2021-03-24 Nr. AB-6114-3-61-3-03490-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-794-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03490-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.12; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), pareiškėjai 10 000 Eur neturtinę ir 11 337,58 Eur turtinę žalą. Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2001 m. rugpjūčio 31 d. dovanojimo sutartimi S. G. jai padovanojo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. O. turėtą 1 ha ploto žemės sklypą, adresu: (duomenys neskelbtini). Į šį žemės sklypą Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5185 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (duomenys neskelbtini) mieste pilietei V. B.“ (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą. Jai nuosavybėn neatlygintinai buvo suteikti žemės ūkio paskirties žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) (0,17 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (0,51 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (0,21 ha) (toliau – ir ginčo žemės sklypas, Žemės sklypas) ir 0,11 ha dalis kitos paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,32 ha), kuris yra (duomenys neskelbtini) kaime ir kuris nuo 1996 m. priskirtas Vilniaus miesto teritorijai.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 30 d. raštu Nr. S22-793 informavo pareiškėją, kad buvo neteisingai nustatyti laisvos valstybinės žemės plotai. Nurodyta, kad jai nuosavybėn suteiktas Žemės sklypas yra kitiems piliečiams priklausančiame žemės sklype. Nors šiuo raštu pareiškėja buvo paprašyta šį Žemės sklypą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro, tačiau jo nesupratusi, pareiškėja jį tiesiog ignoravo.

Visgi pareiškėja gavo kitą NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 49SF-410 „Dėl sprendimo vykdymo“ (toliau – ir Raštas), kuriuo pareiškėja buvo informuota apie priimtą NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5185 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (duomenys neskelbtini) mieste pilietei V. B.“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo buvo pakeista Sprendimo dalis dėl Žemės sklypo.

Nors 2011 m. rugsėjo 12 d. pareiškėja pateikė prašymą, jog norėtų gauti kitą žemės sklypą tokio paties dydžio šalia namų, nes priešingu atveju bus pažeistas teisingumo principas, apribotos galimybės juo naudotis, tačiau jokio atsakymo nesulaukė, pareiškėja nebuvo kviečiama į projektavimo darbus, niekas neinformavo jos, ar ji padarė ką nors netinkamai, pateikusi tokį prašymą. Pareiškėja iki šiol gauna mokesčių pranešimus, kuriais ji įpareigojama mokėti mokesčius už Žemės sklypą. Tačiau pareiškėja Įsakymo esmę suprato tik pastaruoju metu, kai nusprendė patikslinti Žemės sklypo kadastrinius matavimus ir kreipėsi į matininkus, kurie jai paaiškino, kad jai šis Žemės sklypas nebepriklauso nuosavybės teise, jo vietoje yra suformuoti kiti žemės sklypai.

Tačiau Žemės sklypo savininkė Nekilnojamojo turto registre nurodyta pareiškėja, 2007 m. spalio 23 d. žyma nepanaikinta, įregistravimo pagrindas – Sprendimas – taip pat nepanaikintas. Tai reiškia, kad teisinė Žemės sklypo registracija iki šiol nėra paneigta, o Nekilnojamojo turto registro duomenys galiojantys. Tačiau tuo pačiu metu Žemės sklypo ribose užregistruoti kiti žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai)).

Šie žemės sklypai suformuoti 2013–2014 m., jie nuosavybės teisėmis priklauso privatiems asmenims, taip pat atsakovui Lietuvos valstybei ir Vilniaus miesto savivaldybei.

3. Pareiškėja nurodė, kad neginčija Žemės sklypų teisinio įregistravimo, įsigijimo, paramos sutarties savivaldybei, nes neturi įrodymų, kad nuosavybės teisė juose įtvirtinta nesąžiningų trečiųjų asmenų veiksmais, tačiau mano, kad tokia situacija yra neteisėta ir dėl jos pareiškėjai kilo žala, kurią ji siekia prisiteisti iš atsakovo atstovo NŽT. Neteisėti veiksmai pasireiškia neteisėto Įsakymo priėmimu, kuriuo neteisėtai iš pareiškėjos buvo atimtas jai nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas, už kurį pareiškėja iki dabar moka mokesčius. Šiuo Įsakymu buvo pažeistas pareiškėjos nuosavybės neliečiamumo principas, pareiškėjos teisėti lūkesčiai.

4. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnio 2 ir 3 dalimi, šias normas aiškinančia teismų praktika, teigė, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėja būtų sutikusi atsisakyti Žemės sklypo. Ji teisėtai 4 metus valdė, disponavo, atliko visas Žemės sklypo savininkės pareigas, iki šiol moka žemės mokesčius.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad jos skundo reikalavimas atlyginti jai padarytą žalą pagrįstas ir todėl, nes Įsakymas, kuriuo neteisėtai iš jos buvo atimta nuosavybės teisė į Žemės sklypą, taip pat yra neteisėtas, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų ir gero viešojo administravimo principo. Šis įsakymas yra nepagrįstas jokiais teisės aktais, jame nėra nurodoma, kokiais teisės aktais, konkrečiomis teisės aktų normomis remiamasi, jame nenurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėja nėra teisiškai išprususi, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji iki šiol šio Įsakymo neskundė. Įsakymą pareiškėja gavo Raštu, tik po 3 mėnesių nuo jo priėmimo dienos.

6. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju nesuprantama, kaip įmanoma, net ir padarius klaidą nuosavybės atkūrimo procese, ant Žemės sklypo suformuoti dar 5 žemės sklypus, juos perleisti savivaldybei, parduoti privatiems asmenims, turėti valstybės žinioje. Bet kokių klaidų administracinėje procedūroje šalinimas negalėjo ir negali vykti pareiškėjos sąskaita, atimant iš jos neteisėtai jai priklausančią nuosavybę. Šią poziciją pareiškėja grindė skunde pacituota Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje plėtojamas gero valdymo principas, pagal kurį neturėtų būti užkertamos galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita.

7. Pareiškėja teigė, kad šiuo atveju atsakovo atstovas NŽT, priėmęs neteisėtą Įsakymą, kuriuo atėmė iš pareiškėjos jos nuosavybę, tiesiogiai pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.93 straipsnio 3 dalį, VAĮ 8 straipsnio nuostatas, teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, gero viešo administravimo principus.

8. Dėl šių atsakovo atstovo NŽT neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią grindė valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro oficialiais viešai prieinamais duomenimis. Ją sudaro – Žemės sklypo vidutinė rinkos kaina – 11 300 Eur, žemės mokestis, kurį pareiškėja mokėjo nuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. iki skundo padavimo teismui, mokesčiai, mokėti laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2018 m. – 37,58 Eur. Atsakovo atstovui NŽT atlyginus pareiškėjos patirtą turtinę žalą atimto žemės sklypo rinkos verte, būtų atkurtas pasitikėjimas valstybe, procesas dėl institucijų neveiklumo būtų baigtas ir atitiktų proporcingumo, teisingumo principus.

9. Taip pat pareiškėja nurodė, kad patyrė ir neturtinę žalą, kuri pasireiškė dideliais dvasiniais sukrėtimais, išgyvenimais ir nepatogumais, kuriuos pareiškėja įvertino 10 000 Eur. Tai, jog pareiškėjai atsirado neturtinė žala, įrodo viešosios atsakomybės sąlygų visuma: valdžios institucijos neteisėti veiksmai, žalos padarymo faktas pareiškėjai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

10. Atsakovo atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės atsakomybę ir ieškinio senatį, nurodė, kad pareiškėja praleido terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo ir dėl šio pagrindo skundas turi būti atmestas. Pareiškėja skundą su reikalavimu atlyginti žalą teismui pateikė tik 2019 m. spalio mėn. Akivaizdu, kad apie administracinius aktus, sukeliančius teisines pasekmes, pareiškėja žinojo vėliausiai 2011 m. rugpjūčio 25 d. (Rašto išsiuntimo diena). Fakto, kad Raštu pareiškėja gavo Įsakymą, ji neginčija. Nors pareiškėja skunde dėsto, kad momentas, kuomet jai buvo aiškios visos aplinkybės dėl Žemės sklypo yra tada, kai apie jas sužinojo iš matininkų, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos sužinojimo faktas yra 2011 m. rugpjūčio 25 d. Vadinasi, senaties terminas reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo skaičiuojamas nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. Kaip matyti, terminas tokiam reikalavimui pareikšti yra praleistas. Pareiškėja jo atnaujinti neprašo. Šiuo atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir skundą šiuo pagrindu atmesti. Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog ji buvo aktyvi ir ėmėsi veiksmų, siekdama gauti žalos atlyginimą. Pareiškėja skunde užsiminė apie savo teisinių žinių trūkumą, tačiau nenurodo apie buvusias kliūtis jai pasinaudoti teisine pagalba laiku, nes iš tarp šalių vykusio susirašinėjimo akivaizdu, jog NŽT aiškiai informuodavo pareiškėją apie Sprendimo dalies pakeitimą dėl Žemės sklypo. Pareiškėjos pasyvus elgesys lėmė, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti yra suėjęs ieškinio senaties terminas.

12. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, iš jo perduodant neatlygintinai ir Žemės sklypą. Pareiškėja VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. spalio 30 d. raštu Nr. S22-793 „Dėl žemės sklypo panaikinimo“ buvo informuota, jog žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuriame buvo suformuotas ginčo žemės sklypas, buvo neteisingai nustatyti laisvos valstybinės žemės sklypo plotai, dėl ko Žemės sklypas buvo neteisėtai atkurtas ir perduotas jai neatlygintinai.

Pareiškėjai buvo geranoriškai pasiūlyta Žemės sklypą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Tačiau pareiškėja pateikė skundą, kurį išnagrinėjus buvo priimtas NŽT direktoriaus 2011 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-47 „Dėl V. B. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Direktoriaus sprendimas), kuriame nurodyta, kad dar nėra išspręstas klausimas dėl Žemės sklypo, dėl ko Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius įpareigotas tai padaryti. Direktoriaus sprendime buvo nurodytos ir alternatyvos, sprendžiant tolimesnę nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Reaguodamas į šį Direktoriaus sprendimą, buvo priimtas Įsakymas, kuriuo pakeista Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai buvo neatlygintinai perduotas Žemės sklypas. Pareiškėja apie šį Įsakymą buvo informuota Raštu, kuriuo pareiškėjai taip pat buvo pasiūlyta pateikti prašymą dėl žemės sklypo suprojektavimo kitoje kadastro vietovėje, siekiant apsaugoti pareiškėjos teisę į 0,21 ha žemės sklypo dalies atkūrimą. Pareiškėja pateikė 2011 m. rugsėjo 11 d. prašymą dėl kito žemės sklypo šalia namų gavimo, tačiau pareiškėjai NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 17 d. raštu Nr. 49SF-535 „Dėl lygiaverčio žemės sklypo turėtajam suprojektavimo Vilniaus miesto kadastro vietovėje“ buvo išsamiai atsakyta, jog jai už neatkurtą Žemės sklypo likutį gali būti kompensuota pateikus prašymą suprojektuoti žemės sklypą kitoje kadastro vietoje bei suteikta informacija, kaip galima pasirinkti alternatyvią kadastro vietovę.

Taip pat NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-771 „Dėl žemės sklypo pertvarkymo“ dar kartą informavo pareiškėją, kad Sprendimo dalis dėl Žemės sklypo panaikintas. Archyvinėje Žemės sklypo byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų išreiškusi valią dėl jo suprojektavimo kitoje kadastro vietovėje (ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje).

13. Atsakovo atstovas NŽT teigė, kad Sprendimas buvo pakeistas Įsakymu, siekiant teisėto tikslo – apginti viešąjį interesą – ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytas klaidas ir apginti savininkų teises, nustačius, kad VAVA 2003 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 01-1923 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (duomenys neskelbtini) mieste piliečiui B. U.“ buvo atkurtos B. U. nuosavybės teisės natūra į 3,80 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 2003 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 01-1922 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (duomenys neskelbtini) mieste piliečiui I. U.“ buvo atkurtos B. U. nuosavybės teisės natūra į 1,27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Į šį atkurtų žemės sklypų plotą pateko ir pareiškėjai suprojektuotas Žemės sklypas. Šiuo atveju nustačius padarytą klaidą, pareiškėja buvo informuota ir jai pasiūlytas įstatymuose nustatytas kompensavimo būdas. Kai yra numatytas turto, į kurį asmuo turi (turėjo) teisę, kompensavimo būdas, bendras reikalavimas atlyginti žalą nėra galimas. Šiuo atveju pati pareiškėja buvo pasyvi ir nepasirinko numatyto kompensavimo būdo, nors apie alternatyvas ji buvo informuota, todėl šiuo atveju atsakovo atstovo NŽT neteisėtų veiksmų nėra. Šioje situacijoje atsakovo atstovas NŽT dėjo visas pastangas, kad pareiškėjai būtų atlyginta už Žemės sklypą kitu žemės sklypu pareiškėjos pasirinktoje teritorijoje. Tačiau pačios pareiškėjos neveikimas sąlygojo prašomą priteisti žalą, t. y. jei šiuo atveju žala ir kilo, tai tik dėl to, kad pareiškėja buvo pasyvi, nesirinko kitos kadastro vietovės ir neįgyvendino teisės susiprojektuoti žemės sklypą kitoje kadastro vietoje, nepateikė prašymo suprojektuoti žemės sklypą kitoje kadastro vietoje. Pareiškėja šiuo atveju neįrodė ne tik atsakovo atstovo NŽT neteisėtų veiksmų, bet ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir kilusios turtinės žalos.

14. Atsakovo atstovas NŽT taip pat nurodė, kad pareiškėja neįrodė jai kilusios neturtinės žalos fakto. Šiuo atveju pareiškėja savo veiksmais pati sukūrė nurodomą žalą, nepasirinkdama kadastro vietovės naujam žemės sklypui suprojektuoti. Pareiškėja neįrodė, kad NŽT veiksmai lėmė pareiškėjos dvasinius išgyvenimus, nėra tuos patyrimus patvirtinančių dokumentų, pareiškėjos patirtos neturtinės žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodydamas, kad veikė savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad Sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, iš šio skaičiaus, perduodant neatlygintinai ir Žemės sklypą, kuris pateko į B. U. ir I. U. atkurtos nuosavybės plotą. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 30 d. raštu Nr. S22-793 „Dėl žemės sklypo panaikinimo“ buvo pranešta pareiškėjai, kad Žemės sklypas buvo neteisėtai jai atkurtas ir pasiūlyta išregistruoti šį Žemės sklypą iš Nekilnojamojo turto registro ir kadastro. Pareiškėja 2011 m. vasario 23 d. pateikė skundą, dėl to, kad nors Žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, bet natūroje jai negrąžintas. Išnagrinėjęs šį skundą, NŽT direktorius priėmė Direktoriaus sprendimą, kuriuo įpareigojo Vilniaus miesto skyrių spręsti dėl Sprendimo dalies panaikinimo, kuria pareiškėjai buvo neatlygintinai perduotas Žemės sklypas, nurodydamas galimas alternatyvas. Įsakymu buvo pakeista Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai buvo perduotas Žemės sklypas, pareiškėja apie jį informuota Raštu, kuriuo pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti prašymą dėl žemės sklypo suprojektavimo kitoje kadastro vietovėje, siekiant apsaugoti jos teisę į 0,21 ha žemės sklypo dalies atkūrimą. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2011 m. rugsėjo 11 d. prašymą, 2011 m. spalio 17 d. rašte Nr. 49SF-535 „Dėl lygiaverčio žemės sklypo turėtajam suprojektavimo Vilniaus m. kadastro vietovėje“ nurodė, kad už neatkurtą 0,21 ha žemės sklypo likutį gali būti kompensuota pareiškėjai pateikus prašymą suprojektuoti žemės sklypą kitoje kadastro vietoje ir nurodyta, kaip galima pasirinkti alternatyvią kadastro vietovę. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-771 „Dėl žemės sklypo pertvarkymo“ pareiškėją dar kartą informavo apie tai, kad Sprendimo dalis dėl Žemės sklypo panaikinta.

18. Teismas, įvertinęs šias faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėja apie Įsakymą, kuriuo iš dalies pakeistas Sprendimas, kuriuo pareiškėjai neatlygintinai buvo perduotas Žemės sklypas, sužinojo Rašto, kuriuo jai buvo išsiųstas Įsakymas, kurio pareiškėja neginčijo, priėmimo dieną. Tokiu būdu pareiškėja apie savo galbūt pažeistas teises sužinojo dar 2011 m. rugpjūčio 25 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. spalio 10 d. Kadangi pareiškėja nenurodė jokių vėlesnių atsakovo atstovo NŽT veiksmų, su kuriais sietų šioje byloje prašomą atlyginti žalą, teismas padarė išvadą, kad senaties terminas reikalavimui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareikšti šiuo atveju skaičiuojamas nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d., t. y. nuo tada, kuomet pareiškėja sužinojo apie savo galimą teisių pažeidimą ir šiuo atveju yra praleistas.

19. Nustatęs, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, teismas sprendė dėl jo atnaujinimo. Kadangi pareiškėja nepateikė prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, byloje nėra jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, pasirinkdama tokį elgesio modelį, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovo atstovo NŽT prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas pareiškėjos skundą atmetė dėl to, kad praleistas ir neatnaujintas ieškinio senaties terminas. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas neatlygino ir pareiškėjos patirtų išlaidų.

III. 20. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą bylą nagrinėti pagal jos pateiktą pirminį skundą, iš esmės atsižvelgiant į ginčo esmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo objektyvus, sprendimą priėmė bylos aplinkybes įvertinęs tik formaliai, neišnagrinėjęs pareiškėjos skundo iš esmės, neatsižvelgęs į visas naujai paaiškėjusias ginčo aplinkybes, kurios pareiškėjai tapo žinomos tik iš teismo sprendimo, o apsiribodamas tik ieškinio senaties termino praleidimo konstatavimu.

20.2. Teismas, atmetęs pareiškėjos skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, neįvertino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos išsilavinimu, jai pateiktų atsakymų, raštų aiškumo ir informatyvumo, neįvertino tai, kad pareiškėja dėl šių aplinkybių neturėjo galimybės laiku skųsti sprendimų, laiku ginti savo pažeistas teises, nesilaikė kasacinio teismo praktikos, išdėstytos apeliaciniame skunde. Neįvertinęs šių aplinkybių, teismas netinkamai nustatė pareiškėjos sužinojimo apie jos galbūt pažeistas teises momentą iš subjektyviosios pusės, dėl ko senaties terminas pritaikytas netinkamai. Be to, skundžiamiems veiksmams skųsti taikytinas CK ne sutrumpintas 3 metų, o 10 metų ieškinio senaties terminas.

20.3. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos skundo reikalavimo pripažinti jos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimą baigtu, konstatavęs, kad šis reikalavimas turėtų būti nustatomas bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėjos nuomone, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 ir 22 straipsniais, administracinis teismas gali nagrinėti skundus dėl ginčų, kurie yra susijęs su mišriais teisiniais santykiais, t. y. kylančiais tiek iš civilinės, tiek iš administracinės teisės santykių.

20.4. Pareiškėja neteisėtus veiksmus kildina iš visai kitų atsakovo atstovo NŽT veiksmų, t. y. veiksmų, kuriais iš pareiškėjos buvo atimtos nuosavybės teisės į Žemės sklypą, jas atkūrus tretiesiems asmenims ir apie tai neinformavus pareiškėjos. Pareiškėja savalaikiai, kai vyko teismo sprendime aprašyti įvykiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso kitiems asmenims, nebuvo informuojama, kada ir kam jos nuosavybės teise valdomas Žemės sklypas bus atiduotas. Jeigu pareiškėja būtų žinojusi apie teismo sprendime aprašytus įvykius, kad net nepanaikinus Sprendimo, jau buvo tariamasi ir Žemės sklypo nuosavybės teisės buvo perduodamos kitiems asmenims, ji būtų savo laiku ir kitais būdais ginusi savo pažeistas teises.

20.5. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjos argumentų, kad nuosavybė į Žemės sklypą iš jos buvo atimta ne tik, kad neteisėtu Įsakymu, kuris neatitinka jam keliamų reikalavimų, bet ir neteisėtu būdu, t. y. priimant administracinį sprendimą. Pareiškėjos nuosavybės teisės į Žemės sklypą galėjo būti panaikintos tik teismo sprendimu.

21. Atsakovo atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir grindžia jį šiais argumentais:

21.1. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, grįstas išimtinai hipotetinio pobūdžio pasvarstymais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, jis priimtas remiantis teisės aktais, aktualia teismų praktika bei priimtas tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes.

21.2. Atsakant į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo reikalavimo pripažinti pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu, pažymėtina, kad pareiškėja neteikė atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. nutarties, kuria nebuvo priimtas minėtas skundo reikalavimas, panaikinimo.

21.3. Nesuprantamas pareiškėjos argumentas dėl 10 metų senaties taikymo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus kaip šiuo atveju taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

21.4. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėja apie savo galbūt pažeistas teises sužinojo 2011 m. rugpjūčio 25 d. Todėl būtent nuo šios dienos pareiškėjai kilo pareiga kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynybos. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškinio termino praleidimu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

21.5. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde užsimina apie savo teisinių žinių trūkumą, neišprusimą, tačiau pati pareiškėja nenurodo, kas trukdė jai pasinaudoti teisine pagalba laiku. Iš tarp byloje pateikto susirašinėjimo akivaizdu, kad NŽT informuodavo pareiškėją apie Sprendimo dalies pakeitimą dėl Žemės sklypo.

21.6. Argumentai, kad pareiškėjai adresuoti raštai ir atsakymai buvo neinformatyvūs, yra nepagrįsti, nes jai adresuoti raštai ir atsakymai buvo išsamūs ir aiškūs.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, grindžia jį šiais argumentais:

22.1. Pareiškėjos argumentas dėl netinkamai pritaikytos ieškinio senaties yra atmestinas, nes būtent 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

22.2. Pareiškėja nepasinaudojo teise apskųsti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti nagrinėti skundo dalį pripažinti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas baigtas, todėl šis argumentas teikiant apeliacinį skundą nedaro jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

22.3. Nėra pagrindų nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta motyvuota išvada, jog šiuo atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. Teisinių žinių ar išsilavinimo neturėjimas neužkerta kelio asmenims kreiptis pagalbos į teismines paslaugas teikiančius asmenis. Be to, iš byloje pateiktų susirašinėjimų su pareiškėja matyti, kad jai NŽT raštų ir atsakymų turinys buvo aiškus ir suprantamas. Dėl ko galima teigti, kad pareiškėja galėjo suvokti, kad visi procesai yra susiję su jos nuosavybės teise į Žemės sklypą. Pareiškėja būdama apdairi ir rūpestinga jau 2011 m. turėjo visas prielaidas ginti, jos nuomone, pažeistas savo teises, kreiptis teisinės pagalbos, tačiau tai padarė tik 2019 m. spalio 10 d., akivaizdžiai praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą. Nors pareiškėja nurodo, kad Įsakyme nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, tačiau šis argumentas neturi įtakos, sprendžiant dėl pareiškėjos pareigos kreiptis į teismą nepraleidus ieškinio senaties termino.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjos teigimu, kilusios dėl NŽT neteisėtų veiksmų iš esmės priėmus NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027, kuriuo iš pareiškėjos buvo atimtas jai nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, atsakovo prašymu pritaikęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019).

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

27. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

28. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjos reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

29. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė atlyginti žalą iš esmės teigdama, kad priimtu Įsakymu buvo atimtas nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas, dėl to ji patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Pareiškėjos teigimu, valstybės atsakinga institucija jos nuosavybę atėmė administraciniu aktu, nors tai įstatymai imperatyviai draudžia. Pareiškėjos manymu, atlyginus turtinę žalą atimto žemės sklypo rinkos verte iš esmės būtų atkurtas pasitikėjimas valstybe, procesas dėl institucijų neveiklumo būtų baigtas pilnai ir atitiktų proporcingumo, teisingumo principus. Pareiškėja taip pat nurodė, kad netekusi nuosavybės teise priklausančio ginčo žemės sklypo patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, didelius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad turtinė ir neturtinė žala pareiškėjai padaryta net ne 2011 m. o gerokai ankščiau, ir tai tapo jau žinoma apskritai tik šios bylos nagrinėjimo metu. Taigi pareiškėja prašomą atlyginti žalą iš esmės sieja su aplinkybėmis, kurios egzistavo priimant Įsakymą ir iki šio Įsakymo priėmimo.

31. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 30 d. Įsakymą gavo NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 49SF-410 „Dėl sprendimo vykdymo“, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie priimtą Įsakymą, kuriuo buvo pakeista Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5185 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (duomenys neskelbtini) mieste pilietei V. B.“ dalis dėl ginčo žemės sklypo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja apie jos nurodomą teisių pažeidimą, iš kurio ji kildina žalos atsiradimą, sužinojo vėliausiai 2011 metais. Todėl į teismą su skundu kreipdamasi 2019 m. spalio mėnesį ji praleido ieškinio senaties terminą.

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėja turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

33. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).

34. Įvertinusi bylos aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pati pareiškėja nenurodė objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo.

35. Ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pareiškėja, pasirinkdama tokį elgesio modelį ginant savo teises, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Byloje nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas. Kaip minėta, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti skundo reikalavimus, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl kitų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos skundo reikalavimo pripažinti jos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimą baigtu, pažymėtina, kad šį pareiškėjos skundo reikalavimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. nutartimi tikrinamoje byloje buvo atsisakyta priimti, todėl teismas pagrįstai išnagrinėjo tik pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

37. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, vadovavosi teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys