2021-05-26 Nr. AB-11262-3-61-3-03223-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-430-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03223-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2019 m. birželio 26 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 39 ir Nr. 97, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Kamerose tualetas nėra įrengtas kaip atskira kabina su durimis, todėl pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų pro stebėjimo langelį. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog tualeto atskyrimas nuo likusio kameros ploto užuolaida negali būti laikoma tinkamu tualeto įrengimu. Nurodė, kad dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė nepatogumus, dvasines kančias, išgyvenimus, emocinę depresiją, suvaržymus, diskomfortą, orumo pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl galbūt padarytų pažeidimų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2019 m. birželio 26 d., pareiškėjo skundas teisme gautas 2019 m. rugsėjo 10 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 39 ir 97 buvo laikomas vienas, pažymėjo, jog vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovo atstovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto turi būti atitvertas 1,5 m aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Sanitarinio mazgo patalpos su klozetu matmenys – 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina arba atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406– 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinas kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2019 m. birželio 26 d. buvo laikomas Vilniaus PN, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 11 d. (spaudas ant voko). Teismas, atsižvelgdamas į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, atsakovo atstovo prašymą, taikė ieškinio senatį reikalavimams dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d., ir vertino reikalavimą dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Teismo vertinimu, nenustatyta objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

8. Teismas, pasisakydamas dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš Vilniaus PN nurodytų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 39 ir Nr. 97. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog Vilniaus PN sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti užuolaidomis arba atskiromis kabinomis su durimis. Teismas nustatė, jog sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, taip pat pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu, t. y. iš viso 1 019 paras, minėtose kamerose buvo laikomas vienas, dėl šio nusiskundimo į įstaigos administraciją nesikreipė. Teismas pažymėjo, jog priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, o priežiūros posto pareigūnai stebėdami per stebėjimo akutes vykdė savo darbo funkcijų atlikimą, todėl pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

9. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, vertintinų kaip pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl jo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino ir, kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

10.2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida pripažįstami nepriimtinais. Visose kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje. Jis nuo kitų viduje esančių kalinių yra atskirtas sienele. Nėra ir niekada nebuvo jokios uždaros kabinos, dėl to pareiškėjas jautė didžiulį diskomfortą, patyrė pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, nes Lukiškių TI-K dirbantys eiliniai pareigūnai, o taip pat ir administracijos atstovai į kamerą įeidavo be perspėjimo, buvo nereti atvejai, kai pareiškėjas buvo užtiktas atliekantis gamtinius reikalus.

11. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Lukiškių TI-K kamerose 1 019 paras buvo laikomas vienas, o priežiūros posto pareigūnai, stebėdami per stebėjimo akutes, vykdė savo darbo funkcijų atlikimą, todėl pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

15. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai traktavo ieškinio senaties terminą, taip pat neatsižvelgė į tai, jog Lukiškių TI-K kamerose įrengtame sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, įstaigos pareigūnams stebint pareiškėją.

16. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

18. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

19. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

20. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties terminai šios kategorijos bylose netaikomi, yra nepagrįsti. Kadangi byloje nenustatytos svarbios ieškinio senaties praleidimo priežastys, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nurodytomis galbūt netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 26 d.

21. Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų, teigia, kad jie neužtikrino pareiškėjo privatumo, įstaigos pareigūnams nuolat stebint pareiškėją per kameros duryse įrengtą langelį.

22. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad tualetas turi būti įrengiamas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui. Svarbu, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šios aplinkybės vertinamos, atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, t. y. ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi, o atsakovas įtikinamai paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020; 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-422-815/2021).

23. Saugumo užtikrinimas kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu turi būti parenkami tokie kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka nacionalinio teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog aplinkybė, jog asmuo kameroje visą laiką ar dalį laikotarpio buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad šiuo laikotarpiu jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu jis galėjo būti matomas pareigūnų. Tačiau vertinama, kad tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį su dar bent vienu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-18-442/2021; 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-422-815/2021 ir kt.).

25. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018 ir kt.).

26. Nagrinėjamu atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo kameros durų, pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų per stebėjimo langelį duryse. Taigi, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, joje buvo įrengta užuolaida bei 1,5 m aukščio sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusios kameros, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kameroje, kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai juo pasinaudoti, t. y. teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis sanitariniu mazgu.

27. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, neigiamus išgyvenimus dėl neužtikrinto pakankamo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

29. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl žalos atlyginimo, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

30. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015; 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-422-815/2021). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

31. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 26 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, trukmę (1 019 paras), į aplinkybę, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo.

32. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai ar kilo kitos neigiamos bei reikšmingos pasekmės. Nors pareiškėjas prašo priteisti jam 4 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 1 000 Eur.

33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius