2021-05-26 Nr. AB-11233-3-61-3-01152-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-574-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01152-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovo atstovas), 1 800 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. birželio 20 d. buvo perkeltas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) tęsti bausmės atlikimą. Pareiškėjas apie jo perkėlimą sužinojo tik 2019 m. birželio 19 d., dėl to neturėjo laiko apskųsti nutarimo dėl jo perkėlimo, neturėjo galimybės informuoti artimųjų, nes buvo išnaudojęs savaitės skambučių limitą. Tokiu būdu jis sukėlė artimiesiems skausmą ir pergyvenimus.

3. Pareiškėjo teigimu, jis 2019 m. birželio 26 d. turėjo tęsti darbus valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“ prie Lukiškių TI-K, tačiau buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK, o kadangi nedirba, patiria turtinę žalą, negali mokėti įsiskolinimų, skolos didėja. Pareiškėjas paaiškino, kad kuomet dirbo, iš jo darbo užmokesčio buvo daromos išskaitos antstoliams. Kadangi dėl jo perkėlimo į Pravieniškių PN-AK jis neteko galimybės dirbti ir mokėti įsiskolinimų, antstoliai pardavė visą jo turimą turtą, kurį jis paveldėjo po tėvų mirties. Pareiškėjo teigimu, jam skaičiuojamos palūkanos, kadangi jis yra nemokus. Be to, negaudamas lėšų, jis negali aprūpinti savęs ir pasirūpinti sutuoktine.

4. Pareiškėjas nurodė, kad neteko darbo dėl Kalėjimų departamento kaltės, kadangi per tą laiką, kol nedirbo (devynis mėnesius), jis būtų uždirbęs 1 800 Eur. Pareiškėjas teigė, kad ne vieną kartą kreipėsi į darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ su prašymu suteikti darbą, kadangi jo neteko ne dėl savo kaltės, nebuvo atleistas už nusižengimus ar pan.

5. Pareiškėjo nuomone, jam dėl Kalėjimų departamentas direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. 1/05-88 nevykdymo buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. NN-553 (toliau – ir Nutarimas) buvo perkeltas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK. Nutarimas dėl pareiškėjo perkėlimo į Pravieniškių PN-AK priimtas teisėtai ir pagrįstai, jame nurodyti jo priėmimo pagrindai, jis atitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas, motyvuotas, jame nurodyta apskundimo tvarka. Pareiškėjas skunde nurodo, kad su Nutarimu buvo supažindintas 2019 m. birželio 19 d., todėl pareiškėjo teiginiai, kad Kalėjimų departamentas atliko neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti ir atmestini.

8. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo perkėlimas į kitą pataisos įstaigą nesutrukdė pareiškėjui skųsti Nutarimo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatyta tvarka ir pagrindais. Nutarimas yra galiojantis, todėl jokios žalos pareiškėjui negalėjo sukelti. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais, neįrodė esant būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.

10. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, aptardamas BVK 69 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321, (toliau – ir Aprašas) 3.1, 3.2 ir 12 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-282, kuriuo patvirtintas Lukiškių TI-K laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas planas, kuriuo Kalėjimų departamento direktoriui pavedama užtikrinti įsakyme nurodytų priemonių įgyvendinimą, Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiką, nurodė, kad Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis nurodytais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai vykdė pareiškėjo perkėlimą iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas buvo perkeltas dėl išimtinių aplinkybių, kurios kliudė nuteistąjį toliau laikyti Lukiškių TI-K (vyko reorganizavimo procedūros, dėl kurių laikyti nuteistąjį Lukiškių TI-K tapo neįmanoma). Šios aplinkybės pripažintinos BVK 69 straipsnio 1 dalies prasme išimtinėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas apie perkėlimą, jo teigimu, sužinojo 2019 m. birželio 19 d., o 2019 m. birželio 20 d. buvo perkeltas, sprendė, jog ši aplinkybė pareiškėjui neužkirto kelio apskųsti Nutarimą BVK numatytais pagrindais. Pareiškėjas buvo laiku ir tinkamai informuotas apie priimtą Nutarimą, todėl teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl išnaudoto savaitės skambučių limito, negalėjimo pranešti artimiesiems, jog yra perkeliamas, artimųjų patirtų išgyvenimų, nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui būtų uždrausta teisė skambinti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 straipsnyje numatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, jog nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos sistemoje. Teismas nurodė, kad BVK 73–75 straipsnių 4 punktuose yra numatytos nuteistųjų teisės paskambinti, kurios yra ribotos. Pareiškėjas skunde teigė, kad paskambinti artimiesiems negalėjo, nes jau buvo išnaudojęs einamosios savaitės skambučių limitą, o ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisė skambinti nebuvo apribota, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, jog Pravieniškių PN-AK kliudė jam susisiekti su artimaisiais, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo uždrausta paskambinti neišnaudojus skambučių limito, jog artimieji išgyveno dėl jo. Teismas šiuo aspektu nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis nuo 2019 m. birželio 26 d. turėjo tęsti darbus, tačiau buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK ir dėl to prarado darbą, negali išlaikyti savo sutuoktinės ir apsirūpinti pats, dėl antstolių parduoto pareiškėjo turto ir skaičiuojamų palūkanų, taip pat dėl to, kad dirbdamas per devynių mėnesių laikotarpį pareiškėjas būtų uždirbęs 1 800 Eur, vadovaudamasis BVK 125 straipsnio 1, 3 ir 8 dalimis, nurodė, jog valstybei nekyla pareiga suteikti darbą pareiškėjui.

14. Teismas, nenustatęs sąlygų, leidžiančių konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

III. 15. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam (pareiškėjui) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kadangi teismas bylą išnagrinėjo šališkai, paviršutiniškai, neįvertino visų bylos aplinkybių, neįsigilino į faktines aplinkybes. Teismas neįsigilino į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvadas, kuriose pripažįstami nuteistųjų teisių pažeidimai.

17. Pareiškėjas teigia, kad jį perkėlus į Pravieniškių PN-AK, jis turėjo tęsti darbą, kadangi Kalėjimų departamento 2019 m. birželio 6 d. įsakyme Nr. 1105-88 taip buvo nurodyta. Pareiškėjas prašo išsiaiškinti visas aplinkybes ir priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismo sprendimas yra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, ir dėl to turi būti panaikintas.

20. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis bei patvirtintu Lukiškių TI-K laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas planu, tinkamai ir teisėtai vykdė pareiškėjo perkėlimą iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas buvo perkeltas dėl išimtinių aplinkybių, kurios kliudė nuteistąjį toliau laikyti Lukiškių TI-K (vyko reorganizavimo procedūros, dėl kurių laikyti nuteistąjį Lukiškių TI-K tapo neįmanoma), šios aplinkybės pripažintinos BVK 69 straipsnio 1 dalies prasme išimtinėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo A. D. skundo reikalavimai priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento,1 800 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo patirtos turtinės ir neturtinės žalos, kuri jam turi būti atlyginta pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nenustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje, – valstybės institucijos (Kalėjimų departamento) ar jos darbuotojų neteisėta veika (neveikimas).

23. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo tęsti darbą, kai buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK, nes dirbo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, nepridėjo prie bylos jo atsiųstų įrodymų dėl turtinės žalos, neįsigilino į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvadą, kurios numerį jis nurodė.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

26. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad valstybei nekyla pareiga suteikti darbą pareiškėjui. Tačiau pareiškėjas nenurodo jokios teisės aktų normos, kuri įpareigotų valstybę ir jos institucijas (Kalėjimų departamentą, pataisos įstaigos administraciją) suteikti pareiškėjui darbą. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė Respublikos Seimo kontrolieriaus išvados, apie kurią nurodo apeliaciniame skunde.

27. Pagal bylos duomenis galima daryti išvadą, pareiškėjui darbo nesuteikė pataisos įstaiga, į kurią pareiškėjas buvo perkeltas (Pravieniškių PN-AK), tačiau šioje byloje paduotame skunde pareiškėjas jam padarytą žalą siejo ne su pataisos įstaigos neteisėtais veiksmais (neveikimu), bet su Kalėjimo departamento priimtu nutarimu pareiškėją perkelti iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK, todėl šioje byloje ir turėjo būti nagrinėjamos aplinkybės, ar pareiškėjas pagrįstai buvo perkeltas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Kalėjimų departamento 2019 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. NN-553 2019 m. birželio 20 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK, nes pareiškėjas nebegalėjo būti laikomas Lukiškių TI-K (vyko reorganizavimo procedūros). BVK 69 straipsnio nuostatos nustato, kad Kalėjimų departamento direktorius turi teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą.

29. Pareiškėjas buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK, vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-282 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano patvirtinimo“ patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas planą, kuriuo Kalėjimų departamento direktoriui buvo pavesta užtikrinti įsakyme nurodytų priemonių įgyvendinimą.

30. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybės apskųsti Kalėjimų departamento 2019 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. NN-553 bei paskambinti artimiesiems ir juos informuoti apie perkėlimą dėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad tokių veiksmų nenurodo ir pareiškėjas.

31. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad jam turi būti atlyginta turtinė žala (1 800 Eur) dėl to, jog prarado darbą ne dėl savo kaltės, jis nebuvo atleistas, negalėjo įgyti pajamų.

32. BVK 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. BVK 125 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustato imperatyvią pareigą dirbti, o pataisos įstaigos administracija numato teisę siūlyti darbą.

33. Pažymėtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje, aiškinant minėtas teisės normas, yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti besąlygiškai visus nuteistuosius, net ir norinčius dirbti, į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, ir sprendimą išbraukti iš dirbančių sąrašo atitinkamo asmens atžvilgiu gali priimti, atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, pasikeitusias darbo sąlygas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014).

34. Pažymėtina, kad BVK 125 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistuosius gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinis darbo kaip pataisos priemonės tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011).

35. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo Kalėjimų departamento veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

36. Šiuo aspektu pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus administracinio teismo 2020 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė