2025-04-23 Nr. AB-7148-3-61-3-05026-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Legislator headnote
AI generated2025-04-23 Nr. AB-7148-3-61-3-05026-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2023 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 331-28074 (toliau – ir Sprendimas 1) gražinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagristai išieškotas sumas ir sugrąžinti pareiškėjui PVM permoką; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. S-2023/44 (7-2023/24) (toliau – ir Sprendimas 2) dalį, kuria paliktas galioti VMI Sprendimas 1 gražinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagristai išieškotas sumas (toliau abu kartu – ir sprendimai).
Full text
Administracinė byla Nr. eA-317-815/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05026-2023-3
Procesinio sprendimo kategorija 12.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2023 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 331-28074 (toliau – ir Sprendimas 1) gražinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagristai išieškotas sumas ir sugrąžinti pareiškėjui PVM permoką; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. S-2023/44 (7-2023/24) (toliau – ir Sprendimas 2) dalį, kuria paliktas galioti VMI Sprendimas 1 gražinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagristai išieškotas sumas (toliau abu kartu – ir sprendimai).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. spalio mėn. kreipėsi į VMI dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo. VMI 2020 m. lapkričio 4 d. sudarė su pareiškėju mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-22332) (toliau – ir MP Sutartis). Pareiškėjas 2022 m. gruodžio mėn. kreipėsi į VMI dėl MP Sutarties pratęsimo tomis pačiomis sąlygomis dar dvejiems metams. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 27 d. gavo VMI sprendimą Nr. (23.24-08) 327-97318, kuriuo buvo atsisakyta pratęsti MP Sutartį (toliau – ir 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas). Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, jį apskundė, ir ginčas nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. eI3-7751-484/2023).
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2023 m. sausio 20 d. pateikė VMI prašymą Nr. (17.16-40)GES-62053 dėl 2022 m. antrojo pusmečio susidariusios PVM permokos grąžinimo (toliau – ir Prašymas). VMI ginčijamu Sprendimu 1 PVM permokos negrąžino, o įskaitė nepriemokai pagal MP Sutartį. Pareiškėjas teigė, kad nors 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas buvo apskųstas, VMI jį įvykdė anksčiau, nesulaukęs jo įsiteisėjimo. Todėl, pareiškėjo nuomone, 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo pagrindu negalėjo būti vykdomas nei išieškojimas, nei įskaitymas. Pareiškėjas akcentavo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vykdytini tik įsiteisėję teismų ar kitų kompetentingų institucijų sprendimai, t. y. teisinės pasekmės kyla tik po įsiteisėjimo.
4. Pareiškėjas nurodė, kad apskundė VMI Sprendimą 1, o Komisija Sprendimu 2 paliko galioti Sprendimą 1 gražinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagristai išieškotas sumas. Pareiškėjas vertino, jog VMI 2023 m. sausio 16 d raginimas Nr. (23.31-08)464-1270 (toliau – ir Raginimas), kuriuo Sprendime 2 rėmėsi Komisija, buvo išrašytas neteisėtai, t. y. VMI neįgijo teisės pradėti išieškojimą, nes neįsigaliojo sprendimas nepratęsti MP Sutarties, todėl visi kiti VMI veiksmai, atlikti Raginimo pagrindu, po jo, kaip įskaitymas, yra neteisėti. Pareiškėjas vertino, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra neteisėti.
5. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad 2023 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-1671 nutraukė MP Sutartį (toliau – ir 2023 m. sausio 10 d. sprendimas), remdamasis tuo, jog baigėsi pareiškėjo mokestinių nepriemokų išdėstymo terminas (galiojo iki 2022 m. gruodžio 25 d.). MP Sutartis buvo sudaryta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. liepos 1 d. priėmus galutinę nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1436-602/2020 dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. balandžio 7 d. patikrinimo akte Nr. (7.46) FR0680-137 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir 2017 m. liepos 10 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-273 pareiškėjui apskaičiuotų mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė Prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas, tačiau atsakovas Sprendimu 1 nusprendė pareiškėjui negrąžinti 1 052 Eur PVM permokos (skirtumo). Atsakovas Sprendime 1 nurodė negrąžinimo priežastis ir teisinį pagrindą, t. y. permoka (skirtumu) įskaitytos nepriemokos, kurias privaloma įskaityti pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 1 dalyje bei VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 „Dėl Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo)“ patvirtintų Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 8.1.1 papunktyje nustatytą tvarką. Sprendime 1 taip pat pažymėta negrąžinti 1 052 Eur PVM už 2022 m. liepos–gruodžio mėn., nes šia permoka (skirtumu) įskaitytos nepriemokos pagal Patikrinimo aktą priskaičiuota mokėtina PVM suma, likusi pasibaigus sudarytai MP Sutarčiai, kuri 2023 m. sausio 10 d. sprendimu buvo nutraukta pasibaigus mokestinių nepriemokų išdėstymo terminui (galiojo iki 2022 m. gruodžio 25 d.). Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu 1, pateikė skundą Komisijai, kuri Sprendimu 2 nusprendė patvirtinti atsakovo Sprendimą 1 grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas ir pareiškėjo 2023 m. vasario 21 d. skundą dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) palikti nenagrinėtu. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimais, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame, be kita ko, nurodė, kad atsakovo 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas neįsigaliojo (buvo apskųstas teismui), todėl jo pagrindu negalėjo būti vykdomas nei išieškojimas, nei įskaitymas.
8. Atsakovas teigė, kad pagal teisinį reguliavimą, susijusį su mokesčių permokų grąžinimu, po mokesčių mokėtojo sumokėtų mokesčių įmokų, likusios permokėtos sumos (mokesčio permokos) automatiškai įmokos sumokėjimo dieną įskaitomos atsakovo administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už administracinius nusižengimus mokėjimo prievolėms padengti.
9. Atsakovas akcentavo, kad Komisija Sprendime 2 nurodė, jog 1 052 Eur suma yra pareiškėjo PVM skirtumo likutis už 2022 m. liepos–gruodžio mėn., o mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – ir MAIS) duomenimis, PVM permokos 2023 m. sausio 23 d., nėra. Atsakovas pažymėjo, kad MP Sutartis buvo nutraukta pasibaigus mokestinių prievolių išdėstymo terminui (galiojo iki 2022 m. gruodžio 25 d.), todėl buvo parengta išvada, kurios pagrindu priimtas skundžiamas Sprendimas 2, t. y. negrąžinti pareiškėjui 1 052 Eur PVM už 2022 m. liepos–gruodžio mėn., nes šia permoka (skirtumu) įskaitytos nepriemokos, kurias privaloma įskaityti pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį bei Taisyklių 8.1.1 papunktį. Be to, iš elektroniniu paštu 2023 m. vasario 28 d. atsakovo pateiktos informacijos matyti, kad 1 052 Eur suma įskaityta pagal Patikrinimo aktą priskaičiuotam PVM už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.
10. Atsakovo nuomone, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, Komisija konstatavo, jog jis pagrįstai negrąžino pareiškėjui 1 052 Eur PVM sumos, o šią sumą įskaitė pareiškėjo turimai nepriemokai pagal Patikrinimo aktą, likusiai pasibaigus MP Sutarčiai. Priešingai, nei skunde nurodė pareiškėjas, mokesčių administratoriaus 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo atsisakyti pratęsti MP Sutarties apskundimas, nėra pagrindas stabdyti mokestinės prievolės, likusios nutraukus MP Sutartį, priverstinį išieškojimą (MAĮ 110 str.). Atsakovas tvirtino, kad Skundžiamo Sprendimo 1 priėmimo metu pareiškėjas neturėjo su juo sudarytos MP Sutarties, taip pat pareiškėjas nebuvo pateikęs skundo, kilus mokestiniam ginčui. Todėl, atsakovo nuomone, Komisija Sprendime 2 pagrįstai konstatavo, kad jis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
12.1. Pareiškėjas 2020 m. spalio 7 d. kreipėsi į VMI dėl MP Sutarties sudarymo. VMI 2020 m. lapkričio 4 d. su pareiškėju sudarė MP Sutartį, kuri galiojo iki 2022 m. gruodžio 25 d.
12.2. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į VMI dėl MP Sutarties pratęsimo dvejiems metams tomis pačiomis sąlygomis. Atsakovas, 2022 m. gruodžio 27 d. išvados Nr. (23.31-08) 326-5044 pagrindu, 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimu nusprendė nepakeisti sprendimo atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą bei MP Sutarties ir atidėti / išdėstyti nurodytos mokestinės nepriemokos sumokėjimą nurodytam laikotarpiui. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI3-7751-484/2023). Skundas buvo pateiktas 2023 m. kovo 29 d., o priimtas nagrinėjimui teisme 2023 m. balandžio 17 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
12.3. Atsakovas 2023 m. sausio 16 d. išrašė pareiškėjui Raginimą dėl nepriemokos sumokėjimo. Pareiškėjas 2023 m. sausio 20 d. pateikė VMI Prašymą dėl 2022 m. antrojo pusmečio susidariusios 1 052 Eur PVM permokos grąžinimo, tačiau VMI ginčijamu Sprendimu 1 PVM permokos negrąžino, o įskaitė nepriemokai pagal MP Sutartį.
12.4. Atsakovas 2023 m. sausio 10 d. sprendimu nutraukė MP Sutartį, remdamasis tuo, kad baigėsi pareiškėjo mokestinių nepriemokų išdėstymo terminas (galiojo iki 2022 m. gruodžio 25 d.). MP Sutartis buvo sudaryta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. liepos 1 d. priėmus galutinę nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1436-602/2020 dėl Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos Patikrinimo akte ir 2017 m. liepos 10 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-273 pareiškėjui apskaičiuotų mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų.
12.5. Pareiškėjas 2023 m. sausio 26 d. apskundė atsakovo Sprendimą 1, o Komisija Sprendimu 2 patvirtino atsakovo Sprendimą 1 grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas ir pareiškėjo 2023 m. vasario 21 d. skundą dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) paliko nenagrinėtu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu 1 ir Sprendimo 2 dalimi, kuria buvo paliktas galioti VMI Sprendimas 1, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
13. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog Sprendimo 1 priėmimo metu (2023 m. sausio 26 d.) pareiškėjas neturėjo su atsakovu sudarytos MP Sutarties (jos terminas baigėsi 2022 m. gruodžio 25 d.). Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pratęsti MP Sutartį, buvo pateiktas 2023 m. kovo 29 d., o administracinė byla pagal minėtą skundą buvo iškelta (skundas priimtas teisme) 2023 m. balandžio 17 d. Teismas sprendė, kad nei Sprendimo 1 (2023 m. sausio 26 d.), nei Sprendimo 2 (2023 m. kovo 24 d.) priėmimo metu, 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas nebuvo apskųstas, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo motyvus, jog ginčo sprendimai buvo priimti esant apskųstam teisme 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimui. Be to, teismas akcentavo, kad Raginimo sumokėti nepriemoką pateikimo metu, bei jame sumokėti nurodytu laikotarpiu ir pareiškėjo permokos įskaitymo metu (2023 m. vasario mėn. pabaiga) 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas taip pat nebuvo apskųstas.
14. Teismas akcentavo MAĮ 87 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 8.1.1 papunkčio nuostatas, ir pažymėjo, kad pagal VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 „Dėl Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės VA-193) 13 punktą, VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už administracinius nusižengimus (paskirtų nuo 2015 m. liepos 1 d.), mokamų vienu įmokos kodu, į surenkamąsias sąskaitas sumokėta įmoka automatiškai, be mokesčių mokėtojo prašymo, įmokos sumokėjimo data įskaitoma VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už administracinius nusižengimus, mokamų vienu įmokos kodu, mokėjimo prievolėms padengti šių Taisyklių VA-193 9.1 papunktyje nustatyta tvarka. Teismas vertino, kad tokiu būdu permokėtos sumos (mokesčio permokos) automatiškai įmokos sumokėjimo dieną įskaitomos atsakovės administruojamų deklaruojamų mokesčių ir baudų už administracinius nusižengimus mokėjimo prievolėms padengti. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo 2022 m. antrojo pusmečio PVM permoką, o pasibaigus MP Sutarčiai (galiojo iki 2022 m. gruodžio 25 d.) jis turėjo mokesčių nepriemoką.
15. Įvertinęs MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas nebuvo apskųstas, todėl nebuvo pagrindo stabdyti permokos įskaitymą nurodytu pagrindu. Teismas, įvertinęs MAĮ 110 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog MP Sutartis buvo pasibaigusi, o prašymas dėl pakartotinio išdėstymo buvo atmestas, stabdyti pareiškėjo nepriemokos išieškojimo (įskaitymo būdu) taip pat nebuvo pagrindo. Įvertinęs MAĮ 110 straipsnio 3 dalį, teismas sprendė, jog atsakovo veiksmai sprendžiant permokos įskaitymo klausimą pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti atsakovo diskrecijos ribose, neviršijant įgaliojimų, taip pat buvo nuoseklūs ir ekonomiškai pagrįsti, todėl stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros nebuvo pagrindo.
16. Teismas konstatavo, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 laikytini pagrįstais ir teisėtais. Atmetus skundo reikalavimus dėl nurodytų sprendimų panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui 1 052 Eur permoką.
III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl, tikėdamasis teisingumo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikia apeliacinį skundą.
19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ginčijami sprendimai nebuvo apskųsti, todėl galėjo būti vykdomi, suklydo, nes 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas, kuriuo VMI nusprendė netenkinti prašymo pratęsti MP Sutarties, pareiškėjui buvo įteiktas 2022 m. gruodžio 28 d. informuojant jį elektroniniu paštu, o minėtame sprendime nurodytas apskundimo terminas – vienas mėnuo nuo jo įteikimo dienos. Pareiškėjo nuomone, tai reiškia, kad minėtą sprendimą jis galėjo apskųsti iki 2023 m. sausio 28 d. Todėl net pareiškėjui nusprendus jo neskųsti, jis įsiteisėja tik 2023 m. sausio 29 d., o iki tol VMI negali imtis jokių išieškojimo veiksmų. Tačiau VMI, nelaukdamas 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo termino pabaigos, 2023 m. sausio 26 d. pradėjo jį vykdyti. Pareiškėjas tvirtina, kad analogiškai turėtų būti vertinamas ir VMI 2023 m. sausio 10 d. sprendimo įsiteisėjimas, kuris turėtų būti dar vėlesnis.
20. Pareiškėjo vertinimu, VMI Sprendimas 1 gražinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagristai išieškotas sumas, dėl kurio ir vyksta šis ginčas, priimtas esant neįsiteisėjusiems VMI 2022 m. gruodžio 27 d. ir 2023 m. sausio 10 d. sprendimams, todėl pažeidžia jo teises.
21. Pareiškėjo teigimu, 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas buvo apskųstas 2023 m. sausio 20 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijai (toliau – ir administracinių ginčų komisija), kuri jį priėmė ir išnagrinėjo (administracinių ginčų komisijos sprendimas 2023 m. vasario 28 d. Nr. 21 RE- (AG-54/03-2023)), o tai, pareiškėjo įsitikinimu, reiškia, kad šio sprendimo įsiteisėjimas, taip pat ir vykdymas, atidėtas dar vėlesniam laikui. Pareiškėjas pažymi, kad informaciją apie minėto skundo nagrinėjimą galima gauti iš administracinių ginčų komisijos. Be to, nurodo, jog administracinių ginčų komisijos sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
22. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
23. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, mano, jog pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 dalies teisėtumo bei pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo.
25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pasak pareiškėjo, VMI Sprendimas 1 gražinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagristai išieškotas sumas, dėl kurio ir vyksta šis ginčas, priimtas esant neįsiteisėjusiems VMI 2022 m. gruodžio 27 d. ir 2023 m. sausio 10 d. sprendimams, todėl pažeidžia jo teises.
26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
27. Šioje administracinėje byloje nekyla ginčas dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Pareiškėjas, teigdamas, kad VMI Sprendimas 1 gražinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagristai išieškotas sumas, dėl kurio ir vyksta šis ginčas, priimtas esant neįsiteisėjusiems VMI 2022 m. gruodžio 27 d. ir 2023 m. sausio 10 d. sprendimams, todėl pažeidžia jo teises, iš esmės teikia pirmenybę MAĮ 110 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios vieną iš numatytų priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo pagrindų, t. y. mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-460/2013), prieš MAĮ 87 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių, administruojamų Valstybinės mokesčių inspekcijos ir muitinės, sumos pirmiausia yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokėtinų kitų mokesčių, administruojamų atitinkamai Valstybinės mokesčių inspekcijos ir muitinės, mokestinei nepriemokai padengti atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka, taikymui. Pareiškėjo teigimu, tol, kol galėjo būti skundžiami VMI 2022 m. gruodžio 27 d. ir 2023 m. sausio 10 d. sprendimai, MP Sutartis turėjo teisinę reikšmę ir MAĮ 110 straipsnio 2 dalis turėjo būti taikoma, o MAĮ 87 straipsnio 1 dalis negalėjo būti taikoma (atitinkamai negalėjo būti priimtas Sprendimas 1 ir skundžiama Sprendimo 2 dalis).
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su minėtais pareiškėjo teiginiais. Pareiškėjas tinkamai neįvykdė MP Sutarties nuostatų, todėl ji buvo nutraukta VMI 2023 m. sausio 10 d. sprendimu, kurio pareiškėjas apskritai neskundė. Priėmus šį sprendimą, MAĮ 110 straipsnio 2 dalis negalėjo būti taikoma, nes MP Sutarties nuostatos neveikė, atitinkamai turėjo būti taikoma MAĮ 87 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjo teiginiai, kad tol, kol galėjo būti skundžiami VMI 2022 m. gruodžio 27 d. ir 2023 m. sausio 10 d. sprendimai, jie laikomi neįsiteisėjusiais, yra nepagrįsti, nes minėtieji administraciniai sprendimai buvo įsiteisėję, o jų apskundimas negalėjo turėti įtakos MAĮ 110 straipsnio 2 dalies taikymui, nes MP Sutartis nebebuvo sudaryta, ji nebuvo įvykdyta, todėl buvo nutraukta. Šiame kontekste paminėtina, kad VMI 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas apskritai neturėjo įtakos MP Sutarties tolesniam veikimui, nes juo buvo atsisakyta pratęsti MP Sutartį; be to, VMI 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7751-484/2023. Vadinasi, VMI pagrįstai pritaikė MAĮ 87 straipsnio 1 dalį ir priėmė Sprendimą 1, kurio naikinti ir keisti nėra teisinio pagrindo. Sprendimo 2 dalimi Sprendimas 1 paliktas nepakeistas, todėl jo taip pat nėra jokio teisinio pagrindo naikinti.
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
30. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis