2013-12-12 Nr. AB-9855-3-61-3-01934-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1803/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01934-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.9 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Tomand“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Tomand“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Tomand“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–9) ir patikslintu skundu (b. l. 15–23) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 69-53 (toliau – ir VMI sprendimas), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. S‑97(7‑67/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir VMI 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 69-144.

Skunde nurodė, kad sutinka su Komisijos sprendimo dalimi, kuria buvo panaikintas VMI sprendimas, tačiau nesutinka su Komisijos sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas buvo perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pažymėjo, kad tiek Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI), tiek VMI, tiek Komisija nesivadovavo suformuota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose mokestinėse bylose ir nevertino patikrinimo metu pareiškėjo pateiktų pastabų bei įrodymų.

Teigė, kad ilgiau kaip 2 metus trukęs mokestinis patikrinimas buvo neteisėtas ir pažeidė jo teises. Mokestinis patikrinimas buvo nepagrįstai sustabdytas 2 kartus: dėl informacijos gavimo bei dėl specialistės ligos. Didžiąją laiko dalį mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) vykdomo ikiteisminio tyrimo, nors, kaip paaiškėjo iš Klaipėdos AVMI surašyto patikrinimo akto, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas dėl kito nekilnojamojo turto sandorio ir buvo nutrauktas nenustačius nusikaltimo sudėties. Tiek Klaipėdos AVMI, nustatinėdama nepagrįstą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą mokestinio patikrinimo metu, tiek FNTT ikiteisminio tyrimo metu, nepasisakė dėl sukčiavimo PVM srityje, nes jokio sukčiavimo nebuvo. Klaipėdos AVMI neanalizavo iš FNTT gautų atsakymų, neįtraukė jų į įrodymų sąrašą. Komisija galėjo įpareigoti VMI pateikti FNTT surinktą informaciją ir įrodymus, o ne perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo. Kitą kartą mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas dėl specialistės ligos, tačiau tokia situacija yra nepriimtina, nes mokesčių mokėtojas neturėtų nukentėti dėl mokesčių administratoriaus organizacinių problemų. Be to, visą mokestinio patikrinimo sustabdymo laikotarpį Klaipėdos AVMI skaičiavo delspinigius, todėl, jeigu šis mokestinis ginčas baigtųsi ne pareiškėjo naudai, tai jis turėtų sumokėti delspinigius, kurie susidarė dėl Klaipėdos AVMI neveiklumo ir nepagrįstai ilgo mokestinio patikrinimo.

Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos AVMI specialistai neturėjo įgaliojimų tęsti 2009 m. rugpjūčio 17 d. Telšių AVMI pradėto ir 4 kartus stabdyto bei pratęsto mokestinio patikrinimo. Paskutinį pavedimo pratęsimą pasirašė Klaipėdos AVMI Kontrolės departamento direktorė G. R., kuri nepateikė pareiškėjui atitinkamo įgaliojimo. Be to, mokestinį patikrinimą buvo pavesta atlikti Telšių AVMI vyriausiajai specialistei, tuo tarpu patikrinimo aktą pasirašė Klaipėdos AVMI vyriausioji specialistė. VMI 2011 m. spalio 26 d. rašte Nr. (21.13-32-4)-R-10029, kuriuo Klaipėdos AVMI pavesta atlikti patikrinimus dėl Telšių ir Tauragės apskrityje registruotų mokesčių mokėtojų, nėra nurodyta galimybė Klaipėdos AVMI tęsti jau pradėtus mokestinius patikrinimus.

Paaiškino, kad nekilnojamojo turto pardavimo sandoris įvyko jau po pareiškėjo akcijų pardavimo. Pareiškėjo buvęs akcininkas A. K. sandorių sudarymo metu niekaip nebuvo susijęs su pareiškėjo vykdoma veikla. Mokesčių administratoriaus teiginys, kad akcijos buvo parduotos siekiant išvengti susijusių asmenų sąvokos, nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad sandoriai būtų vykę tarp susijusių asmenų, nors FNTT turėjo didesnes galimybes rinkti įrodymus nei Klaipėdos AVMI. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų ir kad minėti sandoriai buvo sudaryti nesąžiningai ar piktnaudžiaujant teise. Pareiškėjas nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti apie UAB „Marselis“ finansinę būklę bei jos mokestinių prievolių vykdymą. Aplinkybė, kad ta pati buhalterė dirbo abejose įmonėse, niekaip negali susieti dviejų skirtingų juridinių asmenų. Buhalterė, atlikdama savo pareigas, laikosi profesinės etikos ir konfidencialumo reikalavimų.

Pareiškėjas, sudarydamas sandorius su UAB „Marselis“, pagrįstai tikėjosi, kad UAB „Marselis“ įvykdys teisės aktuose nustatytas prievoles, ir negalėjo žinoti, kaip A. K. (atsakingas UAB „Marselis“ asmuo) po sandorio sudarymo pasielgs su gautais pinigais. Privati įmonė neturi įstatyme įtvirtintos teisės ar pareigos kontroliuoti ir tikrinti verslo partnerių mokestinių prievolių vykdymą.

Nurodė, kad tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo, nesant jo veiksmuose sukčiavimo, nesumoka į biudžetą PVM, asmens teisė į PVM atskaitą nepaneigiama. Šiuo atveju įvyko realūs pirkimo – pardavimo sandoriai, pareiškėjas sumokėjo UAB „Marselis“ sutartą kainą su PVM, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas.

Pagal teismų praktiką mokesčių administratorius, norėdamas paneigti pareiškėjo teisę į PVM ataskaitą, turi įrodyti, kad nebuvo realaus prekių tiekimo ar paslaugų teikimo kaip PVM objekto. Šiuo atveju buvo nustatyta, jog ūkinės operacijos realiai įvyko. Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti apie UAB „Marselis“ planuojamus atlikti veiksmus. Mokestinio patikrinimo metu visiškai nenagrinėta aplinkybė, kad pareiškėjas iš UAB „Marselis“ įsigytą turtą naudojo savo ekonominėje veikloje, t. y. gavo pajamų ir mokėjo mokesčius. Patikrinimo akte sukčiavimo veika neužfiksuota, taip pat nenustatyta, dėl kokių aplinkybių UAB „Marselis“ nesumokėjo PVM į biudžetą.

Pažymėjo, kad VMI 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. 69-144 yra naikintinas, nes VMI minėtu sprendimu pavedė Klaipėdos AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą, neteisingai nurodydama, kad Komisijos sprendimas teismui nebuvo apskųstas.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 57–61) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Klaipėdos AVMI 2012 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (6.5)-149 neleido pareiškėjui į PVM atskaitą įtraukti UAB „Marselis“ 2009 m. balandžio mėn. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos 80818 Lt pirkimo PVM sumos. Patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas, 2009 m. balandžio mėn. įsigydamas prekes iš UAB „Marselis“, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, jog jo kontrahentas nesumokės PVM. Taigi pareiškėjas ūkinių operacijų atlikimo metu elgėsi nesąžiningai, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą.

Pareiškėjo nesąžiningą elgesį įrodo patikrinimo metu nustatytos aplinkybės. Klaipėdos AVMI 2011 m. spalio 11 d. patikrinimo akte Nr. A18-33 konstatuota, kad pareiškėjas 2009 m. balandžio mėn. iš kasos sumokėjo UAB „Marselis“ 230231 Lt, tačiau 80818 Lt pardavimo PVM į biudžetą nesumokėjo. UAB „Marselis“ iš kasos paimtais grynais pinigais (241100 Lt) grąžino UAB „Marselis“ direktoriui ir vieninteliam akcininkui A. K. skolą.

Pareiškėjas ir UAB „Marselis“ iki 2009 m. balandžio 20 d. buvo tarpusavyje susijusios bendrovės pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 2 straipsnio 31 dalies 16 punkto nuostatą. A. K. nuo 2008 m. lapkričio 13 d. valdė 100 proc. UAB „Marselis“ akcijų ir iki 2010 m. kovo 29 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo, buvo šios bendrovės direktorius. A. K. nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. valdė 50 proc. pareiškėjo akcijų. Pareiškėjo vyr. buhaltere nuo 2008 m. gruodžio 24 d. iki 2011 m. kovo 31 d. dirbo E. A., kuri nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d. dirbo ir UAB „Marselis“ vyr. buhaltere. A. K. 2009 m. balandžio 20 d., t. y. tik prieš pat sudarant 2009 m. balandžio 23 d. poilsio apartamentų ir 2009 m. balandžio 27 d. buitinių prekių pardavimo sandorius, pardavė jam priklausančias pareiškėjo akcijas S. F..

Pabrėžė, kad jau pirmojo sandorio su pareiškėju sudarymo metu, t. y. 2009 m. balandžio 14 d., UAB „Marselis“ turėjo 724 Lt PVM nepriemoką, o, deklaravus sandorius su pareiškėju už 2009 balandžio mėn., PVM nepriemoka išaugo iki 81697 Lt. Šiaulių apygardos teismas savo nutartyje, kuria iškėlė bankroto bylą UAB „Marselis“, konstatavo, kad 2008 m. bendrovės veikla buvo nuostolinga, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 735284 Lt, o turtas – 752177 Lt, nuo 2009 m. balandžio mėn. UAB „Marselis“ nebemoka privalomųjų įmokų, nėra pajėgi vykdyti bei plėtoti ūkinę veiklą, sumokėti skolas, atsiskaityti su kreditoriais. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 2 d. nutartimi nutarė BUAB „Marselis“ taikyti supaprastintą bankroto procesą, pripažinti šią bendrovę bankrutavusia ir ją likviduoti.

Dėl mokestinio patikrinimo trukmės atsakovas paaiškino, kad mokestinio patikrinimo trukmė reglamentuojama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 119 straipsnyje ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintose Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėse. Nagrinėjamu atveju mokestinis patikrinimas buvo atliktas mokesčių administratoriaus buveinėje, todėl pagal MAĮ 119 straipsnio 6 dalį tokio mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per kuo trumpesnį laikotarpį. Mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas dėl informacijos gavimo iš kitų Lietuvos Respublikos institucijų bei dėl specialistės ligos. Minėtų taisyklių 36 punkte įtvirtinta teisė mokesčių administratoriui sustabdyti mokestinį patikrinimą, kol bus gauta informacija iš kitų Lietuvos Respublikos įstaigų ir institucijų.

Pažymėjo, kad Komisija nustatė aplinkybes, kurias yra būtina ištirti, siekiant kuo objektyviau įvertinti pareiškėjo sąžiningumą/nesąžiningumą sandoriuose su UAB „Marselis“. Komisija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo sąžiningumas yra tiesiogiai susijęs su mokesčių mokėtojo teise į PVM atskaitą pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, konstatavo, kad pareiškėjo skundas perduotinas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Pagal MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą mokestinį ginčą nagrinėjanti ikiteisminė institucija, nustačiusi, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai kelia pagrįstų abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu, turi teisę perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo tam, kad tos abejonės būtų pagrįstos papildomai surinktais įrodymais arba iš viso paneigtos. Dėl šios priežasties ginčijamas Komisijos sprendimas vertintinas kaip pagrįstas ir teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu (b. l. 89–97) pareiškėjo skundą atmetė.

Konstatavo, kad Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimai yra naikintini, o mokestinė byla perduotina VMI nagrinėti iš naujo, nes VMI nesurinko visų mokestiniam ginčui išspręsti būtinų įrodymų, netinkamai įvertino mokestinės bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nustatant pareiškėjo sąžiningumą/nesąžiningumą, todėl ji tai turi atlikti iš naujo. Taigi Komisija savo sprendimu pagrįstai perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pažymėjo, kad tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti Komisijos sprendimą ir VMI sprendimą nėra pagrindo, nes toks sprendimas gali būti priimtas tik įvertinus tinkamai atlikto mokestinio patikrinimo medžiagą, t. y. ištyrus visas svarbias aplinkybes. Pats pareiškėjas turėtų būti suinteresuotas, kad jo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo metu priimtas sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas surinktų įrodymų visuma, nes tokiu atveju būtų sumažinta mokesčių mokėtojo teisių pažeidimo rizika.

Pripažinus teisėtu ir pagrįstu Komisijos sprendimą, konstatuotina, kad šio sprendimo pagrindu priimant VMI 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, užtikrinančios objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Šis VMI sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pagrindo nėra.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 121–129), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundus pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad jei pirmosios instancijos teismui trūko įrodymų dėl pareiškėjo sąžiningumo/nesąžiningumo, siekiant proceso operatyvumo, jis turėjo šių duomenų pareikalauti iš atsakovo, o ne palikti Komisijos sprendimą nepakeistą. Dėl šių duomenų gavimo iš FNTT atsakovas buvo sustabdęs mokestinį patikrinimą, tačiau surašant patikrinimo aktą jais nesirėmė.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas mokestinį ginčą, netinkamai aiškino materialinės teisės normas dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo, konstatuodamas, kad toks ribojimas gali būti taikomas nustačius pareiškėjo nesąžiningumą, o turėjo būti nustatinėjamas piktnaudžiavimas; nepagrįstai nevertino ir netyrė byloje esančių įrodymų, neišsprendė bylos iš esmės.

VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 135–137) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Komisija savo sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog VMI nesurinko pakankamai įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas ginčo sandorių su UAB „Marselis“ metu buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog pastaroji bendrovė pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Komisija teisingai nustatė, kad VMI sprendimas grįstas prielaidomis, kurios neįrodytos objektyviais duomenimis bei faktinėmis aplinkybėmis.

Komisija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo akcininkai buvo T. Š. ir S. F., o direktorius – T. Š.. VMI nepagrindė, kaip byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad minėti asmenys, atstovaujantys pareiškėjui, galėjo žinoti, jog jų kontrahentas nesumokės pardavimo PVM. Dėl šių priežasčių, siekiant kuo objektyviau įvertinti pareiškėjo sąžiningumą/nesąžiningumą sandoriuose su UAB „Marselis“, būtina ištirti: kokiu tikslu buvo įsteigtas pareiškėjas, jei tuo pačiu metu analogišką veiklą vykdė ir UAB „Marselis“; pareiškėjo akcijų pardavimą S. F.

– šis asmuo neapklaustas, netirta, koks jos santykis su vieninteliu UAB „Marselis“ akcininku A. K., taip pat neapklaustas pareiškėjo akcininkas ir direktorius T. Š., netirtas jo santykis su A. K., nors būtent S. F. ir T. Š., kaip pareiškėjo atstovai, yra pagrindiniai asmenys, kurių sąžiningumas tirtinas. Komisija pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. gegužės 25 d. turto perdavimo – priėmimo akte, pasirašytame UAB „SEB Lizingas“, pareiškėjo, atstovaujamo T. Š., ir UAB „Marselis“, atstovaujamos A. K., kontaktiniuose pareiškėjo ir UAB „Marselis“ duomenyse nurodytas tas pats telefono numeris.

Be to, pagal 2009 m. balandžio 25 d. skolos perkėlimo sutarties Nr. SP E2008-030014-01 5.1.3 punktą naujojo skolininko (pareiškėjo) įsipareigojimų pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimui sudaromos sutartys tarp kreditoriaus (UAB „SEB Lizingas“) ir pradinio skolininko (UAB „Marselis“) bei A. K.. UAB „Marselis“ akcininkas A. K. tapo pareiškėjo laiduotoju. Komisija savo sprendime nurodė, kad byloje nėra jokios informacijos apie tai, kaip vyko derybos su UAB „SEB Lizingas“ dėl skolos perkėlimo, nuo kada jos vyko (prieš ar po 2009 m. balandžio 20 d. akcijų pardavimo S. F.), t. y. nesurinkta duomenų, ar dėl skolos perkėlimo sutarties sudarymo vykusiose derybose pareiškėjas ir UAB „Marselis“ buvo susiję asmenys ar nebuvo.

Taigi Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje iš esmės keliamas ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 25 d. sprendimo „Dėl UAB „Tomand“ 2012-04-20 skundo“ Nr. S‑97(7-67/2012) (b. l. 31–39), kuriuo buvo panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas „Dėl UAB „Tomand“ (į. k. 302248296) 2012-01-30 skundo“ Nr. 69-53 (b. l. 41–47) ir pareiškėjo skundas perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su Komisijos sprendimo dalimi, kuria jo skundas buvo perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo nuomone, byloje užtenka įrodymų, pagrindžiančių jo teisę į PVM atskaitą.

Komisija savo sprendimą priėmė remdamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punktu, kuriame inter alia numatyta, kad mokestinių ginčų komisija turi teisę priimti sprendimą perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą, laikomasi nuostatos, kad šis punktas yra tinkamai pritaikomas tik tuomet, kai sprendimui (perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo) priimti egzistuoja teisinis pagrindas. Paprastai toks pagrindas atsiranda, kai yra nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Tokia situacija gali susidaryti dėl padarytų esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, arba nepilnai ištyrus visas reikšmingas bylai aplinkybes, be kurių yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas ir kt. Taigi MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatų taikymas ir skundo perdavimas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra galimas tik tais atvejais, kai būtina iš naujo atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-163/2008; 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2801/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatė, kad mokesčių administratorius, siekdamas paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, įrodinėjo, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie UAB „Marselis“ sukčiavimą PVM srityje.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Teisėjų kolegija sutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis (joms neprieštarauja ir atsakovas), kad mokesčių administratorius surinko nepakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo įrodinėjamas aplinkybes, t. y. mokesčių mokėtojo nesąžiningumą. Komisija savo sprendime nurodė mokesčių administratoriui aplinkybes (jos detaliai aprašytos Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja), kurių nustatymas yra būtinas mokestinės bylos teisingam išnagrinėjimui ir teisingo bei pagrįsto sprendimo priėmimui, tačiau kurios nebuvo ištirtos.

Konstatavus prieš tai paminėtas aplinkybes, t. y., kad Komisija pagrįstai panaikino VMI sprendimą ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo argumentų, susijusių su bylos išnagrinėjimu iš esmės (pareiškėjo teise į PVM atskaitą, jo sąžiningumu / nesąžiningumu ir kt.), ir kitų argumentų nevertina.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo UAB „Tomand“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė