2013-04-03 Nr. AB-1004-3-62-3-00153-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-368/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00153-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. I. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Jonavos skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. V. I. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su 2013 m. vasario 21 d. (pagal gavimo datą) skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 10.19-54732 ir 2012 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 10.19-61898; 2) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 10.19-54732 ir 2012 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 10.19-61898; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių apskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją konstatuojant, kad pareiškėjo, dirbant Jonavos rajono Policijos komisariate gautas darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, buvo: 1990 metų liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais – 427,62 rublio, 1991 metų gegužės ir birželio mėnesiais – 576,07 rublio (talono), 1991 metų rugpjūčio mėnesį – 961,20 rublio (talono).

Skunde (b. l. 2–4) nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 10.19-54732 VSDFV Kauno skyrius paskyrė jam 1071,06 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją. 2012 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 10.19-61898 pensiją sumažino iki 1062,70 Lt. Atsakovas pareiškėjo 1990 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesių, bei 1991 m. balandžio, gegužės, birželio ir rugpjūčio mėnesių pajamas įvertino 0,00 Lt, nes Jonavos rajono Policijos komisariato 1990 ir 1991 metų darbo užmokesčio kortelėse ne visos skiltys buvo užpildytos. Į pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 26 d. skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) atsakė 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. (6.5) I-6373, kuriuo patvirtino atsakovo sprendimus ir nurodė pareiškėjo teisę šiuo klausimu kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Pareiškėjas manė, kad kreiptis administracine tvarka į teismą ir skųsti šiuos sprendimus nėra prasmės, nes Jonavos rajono Policijos komisariato darbo užmokesčio kortelėse iš tiesų minėtų mėnesių darbo užmokesčio skiltys nebuvo užpildytos, tačiau iš dokumentų matyti, kad minėtais mėnesiais pareiškėjas dirbo policijoje ir gavo atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, iš esamų darbo užmokesčio kortelių galima nustatyti, koks buvo jo darbo užmokestis prieš ir po tų mėnesių, apie kuriuos įrašai nebuvo padaryti, todėl pareiškėjas 2012 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą, manydamas, kad bendrosios kompetencijos teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. kokio dydžio atlyginimą tam tikrais mėnesiais gavo pareiškėjas. Bendrosios kompetencijos teismas atsisakė priimti pareiškimą, nes jis nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Kadangi pareiškimo priėmimo (atsisakymo priimti) procedūra užsitęsė, o pareiškėjo pareiškimas nebuvo priimtas, terminas kreiptis į administracinį teismą buvo praleistas. Pareiškėjo manymu, terminas praleistas dėl svarbios priežasties, nes jis savo interesus stengėsi apginti teismine tvarka.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi (b. l. 22–24) pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2012 m. spalio 26 d. sprendime Nr. (6.5) I-6373 „Dėl senatvės pensijos apskaičiavimo“ pareiškėjui nurodė išsamią ir aiškią sprendimų apskundimo tvarką. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad terminą praleido dėl to, jog iš pradžių kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisykle, pagal kurią ABTĮ nuostatų klaidingas suvokimas ir netinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas laikoma ne objektyvaus, bet subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo atnaujinti praleistą terminą (2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008, 2007 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA8-35/2007, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-615/2008, 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-191/2010), o ta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipiasi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gina savo teises negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti (2006 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1098/2006, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-339/2007, 2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008).

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginys, kad nors Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2012 m. spalio 26 d. sprendime Nr. (6.5) I-6373 buvo nurodyta jo teisė kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas manė, jog sprendimų skųsti nėra prasmės, kadangi „formaliai „Sodra“ yra teisi“, rodo tai, kad pareiškėjui gavus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2012 m. spalio 26 d. sprendimą nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą, tačiau jis be pagrindo padavė skundą visai kitai institucijai, t. y. kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią skundo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Pareiškėjas turėjo būti rūpestingas ir domėtis savo teisėmis ir pareigomis, taigi turėjo visas galimybes nepraleidęs terminų ir nustatyta tvarka pateikti teismui skundą. Tai, kad pareiškėjas neveikė rūpestingai, kas lėmė termino praleidimą, yra tik subjektyvios, o ne objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios termino praleidimo priežastys. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo veiksmai (kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) yra pareiškėjo valia pasirinktas teisių gynimo būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, ši aplinkybė objektyviai netrukdė jam laiku kreiptis į teismą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad administracinių teismų praktikoje reikšminga aplinkybe sprendžiant termino atnaujinimo klausimą laikoma ir tai, kiek, net ir laikant, kad pareiškėjas sąžiningai suklydo paduodamas skundą ne pagal teismingumą, pareiškėjas buvo aktyvus siekdamas savo pažeistų teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę realizuoti per įmanomai trumpą ir protingą terminą, po to, kai jam akivaizdžiai tapo žinoma skundo padavimo tvarka. Pažymėta, kad pareiškėjas, gavęs Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. V. I. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno ir Jonavos rajono skyriams dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2013 m. vasario 20 d. (skundas įteiktas paštui), kas leidžia daryti išvadą, jog buvo delsiama. Teismo vertinimu, pareiškėjas šį skundą turėjo galimybę teikti Kauno apygardos administraciniam teismui iškart, kai tik sužinojo Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties turinį, o ne teikti atskirąjį skundą ir laukti, kol jis bus išnagrinėtas apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, jog nebuvo objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių pareiškėjui į Kauno apygardos administracinį teismą kreiptis iškart, nelaukiant Kauno apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo.

Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad ginant savo pažeistas teises pareiškėjas J. V. I. nebuvo pakankamai aktyvus, delsė pateikti skundą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad terminas kreiptis į teismą praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Prašymas atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 10.19-54732 ir 2012 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 10.19-61898 panaikinimo netenkintas. Skundą dėl šio reikalavimo priimti atsisakyta ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (praleistas skundo padavimo terminas). Pareiškėjo prašymas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių apskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją konstatuojant, kad pareiškėjo, dirbant Jonavos rajono Policijos komisariate gautas darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, buvo: 1990 metų liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais – 427,62 rublio, 1991 metų gegužės ir birželio mėnesiais – 576,07 rublio (talono), 1991 metų rugpjūčio mėnesį – 961,20 rublio (talono) yra išvestinio pobūdžio iš reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 10.19-54732 ir 2012 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 10.19-61898, todėl skundą atsisakyta priimti ir dėl šio reikalavimo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atskiruoju skundu (b. l. 26) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Atskirajame skunde nurodo, kad teismas, atsisakydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, veikia formaliai ir neatlieka savo pagrindinės funkcijos – vykdyti teisingumą. Pareiškėjo teigimu, savo teises ir interesus jis gynė aktyviai, todėl teismas turėtų vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo J. V. I. atskirasis skundas netenkintinas.

Atskiruoju skundu ginčijamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarties, kuria teismas atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir pareiškėjo J. V. I. skundo nepriėmė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 10.19-54732 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. V. I.“, kuriuo pareiškėjui paskirta 1 071,66 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, bei su VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 10.19-61898 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. V. I.“, kuriuo pareiškėjui skirta 1 062,70 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikė 2012 m. rugsėjo 26 d. skundą, t. y. pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį, pasinaudojus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2012 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6373 „Dėl senatvės pensijos apskaičiavimo“ pareiškėjo skundą atmetė, o teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą manydamas, kad bendrosios kompetencijos teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. kokio dydžio atlyginimą tam tikrais mėnesiais gavo pareiškėjas. Bendrosios kompetencijos teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, nes jis nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjo J. V. I. atskirąjį skundą atmetė ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 10.19-54732 ir 2012 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 10.19-61898 paduoti, kreipėsi 2013 m. vasario 21 d. (pagal gavimo teisme datą). Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2013 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir pareiškėjo skundo nepriėmė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė ABTĮ normas bei nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika, pagal kurią tai, jog pareiškėjas kreipiasi į netinkamas institucijas, negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS8-339/2007, AS10-335/2007, AS442-303/2008, AS520-329/2012). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui keletą kartą buvo išaiškinta tvarka, kuria pasinaudodamas jis gali ginti savo pažeistas teises. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2012 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6373 „Dėl senatvės pensijos apskaičiavimo“ nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos gali jį apskųsti Kauno apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (b. l. 14–15). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, gavęs Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, turėjo galimybę šį skundą teikti Kauno apygardos administraciniam teismui iškart, kai tik sužinojo Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties turinį, o ne teikti atskirąjį skundą ir laukti, kol jis bus išnagrinėtas apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginant savo pažeistas teises pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus, delsė pateikti skundą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad terminas kreiptis į teismą praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir į tai, kad administracinių teismų praktikoje reikšminga aplinkybe sprendžiant termino atnaujinimo klausimą laikoma tai, kiek (net ir laikant, kad pareiškėjas sąžiningai suklydo paduodamas skundą ne pagal teismingumą) pareiškėjas buvo aktyvus siekdamas savo pažeistų teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę realizuoti per įmanomai trumpą ir protingą terminą, po to, kai jam akivaizdžiai tapo žinoma skundo padavimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-191/2010). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui skundą pateikė tik 2013 m. vasario 21 d. (pagal gavimo teisme datą), nors Kauno apygardos teismo nutartis, kuria pareiškėjo atskirasis skundas atmestas ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis palikta nepakeista, buvo priimtas ir paskelbtas 2013 m. sausio 21 d.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentas, kad pirmiausia jis bandė savo teises ginti paduodamas prašymą bendrosios kompetencijos teismui, negali būti pripažįstamas svarbia priežastimi, pateisinančia skundo padavimo termino praleidimą. Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės. Teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. I. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė