A-602-94-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-94/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00689-2012-1 Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

pareiškėjos atstovams advokatui V. O., P. J.,

atsakovo atstovei I. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Senamiesčio ūkis“, Kultūros paveldo departamentui dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. J. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. kovo 1 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir atsakovas; Inspekcija) 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120223-00063; 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120223-00064; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, (duomenys neskelbtini), atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje dėl kieme esančių medinių statinių. Pareiškėjai surašytas 2012 m. vasario 22 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. (23.31) FAK - 509, kurio pagrindu 2012 m. vasario 23 d. surašyti savavališkos statybos aktai, kurių pagrindu 2012 m. vasario 23 d. surašyti reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pažymėjo, jog sandėliukų remontas atliktas kompetentingų institucijų sutikimu ir nurodymu. UAB „Senamiesčio ūkis“, administruojanti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), dar 2008 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. R2-625, atsakydama į paklausimą, informavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinį padalinį, kad atliktas medinių sandėliukų remontas atitinka paprastojo remonto požymius ir ši valstybės institucija nereiškė sandėliukų naudotojams jokių pretenzijų dėl atlikto remonto. Nurodė, jog teisinis skundžiamo akto pagrindas, o būtent – akte nurodytos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto normos, įstatyme atsirado tik 2010 m. liepos mėn. ir įsigaliojo 2010 m. spalio mėn. Atsižvelgiant į tai, manė, jog atsakovas pripažįsta, kad sandėliukų remontai atlikti 2008 metais, jų remonto sąlygoms negali būti taikomos vėlesnės teisės normos, dėl ko savavališkos statybos aktas pripažintinas neteisėtu. Pabrėžė, jog savavališkos statybos aktai surašyti nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant nesudėtingo statinio paprastojo remonto darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Inspekcijos įgalioti pareigūnai, vykdydami Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-492-171/2010, nuvyko į vietą (duomenys neskelbtini), ir dalyvaujant namo gyventojams patikrino minėtame žemės sklype, esančius kiemo statinius – sandėliukus. Pažymėjo, jog 2011 m. rugpjūčio 8 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. (23.31)-FAK-2601, kuriame užfiksuota situacija vietoje. 2011 m. rugsėjo 11 d. Inspekcija raštu Nr. (23.18)-2D-11156 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kadangi patikrinimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini), kieme jokie statybos darbai nevykdomi.

Dalis sandėliukų buvo remontuojami, vadovaujantis 2004 m. gegužės 27 d. UAB „Senamiesčio ūkis“ sutikimu, kad gyventojai savo lėšomis susiremontuotų griūvančius laikinus sandėliukus esančius (duomenys neskelbtini) kieme. Papildomai sandėliukai buvo remontuojami Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. vasario 14 d. rašto Nr. A51-3821-(5,1-ŪK1) nurodymu, kuriuo visi sandėliukų naudotojai įpareigoti iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. nedelsiant imtis priemonių, jog visi avarinės būklės sandėliukai būtų suremontuoti ir atitiktų nustatytus statinių naudojimo priežiūros privalomus reikalavimus.

Kadangi patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kada ir kokių statybą leidžiančių dokumentų pagrindu šie statiniai yra pastatyti, buvo prašyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikti turimus duomenis, susijusius su minėtų sandėliukų statyba. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ilgai nepateikė atsakymo, kas užvilkino savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrų vykdymą. Inspekcija pakartotinai 2011 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. (23.18)-15864 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją informacijos. 2011 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. A51-50998-(2.5.15-MP8) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas atsakydamas informavo, kad sandėliukų (duomenys neskelbtini), statybos duomenų neturi ir gyventojai dėl statybą leidžiančio dokumento ar raštiško pritarimo medinių sandėliukų remontui gavimo nesikreipė.

Taip pat informavo, kad duomenų apie statinių naudotojus – savininkus (koks butas naudojasi kuriuo sandėliuku) neturi. Pažymėjo, jog išnagrinėjus pateiktą informaciją 2011 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (23.18)-2D-17409 buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl dalies statinių, esančių (duomenys neskelbtini) pripažinimo bešeimininkiais. Pridūrė, jog Inspekcijos 2011 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (23.2)-2D-17651 pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai buvo informuoti apie susiklosčiusią situaciją dėl sandėliukų, esančių minėtame sklype ir numatomų imtis veiksmų.

Nurodė, jog savavališkos statybos padarinių šalinimas yra reglamentuota procedūra, kuriai taikomus reikalavimus šiuo metu nustato Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. Dl-827 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ ir šiuo atveju reikėjo nustatyti asmenis atsakingus už savavališką statybą bei jokie numanymai ar pan. negali būti pagrindu administracinės procedūros pradžiai.

Pažymėjo, jog šiuo atveju ginčo statiniai – sandėliukai, yra pastatyti seniai ir nebuvo paprasta nustatyti jų statytojus. Atkreipė dėmesį, jog nors šiuo atveju pareiškėja neginčija, kad ji atliko ginčo sandėliuko statybos darbus, tačiau pastebėtina, kad teisės aktai numato, jog nenustačius statytojo, savavališkos statybos aktas gali būti surašomas statinio (jo dalies) savininkui, valdytojui ar naudotojui, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis) savininkui, valdytojui ar naudotojui (pagal minėto reglamento 23.2 papunktį).

Šiuo atveju atsakingi už savavališką statybą asmenys yra nustatomi ir, kaip jau buvo minėta, yra vykdoma savavališkos 1 statybos padarinių šalinimo procedūra. Detalizavo, jog 2012 m. vasario 23 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr.(23.31)-FAK-509 prie kurio pridėtos fotonuotraukos akto surašymo dieną ir situacija buvusi iki atliktų statybos darbų. Apžiūrėjus objektą vietoje, lyginant buvusią situaciją su esama ir buvo nustatyta, kad buvo atlikti paprastojo remonto požymius atitinkantys darbai pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d.

įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12 punktą, kuris nustato, kad statinio paprastojo remonto tikslas – atnaujinti esamą statinį, jo nerekonstruojant ir kapitališkai neremontuojant. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja atliko statybos darbus atitinkančius paprastojo remonto požymius, todėl 2012 m. vasario 23 d. surašant savavališkos statybos aktus buvo konstatuota, kad sandėliukai buvo suremontuoti, o pareiškėja – statytoja R. J. – nepateikė statybos leidžiančių dokumentų.

Atkreipė dėmesį, jog pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 23 straipsnio l dalies 4 punktą nesudėtingo statinio paprastam remontui reikalingas paprastojo remonto aprašas, tačiau tik Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais. Šiuo atveju tinkamai buvo įvertintos faktinės aplinkybės, tačiau netinkamai pritaikytos teisės normos, nes I grupės nesudėtingo statinio paprastojo remonto darbams pagal dabar galiojančius teisės aktus joks statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas ir atsižvelgiant į tai 2012 m. kovo 22 d.

Inspekcijos viršininko pavaduotojo, pavaduojančio viršininką įsakymu Nr. 1V-49 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00063 ir 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120223-00064 buvo panaikinti. Akcentavo, jog įvertinus išdėstytas aplinkybes ir tai, kad išnyko ginčo objektas, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundo reikalavimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo objektas – nesudėtingas statinys – sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio teritoriją. Departamento Vilniaus teritoriniam padaliniui, kuris, vadovaujantis Departamento teritorinių padalinių nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-236, 5.1 punktu, vykdo Departamentui teisės aktų nustatytas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas Vilniaus apskrityje, statinio projektas pateiktas nebuvo bei tokiam projektui Departamento Vilniaus teritorinis padalinys nėra pritaręs.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė pareiškėjos reikalavimą spręsti, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad vykdydama statinių naudojimo priežiūrą apžiūrėjo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir nusprendė, kad dėl sandėliukų avarinės būklės likvidavimo darbų vykdymo, sandėliukų naudotojai turi raštu patvirtinti neprieštaravimą sandėliukų avarinės būklės likvidavimo darbams atlikti. Pažymėjo, jog UAB „Senamiesčio ūkis“ vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriaus 2007 m. liepos 20 d. nurodymus 2007 m. rugpjūčio 13 d. sušaukė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kieme esančių sandėliukų ir garažų naudotojus į susirinkimą, kuriame naudotojai nusprendė, kad patys susiremontuos sandėliukus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyrius 2008 m. vasario 14 d. raštu Nr. A51-3821-(5.1-ŪK1.) informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Statybos įstatymo 12 skirsnio 40 straipsniu statinių naudotai privalo suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, taip pat įspėjo, kad buvo nesilaikyta nustatytų teisės aktų reikalavimų, t. y. neparengtas supaprastinto statinio projektas ir negauti rašytiniai sutikimai. Pažymėjo, jog pareiškėja į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl rašytinių pritarimo, patikrinimo ir/ar išdavimo nesudėtingų statinių projektams nesikreipė. Pridūrė, jog 2004 – 2008 m. laikotarpyje, atliekant nesudėtingo statinio, esančio nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje, paprastąjį remontą statybą leidžiančių dokumentų nereikėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog administracinis ginčas kilo dėl Inspekcijos savavališkos statybos aktų, kuriuose konstatuota, kad pareiškėja savavališkai atliko sandėliukų remontą ir reikalauta nevykdyti jokių statinio statybos darbų, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog ginčijami savavališki statybos aktai pareiškėjai surašyti dėl kiemo statinių – sandėliukų (duomenys neskelbtini) – savavališkojo paprastojo remonto. Išdėstė, jog sandėliukas laikytinas nesudėtingu I grupės statiniu bei ginčo dėl šios aplinkybės nėra, o Vilniaus senamiestis Kultūros vertybių apsaugos departamento 1995 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 103 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 senamiestis paskelbtas kultūros paminklu, todėl ginčo statinių teritorija (duomenys neskelbtini) patenka į nekilnojamosios kultūros vertybių teritoriją. Išdėstė, jog Inspekcijos pareigūnai 2011 m. rugpjūčio 8 d. patikrino faktinius duomenis vietoje ir surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad prieš remontą sandėliukų tikslieji matavimai nebuvo atlikti, todėl nustatyti, ar jie pakito po remonto 2004 m., neįmanoma.

Tuo tarpu 2012 m. vasario 22 d. surašytame faktinių duomenų patikrinimo akte nurodoma, jog remonto metu 2004 m. užstatymo plotas nebuvo padidintas, o UAB „Senamiesčio ūkis“ atliktą remontą vertino kaip paprastąjį remontą. Teismas akcentavo, jog galiojusi Statybos įstatymo redakcija (2004 m. balandžio 29 d. – 2005 m. kovo 16 d.) nesudėtingo statinio paprastam remontui leidimo nenumatė, ką pripažino ir atsakovas, kuris 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 1V-49 panaikino ginčijamus savavališkos statybos aktus. Teismas nurodė, jog teisę kreiptis į teismą numato Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis.

Pridūrė, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę reikalauti apginti jo – pareiškėjo subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartimi byloje Nr. A662-1157/2009). Apibendrino, jog tik nustatęs šias aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų, o nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Konstatavo, jog ginčijami savavališkos statybos aktai panaikinti, ginčo nėra, todėl skundas negali būti tenkinamas.

Pridūrė, jog skundo netenkinus, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1 – 3), kuriuo prašo: 1) ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, tenkinant skundą; 2) priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog nepaisant to, kad skundžiami aktai buvo panaikinti po skundo padavimo, tačiau iš esmės ginčas kilo dėl atliktų statybos darbų leistinumo jų atlikimo metu, o tuo pačiu dėl pareiškėjos įvykdyto ar neįvykdyto teisės pažeidimo. Mano, jog atsižvelgiant į tai, ginčas vien tik akto panaikinimu išspręstas nebuvo. Pažymi, jog ginčijamame teismo sprendime visiškai neteisingai teigiama, kad atsakovas pripažino aplinkybę, jog Statybos įstatymo redakcija, galiojusi darbų atlikimo metu, specialaus leidimo būtinumo atliktiems darbams vykdyti nenumatė.

Priešingai – atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek jo atstovė teisme pareiškėjai surašytų savavališkos statybos aktų panaikinimą siejo tik su šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. su Statybos įstatymo redakcija nuo 2010 metų. Taigi, savavališkos statybos aktų panaikinimas ginčo tarp šalių neišsprendė. Nurodo ir tai, jog teismo sprendime, sutinkant su skundo argumentacija, pripažinta, kad remonto darbų atlikimo metu galiojusi Statybos įstatymo redakcija (2004 m. balandžio 29 d. – 2005 m. kovo 16 d.) nesudėtingo statinio paprastam remontui leidimo nenumatė, kas rodo, jog ginčas dėl teisės (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis) teismo išspręstas pareiškėjos naudai.

Pažymi ir tai, jog atsakovui nepripažinus skundo, laikant jį nepagrįstu ir prašant teismo jį atmesti, pareiškėja negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti skundo tuo pagrindu, kad atsakovas pats panaikino skundžiamus aktus, nes tai nelaikytina skundo pilnu patenkinimu. Akcentuoja, jog atsakovas nepripažino, kad pareiškėjos veiksmuose remonto darbų atlikimo metu nebuvo teisės pažeidimo požymių, todėl skundo atsisakymas tik dėl akto panaikinimo atsakovo nurodytu pagrindu, reikštų atsisakymą nuo skundo teisinio pagrindo, t. y. statybos darbų atlikimo teisėtumo.

Taigi, skundu buvo siekiama spręsti ginčą dėl teisės statybos srityje ir su tuo betarpiškai susijusį reikalavimą apginti pareiškėjos asmeninę pažeistą teisę į teisinį tikrumą ir apsaugą, neteisėtai ją apkaltinus įstatymo pažeidimu. Mano, jog visa tai neabejotinai siejasi su teisinės valstybės imperatyvu, be kita ko, laiduojančiu asmens teisę į teisminę gynybą. Pažymi ir tai, jog teismo sprendime visiškai nepagrįstai teigiama, kad šioje byloje teismas neturėjo galimybės išspręsti ginčo pagal ABTĮ 88 straipsnio 2 – 4 punktuose nurodytus būdus.

Mano, jog savavališkos statybos akto panaikinimas taip, kaip tą padarė atsakovas, bei atsakovo skundo pagrįstumo nepripažinimas, leido teismui spręsti dėl pagrindinio skundo argumento, jog pareiškėja pagal statybos metu galiojusį teisinį reguliavimą neprivalėjo turėti jokių specialiųjų leidimų statybos darbams, tuo pripažįstant savavališkos statybos aktų surašymą neteisėtu ir nepagrįstu. Taigi, tai davė teismui teisinį pagrindą pagal ABTĮ 88 straipsnio 4 punktą patenkinti skundą, pripažįstant atsakovo veiksmus neteisėtais dėl neteisingai taikomo įstatymo ir tuo pačiu išspręsti ginčą dėl teisės (ABTĮ 3 str. 1 d.), nenaikinant aktų, kurie jau buvo panaikinti paties atsakovo.

Skunde nurodo ir tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėse bylose Nr. Ik-2524-562/2012 ir Nr. Ik-2521-473/2012 pareiškėjų skundus atmetęs kaip nepagrįstus, vis tiek priteisė pareiškėjoms bylinėjimosi išlaidas, nes atsakovas aktus panaikino jau po pareiškėjų kreipimosi į teismą. Remiasi ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi bei pažymi, jog nagrinėjamoje situacijoje pagal analogiją taikytinas Civilinio proceso kodekso 94 straipsnis, kurio 1 dalis numato, jog kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi, pažymi, jog šiuo metu civiliniame procese galiojanti tvarka išlaidų advokato pagalbai (atstovavimui) apmokėti nesieja tik su bylos ginčo išsprendimu vienos iš šalių naudai, net nedetalizuojant dėl kokios priežasties byla baigta būtent taip, paliekant teismo kompetencijai spręsti šalių bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimus.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 7 – 10) prašo šį apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, nes išnyko ginčo objektas, dėl kurio ir buvo paduotas skundas. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad vadovaujantis teisės normomis administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Tuo tarpu, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (rėmėsi LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-360/2012).

Todėl mano, jog pareiškėjos teiginys, kad ginčas tarp šalių neišspręstas, nors ir nebelikę ginčo objekto, dėl kurio skundas paduotas, akivaizdžiai – nepagrįstas. Akcentuoja, jog pareiškėja iš esmės nesiekia išspręsti administracinio ginčo, t. y. apginti pažeistas teises, bet siekia, jog teismas konstatuotų faktą. Tačiau šiuo aspektu pažymi, jog pagal LVAT praktiką (bylos Nr. A14-261/2007 ir ASl46-669/2009) administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių gynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

Remiasi ABTĮ 5 straipsniu bei 22 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą minėtų įstatymo nuostatų prasme suteikia jam teisę kreiptis į administracinį teismą, tačiau teisminės gynybos prašantis asmuo turi teismui nurodyti, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai ir kokiu būdu (atitinkamais aktais, veiksmais, neveikimu) yra pažeisti, suformuluoti konkretų reikalavimą, išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, ir tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas galėtų apginti pareiškėjos teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų.

Todėl mano, jog siekti administracinio ginčo tąsos, kai nėra administracinio ginčo objekto, nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsakovas taip pat remiasi ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi bei 45 straipsnio 1 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalimi bei nurodo, jog pareiškėjos prašomos priteisti teismo išlaidos turėjo būti detalizuotos, konkrečiai nurodant, kiek už kokių procesinių veiksmų atlikimą jai turėtų būti atlyginta. Teigia, jog atsižvelgiant į minėtas teisės normas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti atlygintos tik realiai turėtos (patirtos), protingos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios bei bylos nagrinėjimui būtinos išlaidos. Remiasi LVAT 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-893/2010 ir pažymi, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuotos šalies teismui teikiamas prašymas turi būti su detaliu patirtų išlaidų paskaičiavimu ir pagrįstas rašytiniais įrodymais. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių konkrečių duomenų, t. y. kiek už kokią paslaugą ji konkrečiai sumokėjo. Todėl mano, jog pareiškėjos patirtos atstovavimo išlaidos neturėtų būti atlyginamos. Pastebi ir tai, jog sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo svarbu nustatyti išlaidų būtinumą ir racionalumą. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja sužinojusi apie ginčijamų aktų panaikinimą toliau tęsė administracinį procesą, todėl patyrė visai nereikalingas bylinėjimosi išlaidas, kurios taip pat neturėtų būti atlyginamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas; Inspekcija) 2012 m. vasario 23 d. pareiškėjai R. J. (toliau – ir pareiškėja) surašytų savavališkos statybos aktų Nr. SSA-00-120223-00063 ir Nr. SSA-00-120223-00064, kuriuose konstatuota, kad pareiškėja savavališkai atliko sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini), remontą ir reikalauta nevykdyti jokių statinio statybos darbų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog ginčijami savavališkos statybos aktai panaikinti, tad ginčo nebeliko ir tapo neįmanoma apginti pareiškėjos teisių vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 – 4 punktuose numatytų būdų, kas sudarė teismui pagrindą atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas taip pat konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja apeliaciniu skundu su tokiu teismo vertinimu nesutinka, teigdama, jog faktiškai ginčas tarp šalių nebuvo išspręstas, nes nors atsakovas ir panaikino ginčytus administracinius aktus, jų teisėtumo minėtų aktų priėmimo metu teismas nekvestionavo, t. y. jis iš esmės nekvestionavo to, ar pareiškėjos veiksmuose atliekant statybos darbus buvo teisės pažeidimo požymių. Be to, pareiškėja nesutiko ir su teismo išvada, kuria konstatuota, jog netenkinus jos skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja teisminės gynybos kreipėsi 2012 m. kovo 1 d., pateikdama teismui skundą (t. I, b. l. 1 – 10). Po minėto kreipimosi atsakovas ginčijamus aktus 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 1V-49 (t. I, b. l. 109 – 110) panaikino. 2012 m. gegužės 15 d. pareiškėja per savo atstovą taip pat pateikė patikslintą skundą (t. I, b. l. 141), kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas įvykdė skundo reikalavimą dėl savavališkos statybos aktų panaikinimo, panaikintus 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120223-00063 ir 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120223-00064, surašydamas nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant nesudėtingo statinio paprastojo remonto darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškėjos patikslintą skundą priimti atsisakė (b. l. 145).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, jog nors pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad byloje atsakovui pačiam įsakymu panaikinus ginčytus administracinius aktus nebeliko ginčo objekto, todėl nebebuvo įmanomas ir pareiškėjos teisių apgynimas vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2 – 4 punktuose įtvirtintų būdų. Pažymėtina, jog kiekvienas teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A469-261/2007, Nr. AS146-669/2009). Taigi, teiginiai dėl faktų pripažinimo galėtų būti vertinami kaip pareiškėjos skundo motyvacijos dalis, tačiau negali būti vertinami atskirai kaip savarankiškas reikalavimas. Esant tokiai situacijai bei tenkinant pareiškėjos reikalavimą dėl tam tikrų faktų pripažinimo, teismo sprendimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Nepaisydama to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjai.

Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Pažymėtina, kad ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Taikydamas ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog šiai teisės normai taikyti esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminis momentas yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011; 2012 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-703/2012, 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-56/2013). Taigi, nors rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodyta, kad pareiškėjos skundas atmestas, tokia rezoliucinė dalis suformuluota dėl to, kad teismo sprendimo priėmimo dieną nebegaliojo teisės aktai, kurių teisėtumą ginčijo pareiškėja.

Konkrečiu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjos ginčyti aktai buvo panaikinti administracine tvarka. Tokiu būdu teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovas iš esmės geruoju patenkino pareiškėjos reikalavimą ir dėl to ginčo dalykas išnyko. Ir nors, vertinant formaliai, pareiškėja pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktą, skaitant jį kartu su ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi, savo skundo neatsisakė, spręstina, jog teisė gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, jai išliko, nes nepaisant to, kad jai buvo žinoma apie atsakovo priimtą įsakymą panaikinti ginčo administracinius aktus, iš bylos duomenų viseto matyti, jog ji savo teise bylinėtis nepiktnaudžiavo bei teikė patikslintą skundą, iš esmės siekdama įgyvendinti satisfakcinę kreipimosi į teismą funkciją, t. y. prašydama pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2088/2012). Byloje nėra neginčijamų duomenų, jog performuluodama savo skundą, pareiškėjo žinojo, jog jos reikalavimai yra nepagrįsti ir sąmoningai toliau tęsė bylinėjimąsi. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintini atsakovo teiginiai, jog pareiškėja, sužinojusi apie ginčijamų aktų panaikinimą, toliau tęsė administracinį procesą, patirdama nereikalingas bylinėjimosi išlaidas. Taigi, nepaisant to, kad tokio pareiškėjos reikalavimo pripažinti atitinkamus faktus dėl aukščiau išdėstytų priežasčių teismas negalėjo išpildyti, spręstina, jog jos reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas proceso metu, siekiant apginti savo pažeistas teises, kas, kaip paaiškėjo vėliau, duotosiomis aplinkybėmis tapo neįmanoma, yra pagrįstas.

Pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtina, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Be to, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti atlygintos tik realiai turėtos (patirtos), protingos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios bei bylos nagrinėjimui būtinos išlaidos. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis, kaip minėta anksčiau, proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas bei nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėja pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį per savo advokatą, kurio atstovavimo tinkamumas yra patvirtintas byloje esančiu orderiu, kaip tai numato ABTĮ 49 straipsnio 9 dalis (t. I, b. l. 39), pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 139), kuriuo prašė atlyginti 600 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų. Prašyme nurodė, jog iš viso pirminiam skundo paruošimui buvo sugaišta 30 darbo valandų, kas vertinant vieną advokato darbo valandą 100 litų, sudarė 3000 Lt išlaidų. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad bendras dešimties pareiškėjų skundas teismo nutartimi buvo išskaidytas į dešimt atskirų, kas pareikalavo papildomo advokato darbo bei laiko, prašomas 600 Lt atlyginimas yra adekvatus atliktam darbui bei sugaištam laikui.

Iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito taip pat matyti, jog pareiškėja minėtam advokatui už atstovavimą ir dokumento surašymą 2012 m. vasario 27 d. sumokėjo 300 Lt (t. I, b. l. 40). Vėliau pareiškėjos įgaliotinis P. J. (t. I, b. l. 11) advokatui sumokėjo dar 300 Lt už, kaip pažymėta pinigų priėmimo kvite – „atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą“ (t. I, b. l. 140).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos prašoma priteisti 600 Lt suma neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punkte įtvirtinto maksimalaus rekomenduojamo priteisti užmokesčio už teisinę pagalbą ruošiant skundą (3 * 800 Lt MMA (minimalus mėnesinis atlyginimas) = 2400 Lt), todėl spręstina, jog ji konkrečiu atveju yra pagrįsta, reali ir adekvati. Pridurtina ir tai, jog atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėja nepagrindė savo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas rašytiniais įrodymais. Priešingai – kaip matyti iš aukščiau išvardintų duomenų pareiškėja tokį savo prašymą pagrindė bei įrodė, o teisėjų kolegijai byloje esančios medžiagos užteko išvadoms apie bylinėjimosi išlaidų realumą padaryti. Todėl spręstina, jog pareiškėjos prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma (600 Lt) yra priteistina iš atsakovo.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina, tenkinant pareiškėjos prašymą priteisti jos naudai 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos R. J. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.

Priteisti pareiškėjai R. J. iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius