Legislator Case Law & Legislation
2013-07-02 Nr. ATPB-98-4-45-3-00458-2013-9 AI generated

2013-07-02 Nr. ATPB-98-4-45-3-00458-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-07-02 Nr. ATPB-98-4-45-3-00458-2013-9
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

dalyvaujant pareiškėjui, prisistatančiam (duomenys neskelbtini) piliečiu, J. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo J. R. administracinėje byloje.

Legislator headnote

AI generated

2013-07-02 Nr. ATPB-98-4-45-3-00458-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo J. R. administracinėje byloje.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. N444-75/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00458-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui, prisistatančiam (duomenys neskelbtini) piliečiu, J. R.,

vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo J. R. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2013 m. gegužės 16 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – Užsieniečių registracijos centras) teikimas dėl (duomenys neskelbtini) piliečiu prisistatančio J. R. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimo (b. l. 1-2), kuriuo buvo prašoma pakeisti Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą ir pratęsti pareiškėjo sulaikymą Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje arba bus galimybė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Teikime Užsieniečių registracijos centras pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir buvo sulaikytas. Nurodė, kad buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Latvijos Respublikoje, prašant patvirtinti užsieniečio asmens tapatybę (atsakymas dar nėra gautas), bei pabrėžė, kad iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos buvo gautas pranešimas, apie iš (duomenys neskelbtini) nacionalinio biuro gautą pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) gyventojų ir imigracijos registruose nėra duomenų, apie asmenį, kuris atitiktų pareiškėjo nurodytus duomenis. Taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo Užsieniečio apklausos lape nurodytas aplinkybes, kad iš kilmės šalies jis iš pradžių vyko į Kaliningradą, o vėliau į bet kurią kitą valstybę ieškoti darbo, Šakių rajono apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu išreikštą norą grįžti į (duomenys neskelbtini), galima manyti, jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre užsienietis bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo priėmimui bei pažeistų tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus.

2013 m. gegužės 25 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo, kuriuo jis prašė panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą. Prašyme nurodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) nusprendė pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš esmės, suteikė jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išdavė užsieniečio registracijos pažymėjimą.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimą, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 112 straipsnį ir pažymėjo, jog pareiškėjo atveju nėra nei vienos šiame straipsnyje numatytos sąlygos užsieniečio sulaikymui. Nurodė, kad Šakių rajono apylinkės teismo sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje bei pabrėžė, jog Migracijos departamentui priėmus sprendimą iš esmės nagrinėti užsieniečio prieglobsčio prašymą ir suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį, pareiškėjas tapo prieglobsčio prašytoju, todėl šis užsieniečio sulaikymo pagrindas nebegali būti jam taikomas.

Teigia, kad pareiškėjas netrukdo spręsti klausimo dėl jo prieglobsčio prašymo, sprendimo priėmimo terminai nepriklauso nuo pareiškėjo valios, todėl jis negali būti sulaikytas visą laikotarpį, per kurį Migracijos departamentas spręs šį klausimą, nes Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte toks užsieniečio sulaikymo pagrindas nėra numatytas. Teigia, kad atsižvelgiant į faktines aplinkybes jis negali būti sulaikytas kaip neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis užsienietis, dėl kurio būtų sprendžiamas jo išsiuntimo klausimas, nes jis yra prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašytoju ir laukia sprendimo dėl prieglobsčio jam suteikimo.

Taip pat atkreipia dėmesį, jog vadovaujanti įstatymo 79 straipsnio 2 dalimi Migracijos departamentas, drauge su sprendimu suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, turėjo priimti ir sprendimą dėl pareiškėjo apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre, o jam to nepadarius, nors ir būdamas prieglobsčio prašytoju, pareiškėjas vis dar yra sulaikytas Užsieniečių registracijos centre.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą ir pareiškėjo prašymą, 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu (b. l. 6-7), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nusprendė Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkinti ir pratęsti Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjui paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., o pareiškėjo prašymo netenkinti. Teismas nurodė, kad Šakių rajono apylinkės teismo sprendimu pareiškėjas sulaikytas dėl to, kad į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai ir neteisėtai joje yra.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad nors Migracijos departamentui priėmus nagrinėti užsieniečio prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikus jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl išnyko Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas jo sulaikymo pagrindas, tačiau byloje nustatyta, kad yra kiti užsieniečio sulaikymo pagrindai. Vadovaudamasis įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kol nepriimtas galutinis Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio, laikytina, kad visos prieglobsčio procedūros metu siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir dėl to Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje.

Atkreipė dėmesį į užsieniečio asmens byloje esančiame Užsieniečio apklausos lape pareiškėjo nurodytą išvykimo iš savo kilmės šalies priežastį – vyko į Kaliningradą, esantį Rusijos Federacijoje, turėdamas tikslą susirasti darbą, paaiškinimą, kad į Lietuvos Respubliką taip pat atvyko (pasiūlius draugui), norėdamas Lietuvoje susirasti darbą, taip pat teismo posėdžio metu išreikštą pageidavimą grįžti į savo kilmės šalį ir, atsižvelgęs į tai, kad užsienietis nurodė, jog iš savo kilmės šalies išvyko dėl ekonominių priežasčių, jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – susirasti darbą, sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog užsienietis, turėdamas galimybę laisvai judėti, gali išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis arba pasislėpti ir tokiu būdu trukdyti priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje bei įgyvendinti Dublino sistemą ir sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

Apeliaciniu skundu (b. l. 11-13) pareiškėjas prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje numatyta, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai ir teigia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, pratęsdamas pareiškėjo, esančio prieglobsčio prašytoju, sulaikymą pažeidė minėtą draudimą, todėl pareiškėjo sulaikymas laikytinas neteisėtu. Atkreipia dėmesį, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas vadovavosi tik dalimi pareiškėjo apklausos metu jo duotų parodymų ir mano, kad kompetenciją vertinti prieglobsčio prašymo pagrįstumą turi tik Migracijos departamentas, o ne teismas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo manyti, jog nebūdamas sulaikytas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas trukdys sprendimo priėmimui. Pabrėžia, kad Migracijos departamentas šiuo metu sprendžia prieglobsčio suteikimo, o ne pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, klausimą ir priimti sprendimą šiuo klausimu pareiškėjas netrukdo, jo priėmimo terminai nėra aiškūs ir nuo užsieniečio nepriklauso, todėl pareiškėjas negali būti sulaikytas visos šio sprendimo priėmimo procedūros metu, nes Įstatymas tokio sulaikymo pagrindo nenumato.

Pažymi, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta įgyvendinant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115) nuostatas ir nurodo, kad jam esant prieglobsčio prašytoju ir turint laikiną teritorinį prieglobstį, jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai ir šiuo metu nėra sprendžiamas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar grąžinimo į kilmės šalį kaip neteisėtai esančio Lietuvos Respublikoje užsieniečio bei teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo jam, kaip turinčiam laikiną teritorinį prieglobstį bei kurio prieglobsčio prašymas yra priimtas nagrinėti iš esmės, yra netaikytina, o jos pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas – neteisėtas ir nepagrįstas.

Taip pat nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) nurodė, jog sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui yra taikomas skirtingas teisinis režimas, todėl pareiškėjo, esančio prieglobsčio prašytoju ir turinčio laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį išsiuntimo tikslu nebuvo galimas, nes šiuo metu nėra ir nebus vykdomas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo.

Teigia, kad tokia situacija, kai prieglobsčio prašytojas yra prilyginamas neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančiam užsieniečiui yra negalima, nes teisinis režimas šių dviejų kategorijų užsieniečiams yra skirtingas, o kitoks Įstatymo nuostatų aiškinimas iš esmės paneigtų prieglobsčio prašytojų teisę į prieglobstį užsienio valstybėje, taip pat į Įstatymo būtent prieglobsčio prašytojams suteikiamas garantijas. Nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, jog sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui yra taikomas skirtingas teisinis režimas, todėl pareiškėjo, esančio prieglobsčio prašytoju ir turinčio laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį išsiuntimo tikslu nebuvo galimas, nes šiuo metu nėra ir nebus vykdomas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą, Užsieniečių registracijos centras prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra klaidingi ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai. Pažymi, jog užsienietis iš kilmės šalies išvyko dėl ekonominių priežasčių – į Lietuvos Respubliką atvyko siekdamas susirasti darbą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, jog byloje esanti informacija leidžia manyti, kad turėdamas laisvo judėjimo po Lietuvos Respublikos teritoriją galimybę, pareiškėjas trukdytų kompetentingai institucijai priimti sprendimą dėl jo prieglobsčio prašymo (galėtų pasislėpti arba išvykti į kitas Europos Sąjungos šalis).

Nurodo, jog toks teismo sprendimas atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo C-543/11 Mehmet Arslan 57 straipsnyje pateiktą išaiškinimą, jog „<...> dėl tokios situacijos, kaip nagrinėjamoji, kai, viena vertus, trečiosios šalies pilietis buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115 15 straipsniu, nes atsižvelgiant į jo elgesį nerimauta, kad jo nesulaikius, jis pasislėps ir nebus galima jo išsiųsti, ir, kita vertus, kai prieglobsčio prašymas, atrodo, buvo pateiktas siekiant vienintelio tikslo – pavėlinti ar net sutrukdyti įvykdyti jo atžvilgiu priimtą sprendimą grąžinti, reikia konstatuoti, kad tokios aplinkybės iš tiesų gali pateisinti tai, kad užsienietis toliau buvo laikomas sulaikytas, netgi kai padavė prieglobsčio prašymą <...>“.

Remiasi faktinėmis bylos aplinkybėmis (užsieniečio nurodytomis atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastimis ir tikslais, kita informacija) ir daro išvadą, kad pareiškėjas, vengdamas išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra bei kad yra didelė tikimybė, jog jis pasislėps ar kitaip trukdys kompetentingai institucijai tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir priimti sprendimą. Nurodo, kad pareiškėjas klaidingai vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nes apeliaciniame skunde nurodytame sprendime teismas, be kita ko, yra nurodęs ir tai, kad pats nacionalinis teismas turi nustatyti, ar priverstinis apgyvendinimas laikotarpiu, kuriuo neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis buvo prieglobsčio prašytojas, buvo paremtas taikytinomis prieglobsčio suteikimo procedūros taisyklėmis, ar tokio apgyvendinimo pagrindas buvo sulaikymas, siekiant užtikrinti šio piliečio išsiuntimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu, buvo pagrįstas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir aplinkybėmis, nustatė, kad šiuo metu nėra priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, todėl jis turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, jam yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Nepaisant to, atsižvelgiant į pareiškėjo elgesį (tai, kad užsieniečio apklausos metu jis nurodė iš kilmės valstybės išvykęs dėl ekonominių priežasčių, į Lietuvos Respubliką atvyko draugui pasiūlius (t. y. tai nebuvo jo tikslas), pareiškėjas nurodė norįs grįžti į kilmės valstybę) bei kitas faktines bylos aplinkybes (tai, kad (duomenys neskelbtini) nacionalinis biuras nurodė, jog (duomenys neskelbtini) užsieniečio nurodytu vardu ir pavarde nėra registruotas joks asmuo, taigi, pareiškėjo tapatybė iki šiol nėra nustatyta) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 1, 2, 13, 19), akivaizdu, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Remiantis tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, J. R. bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui bei pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus. Atsižvelgiant į tai, užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminas pratęstas pagrįstai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu ir kad tai atitinka Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą. Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos, kurių buvimas nagrinėjamu atveju yra nustatytas – pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, kuris teikdamas prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra ir dėl kurio pateikto prieglobsčio prašymo galutinis sprendimas nėra priimtas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir faktines jos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies taikymo praktika, iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virgilijus Valančius