2016-10-05 Nr. AB-19018-3-61-3-05272-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-861-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05272-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“, atstovaujamo advokato P. G., atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“, atstovaujamo advokato P. G., skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bendida“ (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato P. G., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (14.30-20)R-7273 kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti VMI patenkinti UAB „Bendida“ 2015 m. rugsėjo 3 d. prašymą pateikti informaciją (nurodyti) apie VMI vidinį dokumentą (įsakymą), kuriame būtų įtvirtintas draudimas pateikti užsienio mokesčių administratorių atsakymus mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms, bei pateikti jį susipažinti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas UAB „Bendida“, atstovaujamas advokato P. G., 2016 m. birželio 9 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsisakymą nuo skundo bei prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 42–44). Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas, pateikdamas teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, faktiškai įvykdė pareiškėjo skunde formuluojamą reikalavimą, kadangi pateikė informaciją apie VMI vidinį dokumentą (įsakymą), kuriame būtų įtvirtintas draudimas pateikti užsienio mokesčių administratorių atsakymus mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms – aiškiai ir nedviprasmiškai nurodydamas kad nėra nacionalinio norminio teisės akto (nei viešo, nei vidinio), reglamentuojančio draudimą, kuriuo remiantis VMI atsisakė pateikti reikalaujamą informaciją. Taigi, pareiškėjo teigimu, VMI pripažino, kad skundžiamas 2015 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. (14.30-20)R-7273, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, yra priimtas nepagrįstai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nurodė, kad iš esmės šiuose administraciniuose teisiniuose santykiuose neliko ginčo dalyko ir yra pagrindas pareiškėjui atsisakyti teismui pateikto skundo. Pareiškėjas kartu paaiškino, kad yra sumokėjęs 21 Eur žyminį mokestį (tai patvirtinantys dokumentai pateikti su skundu) bei išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (šiuos dokumentus pareiškėjas nurodė pateiksiąs nepraleisdamas įstatymo nustatyto termino).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi (b. l. 50–51) priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo ir administracinę bylą nutraukė, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paliko nenagrinėtą.

Pareiškėjas UAB „Bendida“, atstovaujamas advokato P. G., 2016 m. liepos 27 d. pateikė teismui prašymą dėl byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (b. l. 54–56), prašydamas priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjo naudai 302,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 21 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų žyminiam mokesčiui apmokėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi (b. l. 63–65) pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui (ABTĮ 44 str. 3 d.).

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį, yra pažymėjęs, kad, vadovaujantis šia įstatymo norma, pareiškėjui gali būti priteistos šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos tik tuo atveju, kai byloje yra nustatoma, jog atsakovas neatliko kokių nors jo kompetencijai priskirtų veiksmų ar atliko juos ne taip, kaip turėjo atlikti vykdydamas įstatymus, tuo pažeidė pareiškėjo teises bei teisėtus interesus ir dėl to jis turėjo kreiptis teisminės gynybos, o skundo padavimas teismui nulėmė atsakovo elgesį taip, kad jis patenkino geruoju pareiškėjo reikalavimus (rėmėsi LVAT 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS23-621/2008).

ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje išdėstytos nuostatos prasmė yra atlyginti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui, kai atsakovas nepagrįstai delsia imtis veiksmų, patenkinančių pareiškėjo reikalavimus, ir jų imasi tik tuomet, kai pareiškėjas kreipiasi į teismą. Ši nuostata reikalauja, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimus patenkintų geruoju, pripažindamas savo veiksmų (neveikimo) ar akto neteisėtumą bei pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (rėmėsi LVAT 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-519/2009).

Šiai teisės normai taikyti esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminis momentas yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą (rėmėsi LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011). Šiuo aspektu teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas pagal savo materialinį ir procesinį teisinį poveikį iš esmės prilyginamas teismo sprendimui, priimtam atsakovo naudai, t. y. skundo netenkinimui (rėmėsi LVAT 2015 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1094-822/2015).

Šiame kontekste teismas nurodė, kad iš byloje esančio pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 3 d. rašto matyti, jog pareiškėjas prašė: 1) pateikti informaciją apie VMI vidinį dokumentą, kuriame būtų įtvirtintas draudimas pateikti užsienio mokesčių administratorių atsakymus mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms, bei pateikti jį susipažinti; 2) pateikti informaciją, kokios konkrečiai Tarybos 2010 m. spalio 7 d. reglamento (ES) Nr. 904/2010 (toliau – ir Reglamentas) nuostatos draudžia iš užsienio mokesčių administratorių gautos informacijos pateikimą mokestinius ginčus nagrinėjančioms institucijoms ir teismams. Atitinkamai VMI 2015 m. spalio 1 d. raštu Nr. (14.30-20)R-7273 atsakė pareiškėjui ir nurodė, kad pirmasis prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 36 straipsnyje įtvirtintos mokesčių mokėtojo teisės gauti informaciją. Taip pat paaiškino, kad vadovaujantis Reglamento 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu, visa pagal Reglamentą surinkta bei perduodama informacija turi būti laikoma paslaptyje. Atsakydama į antrąjį klausimą, VMI pacitavo Reglamento 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir paaiškino Reglamento 55 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei MAĮ 39 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu pareiškėjas teismo prašė: 1) panaikinti VMI 2015 m. spalio 1 d. raštą Nr. (14.30-20)R-7273 kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti VMI patenkinti pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 3 d. prašymą: pateikti informaciją (nurodyti) apie VMI vidinį dokumentą (įsakymą), kuriame būtų įtvirtintas draudimas pateikti užsienio mokesčių administratorių atsakymus mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms, bei pateikti jį susipažinti. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nėra nei viešo, nei vidinio nacionalinio teisės akto, kuris draustų pateikti reikalaujamą informaciją.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas reiškė pagrindinį reikalavimą panaikinti VMI 2015 m. spalio 1 d. raštą ir įpareigoti pateikti informaciją apie jos vidinį dokumentą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad VMI būtų pasinaikinusi ar kitokiu būdu laikiusi neteisėtu ir nepagrįstu minėtą 2015 m. spalio 1 d. raštą. Priešingai, atsakovas atsiliepime pareiškėjo skundą laikė nepagrįstu ir prašė jį atmesti. Be to, net ir pareiškėjas netvirtina, kad atsakovas 2015 m. spalio 1 d. raštą laiko neteisėtu. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog buvo patenkintas pirmasis pareiškėjo reikalavimas.

Teismas taip pat nurodė, kad antruoju reikalavimu pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie VMI vidinį dokumentą, kuriame būtų įtvirtintas draudimas pateikti užsienio mokesčių administratorių atsakymus mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijoms. VMI, atsakydama į šį pareiškėjo klausimą, nurodė, kad, vadovaujantis MAĮ 28 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius su užsienio valstybių mokesčių administracijomis bendradarbiauja tarptautinių sutarčių ar susitarimų pagrindu. Šiuo atveju bendradarbiavimas dėl pareiškėjo vyko vadovaujantis Reglamento nuostatomis. Remiantis Reglamento 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu, visa pagal Reglamentą surinkta bei perduodama informacija turi būti laikoma paslaptyje. Taigi, teismas akcentavo, kad VMI 2015 m. spalio 1 d. rašte minėtą draudimą motyvavo Reglamento nuostatomis, nors ir aiškiai nenurodydama vidinio teisės akto. Tačiau, teismo vertinimu, tai, kad VMI 2015 m. spalio 1 d. rašte eksplicitiškai nenurodė, jog nėra vidinio teisės akto, kuris draudžia pateikti užsienio mokesčių administratorių atsakymus mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms, o tai nurodė tik atsiliepime į skundą, nesudaro pagrindo laikyti, kad buvo patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas pareiškėjo antrojo reikalavimo nepatenkino geruoju, nepripažino savo veiksmų (neveikimo) ar akto neteisėtumo bei pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi teisės reikalauti išlaidų atlyginimo, kadangi atsakovas geruoju nepatenkino jo reikalavimų padavus skundą teismui.

III. Pareiškėjas UAB „Bendida“, atstovaujamas advokato P. G., pateikė atskirąjį skundą (b. l. 67–69), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjo naudai 302,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą, kurių dydis ir jį pagrindžiantys dokumentai teismui bus pateikti vėliau. Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi teismas netinkamai aiškino ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį, numatančią, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju neva nėra pagrindo taikyti ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį, nes neva nėra pagrindo teigti, jog atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo skundo reikalavimus. Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, kad visas ginčas kilo dėl to, jog 2015 m. rugpjūčio 11 d. 9:00 val. Mokestinių ginčų komisijoje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) vykusio posėdžio metu atsakovo atstovė I. K. nurodė, kad prašomų dokumentų (Tarptautinių informacijos mainų skyriaus 2014 m. gegužės 8 d. rašto Nr. (25.5-09)-65-648 ir Tarptautinių informacijos mainų skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. rašto Nr. (25.5-09)-65-482) pateikti negali, nes tai draudžia VMI viršininko įsakymas, kuris laikomas vidiniu ir slaptu atsakovo dokumentu.

Atitinkamai pareiškėjas savo skunde aiškiai nurodė, kad nesutinka tik su ta atsakovo rašto dalimi, kuria pareiškėjui atsisakyta suteikti teisę susipažinti su vidiniu atsakovo teisės aktu, kuriame būtų įtvirtintas draudimas pateikti užsienio mokesčių administratorių atsakymus mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms. Tuo tarpu atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, kad išvis nėra nacionalinio norminio teisės akto, reglamentuojančio draudimą, kuriuo remiantis VMI atsisakė pateikti reikalaujamą informaciją.

Taigi, pareiškėjo teigimu, šiuo atveju ginčas iš esmės kilo dėl fakto klausimo – ar yra atsakovo teisės aktas, įtvirtinantis nurodytą draudimą, o pats atsakovas paneigė savo poziciją ir atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog tokio nacionalinio teisės akto nėra. Pareiškėjo teigimu, minėtą raštą atsakovas priėmė aiškiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo bei MAĮ nuostatas, šis raštas buvo priimtas dėl mokesčių administratoriaus aplaidaus funkcijų vykdymo, todėl buvo akivaizdžiai neteisėtas, o dėl priimto aiškiai nepagrįsto rašto pareiškėjas faktiškai patyrė neigiamas pasekmes, be kita ko, 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 21 Eur žyminiam mokesčiui apmokėti.

Tačiau pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nutartį ir nepriteisus pareiškėjui patirtų bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjo padėtis faktiškai nėra grąžinta į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą (b. l. 74–76) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. VMI pažymi, kad iš MGK 2015 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokolo Nr. PP-240(7-137/7015) matyti, jog į posėdžio pirmininkės klausimą, kuo konkrečiai vadovaujantis visa ginčo informacija nėra teikiama byloje, VMI atstovė nurodė, kad vadovaujasi 2010 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 904/2010, taip pat paaiškino, kad nuo šių metų VMI Teisės departamento vidiniu raštu yra sugriežtintas bylos medžiagos parengimas, būtent paklausimų teikimas į bylą. Šiame kontekste VMI atkreipia dėmesį, kad vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais ABTĮ prasme. Be to, VMI nėra panaikinusi pareiškėjo ginčijamo 2015 m. spalio 1 d. rašto Nr. (14.30-20)R-7273 ir šio rašto nelaiko neteisėtu, t. y. geruoju nepatenkino pareiškėjo skundo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44 straipsnis. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.). ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Tuo tarpu, pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Vadovaujantis šia įstatymo norma, pareiškėjui gali būti priteistos ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos tik tuo atveju, kai byloje yra nustatoma, jog atsakovas neatliko kokių nors jo kompetencijai priskirtų veiksmų ar atliko juos ne taip, kaip turėjo atlikti vykdydamas įstatymus, tuo pažeidė pareiškėjo teises bei teisėtus interesus ir dėl to jis turėjo kreiptis teisminės gynybos, o skundo padavimas teismui nulėmė atsakovo elgesį taip, kad jis patenkino geruoju pareiškėjo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS23-621/2008, 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-519/2009 ir kt.). Taigi, šiuo atžvilgiu esminė aplinkybė yra ta, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje išdėstytos nuostatos prasmė yra atlyginti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui, kai atsakovas nepagrįstai delsia imtis veiksmų, patenkinančių pareiškėjo reikalavimus, ir jų imasi tik tuomet, kai pareiškėjas kreipiasi į teismą. Ši nuostata reikalauja, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimus patenkintų geruoju, pripažindamas savo veiksmų (neveikimo) ar akto neteisėtumą bei pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-519/2009). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas pagal savo materialinį ir procesinį teisinį poveikį iš esmės prilygsta teismo sprendimui, priimtam atsakovo naudai, t. y. skundo netenkinimui. Pareiškėjui atsisakius savo reikalavimų ir teismui nutraukus bylą, teisė į teisminę gynybą laikoma realizuota, ir pareiškėjas su tapačiu reikalavimu niekada nebeturės teisės kreiptis į teismą. Analogiškos teisinės pasekmės iškyla ir įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p., 101 str. 2 p.) (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1094-822/2015 ir kt.).

Išdėstytų nuostatų kontekste, įvertinus visumą byloje esančių duomenų, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas pareiškėjo reikalavimus patenkino geruoju, pripažindamas savo veiksmų (neveikimo) ar akto neteisėtumą bei pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atsakovas nei atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, nei atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jo skundžiamas VMI 2015 m. spalio 1 d. raštas Nr. (14.30-20)R-7273 yra neteisėtas ir nepagrįstas, ir tvirtino, jog pareiškėjui buvo tinkamai atsakyta į jo prašymą pateikti informaciją. Be to, nors atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui atsakovas nurodė, kad nėra nacionalinio norminio teisės akto (nei viešo, nei vidinio), reglamentuojančio draudimą, kuriuo remiantis VMI atsisakė pateikti reikalaujamą informaciją, ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas pripažino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir geruoju juos patenkino, kadangi, kaip paaiškino atsakovas, nuo šių metų VMI Teisės departamento vidiniu raštu yra sugriežtintas bylos medžiagos parengimas, būtent paklausimų teikimas į bylą, t. y. egzistuoja vidinis raštas, kurį VMI atstovė ir paminėjo 2015 m. rugpjūčio 11 d. vykusio MGK posėdžio metu, pasisakydama dėl galimybės pateikti prašomus duomenis, tačiau šis dokumentas nelaikytinas norminiu administraciniu aktu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimą, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“, atstovaujamo advokato P. G., atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius