2019-01-09 Nr. AB-1050-3-61-3-02954-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-955-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02954-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Lukiškių TI-K taksofono patalpose nėra užtikrinami higienos normų reikalavimai ir kompiuterinių mokymų klasės neatitinka nustatytų reikalavimų.

2. Skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis: 1) laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. taksofonų patalpose nebuvo valoma, dezinfekuojama, buvo pilna dulkių, sklido nemalonus kvapas nuo šiukšlių, pareigūnai šalia rūkydavo, dėl vietos trukumo buvo girdėti, ką kalba kiti nuteistieji; 2) kompiuterinių mokymų klasės įrengtos netinkamai, jos negali būti rūsyje, cokoliniame aukšte, juose nėra įrengta apsaugos priemonių nuo tiesioginių saulės spindulių, dirbtinė apšvieta yra netinkama. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. kovo 21 d. patvirtintu higienos dezinfekcijos planu, taksofonai yra valomi ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Taip pat, valymo darbus atlieka ir nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus bei paskirti į valytojo pareigas. Patalpų, sienų, grindų, esančių įrenginių bei baldų paviršius jie kiekvieną dieną valo drėkinamuoju būdu. Valymas atliekamas specialiomis valymo priemonėmis. Asmenine higiena turi pasirūpinti ir patys taksofonais besinaudojantys asmenys.

4. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – VVSC) 2014 m. spalio 3 d. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir parengė 2014 m. spalio 8 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-1816, kuriame nustatyta, kad 6 posto kompiuterinės mokymo klasės įrengtos cokoliniame aukšte, kas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 35.1 punkto, kuriame nustatyta, kad mokymo klasės negali būti įrengiamos rūsyje, cokoliniame aukšte. Patikrinimo metu 6 posto kompiuterinėje mokymo klasėje nebuvo įrengtų priemonių apsaugai nuo tiesioginių saulės spindulių (žaliuzių, roletų), kas neatitiko HN 76:2010 35.4 punkto reikalavimų, numatančių, kad mokymo klasėje turi būti įrengtos apsaugos nuo tiesioginių saulės spindulių priemonės. Taip pat, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 6 posto kompiuterinėje mokymo klasėje dirbtiniam apšvietimui įrengtos liuminescencinės lempos, kas atitiko HN 76:2010 35.5 punkto reikalavimą, numatantį, kad dirbtiniam apšvietimui turi būti naudojamos liuminescencinės lempos. Dirbtinė apšvieta 6 posto kompiuterinėje klasėje prie stalų paviršiaus buvo 90,2 – 112,6 lx, kas neatitiko HN 76:2010 35.5 punkto reikalavimo, kur nurodyta, kad dirbtinė apšvieta prie klasės stalo paviršiaus turi būti ne mažesnė kaip 300 lx. Patikrinimo akte nurodyti pažeidimai 6 posto kompiuterinėje klasėje buvo operatyviai pašalinti. Remiantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. VVSC adresuotu raštu Nr. 9-23722 „Dėl atliktų patikrinimų“, 6 posto kompiuterinėje klasėje buvo sutvarkyta dirbtinė apšvieta, o apsaugai nuo tiesioginių saulės spindulių buvo pakabintos užuolaidos. VVSC 2014 m. lapkričio 12 d. atlikus grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, 2014 m. lapkričio 17 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2234 ir nustatyta, kad Lukiškių TI-K 6 posto kompiuterinėje mokymo klasėje įrengtos užuolaidos apsaugai nuo tiesioginių saulės spindulių. Taip pat nustatyta, kad 6 posto kompiuterinėje mokymo klasėje dirbtinė apšvieta prie stalų paviršiaus buvo 389,7 lx – 400 lx.

5. Be to, atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Šio ginčo atveju nėra vienos iš būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, kuriais pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą tenkino iš dalies, pripažindamas, kad nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neužtikrino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 35.4, 35.5 punktų laikymosi kompiuterinėse mokymo klasėse, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Kitą skundo teismas dalį atmetė.

7. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsakovo paaiškinimus, kritiškai įvertino pareiškėjo argumentus dėl taksofonų patalpų ir jų švaros atitikties higienos reikalavimams.

8. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 1 iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) buvo laikomas Lukiškių TI-K ir kad jis tuo laikotarpiu turėjo teisę lankytis kompiuterinėse klasėse, įkaitant nurodytąją 2014 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1816. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas neneigia, kad VVSC 2014 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1816 nurodyti pažeidimai buvo padaryti, tačiau nurodo, kad pažeidimai buvo operatyviai pašalinti. Su tokia atsakovo atstovo pozicija teismas sutiko tik iš dalies. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir, vadovaudamasis HN 76:2010 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu (jame nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais), teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad kompiuterinės mokymo klasės buvo įrengtos rūsyje, cokoliniame aukšte. Antra vertus, teismas nustatė, kad kiti VVSC 2014 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1816 nustatyti HN 76:2010 35.4 ir 35.5 punktų reikalavimų pažeidimai, susiję su netinkamu kompiuterinių klasių įrengimu ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo paneigti. Būtent dėl šių pažeidimų, teismo vertinimu, pareiškėjas galėjo patirti diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus.

9. Vadovaudamasis Europos Žmogus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktika, įvertinęs Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d., kuomet atsakovas neužtikrino HN 76:2010 35.4 ir 35.5 punktų laikymosi kompiuterinėse klasėse, dydį, pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaujantis protingumo principu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Be kita ko, teismas konstatavo, kad ginčo atveju pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija jo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 10. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui papildomai nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo skundo dalies, kurios teismas netenkino, atmetimo, bei nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

11. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašė teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentai atsiliepime yra tapatūs atsiliepimui į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant higienos ir sanitarijos reikalavimų taksofonų ir mokymo patalpose pareiškėjo kalinimo laikotarpiu ir tokiu būdu jam neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K 66 paras nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. neužtikrino reikalavimų susijusių su kompiuterinių klasių apšvietimu, atsižvelgdamas į padarytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo principu, apsiribojo pažeidimo pripažinimu, tokiu būdu apgindamas pareiškėjo pažeistas teises.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteistas žalos atlyginimas pinigais.

15. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimo, tačiau nurodo, kad ginčo atveju nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl atsakovui nekyla ir civilinė atsakomybė.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

17. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

18. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų sąlygų taksofono patalpose bei dėl kompiuterinių mokymo klasių įrengimo cokoliniame aukšte nėra pagrįsti, tačiau kompiuterinių mokymo klasių apšvietos dydis neatitiko reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas šiuos Lukiškių TI-K veiksmus pagrįstai pripažino neteisėtais.

19. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kompiuterinių klasių apšvietos neatitiktis teisės aktų reikalavimams sąlygojo pareiškėjui konkrečius neigiamus padarinius (sukėlė sveikatos sutrikimus), juolab, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo lankymosi kompiuterinėse klasėse dažnumą, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo laikotarpį, kai 66 paras nebuvo užtikrinti kompiuterinių klasių įrengimo ir kiti higienos reikalavimai, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgdama į šiuo metu aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose ir analogiškose bylose ir taikydama ją nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu laikytinas teisinga ir pagrįsta satisfakcija pareiškėjui todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui jo prašomos neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius