2015-11-16 Nr. AB-22063-3-63-3-01862-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2204-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01862-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. B. ir V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovaują Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šilalės rajono apylinkės teismui ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos E. B. ir V. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 5–8, 178–179), prašydamos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija), priteisti: už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. E. B. už 488 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis neišmokėtą 30 093,30 Lt darbo užmokesčio dalį, o V. B. – už 424 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis neišmokėtą 23 118,18 Lt darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjos paaiškino, kad yra Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjos. Pagal Šilalės rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintus budėjimo grafikus nuo 2009 metų teisėjai budėjo ir toliau budi poilsio ir švenčių dienomis, vykdydami įstatymais numatytas teisėjo funkcijas, tačiau nei 2009 metais, nei vėliau nebuvo mokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 6 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, apmokėjimas už teisėjų viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis iki šiol nereglamentuotas jokiu įstatymu.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodė, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Kadangi specialiu įstatymu apmokėjimas teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra nustatytas, taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, t. y. reguliuojančios panašius teisinius santykius. DK 194 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas šio kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. DK 186 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.

Iš teismo pirmininko patvirtintų teisėjų budėjimo grafikų, iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių, matyti, kad pareiškėjos dirbo poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto patvirtintus grafikus. Faktiškai budėtas darbo laikas, remiantis Šilalės rajono apylinkės teismo pirmininko 2009 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 14V patvirtintomis Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjų, teismo posėdžio sekretorių dirbtų viršvalandžių, darbo laiko poilsio ir švenčių dienomis apskaitos taisyklėmis, apskaitytas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, pateiktuose su prašymu.

Pagal darbo švenčių ir poilsio dienomis laiko apskaitos žiniaraščius Šilalės rajono apylinkės teismas už darbą poilsio ir švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. turėjo apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį pagal pridedamas, atsakovo sudarytas, lenteles: E. B. – už 488 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis – 30 093,30 Lt; V. B. – už 424 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis – 23 118,18 Lt. Teismo galimybės išmokėti darbo užmokestį teisėjams priklauso nuo asignavimų, skirtų darbo užmokesčiui.

Tačiau nepriklausomai nuo faktinių teismo galimybių apmokėti teisėjams už darbą, jis yra darbo užmokestį apskaičiuojantis ir išmokantis, bei mokesčius išskaičiuojantis asmuo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką tapataus ginčo bylose tinkamu atsakovu dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis turi būti tik Šilalės rajono apylinkės teismas, kadangi būdamas asignavimų valdytojas, teismas yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 -638/2005; 2013 m. gegužės 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A143-677/2013).

Kadangi tiek pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnį (redakcija galiojanti nuo 2008 m. lapkričio 15 d.), tiek pagal visus Teisėjų tarybos patvirtintus Pavyzdinius atlyginimo bei kompensavimo teisėjams už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos aprašus bendrosios kompetencijos teismų teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis atlyginama metų pabaigoje (t. y. gruodžio mėnesį), todėl iki 2013 m. gruodžio 31 d. dienos atsakovas neturi pareigos pareiškėjoms sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką už 2013 metus, nes pareiškėjų teisė dar nėra pažeista.

Dėl šių aplinkybių prašoma priteisti darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., pagal atsakovo atliktus apskaičiavimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, su skundu nesutiko ir atsiliepime (II t., b. l. 20–22) prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Pagrįsdamas savo poziciją, atsakovas paaiškino, kad teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos bylas yra ne kartą nurodyta, kad nors Valstybės tarnybos įstatyme numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį, teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009; LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį adm. byloje Nr. AS22-790/2009 ir kt.). Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus.

Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas minėtas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjos į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 13 d., tačiau prašo priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. Akivaizdu, kad jos praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. pareikšti, todėl atsakovui reikalaujant ieškinio senatį taikyti, teismas turėtų skundą atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 str. 1 d.). Be to, LVAT, nagrinėdamas kilusį ginčą apeliacine tvarka, 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodė, kad šios bylos išsprendimui yra aktualus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas, kuriuo buvo pripažinta, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <„.>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovo atstovas sutinka, kad pripažinus šią nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas, tačiau minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra aiškiai nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant būtų galima tenkinti pareiškėjų skundą. Konstitucinis Teismas nurodė (2011 m. vasario 14 d. nutarimo II dalies 2.4 p.), kad „pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai“.

Tuo pačiu Konstitucinis Teismas išvardino atvejus, kai teisėjas privalo vykdyti įstatymuose nustatytas funkcijas po darbo valandų (2011 m. vasario 14 d. nutarimo V dalies 4 p.). Atsižvelgdamas į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, atsakovas mano, kad pareiškėjoms atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jos būtų atlikusios konkrečias anksčiau išvardintas funkcijas: sprendusios suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėjos realiai vykdė šias funkcijas, todėl reikalavimas yra atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šilalės rajono apylinkės teismas pateiktame atsiliepime su skundu sutiko iš dalies (I t., b. l. 141–143).

Paaiškino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusia nuo 2008 m. gruodžio 30 d., Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtintu „Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašu“, ir Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo nustatyta, kad vienkartinė priemoka išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį.

Pagal Teismų įstatymo 126 straipsnį, teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, kurį kiekvienais metais tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Šiuo įstatymu nustatomi valstybės biudžeto asignavimai kiekvienam teismui, tame tarpe ir darbo užmokesčiui. Šilalės rajono apylinkės teismo poreikis asignavimams darbo užmokesčiui buvo didesnis negu skirta asignavimų, todėl teismas, vadovaudamasis tuo metu galiojančiu įstatymu ir jį detalizuojančiais Teisėjų tarybos nutarimais, neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjoms darbo užmokesčio už budėjimus poilsio iš švenčių dienomis.

Taigi, Šilalės rajono apylinkės teismo kaltės dėl pareiškėjoms neišmokėto atlyginimo už budėjimą namuose nėra. Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis Teisėjų atlyginimų įstatymu nėra sureguliuotas, kad reikia taikyti DK nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą darbuotojams už viršvalandinį darbą bei už darbą poilsio ir švenčių dienomis, trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka, kad pareiškėjų reikalavimai iš dalies pagrįsti, tačiau pareiškėjos, prašydamos taikyti DK nuostatas, nėra nuoseklios.

Prašyme pareiškėjos prašo priteisti už budėjimus 2009, 2010, 2011 ir 2012 m. Pagal DK 301 straipsnį (iki 2012 m. birželio 26 d. – galiojusio DK 298 str.), darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Dėl šių aplinkybių reikalavimas priteisti darbo užmokestį už 2009 m. atmestinas. Esant ribotiems asignavimams darbo užmokesčiui, atsižvelgiant į tai, kad pagal grafikus buvo tik vienas iškvietimas, kai teisėjas turėjo atvykti į teismą atlikti baudžiamajame procese numatytas funkcijas pagal faktinį poreikį, toks budėjimas nereikalavo papildomų sąnaudų, laiko.

Todėl yra galimybė su pareiškėjomis sudaryti taikos sutarti, kompensuojant dalį 2010, 2011 ir 2012 m. budėto laiko, suteikiant išeigines dienas arba pridedant prie atostogų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 46–53) pareiškėjų E. B. ir V. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės atstovės Teisingumo ministerijos, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. už budėjimą pagal grafiką švenčių ir poilsio dienomis 3 180,26 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, o pareiškėjai V. B. – 2 315,38 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teismas nustatė, jog pareiškėjos E. B. ir V. B. ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjomis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. budėjo poilsio ir švenčių dienomis pagal teismo pirmininko (teismo pirmininko pavaduotojo) patvirtintus grafikus BPK ir CPK numatytoms funkcijoms atlikti, tačiau joms už darbą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo kompensuota (I t., b. l. 17–130; II t., b. l. 25–28). Byloje spręstinas ginčas dėl E. B. ir V. B. skundo reikalavimų priteisti pareiškėjų nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką pagrįstumo bei teisėtumo.

Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 6 straipsnyje nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas BPK, CPK bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtame nutarime taip pat pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems BPK, CPK bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis. Pažymėtina, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Taigi, Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjoms buvo kompensuota už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Vertinant pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį taip pat pažymėtina, kad skundas teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas 2013 m. gruodžio 16 d., t. y. dalis skundo reikalavimų yra reiškiami praleidus DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti atsakovas. Pareiškėjos ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką analogiško pobūdžio ginčuose (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009 ir kt.), teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisminėje praktikoje ne kartą pažymėta, kad tai, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 straipsnio 3–4 d., CPK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-1037/2009 ir kt). Be to, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo būtina nustatyti, kuris iš interesų turi būti ginamas prioritetiškai – teisinių santykių stabilumas, kuris ir yra užtikrinamas ieškinio senaties terminu, ar būtinybė pašalinti teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

Teismas, įvertinęs tai, kad teisėjų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, tačiau bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijai, atsižvelgęs į pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, sprendžia, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas.

Nagrinėjamo ginčo atveju yra reikšmingi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje pateikti išaiškinimai (administracinė byla Nr. A146-1252/2014). Minėtoje nutartyje teismas, be kita ko, pažymėjo, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Budėjimas pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų atlikimą ir yra nustatomas kaip garantija, kad prireikus bus atlikti neatidėliotini procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal įstatymus negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal DK normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Taip pat konstatuota, kad DK 155 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios apmokėjimą už budėjimą namuose kaip už viršvalandinį darbą, taikytinos tuo atveju, kai nustatoma, kad yra viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1 ir 2 d., 145, 146 str. ir 149 str. 1 d.).

Pareiškėjos teismui pateiktame patikslintame skunde pažymėjo, kad visais atvejais budint namuose pagal grafiką poilsio dienomis, darbo laiko trukmė nebuvo viršyta (I t., b. l. 179).

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjoms už budėjimą namuose pagal grafiką poilsio dienomis turėjo būti mokamas vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuotinas taip pat atsižvelgiant į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias, kad budėjimas namuose prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Pagal DK 196 straipsnio 2 dalį, už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. Todėl už pareiškėjų budėjimus pagal grafiką namuose švenčių dienomis turėjo būti mokamas darbo užmokestis, apskaičiuojamas vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 2 dalies ir 196 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismas buvo įpareigotas įvertinti LVAT 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus ir pateikti detalius apskaičiavimus, pagrindžiančius, kokia pareiškėjoms darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta ginčui aktualiu laikotarpiu dėl budėjimo namuose pagal grafiką švenčių ir poilsio dienomis. Tačiau Šilutės rajono apylinkės teismo pateiktose pažymose (II t., b. l. 25–28) pareiškėjoms neišmokėta darbo užmokesčio dalis apskaičiuota netiksliai, t. y. nesivadovaujant minėtoje LVAT 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Kita vertus, byloje pateikti visi įrodymai, reikšmingi neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimui. Todėl pareiškėjoms neišmokėta bei priteistina darbo užmokesčio dalis perskaičiuotina remiantis byloje esančiais faktiniais duomenimis (teisėjų budėjimo apskaitos žiniaraščiais (I t., b. l. 46–130), Šilutės rajono apylinkės teismo pateiktose pažymose nurodytu vidutiniu valandiniu darbo užmokesčiu (II t., b. l. 25–28)), dėl kurių teisingumo tarp šalių nėra ginčo. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodė, taip pat ir Šilutės rajono apylinkės teismo pateiktose pažymose fiksuota, kad visais atvejais darbo laiko trukmė nebuvo viršyta, t. y. viršvalandžiai nebuvo dirbami.

Dėl E. B. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies

Byloje esantys įrodymai, liudija, kad E. B. 2009 m. sausio mėn. poilsio dienomis budėjo namuose pagal grafiką 16 valandų (II t., b. l. 25–26). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai vidutinis valandinis darbo užmokestis 2009 m. sausio mėn. buvo lygus 48,48 Lt, taip pat, į tai, kad budėjimas namuose prilyginamas pusei darbo laiko, darytina išvada, kad pareiškėjai už budėjimą 2009 m. sausio mėn., poilsio dienomis turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta 387,84 Lt (48,48 Lt/val. x 8 val. = 387,84 Lt) darbo užmokesčio dalis. Analogiškai apskaičiavus pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už budėjimą namuose pagal grafiką 2009–2012 m. gauname tokias darbo užmokesčio nepriemokas: 1) 2009 m. sausio mėn. – 387,84 Lt; 2009 m. vasario mėn. – 378,32 Lt; 2009 m. kovo mėn. – 190,36 Lt; 2009 m. balandžio mėn. – 285,54 Lt; 2009 m. gegužės mėn. – 175,24 Lt; 2009 m. birželio mėn. – 335,28 Lt; 2009 m. liepos mėn. – 159,32 Lt; 2009 m. rugpjūčio mėn. – 0 Lt; 2009 m. rugsėjo mėn. – 139,04 Lt; 2009 m. spalio mėn. – 140,32 Lt; 2009 m. lapkričio mėn. – 146,08 Lt; 2009 m. gruodžio mėn. – 139,44 Lt (iš viso 2009 m. neišmokėta 2 476,78 Lt); 2) 2010 m. sausio mėn. – 306,80 Lt; 2010 m. vasario mėn. – 162,80 Lt; 2010 m. kovo mėn. – 62,92 Lt; 2010 m. balandžio mėn. – 221,76 Lt; 2010 m. gegužės mėn. – 291,76 Lt; 2010 m. birželio mėn. – 0 Lt; 2010 m. liepos mėn. – 0 Lt; 2010 m. rugpjūčio mėn. – 278,08 Lt; 2010 m. rugsėjo mėn. – 139,04 Lt; 2010 m. spalio mėn. – 146,96 Lt; 2010 m. lapkričio mėn. – 145,88 Lt; 2010 m. gruodžio mėn. – 69,92 Lt; (iš viso 2010 m. neišmokėta 1 825,92 Lt); 2011 m. sausio mėn. – 145,88 Lt; 2011 m. vasario mėn. – 78,30 Lt; 2011 m. kovo mėn. – 138,88 Lt; 2011 m. balandžio mėn. – 154,60 Lt; 2011 m. gegužės mėn. – 0 Lt; 2011 m. birželio mėn. – 218,52 Lt; 2011 m. liepos mėn. – 311,20 Lt; 2011 m. rugpjūčio mėn. – 0 Lt; 2011 m. rugsėjo mėn. – 140,04 Lt; 2011 m. spalio mėn. – 153,40 Lt; 2011 m. lapkričio mėn. – 139,84 Lt; 2011 m. gruodžio mėn. – 221,76 Lt (iš viso 2011 m. neišmokėta 1 702,42 Lt); 2012 m. sausio mėn. – 139,04 Lt; 2012 m. vasario mėn. – 157,12 Lt; 2012 m. kovo mėn. – 71,80 Lt; 2012 m. balandžio mėn. – 79,14 Lt; 2012 m. gegužės mėn. – 71,30 Lt; 2012 m. birželio mėn. – 76,50 Lt; 2012 m. liepos mėn. – 298,56 Lt; 2012 m. rugpjūčio mėn. – 289,76 Lt; 2012 m. rugsėjo mėn. – 0 Lt; 2012 m. spalio mėn. – 136,90 Lt; 2012 m. lapkričio mėn. – 150,72 Lt; 2012 m. gruodžio mėn. – 353,20 Lt (iš viso 2012 m. neišmokėta 1 824,04 Lt).

Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad E. B. už budėjimą namuose pagal grafiką 2009–2012 m. poilsio dienomis iš viso buvo neišmokėta 7 829,16 Lt darbo užmokesčio dalis (2 476,78 Lt (2009 m.) + 1 825,92 Lt (2010 m.) + 1 702,42 (2011 m.) + 1 824,04 (2012 m.) = 7 829,16 Lt).

E. B. už darbą švenčių dienomis neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 2 dalies ir 196 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Todėl pareiškėjai už 2009 m. vasario mėnesį už budėjimą pagal grafiką šventinę dieną, atsižvelgus į tai, kad vidutinis valandinis darbo užmokestis 2009 m. vasario mėn. buvo lygus 47,29 Lt, taip pat į tai, kad budėjimas namuose prilyginamas pusei darbo laiko, o už darbą švenčių dienomis mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, turėjo būti išmokėta 189,16 Lt (47,29 Lt/val. x 2 val. x 2 = 189,16 Lt).

Analogiškai apskaičiavus pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už budėjimą namuose pagal grafiką švenčių dienomis gauname tokias darbo užmokesčio nepriemokas: 2009 m. gegužės mėn. – 175,24 Lt; 2009 m. birželio mėn. – 167,64 Lt; 2010 m. sausio mėn. – 153,40 Lt; 2010 m. vasario mėn. – 162,80 Lt; 2010 m. gruodžio mėn. – 139,84 Lt; 2011 m. vasario mėn. – 156,60 Lt; 2011 m. birželio mėn. – 291,36 Lt; 2011 m. liepos mėn. – 155,60 Lt; 2012 m. sausio mėn. – 139,40 Lt; 2012 m. kovo mėn. –143,60 Lt; 2012 m. balandžio mėn. –158,28 Lt; 2012 m. gegužės mėn. –285,20 Lt; 2012 m. birželio mėn. – 153 Lt; 2012 m. lapkričio mėn. – 150,72 Lt; 2012 m. gruodžio mėn. – 529,80 Lt. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjai E. B. iš viso už budėjimą namuose pagal grafiką 2009–2012 m. švenčių dienomis buvo neišmokėta 3 151,64 Lt darbo užmokesčio dalis.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad E. B. skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies ir jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės atstovės Teisingumo ministerijos, už budėjimą 2009–2012 m. namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis priteistina 10 980,80 Lt (7 829,16 Lt (už budėjimą poilsio dienomis) + 3 151,64 Lt (už budėjimą švenčių dienomis) = 10 980,80 Lt) neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Vadovaujantis Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsniu, pareiškėjai priteistina darbo užmokesčio nepriemoka perskaičiuojama į eurus taikant 3,4528 Lt/Eur perskaičiavimo kursą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjai E. B. priteistina 3 180,26 Eur darbo užmokesčio nepriemoka.

Dėl V. B. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies

Įvertinęs byloje esančius įrodymus (II t., b. l. 27–28) bei atlikęs analogiškus skaičiavimus, kaip ir pareiškėjos E. B. atveju, V. B. atžvilgiu teismas gavo sekančias darbo užmokesčio nepriemokas už budėjimą pagal grafiką 2009–2012 m. poilsio dienomis: 1) 2009 m. sausio mėn. – 91,90 Lt; 2009 m. vasario mėn. – 185,24 Lt; 2009 m. kovo mėn. – 351,68 Lt; 2009 m. balandžio mėn. – 175,84 Lt; 2009 m. gegužės mėn. – 161,88 Lt; 2009 m. birželio mėn. – 154,16 Lt; 2009 m. liepos mėn. – 148,56 Lt; 2009 m. rugpjūčio mėn. – 135,56 Lt; 2009 m. rugsėjo mėn. – 128,44 Lt; 2009 m. spalio mėn. – 194,46 Lt; 2009 m. lapkričio mėn. – 134,96 Lt; 2009 m. gruodžio mėn. – 64,40 Lt (iš viso 2009 m. neišmokėta 1 927,08 Lt); 2) 2010 m. sausio mėn. – 141,72 Lt; 2010 m. vasario mėn. – 150,40 Lt; 2010 m. kovo mėn. – 129,20 Lt; 2010 m. balandžio mėn. – 135,56 Lt; 2010 m. gegužės mėn. – 0 Lt; 2010 m. birželio mėn. – 203,34 Lt; 2010 m. liepos mėn. – 273,04 Lt; 2010 m. rugpjūčio mėn. – 0 Lt; 2010 m. rugsėjo mėn. – 135,52 Lt; 2010 m. spalio mėn. – 278,96 Lt; 2010 m. lapkričio mėn. – 138,48 Lt; 2010 m. gruodžio mėn. – 132,76 Lt (iš viso 2010 m. neišmokėta 1 718,98 Lt); 3) 2011 m. sausio mėn. – 138,48 Lt; 2011 m. vasario mėn. – 148,60 Lt; 2011 m. kovo mėn. – 131,80 Lt; 2011 m. balandžio mėn. – 146,76 Lt; 2011 m. gegužės mėn. – 0 Lt; 2011 m. birželio mėn. – 138,24 Lt; 2011 m. liepos mėn. – 294,24 Lt; 2011 m. rugpjūčio mėn. – 131,32 Lt; 2011 m. rugsėjo mėn. – 0 Lt; 2011 m. spalio mėn. – 291,20 Lt; 2011 m. lapkričio mėn. – 132,76 Lt; 2011 m. gruodžio mėn. – 140,32 Lt (iš viso 2011 m. neišmokėta 1 693,72 Lt); 4) 2012 m. sausio mėn. – 132 Lt; 2012 m. vasario mėn. – 0 Lt; 2012 m. kovo mėn. – 265,84 Lt; 2012 m. balandžio mėn. – 146,52 Lt; 2012 m. gegužės mėn. – 132 Lt; 2012 m. birželio mėn. – 209,22 Lt; 2012 m. liepos mėn. – 208,02 Lt; 2012 m. rugpjūčio mėn. – 0 Lt; 2012 m. rugsėjo mėn. – 291,20 Lt; 2012 m. spalio mėn. – 126,84 Lt; 2012 m. lapkričio mėn. – 139,40 Lt; 2011 m. gruodžio mėn. – 163,48 Lt (iš viso 2012 m. neišmokėta 1 814,52 Lt).

Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjai V. B. už budėjimą namuose pagal grafiką 2009–2012 m. poilsio dienomis iš viso buvo neišmokėta 7 154,30 Lt darbo užmokesčio dalis (1 927,08 Lt (2009 m.) + 1 718,98 (2010 m.) + 1 693,72 (2011 m.) + 1 814,52 (2012 m.) = 7 154,30 Lt).

Pareiškėjai V. B. už budėjimą pagal grafiką 2009–2012 m. švenčių dienomis neišmokėta darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina analogiškai, kaip ir pareiškėjos E. B. atveju. Tokiu būdu teismas nustatė sekančias darbo užmokesčio nepriemokas: 2009 m. kovo mėn. – 175,84 Lt; 2009 m. gruodžio mėn. – 257,60 Lt; 2010 m. liepos mėn. – 136,52 Lt; 2010 m. lapkričio mėn. – 138,48 Lt; 2011 m. kovo mėn. – 131,80 Lt. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjai V. B. už budėjimą namuose pagal grafiką švenčių dienomis 2009–2012 m. iš viso buvo neišmokėta 840,24 Lt darbo užmokesčio dalis.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad V. B. skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies ir jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, už budėjimą 2009–2012 m. namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis priteistina 7 994,54 Lt (7 154,30 Lt (už budėjimą poilsio dienomis) + 840,24 Lt (už budėjimą švenčių dienomis) = 7 994,54 Lt) neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Vadovaujantis Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsniu, pareiškėjai priteistina darbo užmokesčio nepriemoka perskaičiuojama į eurus taikant 3,4528 Lt/Eur perskaičiavimo kursą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjai V. B. priteistina 2 315,38 Eur darbo užmokesčio nepriemoka.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjoms priteistos darbo užmokesčio nepriemokos neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, atstovas Teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 57–59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atsakovas sutinka su tuo, kad nagrinėjamu atveju aktualus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas, kuriuo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtame nutarime aiškiai nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant būtų galima tenkinti pareiškėjų skundą, t. y. jei pareiškėjos būtų vykdžiusios įstatymuose nustatytas funkcijas po darbo valandų Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime išvardintais atvejais (sprendžiant suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ir kt.). Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjos šias funkcijas vykdė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms E. B. ir V. B. (Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjoms) laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką dalies priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: priteisė E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės atstovės Teisingumo ministerijos, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. už budėjimą pagal grafiką švenčių ir poilsio dienomis 3 180,26 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, o V. B. – 2 315,38 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad teismas, tenkindamas skundą, netyrė, ar pareiškėjos budėjimo poilsio ir švenčių dienomis metu atliko konkrečias teisėjo funkcijas. Kitais aspektais atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo neginčija.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos (ginčas buvo kilęs dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą namuose poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką). Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nepriėmė teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Nors minėtoje administracinėje byloje ginčas buvo kilęs tik dėl apmokėjimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje spręsdama dėl taikytinų DK normų, be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą DK 194 straipsnio taikymo praktiką, akcentavo, kad DK numato skirtingą mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (DK 194 str.). Taigi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, atsižvelgdama į tai, kad pagal DK normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), priėjo prie išvadų, kad sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. budėjimas pagal grafiką namuose poilsio dieną prilygintinas 4 darbo valandoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 suformuotos praktikos, kuri nuosekliai plėtojama kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A492-1466/2014; 2015 m. liepos 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2504-261/2015; 2015 m. spalio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2031-662/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog darbo laiko trukmė, kaip tai nurodyta DK 144 straipsnio 1 ir 3 dalyse, pareiškėjoms pagal grafiką budint namuose poilsio ir švenčių dienomis, nebuvo viršyta, t. y. viršvalandžiai nebuvo dirbami. Be to, teismas pripažino, kad pareiškėjai E. B. iš viso už budėjimą 2009–2012 m. namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis buvo neišmokėta 10 980,80 Lt (3 180,26 Eur) darbo užmokesčio dalis, o pareiškėjai V. B. – 7 994,54 Lt (2 315,38 Eur) darbo užmokesčio dalis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus duomenis (I t., b. l. 9–16, 17–45, 46–130), šioms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms pritaria, kadangi abejoti pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis Šilalės rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymais patvirtintais ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti poilsio ir švenčių dienomis teisėjų budėjimo grafikais 2009–2012 metams (I t., b. l. 17–45) ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiais (I t., b. l. 46–130), padarytų skaičiavimų teisingumu nėra pagrindo. Be to, apeliaciniame skunde taip pat nepateikta argumentų šiuo aspektu.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 suformuota praktika, pareiškėjoms iš atsakovo priteisė atitinkamas neišmokėtas išmokas už darbą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis.

Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo pozicija, jog pareiškėjoms kompensacija už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis galėjo būti priteista tik tokiu atveju, jei pareiškėjos tomis dienomis būtų atlikusios konkrečias teisėjo funkcijas. Pagal DK 155 straipsnį, budėjimas gali būti vykdomas įmonėje arba namuose. Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Taigi, budėjimo vertinimas skiriasi tik pagal tai, kur jis yra atliekamas, jokie kiti vertinimo kriterijai, taip pat ir aplinkybė, ar budėjimo metu realiai buvo atliekamos tam tikros darbo funkcijos ar nebuvo atliekamos, šiame straipsnyje nėra nustatyti (žr., LVAT 2015 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2031-662/2015).

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam BPK, CPK ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nors ginčo atveju byloje nėra duomenų, kad aktualiomis poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjos realiai būtų atlikusios konkrečias ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, tačiau vien tai negali paneigti jų teisės į apmokėjimą už budėjimą, kadangi toks jų budėjimas buvo skirtas užtikrinti BPK numatytų ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą iškilus tam poreikiui. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog LVAT teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pripažino, kad teisėjui budint pagal nustatytą grafiką, neatidėliotini procesiniai veiksmai gali būti ir neatliekami, jei neiškilo poreikis tokius veiksmus atlikti, tačiau vien tai nereiškia, kad asmuo praranda teisę į kompensaciją.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nepadarė.

Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė