2018-10-15 Nr. AB-18435-3-62-3-00095-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2058-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00095-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir jo patikslinimu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3 sektoriuje atliko nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 4 d., buvo apgyvendintas 8 būrio 5 sekcijoje, kur jam teko apie 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Gyvenamojoje patalpoje gyveno 16 nuteistųjų, o patalpos plotas buvo apie 30 kv. m. Patalpoje buvo tvanku, buvo netinkama ventiliacija, veisėsi graužikai, tarakonai, blakės. Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nepakakdavo praustuvų, tualetų (buvo įrengti 8 praustuvai, 4 tualetai). Skalbyklos ir džiovyklos patalpos buvo per mažos, Pravieniškių PN neturėjo higienos paso, statinio techninio ir energetinio paso. Dėl tokio atsakovo elgesio pareiškėjas patyrė didžiules kančias.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad norma dėl minimaliai tenkančio vienam kaliniui ploto bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Įstaiga buvo sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ pagal kurią buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas. Karštas vanduo pagal teisės aktus turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, yra vėdinamos per langus. Šildymas yra centralizuotas. Įstaiga turi higienos pasą bei statinio techninį–energetinį pasą. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo objektyviais duomenimis.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2014 m. sausio 15 d. atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pažymoje nurodė, jog 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje yra 4 miegamosios vietos, tačiau tikslių duomenų, kiek nuteistųjų gyveno šioje patalpoje ginčo laikotarpiu atsakovas į bylą nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose gyveno nuteistųjų, į bylą nepateikė ir nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje gyveno 16 nuteistųjų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. teko 1,09 kv. m (607 paras trūko 2,01 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), o likusį ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus plotas.

8. Nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir nustatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejama nuo byloje nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo, todėl įvertino tai kaip šio pažeidimo dalį. Teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šį pažeidimą laikė nustatytu.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, ar iki 2015 m. lapkričio 1 d. trumpalaikių pasimatymų kambariuose buvo įrengtos karšto vandens sistemos, todėl šie pareiškėjo argumentai liko nepaneigti.

10. Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, 607 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl pažeidimų visuma ir jų mastas sudarė realias prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias. Teismas darė išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 300 Eur.

III. 11. Pareiškėjas G. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą teismo nuožiūra.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. pareiškėjo teisės Pravieniškių PN buvo nuolat pažeidžiamos: trūko gyvenamojo ploto, nebuvo karšto vandens, nepakako skalbyklos ir džiovyklos ploto, nebuvo naikinami buitiniai kenkėjai.

13. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

14. Pravieniškių PN apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių jo teiginius dėl gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičiaus pagrindžiančių įrodymų, todėl šie jo teiginiai yra nepagrįsti. Taip pat pažymi, jog net ir konstatavus formalų pareiškėjo teisės į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą pažeidimą, tokio pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

15. Pareiškėjas atsiliepime į Pravieniškių PN apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams iki 2014 m. sausio 15 d., pritaikęs senaties terminą, taip pat konstatavęs, jog nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. 607 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, tai lėmė sanitarinių įrenginių trūkumą, be to, iki 2015 m. lapkričio 1 d. trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengtas karštas vanduo, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.

18. Pareiškėjas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad visą ginčo laikotarpį Pravieniškių PN buvo pažeidžiamos jo teisės, nes jam trūko gyvenamojo, taip pat skalbyklos ir džiovyklos ploto, nebuvo karšto vandens, be to, nebuvo naikinami buitiniai kenkėjai. Atsakovo atstovas gi apeliaciniame skunde teigia priešingai, t. y. kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali gyvenamosios patalpos ploto norma, taip pat pažymi, kad net tuo atveju, jei šios normos pažeidimas būtų konstatuotas, pakankama pažeistų pareiškėjo teisių gynybos priemone galėtų būti jo pažeistų teisių pripažinimas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniuose skunduose nenurodė.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažymėtina, kad, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teisės aktuose nustatytos jo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN buvo pažeidžiamos 2012 m. lapkričio 22 d. – 2016 m. balandžio 4 d. laikotarpiu, jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl ieškinio senaties termino taikymo motyvų apeliaciniame skunde nenurodė ir su praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimu susijusių argumentų nereiškė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, dėl šios Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalies nepasisakys. Šioje administracinėje byloje teisėjų kolegija vertins pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui už 2014 m. sausio 16 d. – 2016 m. balandžio 4 d. laikotarpiu Pravieniškių PN nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus priteistas 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, teisėtumą ir pagrįstumą.

21. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

22. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: pareiškėjas į Pravieniškių PN 3 sektorių atvyko 2012 m. lapkričio 22 d. ir jame išbuvo iki 2016 m. balandžio 4 d.; nuo 2012 m. lapkričio 28 d. buvo laikomas 8 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 5, kurios plotas 17,62 kv. m, joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos; nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo laikomas 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurios plotas 17,62 kv. m, joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos. Atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą Pravieniškių PN nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami.

23. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 111 p.) (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018 ir kt.). Nuo šios taisyklės gali būti nukrypstama tais atvejais, kai pareiškėjai skunde teismui ar teikdami papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus byloje pateikia duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičiaus (pvz., pareiškėjo skundų pataisos namų administracijai kopijas, duomenis apie pareiškėjui priskirtos lovos numerį, duomenis apie gyvenamojoje patalpoje kartu kalėjusius asmenis bei jų paaiškinimus ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jam vidutiniškai teko apie 2,3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Vėliau teiktame skundo patikslinime paaiškino, kad 8 būrio 5 gyvenamoji patalpa buvo apie 30 kv. m ploto ir joje buvo laikoma 16 nuteistųjų. Susipažinęs su atsakovo į jo skundą pateiktu atsiliepimu, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui abstrakčiai nurodė nesutinkantis su atsakovo pateiktais duomenimis, nes miegamųjų vietų skaičius gyvenamojoje patalpoje „buvo žymiai didesnis“, tačiau konkrečios gyvenamosios patalpos (nors ginčo laikotarpiu buvo kalinamas tik dviejose gyvenamosiose patalpose) ir miegamųjų vietų skaičiaus pareiškėjas nenurodė. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas vėl nurodė, kad jam vidutiniškai teko apie 2,3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Taigi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybės nesutampa iš esmės. Viena vertus, jeigu 30 kv. m (ar mažesnėje) gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 16 nuteistųjų, vienam nuteistajam būtų tekę 1,9 kv. m, o ne 2,3 kv. m, kaip teigia pareiškėjas, plotas. Kita vertus, 17,62 kv. m ploto 8 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 sustatyti 16 lovų praktiškai yra neįmanoma. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prieštaringus duomenis apie kartu su juo Pravieniškių PN ginčo gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis, pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, kuriuos pirmosios instancijos teismas, siekdamas panaikinti abejones dėl miegamųjų vietų skaičiaus, būtų galėjęs apklausti, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose gyvenamosiose patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan. Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovo atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo aptariamais atsakovo į bylą pateiktais duomenimis.

25. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, jog 8 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 5, kurios plotas 17,62 kv. m, buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, o 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurios plotas 17,62 kv. m, – 3 miegamosios vietos. Vadinasi, pareiškėjui šiose patalpose teko atitinkamai 4,41ir 5,87 kv. m ploto, taigi Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali ploto norma (3,1 kv. m) nebuvo pažeista. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė ir sanitarinių įrenginių trūkumą, kurį laikė pažeidimo, neužtikrinant minimalaus ploto gyvenamosiose kamerose, dalimi.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad neturtinę žalą, be kita ko, patyrė dėl to, kad Pravieniškių PN nebuvo karšto vandens. Pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas buvo nurodęs, jog karštas vanduo nebuvo tiekiamas tik maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) 27 punktu, šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

28. Atsižvelgdama į su karšto vandens tiekimo sistemos įrengimu susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad maitinimo patalpose karšto vandens tiekimo sistema neturėjo būti įrengta, o reikalavimas tiekti karštą vandenį į trumpalaikių pasimatymų kambarius buvo įtvirtintas tik iki 2015 m. lapkričio 1 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo su karšto vandens tiekimu į trumpalaikių pasimatymų kambarius iki 2015 m. lapkričio 1 d. susijusį pažeidimą.

29. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų (skalbyklos ir džiovyklos ploto trūkumo bei buitinių kenkėjų buvimo) pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė jokių nesutikimo su minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi bei teismo dėl to nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nekonkretizuojant nei kokie teisės aktai buvo pažeisti, nei kaip konkrečiai tokie pažeidimai pasireiškė, taip pat nenurodant, ką pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl šių pažeidimų, padarė negerai. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl skalbyklos ir džiovyklos ploto trūkumo bei buitinių kenkėjų buvimo, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų, juos detaliai ir visapusiškai išanalizavo, įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Todėl naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra pagrindo.

31. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.) kalint Pravieniškių PN jo teisė į minimalų gyvenamosios kameros plotą bei su tuo susijusį aprūpinimą sanitariniais įrenginiais nebuvo pažeista. Ginčo laikotarpiu pripažintinas tik Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ 27 punkto reikalavimų dėl karšto vandens tiekimo į trumpalaikių pasimatymų kambarius iki 2015 m. lapkričio 1 d. pažeidimas.

32. Nustačiusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

33. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl to, kad trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo užtikrintas karšto vandens tiekimas, atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Minėtų pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams, ypač atsižvelgiant į tai, kad trumpalaikių pasimatymų kambariais pareiškėjas naudojosi ne kiekvieną dieną bei apibrėžtą laiko tarpą, galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas keistinas, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. pareiškėjui kalinti Pravieniškių PN buvo pažeista jo teisė į karšto vandens tiekimą trumpalaikių pasimatymų kambariuose, kita pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo G. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo G. V. teisė į karšto vandens tiekimą Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos trumpalaikių pasimatymų kambariuose nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. buvo pažeista.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė