2013-11-06 Nr. AB-7553-3-61-3-03002-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-2088/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-03002-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2013 m. balandžio 2 d., kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 1D-4228(2) ir 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1D-9572(2); 2) priteisti iš atsakovų 22 848,73 Lt susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu jam buvo paskirta 1 239,39 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tačiau atsakovas Vidaus reikalų ministerija 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. išmokėjo sumažintą valstybinę pensiją – 323,83 Lt. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui pranešė, kad jam valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatomis, o dėl to, jog turėjo ir draudžiamųjų pajamų, valstybinė pensija perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 26 d. su prašymu dar kartą kreipėsi į atsakovą prašydamas mokėti visą paskirto dydžio valstybinę pensiją. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1D-9572(2) prašymo netenkino. Pareiškėjas manė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti panaikinti. Nurodė, kad jis yra dirbantis pensininkas, o per ginčo laikotarpį, nepagrįstai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, jam susidarė 22 848,73 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl jam turi būti priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui mokėjo valstybinę pensiją, kuri atitiko tuo metu galiojančias įstatymų nuostatas. Pareiškėjas 2010 m. kreipėsi su prašymais dėl pensijos nepriemokos, o atsakovas ginčijamuose sprendimuose pareiškėjui paaiškino dėl kokių priežasčių jo valstybinė pensija yra perskaičiuojama, kad išmokėti susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl jos veiksmai yra teisėti. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl minėtas nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki jo įsigaliojimo. Taip pat pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Manė, kad Vidaus reikalų ministerijos veiksmai perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti. Taip pat atsiliepime pateikė prašymą dėl pensijos apskaičiavimo atidėjimo iki 2014 m. vasario 1 d., tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškėjo reikalavimą. Prašymą grindė tuo, kad 2013 metų patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos, asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 486, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjime nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294, rengia sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų (toliau - pensijos) skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo buvusiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir kariams. Pensijos skiriamos, perskaičiuojamos, jų mokėjimas nutraukiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto ministerijos kanclerio sprendimu. Pareiškėjui 2008 m. balandžio 1 d. buvo paskirta 1 239,21 Lt pensija už tarnybą nuo 2005 m. spalio 6 d. neterminuotai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, perskaičiavimą ir mokėjimą. Pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 priedą valstybinė pensija buvo perskaičiuojama, kadangi jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjui perskaičiuojant valstybinę pensiją galiojo Laikinojo įstatymo nuostatos, jos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl tarnybos veiksmai buvo teisėti ir pensija perskaičiuojama pagrįstai. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1D-4228(2) ir 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1D-9572(2) dalis, kuriose atsisakyta T. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų ir priteisė T. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 22 848,73 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Pareiškėjo reikalavimą panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 1D-4228(2) bei 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1D-9572(2), kuriuose išreikšta Vidaus reikalų ministerijos valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies, dėl to, kad atsakovas ginčo sprendimą priėmė vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais, o tik vienas (iš šiam ginčui aktualių) jų neteko galios po Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Nurodė, kad pripažinus, jog pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu buvo sumažintas nepagrįstai, atsirado pagrindas panaikinti tik tas Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1D-4228(2) ir 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1D-9572(2) dalis, kuriose buvo atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, nustatančio ribojimą asmeniui, kuris turi draudžiamųjų pajamų.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 11D(P)-5232, nustatė, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo apskaičiuota 39 654,72 Lt valstybinės pensijos, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir per minėtą laikotarpį apskaičiuota 32 834,24 Lt, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. išmokėta 9 985,51 Lt valstybinė pensija. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos apskaičiuojant valstybinę pensiją nebuvo taikytos. Todėl pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (kaip asmeniui turinčiam draudžiamųjų pajamų) susidarė 22 848,73 Lt (32 834,24 – 9 985,51 = 22 848,73) valstybinės pensijos nepriemoka.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kai dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pabrėžė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi 2010 m. balandžio 30 d. ir 2010 m. lapkričio 26 d.,t. y. nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, todėl turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.

Nurodė, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus, todėl atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (22 848,73 Lt) priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsakovo prašymo, teismui tenkinus pareiškėjo skundą, atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. sprendimo vykdymą, netenkino, nes atsakovas nepateikė įrodymų, jog tokio dydžio reikalavimo jis negali įvykdyti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo lėšų neturėjimu ar neskyrimu, nėra pagrindo.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą dalyje dėl tenkintinų pareiškėjo skundo reikalavimų juos atmetant.

Apeliaciniame skunde (b. l. 102-103), nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., o pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino reikalavimus panaikinti iš dalies Vidaus reikalų ministerijos skundžiamą sprendimą ir priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

2. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

3. Kol nėra Konstitucinio Teismo sprendimo, valstybines pensijas išmokančios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymus ar kitus teisės aktus, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

4. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas atmestų atsakovų apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.

Pareiškėjas T. A. atsiliepime (b. l. 109-111) į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas. Papildomai nurodo, kad:

1. Atsakovas netinkamai analizuoja teisės aktų normas ir teismo sprendimą, kuriame aiškiai išdėstytos Konstitucinio Teismo nutarimų taikymo aplinkybės. Pareiškėjas neginčija, jog pagal tuo metu galiojusius teisės aktus atsakovas elgėsi teisėtai ir juos tinkamai vykdė.

2. Nesutinka su atsakovų prašymu atidėti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d., nes tokiam prašymui iš atsakovų pusės nėra realaus teisinio pagrindo taikyti, kadangi atsakovai nepateikė visiškai jokių įrodymų ar argumentų, jog ši suma yra ženkli ir kad ji negalės būti įvykdoma nedelsiant.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo 2010 – 2012 metais.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį, ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Dėl šio valstybinės pensijos ribojimo pagrindo Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai (Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai) prieštaraujantį teisinį reguliavimą tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pritaikius Laikinąjį įstatymą, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje, iš esmės analogiškoje pirmiau minėtajai, byloje dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies grąžinimo neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik pirmiau minėtos antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes šios antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pagrindu pareiškėjui neišmokėta paskirtos valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo pareiškėjui kilę padariniai (turtinis praradimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių (turtinio praradimo), reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, dar nėra išspręsti galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo pagrįstas ir teisėtas, tačiau valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų normų įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) taikymo, turi būti priteista.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 7 d. pažymoje Nr.11D(P)-5232 (b. l. 39) pateiktų duomenų nustatyta, kad per ginčo laikotarpį (2010 m. sausio - 2012 m. rugpjūčio mėn.), netaikant nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pirmiau aptartų pensijos perskaičiavimų ir jos dydžio ribojimą lemiančių įstatymų normų, pareiškėjui turėjo būti išmokėta iš viso 39 654,72 Lt valstybinės pensijos. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas susidarė iš viso 22 848,73 Lt pensijos nepriemoka (į šią sumą neįskaitoma pensijos dalis, perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai). Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad šią sumą pirmosios instancijos teismas teisėtai priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Tinkamo atsakovo klausimas šios kategorijos bylose yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje A552-519/2013. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką nusprendė priteisti iš tinkamo atsakovo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) pateiktus analogiškoje byloje išaiškinimus, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos sprendimu dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1D-4228(2) ir 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1D-9572(2) dalių panaikinimo, kuriomis atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, atsakovai apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat, kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Pareiškėjas T. A. atsiliepime, be kita ko, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Dėl minėto prašymo, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti pateiktas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė tik prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė patirtų išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti išspręstas. Pareiškėjui išaiškintina, jog prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, teismui gali būti pateiktas ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys