas, gavęs informaciją apie tai, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, nesiėmė veiksmų, kad būtų sudaryta komisija, kuriai būtų pavesta tirti nelaimingą atsitikimą, arba atlikti nelaimingo atsitikimo tyrimą pavesta kompetentingam darbuotojui. Tvarkos aprašo 1 priede nustatytos formos aktas nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo surašytas. Iš bylos medžiagos matyti, kad tik 2012 m. spalio 25 d. pareiškėjui pateikus tarnybinį pranešimą dėl kompensacijos išmokėjimo (b. l. 33), VSAT Vilniaus rinktinės vado rezoliucija 2012 m. spalio 29 d. atsakingam darbuotojui pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, nors, kaip matyti iš 2012 m. gegužės 25 d. žiniaraščio (b. l. 34–35) bei liudytojų parodymų teismo posėdyje, apie tai, kad pareiškėjas susižalojo sportuodamas VSAT Vilniaus rinktinės sporto salėje, tiek pareiškėjo tiesioginiam vadovui, tiek vidaus reikalų įstaigos vadovui buvo žinoma dar 2012 m. gegužės 25 d.

Nagrinėjamu atveju visa informacija apie tai, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 25 d. VSAT Vilniaus rinktinės patalpose esančioje sporto salėje sportavo ir susižeidė, buvo žinoma dar įvykio dieną, tačiau jokių veiksmų iki pat 2012 m. spalio 25 d. nebuvo imtasi. Teismas, apibendrinęs išdėstytas nuostatas, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju VSAT Vilniaus rinktinėje nebuvo laikytasi Tvarkos aprašo reikalavimų, tačiau manė, kad nurodyti procedūriniai pažeidimai yra neesminiai, nes neturi įtakos teisingam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui, kadangi dėl paties įvykio fakto ginčo nėra, jis užfiksuotas rašytiniuose įrodymuose, pareigūnų paaiškinimuose ir tarnybiniuose pranešimuose bei liudytojų paaiškinimuose teismo posėdyje. Apklausęs liudytojus teismo posėdyje teismas darė išvadą, kad pareiškėjas savo gynybos teisę įgyvendino tinkamai galėdamas užduoti ir užduodamas klausimus teismo posėdyje. Iš ištirtų įrodymų teismas darė išvadą, kad net ir tuo atveju, jei Tvarkos aprašo nuostatos nebūtų pažeistos, ginčijamos Išvados turinys nesikeistų. Taigi, nors ir nebuvo laikytasi Tvarkos apraše nustatytų reikalavimų, tačiau Išvadoje, kaip buvo konstatuota, pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjo patirta trauma nelaikytina nelaimingu atsitikimu tarnyboje, jo susižalojimas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei bei sveikatai dėl tarnybinių pareigų atlikimo, todėl jis neturi teisės gauti nei Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytos kompensacijos, nei 49 straipsnio 1 dalyje nurodytos draudimo išmokos. Įvykio aplinkybės iš esmės buvo įvertintos objektyviai, priimtas sprendimas įformintas tarnybinio patikrinimo išvadoje, todėl jis laikytas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestas.

III. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 80-83) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad jo 2012 m. gegužės 25 d. apie 17 val. 15 min. tarnybos metu patirta trauma yra nelaimingas atsitikimas tarnyboje. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytas aplinkybes ir mano, kad teismas, pasisakydamas, jog iš liudytojų parodymų matyti, kad jis sportavo sporto salėje neturėdamas tam leidimo, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Vienintelis liudytojas, kuris teisme parodė, kad jis neturėjo leidimo sportuoti, – SPU vado pavaduotojas M. A.. Tarnybinio patikrinimo metu šis liudytojas paaiškinime atsakovui buvo nurodęs, kad „ar jaunesnysis specialistas S. V. prašėsi sportuoti pas mane bei ar gavo leidimą sportuoti tiksliai neprisimenu, nes praėjo daug laiko“. Teisme M. A. parodė, kad nedavė apeliantui leidimo sportuoti. Į jo atstovo klausimą, kodėl jis iš esmės pakeitė parodymus, duotus tarnybinio patikrinimo metu ir teisme, jis paaiškino, kad „prisiminiau, kad neleidau“.

Apeliantas pažymi, kad visos aplinkybės, kurias jis nurodė skunde, teismo posėdžio metu pasitvirtino. Būtent D. D. parodymai, duoti teisme, paneigė sistemingą atsakovo aiškinimą, kad apeliantas apie įvykį jį (atsakovo) nustatyta tvarka neinformavo, kad atsakovas nieko apie tai nežinojo iki 2012 m. spalio 25 d. Bylos rašytine medžiaga ir liudytojų parodymais buvo paneigta atsakovo pozicija, kad apeliantas pažeidė tarnybos užduoties vykdymą ir savavališkai sportavo. Jis negalėjo savavališkai pakeisti tarnybinės užduoties vykdymo, nes buvo paskirtas į rezervinę grupę, prie valstybės sienos patruliuoti nebuvo išvykęs. Daro išvadą, kad atsakovas, 2012 m. gegužės 25 d. gavęs informacijos apie nelaimingą atsitikimą darbe, šį neeilinį įvykį bandė nuslėpti, nurodydamas jo netraukti į suvestinę, siekdamas, kad įstatymo nustatyta tvarka nebūtų išmokėta draudimo išmoka. Todėl M. A. teisme staiga prisiminė, kad sportuoti jam nedavė leidimo.

Apelianto manymu, teismas pagrįstai nustatė atsakovo padarytus procedūrinius pažeidimus, tačiau neteisingai įvertino įrodymus, ne pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, nesivadovavo įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. M. A., taip pat ir D. D. teisme parodė, kad nebuvo tokių atvejų, kad jei pareigūnas prašė leidimo sportuoti, kai nėra kitų tarnybinių užduočių, jam būtų neleista tai daryti. Tai, kad atsakovas, nors neigė žinojęs apie 2012 m. gegužės 25 d. nelaimingą atsitikimą darbe, bet jis savo konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, nes jam iki pat nedarbingumo pabaigos mokėjo 100 procentų darbo užmokesčio, kadangi nedarbingumo pažymėjime buvo nurodyta, kad susirgimo priežastis – nelaimingas atsitikimas darbe. Jei jis nesutiktų su šią formuluote, jis patikrinęs elektroninį nedarbingumo pažymėjimą galėtų ne laukti jo prašymo išmokėti kompensaciją, bet nustatyta tvarka pradėti aiškintis, kas vyko 2012 m. gegužės 25 d. Šių veiksmų jis neatliko, priešingai, bandė iki pat teismo nuslėpti ką nors žinojęs apie nelaimingą atsitikimą. Teigia, jog jo patirta trauma laikytina nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 49 str. 1 d.), tai atitinka teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-311/2012, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2295/2012 ir kt.).

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87-92) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytu įvykio aplinkybių vertinimu ir mano, kad šis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Taip pat nesutinka su apelianto pateiktu aplinkybių vertinimu. Apeliantas teigia, jog SPU yra nusistovėjusi tvarka, kad pareigūnai, kurie nevyksta prie valstybės sienos (konvojaus metu, susirinkimų metu, kuomet pamainos vyresnysis yra pas vadą ir pan.), tam kad nesėdėtų be darbo, sportuoja sporto salėje. Tokie teiginiai neatitinka tikrovės ir jie buvo paneigti minėto teismo posėdžio metu: tiek šios užkardos vadovybė, tiek ir apelianto kolegos patvirtino, kad tik atskirais nereguliariais atvejais (paprastai užkardos pareigūnai tarnybą vykdo prie valstybės sienos arba atlikdami įvairias užduotis) ir tik su užkardos vadovybės žinia ir pritarimu užkardos dislokacijos vietoje tarnybą vykdantiems pareigūnams leidžiama sportuoti šalia esančios VSAT Vilniaus rinktinės vadavietės sporto salėje, tačiau tokios išimtys nesistemingos ir teisės aktų nereglamentuotos. Priešingai, minėto posėdžio metu teismui buvo pateiktas minėtų įvykių metu galiojęs VSAT Vilniaus rinktinės vado 2010 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. 8-449 „Dėl pareigūnų fizinio pasirengimo gerinimo“, kurio 1.1 punkte nustatytas tik nepamaininį darbą dirbančių Vilniaus rinktinės statutinių valstybės tarnautojų (pareigūnų) fizinių užsiėmimų reglamentavimas, o šio įsakymo 3.2 punkte įsakmiai nurodyta, jog pareigūnai, pageidaujantys gerinti savo fizinį pasirengimą darbo metu, ne tarnybos vietoje, tai gali daryti tik VSAT Vilniaus rinktinės rašytiniu nurodymu. Tokio rašytinio nurodymo pareiškėjas nebuvo gavęs ir neturėjo, o jo teiginys, kad užkardos vado pavaduotojas jam leido sportuoti sporto salėje, buvo paneigtas teismo posėdžio metu. Pareiškėjas savavališkai nusišalinęs nuo tarnybos ir nuėjęs sportuoti pažeidė galiojančių teisės aktų nuostatas.

Pabrėžia, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės sportuoti tarnybos metu, kai paskirta tarnybinė užduotis, o minėtu Vilniaus rinktinės vado įsakymu sportinei formai palaikyti skiriamas laiko terminas tik ne pamainomis dirbantiems asmenims, užsiėmimų laiką derinant su tiesioginiais vadovais taip, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas padalinių funkcijų vykdymas. Be to, pareiškėjas savo sportinei formai palaikyti nepagrįstai pasirinko potencialiai pavojingą sportavimo metodiką, o dėl jo atsisakymo teikti bet kokius įrodymus ar paaiškinimus darbdavys neturėjo galimybės įvertinti, ar pareigūnas S. V. sportuodamas laikėsi atsargaus elgesio taisyklių, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo klausimu ir daromos išvados apie tariamą jo vykdytų veiksmų teisėtumą nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Remiantis VSAT Vilniaus rinktinės finansinės apskaitos dokumentų išrašais, apeliantui teisės aktų nustatyta tvarka buvo mokamos atitinkamai 40 proc. ir 80 proc. darbo užmokesčio dydžio išmokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2012 m. lapkričio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. (21/20)-27-59, kurioje nurodyta, jog nėra objektyvių duomenų, kad pareigūno susižalojimas būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat įvykis nevertintinas kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog pareigūno sveikatos sutrikdymo aplinkybės atitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas bei konstatuota, kad S. V. piniginė kompensacija už galimai tarnybos metu patirtą dešinės rankos plaštakos traumą nepriklauso, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis). Statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas Statute ir su jo įgyvendinimu susijusiais poįstatyminiais teisės aktais numatytomis sąlygomis ir tvarka.

Statuto 40 straipsnio 3 dalis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį (byloje aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo mokama nustačius vieną iš šių atvejų:

1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;

2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;

3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 straipsnio 8 dalis).

Pagal Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – ir Taisyklės) 3–10 punktų nuostatas dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti priežastinį ryšį ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti ar yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 punktas).

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 25 d. 11.00 val. iki 2012 m. gegužės 25 d. 11.00 val. vykdė tarnybą. Remiantis VSAT Vilniaus rinktinės Specialiosios paskirties užkardos vado pavaduotojo M. A. paaiškinimu, 2012 m. gegužės 25 d. 11.00 val. pamainos vyresnysis, vyresnysis specialistas S. M., jaunesnysis specialistas R. G. ir vyresnysis pasienietis S. S. išvyko į konvojų, kadangi reikėjo konvojuoti 2 asmenis. Pareiškėjas, kaip gerai išmanantis dokumentaciją, buvo paliktas užkardoje, kad padėtų sutikrinti kelionės lapus ir pripildytų visoms tarnybinėms transporto priemonėms degalų savaitgaliui. Įvykdęs užduotį, S. V. sportuodamas patyrė dešinės rankos traumą. Atlikus medicininę apžiūrą diagnozuotas dešinės plaštakos V delnikaulio lūžis su poslinkiu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos (tarnybinio patikrinimo išvados, paties S. V. tarnybinio pranešimo), pareiškėjas sužalojimą patyrė sportuodamas sporto salėje, t. y. jokio padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno sveikatos ar gyvybės atžvilgiu nebuvo. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog tarnybinės funkcijos buvo atliekamos neįprastomis sąlygomis – esant padidėjusiam pavojui ar padidėjusiai rizikai sveikatai ar gyvybei. Kitaip sakant, tarnybinių funkcijų atlikimas nebuvo priežastiniame ryšyje su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei. Analogiškai ši Statuto nuostata aiškinama ir taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–2258/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–263/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–1987/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–1827/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–2258/2009 ir kt.).

Atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas (Statuto 40 straipsnio 3 dalį), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo susižalojimas tarnyboje negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, taip pat nėra pagrindo išvadai padaryti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo susižalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją. Byloje nėra duomenų, kad S. V. sveikata buvo sutrikdyta kitų asmenų poveikiu iš šalies dėl atitinkamų teisėtai atliktų jo veiksmų vykdant tarnybines pareigas ar atitinkamo statuso vidaus tarnyboje.

Tais atvejais, kai pareigūno sveikata sutrikdoma tarnybos metu arba jam vykdant tarnybines pareigas, tačiau ne Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais (nėra būtinų sąlygų, t. y. padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos sveikatai arba kitų asmenų poveikio iš šalies dėl atitinkamų pareigūno teisėtai atliktų veiksmų), pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato Statuto 41 straipsnis ir valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojantys teisės aktai.

Tačiau kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovas pareiškėjo sporto salėje patirtos traumos nepripažino nelaimingu atsitikimu tarnyboje, todėl S. V. neteko teisės ir į draudimo išmoką. Tokia atsakovo išvada nėra pagrįsta ir teisėta dėl šių aplinkybių: pirma, pareiškėjas susižalojo būdamas tarnyboje ir dėl šio fakto ginčo nėra; antra, S. V. susižalojo tarnybos vietoje, t. y. Vilniaus rinktinės vadavietės sporto salėje; trečia, statutiniams pareigūnams keliami specialūs fizinio pasirengimo reikalavimai – pareigūnai privalo nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties (Statuto 21 straipsnio 4 dalis), todėl būtinas sistemingas fizinės formos palaikymas. Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos. Nors šiuo nagrinėjamu (individualiu) atveju S. V. veiksmai (užsiėmimai sporto salėje nebuvo numatyti pagal grafiką) tiesiogiai nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu, tačiau atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir ginčo teisinių santykių reguliavimą (Statuto 2 straipsnio 8 dalis, 21 straipsnio 4 dalis, 49 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas traumą patyrė tarnyboje ir šis įvykis pripažintinas nelaimingu atsitikimu, susijusiu su tarnyba.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas yra būdai atitikti Vidaus tarnybos statuto 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas (neatsižvelgiant į jų konkretų būdą ir konkrečią sporto šaką) nelaikytini tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Vidaus tarnybos statuto taikymo požiūriu vertintini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalis), o ne sveikatos sutrikdymu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme (2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-193/2010).

Pareiškėjas prašo pripažinti, jog jo 2012 m. gegužės 25 d. tarnybos metu patirta trauma – dešinės plaštakos V delnikaulio lūžis su poslinkiu – yra nelaimingas atsitikimas tarnyboje. Šių faktų pripažinimas yra teismo nustatytų bylos aplinkybių, grindžiamų surinktų ir ištirtų byloje įrodymų visuma, konstatavimas, o tai remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalimi, nurodoma sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatoma, kokiu būdu ginama pažeistoji teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7–915/20004, Administracinių teismų praktika Nr. 4)). Tai reiškia, jog pareiškėjas turi aiškiai ir konkrečiai suformuluoti skundo dalyką – nurodyti, kokiu konkrečiu būdu prašoma apginti pažeistą jos subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą (pavyzdžiui, panaikinti, įpareigoti, pakeisti ir pan.). Skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos ginčo šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalintų padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigotų atsakovą atlikti konkrečius veiksmus (priimti konkretų sprendimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl administracinių teismų kompetencijos, ne kartą yra konstatavęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A14-261/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 1 (11), 2007, 206-213 l., 2007 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 1 (11), 2007, 214-220 l.).

S. V. prašo priteisti iš atsakovo jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas turėtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktinę situaciją, taikė ir aiškino teisės normas, ko pasėkoje priėmė neteisingą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo S. V. skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo S. V. (S. V.) skundą tenkinti. Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Štabo bendrųjų reikalų skyriaus 2012 m. lapkričio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (21/20)-27-59 „Dėl Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto S. V. veiksmų“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius