2022-03-23 Nr. CB-2544-2-68-3-07864-2019-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-67-611/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07864-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. R. ir S. G. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tarptautinė statybos korporacija“ patikslintą ieškinį atsakovams R. R., S. G. R. dėl 2018 m. rugpjūčio 31 d. deklaracijų apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir 2018 m. spalio 5 d. dovanojimo sutarties dalinio pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, valstybės įmonės Registrų centro įrašų dalinio panaikinimo bei nuosavybės teisės pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių antraeilių daiktų – pagrindinio daikto priklausinių, likimą tuo atveju, kai parduodamas pagrindinis daiktas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, kurį patikslinusi prašė:

2.1. pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2018 m. rugpjūčio 31 d. deklaracijas apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. 1 (dalyje dėl 49,20 m tvoros, esančios ieškovės žemės sklypo dalyje), Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 ir atitinkamai panaikinti teisinę inžinerinių statinių (tvoros, vartų, bromos, tvoros) 2018 m. rugsėjo 28 d. registraciją V. R. vardu;

2.2. pripažinti niekine ir negaliojančia 2018 m. spalio 5 d. dovanotojų V. R. ir jo žmonos S. G. R. ir apdovanotojo atsakovo R. R. sudarytą dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. AK-4016, dalyje dėl 49,20 m tvoros, esančios ieškovės žemės sklypo dalyje, vartų, bromos ir tvoros ir atitinkamai panaikinti teisinę šių inžinerinių statinių registraciją atsakovo R. R. vardu;

2.3. pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į inžinerinius statinius:

2.3.1. tvoros dalį, esančią ieškovės žemės sklypo dalyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 49,20 m ilgio iš 158,70 m, esančią (duomenys neskelbtini);

2.3.2. vartus, unikalus Nr. 4400-3098-5650, 4,45 m ilgio, esančius (duomenys neskelbtini);

2.3.3. bromą, unikalus Nr. 4400-4913-2825, 2,57 m ilgio, esančią (duomenys neskelbtini);

2.3.4. tvorą, unikalus Nr. 4400-4991-6550, 10,02 m ilgio, esančią (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį atsakovams tenkino visiškai:

3.1. pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis 2018 m. rugpjūčio 31 d. deklaracijas apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr.1 (dalį dėl 49,20 m tvoros, esančios ieškovės žemės sklypo dalyje), Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 ir panaikino valstybės įmonės Registrų centro teisinę inžinerinių statinių (tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); vartų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); bromos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ir tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2018 m. rugsėjo 28 d. registraciją V. R. vardu;

3.2. pripažino niekine ir negaliojančia 2018 m. spalio 5 d. dovanotojų V. R. ir jo sutuoktinės S. G. R. bei apdovanotojo R. R. sudarytą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. AK-4016, dėl 49,20 m tvoros, esančios ieškovės žemės sklypo dalyje, vartų, bromos ir tvoros ir atitinkamai panaikino teisinę šių statinių 2018 m. spalio 5 d. registraciją atsakovo R. R. vardu;

3.3. pripažino ieškovei nuosavybės teises į inžinerinius statinius:

3.3.1. 49,20 m ilgio iš 158,70 m tvoros dalį, esančią (duomenys neskelbtini);

3.3.2. 4,45 m ilgio vartus, esančius (duomenys neskelbtini);

3.3.3. 2,57 m ilgio bromą, esančią (duomenys neskelbtini);

3.3.4. 10,02 m ilgio tvorą, esančią (duomenys neskelbtini).

4. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-370-614/2009 buvo patvirtinta 2009 m. liepos 15 d. taikos sutartis, sudaryta A. R. ir V. R., pagal kurią jie atsidalijo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius pastatus ir patalpas, esančius (duomenys neskelbtini), ir nustatė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarką. Teismas pažymėjo, kad taikos sutarties pagrindu A. R. asmeninės nuosavybės teise atiteko: pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastate – gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis butas Nr. 5a, o V. R. nuosavybės teise atiteko: pastate – gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantys butai Nr. 5, 6, 7, 8, 9a, 10 bei 821/1000 dalis neįrengtos pastogės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

5. Teismas pažymėjo, kad taikos sutartimi jos šalys, be kita ko, nustatė ir žemės sklypo naudojimosi tvarką, pagal kurią A. R. naudosis 1829/3657 dalimis žemės sklypo, o V. R. – 1828/3657 dalimis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Geoteka“ žemės sklypo planą ir jame nustatytus koordinačių taškus bei sklypų ribos taškus.

6. Teismas nurodė, kad A. R. ir V. R. 2010 m. gegužės 6 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybei prašymą pritarti statinio projektui, aiškinamąjį rašą ir kitus priedus, kuriais siekė gauti pritarimą 179 m ilgio tvoros, ne mažiau kaip 3,5 m pločio vartų ir 0,9 m pločio vartelių įrengimui jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Vilniaus miesto savivaldybė 2011 m. gegužės 11 d. išdavė rašytinį pritarimą minėtam projektui.

7. Teismas nustatė, kad A. R. ir R. R., kuris veikė pagal V. R. išduotą įgaliojimą, 2011 m. rugsėjo 16 d. sudarė sutartį dėl tvoros statybos darbų A. R. ir V. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pagal kurią buvo susitarta proporcingomis dalimis finansuoti visas su tvoros statyba susijusias išlaidas. Atsižvelgdamos į tai, kad bendras ketinamos pastatyti tvoros ilgis yra 179 m, iš kurių 70 m yra A. R. naudojamoje sklypo dalyje, o 109 m – V. R. naudojamoje sklypo dalyje, sutarties šalys susitarė, kad A. R. apmoka 70/179 dalių visų su tvora susijusių išlaidų, o R. R. – 109/179 dalis visų su tvoros statyba susijusių išlaidų.

8. Taip pat teismas pažymėjo, kad A. R. ir R. R., kuris veikė pagal V. R. įgaliojimą, 2012 m. rugsėjo 17 d. sudarė sutartį dėl bendros veiklos A. R. ir V. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pagal kurią susitarė, kad A. R. išnuomoja R. R. dešimčiai metų savo sklypo dalį, vietoje nuomos mokesčio R. R. įsipareigojo rūpintis išnuomoto sklypo dalies tvarkymu ir priežiūra, o A. R. įsipareigojo padengti suderintų darbų išlaidas ir panaudotas medžiagas, susijusias su jo sklypo dalies sutvarkymu. Be to, A. R. pavedė R. R. užsakyti ir įrengti automatiškai valdomus įvažiavimo į žemės sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės vartus ir rakinamus vartelius pėstiesiems bei apšvietimą prie įvažiavimo ir įėjimo į žemės sklypą.

9. Teismas nurodė, kad A. R. 2013 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-11238-779/2013 ieškinys buvo atmestas. Tačiau A. R. sprendimą apskundė ir su ieškove UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ 2013 m. gruodžio 23 d. sudarė žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė ieškovei pastatą – gyvenamąjį namą ir 1829/3657 dalis žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini); ieškovė įstojo į civilinės bylos Nr. 2-11238-779/2013 nagrinėjimą vietoje A. R. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės 2014 m. spalio 16 d. užsakymu uždaroji akcinė bendrovė „NT matavimai“ parengė žemės sklypo su statiniais kadastro bylą Nr. 13/7183, kurioje ieškovės žemės sklypo dalyje nustatyti jai nuosavybės teise priklausantys statiniai: tvora T2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aukštis 1,8 m, ilgis 53,59 m, pažymėjimas plane T2, baigtumas 100 proc.) ir tvora T1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aukštis 1,8 m, ilgis 7,65 m, pažymėjimas plane T1, baigtumas 100 proc.), tačiau valstybės įmonėje Registrų centre ieškovė įregistruoti šių statinių negalėjo, nes tarp žemės sklypo bendraturčių prasidėjo teisminiai ginčai. Teismas nustatė, kad atsakovas R. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti ieškovės 2014 m. birželio 19 d. pranešimą Nr. 3-1-241 „Dėl 2012 m. rugsėjo 17 d. sutarties nutraukimo“ ir 2014 m. rugsėjo 11 d. pranešimą Nr. 3-1-293 „Dėl 2012 m. rugsėjo 17 d. sutarties nutraukimo“ neteisėtais ir įpareigoti ieškovę vykdyti 2012 m. rugsėjo 17 d. sutartį.

11. Ieškovei 2018 m. spalio 12 d. pradėjus tvoros griovimo darbus atsakovas R. R. pateikė ieškovei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame buvo nurodyta, jog ieškovės žemės sklypo dalyje nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. yra įregistruota V. R. nuosavybės teisė į kitus inžinerinius statinius – tvorą, vartus, bromą, tvorą, kurie pagal 2018 m. spalio 5 d. dovanojimo sutartį buvo perleisti atsakovui R. R. V. R 2018 m. spalio 10 d. mirus, jo teisių perėmėjais tapo atsakovai sūnus R. R. ir sutuoktinė S. G. R.

12. Teismas nesutiko su atsakovų teiginiais, kad ginčo statiniai pastatyti vien V. R. lėšomis, taip pat kad V. R. yra vienintelis ginčo statinių statytojas. Teismas nustatė, kad ginčo inžineriniai statiniai buvo statomi A. R. ir V. R. bendrai: V. R. įgaliotiniui sūnui R. R. realiai įgyvendinant statybos darbus, o A. R. juos finansuojant savo sklypo dalyje. Taip pat teismas pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 6 d. prašyme Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pritarti statinio projektui buvo nurodyti du statytojai – A. R. ir V. R., kurie ir pasirašė prašymą. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad aiškinamajame rašte statinių statytojais yra nurodyti tiek A. R., tiek ir V. R.

13. Anot teismo, išvadą dėl tvoros statybos darbų bendromis A. R. ir V. R. lėšomis patvirtina tiek 2011 m. rugsėjo 16 d. sutartis, kurią pasirašė A. R. ir R. R (V. R. įgaliotinis) ir pagal kurią šalys susitarė bendrai statyti tvorą, juosiančią žemės sklypą, pagal su atitinkamomis valstybės institucijomis suderintą statybos projektą, bendrai proporcingomis dalimis finansuojant visas su tvoros statyba susijusias išlaidas, tiek sutartis dėl bendros veiklos jų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tiek ir A. R. mokėjimai už vartų, tvoros jo sklypo dalyje statybos darbus. Teismas nusprendė, kad V. R. 2018 m. rugpjūčio 31 d. deklaracijose pateikė neteisingą informaciją, jog tik jis vienas yra ginčo statinių statytojas. Todėl teismas padarė išvadą, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir deklaracijos Nr. 1 dalis dėl 49,20 m ilgio tvoros, esančios ieškovės žemės sklypo dalyje, bei atitinkamai dovanojimo sutarties dalis pripažintinos negaliojančiomis, o VĮ Registrų centro įrašai, pagal kuriuos ginčo statiniai priklauso tik V. R., o vėliau dovanojimo sutartimi perleisti ir atsakovui R. R., naikintini.

14. Pasisakydamas dėl atsakovų argumento, kad ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko tik žemės sklypo dalį ir pastatą, o ginčo statinių nepirko, teismas nurodė, jog pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo statiniai buvo pastatyti, tačiau nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Anot teismo, byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo statiniai yra pagrindinių daiktų (1829/3657 dalių žemės sklypo ir pastato) priklausiniai. Todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19 straipsniu, teismas nurodė, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas ir tai yra CK 4.47 straipsnio 12 punkte nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip. Kadangi ginčo statiniai buvo pagaminti (sukurti) bendrais žemės sklypo bendraturčių susitarimais, pastangomis ir lėšomis, todėl teismas nusprendė, kad ieškovė, nupirkusi A. R. priklausantį turtą, įstatymo pagrindu įgijo nuosavybės teises ne tik į visus nurodytus pirkimo–pardavimo sutartimi įgytus pagrindinius daiktus, bet ir į jų priklausinius – ginčo statinius, nors jie pirkimo–pardavimo sutartyje ir nebuvo aptarti.

15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

16. Teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas papildė sutartyje nurodytą perleidžiamo turto sąrašą ir taip nusprendė dėl neįtraukto asmens (pardavėjo A. R. ar jo teisių perėmėjų) teisių ir pareigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas nekeitė 2013 m. gruodžio 23 d. dalies žemės sklypo ir pastato pirkimo–pardavimo sutarties, kurią sudarė A. R. ir ieškovė, turinio. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas tik dėl ieškovo ir atsakovų teisių ir pareigų, dėl į bylos procesą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų teismas nepasisakė. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėjo asmenis, neįtrauktus į procesą, kolegijos vertinimu, nereiškia, jog teismas sprendė dėl jų teisių ir pareigų, kadangi jie buvo minimi aprašant bylos faktines aplinkybes ir analizuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

17. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ginčo daiktai yra pagrindinių daiktų (žemės sklypo ir pastato) priklausiniai. Byloje nustatyta, kad sudarant dovanojimo sutartį ginčo daiktai egzistavo, tačiau nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre. Nors dovanojimo sutartyje ginčo daiktų likimas sutarties šalių aptartas nebuvo, tačiau kolegija pažymėjo, kad antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, nepriklausomai nuo to, vieno ar kelių pagrindinių daiktų priklausinys yra antraeilis daiktas, taip pat nepriklausomai nuo to, ar priklausinys buvo įregistruotas.

18. Kolegija pabrėžė, jog tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje teisėjų kolegija nenustatė, todėl padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu A. R. perleido ieškovei nuosavybės teises ne tik į pastatą ir 1829/3657 dalis žemės sklypo, bet ir į pastato bei žemės sklypo dalies priklausinius ir kitus antraeilius daiktus (49,20 m tvoros dalį, automatinius vartus, bromą (rakinami varteliai), įrengtus parduodamame pastate, ir tvorą).

19. Teisėjų kolegija taip pat atmetė atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar A. R. visiškai atsiskaitė už tvoros statybos darbus, nevertino, kokia dalimi A. R. prisidėjo prie tvoros statybos darbų. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, pagrįstai nusprendė, jog 2010 m. gegužės 6 d. prašyme, aiškinamajame rašte, statybos leidime statytojais buvo nurodyti tiek A. R., tiek V. R., šie asmenys buvo sudarę susitarimą ir dėl bendros veiklos. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar A. R. yra visiškai atsiskaitęs už statybos darbus, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl ginčo daiktų savininko, kadangi, kaip jau nustatyta, A. R. ginčo daiktus, kaip pagrindinių daiktų priklausinius, perleido ieškovei. Kolegija nurodė, kad atsakovai, manydami, jog A. R. nėra visiškai atsiskaitęs už atliktus statybos darbus, turi teisę reikšti tokį reikalavimą A. R. teisių ir pareigų perėmėjui, tačiau tai negali būti pagrindas spręsti, jog nuosavybės teisė į ginčo daiktus neperėjo ieškovei.

20. Taip pat teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus dėl ieškovės teisės ginčyti dovanojimo sutartį neturėjimo dėl to, kad ji nebuvo sutarties šalis, ir dėl liudytojos Č. V. suinteresuotumo bylos baigtimi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniame skunde atsakovai R. R. ir S. G. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį dėl ieškovės nuosavybės teisių į inžinerinius statinius (49,20 m ilgio iš 158,70 m tvoros, vartus, bromą ir 10,02 m ilgio tvorą) pripažinimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 70/179 dalių visų tvorą sudarančių nekilnojamųjų daiktų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismai, nusprendę, kad ieškovė 2013 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo teises į tvorą, kaip į sutartimi perleidžiamų daiktų priklausinį, turėjo spręsti klausimą, kokiomis dalimis (proporcijomis) visa tvora kaip žemės sklypo priklausinys turėtų būti padalyta tarp žemės sklypo bendraturčių, kadangi teisės į tvorą sudarančius statinius nebuvo registruotos Nekilnojamojo turto registre. Tačiau teismai, nenurodydami jokių sprendimo motyvų, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė turi bendraturčio teises į tvorą, nors tam nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kadangi ieškinio reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės nebuvo pareikštas. Teismai nepagrįstai padalijo bendrą nuosavybę tarp savininkų realiomis dalimis ir pripažino ieškovės nuosavybės teises į konkrečias tvoros dalis.

21.2. Ieškovei priklauso tik 1/2 sklypo, esančio bendrąja daline nuosavybe, dalis, o ne konkreti sklypo dalis. Konkrečiomis sklypo dalimis šalys naudojasi pagal bendraturčių nustatytą naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Atitinkamas režimas turėtų būti taikomas ir bendrąja nuosavybe esančiam su žemės sklypu funkciškai susijusiam sklypo priklausiniui – tvorai (įskaitant vartus, bromą ir kitus tvoros elementus).

21.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad ginčo statiniai yra pagrindinių daiktų (1829/3657 dalių žemės sklypo ir pastato) priklausiniai. Ginčo statiniai yra viso žemės sklypo priklausiniai, o ne kokios nors konkrečios sklypo dalies ar pastato priklausiniai. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnį statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys, t. y. statinys pagal įstatymą negali būti kito pastato priklausinys. Be to, funkciniu požiūriu tvora turi prasmę tik tokiu atveju, kai ji yra ištisinė, o ne egzistuoja tik atskiromis atkarpomis.

21.4. 2011 m. rugsėjo 16 d. sutartimi tuometiniai žemės sklypo bendraturčiai V. R. ir A. R. sutarė kartu statyti vieną bendrą tvorą, jos darbus finansuodami proporcingai 70/179 ir 109/179 dalimis. Ginčo tvorai buvo parengtas vienas bendras projektas ir gautas vienas bendras leidimas ją statyti. Nei techniniame projekte, nei minėtoje sutartyje nebuvo nustatyta, kad šalys susitarė statyti atskiras tvoros dalis, kurios priklausys kiekvienam iš jų atskirai. Priešingas aiškinimas būtų nelogiškas, kadangi neatitiktų tvoros funkcinės prasmės – aptverti žemės sklypą. Panaikinus dalį tvoros, kita jos dalis iš esmės netektų prasmės, nes tokia tvora taptų nefunkcionali ir neatliktų pagrindinės savo funkcijos – apsaugoti nuo pašalinių asmenų patekimo į privačią teritoriją.

21.5. Teismai nenurodė, kaip teisiškai kvalifikuotina 2011 m. rugsėjo 16 d. sutartis, sudaryta tuometinių žemės sklypo bendraturčių V. R. ir A. R., dėl tvoros statybų finansavimo. Ieškovė byloje pagrįstai teigė, kad ši sutartis turi jungtinės veiklos sutarties bruožų, todėl nesant konkretaus susitarimo, kaip bus paskirstytos nuosavybės teisės į pastatytą tvorą, taikytina CK 6.971 straipsnio 1 dalis, pagal kurią partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. Dėl nurodytų priežasčių teismai pažeidė CK 4.14 straipsnio 1 dalį, 4.72 straipsnio 1 dalį ir 6.971 straipsnio 1 dalį.

21.6. Taip pat teismai pažeidė procesinę pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą, pasisakant dėl pagrindinių bylos teisinių ir faktinių aspektų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip teisiškai kvalifikuotina 2011 m. rugsėjo 16 d. sutartis, sudaryta tuometinių žemės sklypo bendraturčių V. R. ir A. R. dėl tvoros statybų finansavimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, kodėl akivaizdžiai bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančiam sklypui, o ne jo daliai tarnaujantis priklausinys (sklypą juosianti tvora) neturėtų priklausyti bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat kodėl teismas laikė, kad ieškovė iš pradinio savininko įgijo būtent asmeninę nuosavybės teisę, o ne dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje į visus tvoros statinius.

21.7. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo suformuota teise sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, tačiau akivaizdu, kad, nesant aiškių ir išsamių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ginčo statinių priteisimo asmeninės nuosavybės teise, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes jų nebuvo.

21.8. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią tais atvejais, jei pagrindiniai daiktai priklauso skirtingiems savininkams, tai pagrindinių daiktų savininkai į bendrą pagrindinio daikto priklausinį įgyja bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019 26 punkte pateikto išaiškinimo, taip pat 2018 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-916/2018 ir 2019 m. sausio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-916/2019 pateiktų išaiškinimų, kad kai vienas daiktas tarnauja dviem pagrindiniams daiktams ir yra su jais susijęs bendra ūkine paskirtimi, tokiu atveju šis antraeilis daiktas yra pagrindinių daiktų priklausinys, o pagrindinių daiktų savininkai į tokį bendrą pagrindinių daiktų priklausinį įgyja bendrosios dalinės nuosavybės teisę.

22. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Atsakovų reikalavimas pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo statinius laikytinas nauju, nes atsakovai bylos nagrinėjimo metu nereiškė nei reikalavimo, nei atsikirtimų dėl ginčo statinių bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo. Iš esmės toks reikalavimas reiškia atsakovų reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę jiems į 109/179 dalis ginčo statinių. Ieškovė, ginčydama sandorių dalis dėl ginčo statinių bei prašydama pripažinti nuosavybės teisę į ginčo statinius, ginčijo jai priklausančių ginčo statinių įregistravimą atsakovų vardu ir prašė teismo pripažinti nuosavybę į ginčo statinius. Ieškovė sąmoningai neginčijo deklaracijos Nr. 1 ir dovanojimo sutarties dalies, t. y. dėl 109,50 m iš 158,70 m ilgio tvoros dalies, kurioje statytoju yra nurodytas atsakovas V. R., nes neturėjo pretenzijų dėl šių objektų nuosavybės ir asmeninės nuosavybės formos, kadangi šie statiniai pastatyti būtent atsakovo valdomoje žemės sklypo dalyje. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai nereiškė priešieškinio dėl visos deklaracijos Nr. 1 ir dovanojimo sutarties ginčijimo ar reikalavimo pripažinti sukurtus objektus bendrosios dalinės nuosavybės objektu. Todėl tokio reikalavimo pareiškimas kasaciniame teisme, prašant atitinkamai pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris negali būti kasacijos objektas, reiškia naujo reikalavimo pareiškimą ir bylos dalyko pakeitimą.

22.2. Atsakovai, priešingai, buvo pasirinkę kitą gynybos būdą, t. y. neigė ir prieštaravo, kad A. R. ir atitinkamai iš jo 2013 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pastatą – gyvenamąjį namą ir 1829/3657 dalis žemės sklypo įgijusi ieškovė turi bent kokias teises į A. R. ir V. R. bendrai statytus ginčo statinius. Taigi, viso bylos nagrinėjimo metu atsakovai nuosekliai laikėsi savo pozicijos, kad ieškovė iš viso neįgijo nuosavybės teisės į ginčo statinius, nes asmuo, pardavęs ieškovei sklypą su statiniais, neturėjo nei statytojo, nei sutartinių teisių į ginčo statinius. Be to, ieškovė taip pat nėra 2018 m. spalio 5 d. dovanojimo sutarties šalis, todėl ji neturi jokių reikalavimo teisių šios sutarties pagrindu ir yra netinkama ieškovė byloje. Ginčo ir reikalavimo dėl statinių priklausomybės bendrosios dalinės nuosavybės teise byloje iš viso nebuvo.

22.3. Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad teismai nemotyvavo savo sprendimų dėl nuosavybės teisinės formos. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes tokiam sprendimui priimti, o atsakovų argumentas, kad teismas padalijo bendrą nuosavybę nesant jokio teisinio ir faktinio pagrindo, yra nepagrįstas, nes ginčo statiniai niekada nesudarė vieno nuosavybės objekto, o bendros funkcinės tvoros paskirties argumentas negali paneigti VĮ Registrų centro atliktos teisinės registracijos fakto ir teisinės jos reikšmės. Visi nurodyti statiniai pastatyti ieškovės žemės sklypo dalyje ir priskirtini prie pastato, kuris valdomas asmeninės nuosavybės teise. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-370-614/2009 buvo patvirtinta 2009 m. liepos 15 d. taikos sutartis, sudaryta A. R. ir V. R., pagal kurią jie atsidalijo jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius pastatus ir patalpas, esančius (duomenys neskelbtini), ir nustatė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarką.

22.4. Atsakovai neteisūs teigdami, kad realios žemės naudojimosi dalys nėra nustatytos, todėl teismui nebuvo pagrindo priskirti ginčo statinius asmeninės nuosavybės teise. Naudojimosi tvarkos nustatymas ir yra realių žemės sklypo dalių priskyrimas konkrečiam bendraturčiui, ji nepanaikina bendrosios dalinės nuosavybės formos, tačiau apibrėžia konkrečią žemės sklypo vietą ir plotą (ribas), kuris atitinka idealiąją bendraturčio nuosavybės dalį, taip ją paversdamas realiąja. Bendraturčiams nebuvo nustatyta išlikusių bendro naudojimo plotų žemės sklype, t. y. kiekvienam bendraturčiui priskirta žemės sklypo dalis gali būti naudojama individualiai ir šiuo požiūriu žemės sklypo ir jame esančių statinių valdymas ir naudojimas yra savarankiškas.

22.5. Bendras tvoros ilgis yra apie 179 metrai, iš kurių apie 70 metrų (kuriuos sudaro 49,20 m ilgio tvoros dalis, vartai, broma, tvora) yra ieškovei asmeniniam naudojimui priskirtoje sklypo dalyje, o kita 158 m ilgio tvoros dalis yra atsakovui R. R. asmeniniam naudojimui priskirtoje sklypo dalyje, proporcingai šioms dalims buvo sutartas ir statybų finansavimas: A. R. apmoka 70/179 dalių visų su tvora susijusių išlaidų, o V. R. – 109/179 dalis visų su tvoros statyta susijusių išlaidų. Vėliau atliekant ginčo statinių teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre būtent V. R. neteisėtai deklaracijose nurodė, jog yra vienintelis visų keturių nekilnojamųjų daiktų statytojas, ir jo vardu deklaracijas apie statybos užbaigimą pateikęs atsakovas R. R. prašė įregistruoti V. R. asmeninės nuosavybės teise visą tvorą, nors ir tuo metu funkciškai ji buvo skirta visai teritorijai aptverti.

22.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes išvadai dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo padaryti, o apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiomis išvadomis, pasisakydamas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių tiek su nuosavybės teisės į statinius įgijimu, tiek dėl jo dalių tinkamo apskaičiavimo. Kadangi reikalavimo dėl statinių pripažinimo bendrosios dalinės nuosavybės teise byloje nebuvo, tai ir apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo plačiau tirti šį argumentą.

22.7. Nė viena iš atsakovų nurodytų kasacinio teismo nutarčių nepatvirtina jų teiginio, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype statinys – tvora negali priklausyti asmeninės nuosavybės teise. Tai visų pirma pati savaime paneigia vien faktinė aplinkybė, kad šiame žemės sklype esantys kiti statiniai (gyvenamieji namai) taip pat šalims priklauso ne bendrosios dalinės, o asmeninės nuosavybės teise.

22.8. Atsakovų cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-916/2019 pagrindžia pirmosios ir apeliacinės teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, nes kasacinis teismas nurodytoje byloje sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tvora yra ne žemės sklypo, o pastatų priklausinys, kadangi tvora skirta ne žemės sklypui, bet jame esantiems statiniams apsaugoti.

22.9. Atsakovų cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-916/2018 buvo pasisakyta dėl balkono daugiabučiame name vertinimo kaip vieno iš butų priklausinio, t. y. ši nutartis negali būti vertinama kaip precedentas, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamo ginčo ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai nesutampa.

22.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019 kasacinis teismas sutiko su teismų išvada, kad ieškovas negali būti pripažįstamas įgijusiu bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo inžinerinius tinklus šių, kaip naujo daikto, pagaminimo (statybos) būdu ir nėra jų bendraturtis (CK 4.47 straipsnis), nes neprisidėjo prie statybų finansavimo. Be to, teismai pagrįstai nepripažino inžinerinių statinių kaip žemės sklypo priklausinio. Taigi pateiktas išaiškinimas aktualus dėl inžinerinio įrenginio (ne)pripažinimo priklausiniu, bet ne dėl priklausinių nuosavybės formos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

23. CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą, be kita ko, kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

24. Pagal CPK 135 straipsnį ieškovas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013).

25. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą bei šiame procesiniame dokumente išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).

26. Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau šalių nurodytas ieškinio ir priešieškinio, jei pareikštas, teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai jis turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą. Jeigu šalis nesinaudoja šiomis teismo teikiamomis galimybėmis teikti naujus įrodymus, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą. Jei faktinės aplinkybės neįrodytos, o jų visuma, kurią įrodinėjo ieškovas, skiriasi nuo tų, kurios atitiktų tikrąjį tų santykių kvalifikavimą iš esmės, tai teismas turi teisę reikalavimo netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).

27. Taigi, jeigu teismas, atsižvelgdamas į ieškovo nurodomą ieškinio pagrindą ir dalyką, kitaip kvalifikuoja tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nei nurodo ieškovas, tai nelaikoma ieškinio ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015). Teismas, nustatęs faktines aplinkybes dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, privalo juos tinkamai kvalifikuoti ir pagal tai taikyti teisės ir normas bei taikyti teisines pasekmes.

28. Remdamasi aptartais argumentais bei atsižvelgdama į kasacinio proceso paskirtį ir esmę, teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasaciniame skunde nurodyti teisiniai argumentai dėl teismo padaryto netinkamo šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo negali būti vertinami kaip nauji argumentai ar reikalavimai, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

29. Nors nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į inžinerinius statinius (tvoras, bromą ir vartus), tačiau tokį reikalavimą grindė 2011 m. rugsėjo 16 d. A. R. ir V. R. sudaryta sutartimi dėl ginčo statinių įrengimo bendromis lėšomis, savo ir A. R. sudaryta 2013 m. gruodžio 23 d. žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo–pardavimo sutartimi. Todėl bylą nagrinėję teismai, nustatę faktines aplinkybes, turėjo pareigą ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) kvalifikuoti A. R. ir V. R. sudarytą sutartį ir įgytos nuosavybės teisės į pastatytus statinius formą. Todėl atsakovų kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo teisinių santykių įgyjant nuosavybės teisę į ginčo statinius kvalifikavimo nelaikytini naujais argumentais ar aplinkybėmis CPK 347 straipsnio 2 dalies prasme, kurie negali būti keliami kasaciniame teisme.

30. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad atsakovų reikalavimas pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo statinius laikytinas nauju, nes atsakovai bylos nagrinėjimo metu nereiškė nei reikalavimo, nei atsikirtimų dėl ginčo statinių bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo. Pažymėtina, kad atsakovai pateiktame apeliaciniame skunde buvo nurodę argumentus dėl netinkamo ginčo inžinerinių statinių nuosavybės teisės kvalifikavimo, kuriais sutiko, kad šalys į ginčo inžinerinius statinius įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teises, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šio argumento.

Dėl tvoros, vartų ir bromos teisinio statuso

31. Byloje keliamas klausimas dėl tvoros, vartų ir bromos kvalifikavimo kaip žemės sklypo ir (ar) šiame žemės sklype esančių statinių priklausinių ir nuosavybės teisės į juos pobūdžio.

32. Materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013).

33. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl daiktų – priklausinių – teisinio režimo yra suformuota. Antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant juridiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis (geografinė padėtis, buvimas greta vienas kito), bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).

35. Įstatyme taip pat nedraudžiama ir tokia situacija, kai priklausinys skirtas tarnauti ne vienam, bet keliems pagrindiniams daiktams. Tokiu atveju svarbu, kad su kiekvienu iš šių daiktų priklausinį sietų nuolatinis tokios pat paskirties funkcinis ryšys. Teisiškai yra galimas tokio priklausinio įregistravimas registre kaip vieno iš pagrindinių daiktų priklausinio, ypač jeigu visų daiktų savininkas yra tas pats asmuo. Tačiau daikto, kuris savo funkcine paskirtimi yra skirtas tarnauti keliems pagrindiniams daiktams, įregistravimas tik kaip vieno pagrindinio daikto priklausinio negali pakeisti priklausinio paskirties, toks įregistravimas gali būti teismine tvarka nuginčytas. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu speciali įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (CK 4.14 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008).

36. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-370-614/2009 buvo patvirtinta A. R. ir V. R. sudaryta taikos sutartis, pagal kurią jie atsidalijo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius pastatus ir patalpas, esančius (duomenys neskelbtini), ir nustatė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarką. Taikos sutartimi A. R. asmeninės nuosavybės teise atiteko pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastate – gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis butas Nr. 5a, o V. R. asmeninės nuosavybės teise atiteko pastate – gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantys butai Nr. 5, 6, 7, 8, 9a, 10 bei 821/1000 dalis neįrengtos pastogės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal taikos sutartimi nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką A. R. buvo priskirta naudotis 1829/3657 dalys žemės sklypo, o V. R. – 1828/3657 dalys žemės sklypo, remiantis UAB „Geoteka“ žemės sklypo planu ir jame nustatytais koordinačių taškais bei sklypų ribos taškais. Vilniaus miesto savivaldybė 2011 m. gegužės 11 d. išdavė rašytinį pritarimą A. R. ir V. R. parengtam projektui dėl 179 m ilgio tvoros, ne mažiau kaip 3,5 m pločio vartų ir 0,9 m pločio vartelių įrengimo jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Teismai nustatė, kad A. R. su ieškove UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ 2013 m. gruodžio 23 d. sudarė žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė ieškovei pastatą – gyvenamąjį namą ir 1829/3657 dalis žemės sklypo.

37. Įvertinę tai, kad ginčo inžineriniai statiniai buvo pagaminti (sukurti) bendrais žemės sklypo bendraturčių susitarimais, pastangomis ir lėšomis, teismai nusprendė, kad ieškovė, nupirkusi A. R. priklausantį turtą, įstatymo pagrindu įgijo nuosavybės teises ne tik į visus pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytus įgytus pagrindinius daiktus (žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą), bet ir į jų priklausinius – ginčo inžinerinius statinius, nors jie pirkimo–pardavimo sutartyje ir nebuvo aptarti, pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo aptartas ginčo inžinerinių statinių likimas. Todėl teismai byloje padarė išvadą, kad ginčo objektai (tvoros, vartai ir broma) yra tiek žemės sklypo, tiek ant jo stovinčio statinio priklausiniai, ir pripažino ieškovei nuosavybės teisę į inžinerinius statinius: i) 49,20 m ilgio iš 158,70 m tvoros dalį; ii) 4,45 m ilgio vartus; iii) 2,57 m ilgio bromą; ir iv) 10,02 m ilgio tvorą.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų procesinių sprendimų turinį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, jog teismų išvada, kad ieškovė 2013 m. gruodžio 23 d. žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo–pardavimo sutartį įgijo ir nuosavybės teisės į ginčo inžinerinius statinius CK 4.14 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, pagrindu padaryta tinkamai aiškinant ir taikant minėtą normą. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014).

39. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, padarydami išvadą, jog ginčo inžineriniai statiniai yra tiek žemės sklypo, tiek pastato priklausiniai, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias pagrindinių daiktų ir priklausinių teisinį statusą. Teismų išvada dėl ginčo inžinerinių statinių buvimo tiek žemės sklypo, tiek pastato priklausiniais padaryta tinkamai nenustačius inžinerinių statinių funkcinio ryšio su žemės sklypu, kuriame jie pastatyti, ir šiame žemės sklype esančiais pastatais, kuris iš pagrindinių daiktų yra dominuojantis.

40. Vadovaujantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys. Žemės sklypo priklausiniu gali būti tik statinys. Statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie inžineriniai statiniai kaip tvora, vartai paprastai pagal savo paskirtį tarnauja žemės sklypui, kuriame jie pastatyti, saugodami šį žemės sklypą nuo pašalinių asmenų patekimo į jį ir kitokio nepageidaujamo jam poveikio. Tokių inžinerinių statinių funkcinis tarnavimas žemės sklype esantiems statiniams gali būti antraeilis. Todėl paprastai tvora, vartai turėtų būti pripažįstami žemės sklypo priklausiniais. Į aplinkybę, kaip nagrinėjamoje byloje, jog žemės sklypas ir jame esantys pastatai priklauso bendraturčiams skirtingos nuosavybės forma (asmeninė ir bendroji dalinė), taip pat turėtų būti atsižvelgiama, nustatant dominuojantį pagrindinį daiktą, kuriam tarnauja tvora ir vartai, kurio priklausiniais tokiu atveju jie turi būti pripažįstami.

42. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju žemės sklypas ieškovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, šis žemės sklypas nėra atidalytas, o ieškovė naudojasi konkrečia žemės sklypo dalimi pagal Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-370-614/2009 pavirtinta taikos sutartimi nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką. 2011 m. rugsėjo 16 d. sutartimi pirminiai žemės sklypo bendraturčiai V. R. ir A. R. sutarė kartu statyti vieną bendrą tvorą, jos darbus finansuodami proporcingai 70/179 ir 109/179 dalimis. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų kasacinio skundo argumentu, kad nei techniniame projekte, nei minėtoje sutartyje dėl tvoros statybos nebuvo nustatyta, jog tuometiniams savininkams konkrečios tvoros dalys priklausys asmeninės nuosavybės teise. Šia sutartimi šalys susitarė dėl tvoros finansavimo proporcingomis dalimis pagal joms tenkančias naudotis žemės sklypo dalis. Sprendžiant dėl ieškovės ir atsakovų įgytos nuosavybės į tvoras, vartus formos, esminę reikšmę turi minėtos 2011 m. rugsėjo 16 d. sutarties, sudarytos tarp pirminių bendraturčių A. R. ir V. R., kvalifikavimas, šalių valios šioje sutartyje nustatymas, tačiau teismai šios sutarties nekvalifikavo, neatsižvelgė į šioje sutartyje išreikštą šalių valią spręsdami dėl ieškovės įgytos asmeninės nuosavybės teisės formos. Pažymėtina ir tai, kad negali būti pripažįstama asmeninė nuosavybės teisė į bendrosios nuosavybės teise valdomo pagrindinio daikto priklausinius, neatidalijus pagrindinio daikto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius minėtų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažįstama pagrįsta teismų išvada pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į ginčo tvoras ir vartus.

43. Nagrinėjamu atveju iš dalies sutiktina su atsakovų kasacinio skundo argumentu, kad teismai nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė turi bendraturčio teises į konkrečias (individualizuotas) tvoros dalis ir vartus, taip iš esmės atidalydami bendrosios nuosavybės teise priklausantį objektą, nors toks ieškinio reikalavimas byloje nebuvo pareikštas.

44. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo byloje pareikšto ieškinio dalį dėl ieškovės nuosavybės teisių į inžinerinius statinius (49,20 m ilgio iš 158,70 m tvoros dalį, 4,45 m ilgio vartus ir 10,02 m ilgio tvorą) pripažinimo, kadangi iš esmės atidalijo šiuos nekilnojamojo turto objektus, nors byloje tam nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Toks teismų pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad dėl šio procesinio pažeidimo šioje ginčo dalyje buvo netinkamai atskleista ginčo esmė, netinkamai nustatytos įrodinėtinos aplinkybės, dėl kurių galimai egzistuoja poreikis tikslinti šią byloje pareikšto ieškinio dalį. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų priimti procesiniai sprendimai dėl ieškovės nuosavybės teisių į inžinerinius statinius (49,20 m ilgio iš 158,70 m tvoros dalį, 4,45 m ilgio vartus ir 10,02 m ilgio tvorą) pripažinimo naikintini ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

45. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo reikalavimu dėl bromos pripažinimo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu. Kaip minėta, CK 4.13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius. Vadovaujantis CK 4.15 straipsniu, esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu.

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kriterijus, pagal kurį daiktas kvalifikuojamas kaip esminė pagrindinio daikto dalis, – jo neatskiriamas funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu – toks, kad pagrindinis daiktas be esminės dalies netenka savo naudingumo, nes netenkina poreikių, kuriems yra skirtas; esminė daikto dalis neturi savarankiškos paskirties – jos funkcija yra užtikrinti pagrindinio daikto atitiktį tikslinei paskirčiai, be pagrindinio daikto esmine jo dalimi esantis daiktas nenaudingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2014).

47. Nagrinėjamu atveju ginčo broma įrengta ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame pastate – gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir yra neatskiriamai funkciškai susijusi su šiuo pastatu per jo pagrindines konstrukcijas (sienas). Teisėjų kolegijos vertinimu, bromos funkcinis atskyrimas nuo minėto ieškovei priklausančio pastato būtų neįmanomas, todėl broma kvalifikuotina kaip sudėtinė (esminė) ieškovei priklausančio minėto pastato – gyvenamojo namo dalis. Tai reiškia, kad nors teismai nagrinėjamu atveju ir netinkamai kvalifikavo bromą kaip žemės sklypo ir pastato priklausinį, tačiau dėl šios dalies priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Todėl dėl šios dalies teisėjų kolegija neturi pagrindo panaikinti iš esmės teisingų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų.

48. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Nagrinėjamu atveju atsakovai R. R. ir S. G. R. pateikė prašymą dėl 1100 Eur, o ieškovė prašo priteisti 3025 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas turėjo 2,74 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniam teismui nusprendus bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 20 d. nutarties dalį, kuria ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į 49,20 m ilgio iš 158,70 m tvoros dalį, 4,45 m ilgio vartus ir 10,02 m ilgio tvorą, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas