2021-10-27 Nr. AB-22757-3-63-3-00333-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2473-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00333-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. R. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. R. ir V. R. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. R. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, prašydami: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. balandžio 2 d. atsakymą, įformintą 2019 m. kovo 20 d. raštu „Dėl privalomojo nurodymo Nr. PN-212(16.29) įvykdymo termino nepratęsimo“; 2) pratęsti Inspekcijos 2019 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-212 (16.29) (toliau – ir Privalomasis nurodymas) terminą šešiems mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Inspekcija 2019 m. kovo 5 d. atliko valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimą ir nustatė, kad 2016 metais valstybinėje žemėje, praplečiant pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribas, buvo pastatyta 1,49 m aukščio ir 160,78 m ilgio tvora, užimanti 21,01 arus valstybinės žemės, ir 148,2 kv. m betonuota aikštelė. Pareiškėjai Privalomuoju nurodymu buvo įpareigoti iki 2019 m. rugsėjo 22 d. nugriauti I grupės nesudėtingą inžinerinį statinį – 1,49 m aukščio, 160,78 m ilgio tvorą ir II grupės nesudėtingą inžinerinį statinį – 148,2 kv. m ploto betonuotą krepšinio aikštelę, bei sutvarkyti statybvietę. Departamento 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. RE-255(16.29) Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas iki 2020 m. kovo 20 d. Pareiškėjai 2020 m. kovo 19 d. kreipėsi į Departamentą, prašydami pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau Departamentas 2020 m. balandžio 2 d. raštu atsisakė jį pratęsti.

3. Pareiškėjai teigė, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. jie teikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, siekdami prie jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo prisijungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą, tačiau NŽT 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu buvo atsisakyta tai atlikti. Nuo šio NŽT sprendimo priėmimo atsakovas sužinojo apie savavališkai užimtą valstybinės žemės dalį, todėl atliko patikrinimą.

4. Pareiškėjai paaiškino, kad gavus atsakymą dėl sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo negalimumo, liko tik viena galimybė – rengti detalųjį planą, formuoti žemės sklypą ir prašyti jį išsipirkti. Ši procedūra ilgai trunka, todėl Privalomajam nurodymui įvykdyti nustatytas terminas yra nepakankamas. Pareiškėjai pabrėžė, kad jie siekia įvykdyti Privalomąjį nurodymą, tačiau dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino stringa valstybės institucijų, privačių specialistų, rengiančių žemėtvarkos projektus, veikla, todėl pareiškėjų galimybė išsiaiškinti, kaip būtų galima įteisinti šalia jų sklypo esančią valstybinės žemės dalį, yra apsunkinta.

5. Pareiškėjai nurodė, kad savavališkų statybos padarinių pašalinimo procedūros trukmė nepriklauso nuo jų valios, t. y. šios procedūros trukmei pareiškėjai negali daryti jokios įtakos. Be to, Privalomojo nurodymo formalus įvykdymas per jame nustatytą terminą sukels pareiškėjams ekonominių nuostolių, kurių prijungus laisvos valstybinės žemės būtų buvę galima išvengti.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad teisės aktais Inspekcijai nesuteikta kompetencija pakartotinai pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus, pažymėjo, jog pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi po to, kai Departamento pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas jau buvo pasibaigęs. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės.

8. Atsakovo teigimu, nėra jokių duomenų, kurie įrodytų, jog ekstremaliosios situacijos ir karantino valstybėje paskelbimas kaip nors sutrukdytų ruošti projektavimo dokumentaciją. Be to, dar 2019 m. rugsėjo 18 d., teikdami prašymą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo, pareiškėjai nurodė, kad jau rengiama projektinė dokumentacija. Ekstremalioji situacija valstybėje paskelbta 2020 m. vasario 26 d., o karantinas įvestas – 2020 m. kovo 16 d., kai iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos buvo likę tik keletas dienų, todėl jo įvedimas iš esmės negalėjo sutrukdyti įvykdyti Privalomąjį nurodymą nustatytu terminu.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjai yra sudarę sutartį dėl projektavimo paslaugų teikimo ar užsakę tokias paslaugas, kaip ir nėra duomenų, kad būtų pateiktas prašymas vietos savivaldybės administracijai, siekiant organizuoti teritorijų planavimo procedūras. Atsakovo vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai nėra pradėję jokių procedūrų, dėl kurių trukmės negalėtų įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigė, kad nėra jokio pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjų A. R. ir V. R. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad 2019 m. kovo 6 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-557-(16.2), kuriame užfiksuota, jog valstybinėje žemėje, praplečiant pareiškėjams priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribas, pastatyti 1,49 m aukščio tvora ir 148,2 kv. m ploto betonuota krepšinio aikštelė. Privalomuoju nurodymu pareiškėjai buvo įpareigoti pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2019 m. rugsėjo 22 d. Departamentas 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (16.29) RE-255 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2020 m. kovo 20 d. Pareiškėjas A. R. 2020 m. kovo 20 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Departamento 2020 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 2D-4328 „Dėl 2019-03-20 Privalomojo nurodymo Nr. PN-212(16.29) įvykdymo termino nepratęsimo“ Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nepratęstas.

12. Teismas, įvertinęs bylai aktualaus teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 4 dalies) nuostatas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.), priėjo prie išvados, kad asmuo, siekiantis įteisinti savavališką statybą, tačiau dėl svarbių priežasčių neturintis galimybės to atlikti per šešių mėnesių terminą, turi teisę kreiptis į Inspekciją dėl termino pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo pratęsimo trijų mėnesių laikotarpiui arba į teismą, jeigu Inspekcija atsisako tenkinti jo prašymą, arba siekiama terminą pratęsti ilgesniam laikotarpiui.

13. Atsižvelgdamas į tai, kad Įstatymu Inspekcijai nesuteikta teisė kelis kartus spręsti dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, teismas sprendė, jog Departamento 2020 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 2D-4328 „Dėl 2019-03-20 Privalomojo nurodymo Nr. PN-212(16.29) įvykdymo termino nepratęsimo“ įformintas atsisakymas tenkinti prašymą yra pagrįstas ir teisėtas.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi 2020 m. balandžio 20 d., t. y. pasibaigus Departamento 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (16.29) RE-255 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ pratęstam Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

15. Teismas pažymėjo, kad kai prašymas paduotas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pareiškėjų prašyme nurodytų Privalomojo nurodymo neįvykdymo priežasčių teismas nevertino ir pareiškėjų skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjai A. R. ir V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui pagal rūšinį teismingumą.

17. Pareiškėjai nurodo, kad teismas atmetė jų skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl pagrindinių skundo argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.

18. Pareiškėjai pažymi, kad A. R. 2020 m. kovo 20 d. kreipusis į Departamentą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, procesinis terminas nebuvo pasibaigęs. Pareiškėjas skundė teismui Departamento 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą, kuriuo nepratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, todėl kreipimosi į teismą terminas buvo praleistas dėl pateisinamos priežasties. Teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjai kreipėsi dėl Privalomojo nurodymo termino atnaujinimo, o tokio prašymo pratęsti terminą padavimas teismui nebetenka prasmės. Teismas atmetė pareiškėjų skundą nenagrinėjęs bylos, nepasisakęs dėl skunde išdėstytų motyvų.

19. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad pagal Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, ginčai, kuriais keliamas privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimas, yra teismingi administraciniam teismui. Tačiau nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, jog skundu prašoma atnaujinti terminą (teismo nustatytas bylos dalykas), ginčas nagrinėtinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXXVIII skyriuje „Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo“ nustatyta tvarka ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (CPK 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Skundžiamo teismo sprendimo turinys, pareiškėjų nuomone, sudaro pagrindą vertinti, kad teismas nutraukė bylą pasibaigus terminui skundui paduoti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliai – ir ABTĮ) 103 str. 8 p., 104 str.).

20. Pareiškėjai nurodo, kad teismas pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjų nuomone, teismo sprendimas naikintinas, o byla turėtų būti perduota bendrosios kompetencijos teismui – Klaipėdos apylinkės teismui.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai nurodė, kad Inspekcijai teisės aktai nesuteikia galimybės pakartotinai spręsti klausimą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, todėl teismo išvada dėl Departamento 2020 m. balandžio 2 d. rašto Nr. 2D-4328, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, yra pagrįsta ir teisėta. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjų prašymas teismui paduotas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, o teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės.

23. Atsakovas teigia, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, jog pareiškėjas į Departamentą kreipėsi nepažeisdamas nustatytų terminų, nėra ir negali būti pagrindu kreipimosi į Inspekciją ir į teismą sutapatinimui skaičiuojant terminus. Atsakovas pažymi, kad Privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo surašytas 2019 m. kovo 20 d., todėl pareiškėjai turėjo pakankamai laiko ir galimybių susipažinti su teisiniu reguliavimu šioje srityje ir elgtis apdairiai bei rūpestingai.

24. Atsakovas nurodo, kad Departamentas 2019 m. rugsėjo 18 d. pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2020 m. kovo 20 d. Todėl, pareiškėjams kreipiantis į teismą, teisinės galimybės pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką jau buvo išnaudotos. Šiuo atveju pareiškėjų vykdomos statybos, dėl kurios buvo surašytas Privalomasis nurodymas, atžvilgiu, nebuvo konstatuota savavališka statyba, todėl nėra jokio pagrindo taikyti Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminio pratęsimo ilgesniam laikotarpiui.

25. Atsakovas akcentuoja, kad pagal teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu priimtų privalomųjų nurodymų įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo, kompetencijai ir tokio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti tęsiamas ribotą kartų skaičių (vieną kartą). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo teismų praktiką, kad, nesant teisės aktuose numatytos galimybės atnaujinti praleistą terminą kreipimuisi dėl privalomųjų nurodymų termino pratęsimo, tokio prašymo nagrinėjimas tampa beprasmiu. Dėl šių priežasčių, atsakovo nuomone, nepagrįsti pareiškėjų apeliacinio skundo motyvai dėl netinkamo teismingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų A. R. ir V. R. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Departamento 2020 m. balandžio 2 d. atsakymą, įformintą 2019 m. kovo 20 d. raštu „ Dėl privalomojo nurodymo Nr. PN-212(16.29) įvykdymo termino nepratęsimo“, ir pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą šešiems mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

27. Pirmosios instancijos teismas netenkino skundo reikalavimų, nustatęs, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėjai buvo įpareigoti pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2019 m. rugsėjo 22 d. bei šis terminas Departamento 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu jau buvo pratęstas iki 2020 m. kovo 20 d., į Departamentą dėl termino pratęsimo buvo kreiptasi 2020 m. kovo 20 d., kai Inspekcija antrą sykį nebegalėjo pratęsti termino, o į teismą kreiptasi 2020 m. balandžio 20 d., praleidus Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, o teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai abu minėtus skundo reikalavimus grindė Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatomis, aplinkybėmis, susijusiomis su jų siekiu įteisinti savavališką statybą, atliktais veiksmais šiuo aspektu; aplinkybėmis, dėl kurių nustatytu terminu nepavyko įteisinti savavališkos statybos. Taip pat pareiškėjai prašė laikyti nepasibaigusiu terminą kreiptis į teismą dėl to, kad jie į Departamentą kreipėsi nepasibaigus nustatytam terminui.

30. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė skunde suformuluotus reikalavimus, nes pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo, o ginčas dėl termino atnaujinimo yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

31. Įvertinus tai, kad pareiškėjai skunde aiškiai buvo nurodę, jog skundžia Departamento sprendimą, kuriuo netenkintas 2020 m. kovo 20 d. prašymas dėl termino pratęsimo, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nagrinėjo skundo reikalavimą dėl Departamento sprendimo panaikinimo ir jo netenkino. Analogiško pobūdžio viešojo administravimo subjekto sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą nagrinėja administraciniai teismai, o ne bendrosios kompetencijos teismai.

32. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo sprendimą pripažindamas teisingu, pagrįstai nurodė, kad Inspekcija vieną kartą turi teisę pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o nagrinėjamu atveju Inspekcija šį terminą jau buvo pratęsusi (Įstatymo 14 str. 4 d.).

33. Kaip minėta, pareiškėjai taip pat siekė, kad pirmosios instancijos teismas pratęstų terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti, tačiau tokio pobūdžio prašymą pateikė po to, kai jau buvo pasibaigęs Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas.

34. Pagal Įstatymo 14 straipsnio 4 dalį Inspekcijos nustatyti terminai gali būti pratęsti, kai dėl jų pratęsimo kreipiamasi iki nustatyto termino pasibaigimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su Įstatymo 14 straipsnio nuostatų taikymu, yra išaiškinta, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1671-624/2020 ir kt.).

35. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2019 m. kovo 21 d. raštu pareiškėjams buvo išaiškinta, kur ir kokia tvarka turi būti kreipiamasi dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

36. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjai į teismą su reikalavimu pratęsti Privalomojo įvykdymo terminą pagal Įstatymo 14 straipsnio 4 dalį kreipėsi po to, kai jai terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą buvo pasibaigęs. Pareiškėjai skunde nebuvo suformulavę jokių reikalavimų dėl tam tikro termino atnaujinimo.

37. Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-47/2020 buvo sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo atnaujinti terminą kreiptis į Inspekciją dėl termino pratęsimo įvykdyti privalomąjį nurodymą teismingumo, ir buvo pasakyta, kad keliamas klausimas dėl termino, nors ir skirto kreiptis į viešojo administravimo instituciją, atnaujinimo nagrinėtinas CPK XXXVIII skyriuje „Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo“ nustatyta tvarka, ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (CPK 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Be to, Specialioji teisėjų kolegija šioje nutartyje konstatavo, jog tiek viešojo administravimo institucijoje, tiek teisme gali būti pratęsiamas tik nepasibaigęs terminas.

38. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja bylas dėl praleisto termino kreiptis į Inspekciją dėl termino pratęsimo įvykdyti privalomąjį nurodymą (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-545-390/2020; 2021 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1006-657/2021).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tokio reikalavimo nėra suformulavę, o pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį bylos pagal pareiškėjų reikalavimus dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino, nustatyto Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje, pratęsimo yra teismingos administraciniams teismams, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų skundą, pažeidė bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos teismui ar administraciniam teismui taisykles, o priimtas sprendimas turi būti panaikintas vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir byla perduota nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

40. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylos ginčo esmę ir ginčo teisinę kvalifikaciją, tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis teisės normomis ir taikė proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. R. ir V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė