2018-05-24 Nr. AB-10388-3-61-3-02689-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1237-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02689-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1–4; II t., b. l. 40).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. gruodžio iki 2014 m. gruodžio Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios buvo prastos būklės, jose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, buvo drėgna ir šalta, buvo tarakonų, ant sienų buvo pelėsio. Kamerose nebuvo galimybės visiems pavalgyti prie stalo, nebuvo veidrodžio. Pasivaikščioti pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną. Pareiškėjui buvo išduodamas tik 1 pagalvės užvalkalas, 2 paklodės ir 2 rankšluosčiai. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs moralinę, psichologinę traumą, buvo pažemintas jo orumas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei priteisti iš pareiškėjo 4,38 Eur dokumentų rengimo išlaidas (I t., b. l. 130–139).

4. Atsiliepime į skundą nurodė laikotarpius bei kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Teigė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 4,38 Eur, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 470 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 56–63).

6. Teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad atsiliepime į jo skundą Lukiškių TI-K netiksliai nurodė kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei kartu su juo laikomų asmenų skaičių. Šių savo teiginių pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, nedetalizavo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl jais vadovavosi spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą. Atitinkamai, įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 101 dieną.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 64 dienas, vadinasi, 37 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

Tokia išvada daryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 37 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismo nuomone, atsakovo nurodytos aplinkybės, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Šios bylos kontekste taip pat pažymėta, jog, įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

7. Skunde pareiškėjas teigia, kad kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo antisanitarinės sąlygos: kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, buvo drėgna, šalta, ant sienų buvo pelėsio, kamerose buvo tarakonų, tačiau Lukiškių TI-K administracija ignoruodavo prašymus atlikti dezinsekciją. Argumentų dėl netinkamos Lukiškių TI-K kamerų būklės pareiškėjas teismui nepagrindė jokiais įrodymais. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2016 m. liepos 19 d. raštu Nr. 2.10-4080(16.17.8.10.12) teismą informavo, jog ginčo laikotarpiu nėra gavęs pareiškėjo skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose yra nurodyti duomenys apie sveikatos kontrolę, vykdytą ir tais laikotarpiais, kai pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, taip pat kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas. Todėl, vadovaudamasis protingumo principu, teismas rėmėsi tik tų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis, kuriuose kamerų patikros aplinkybės buvo fiksuojamos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir per protingai trumpiausią laiko tarpą nuo ginčo laikotarpio. Atitinkamai, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 26 ir 56 punktų reikalavimų pažeidimas.

8. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tarakonų, tačiau byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai, kuriuose nurodyta, kad buitinių parazitų buvimo požymių kamerose nenustatyta, Lukiškių TI-K dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) darbų yra sudaręs sutartį su įmone, turinčia visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją, informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą Lukiškių TI-K registruojama. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat nurodė, jog siekdamas palaikyti švarą kamerose sudaro paslaugų teikimo sutartis su licencijuotomis įmonėmis, šias sutartis bei pagal jas atliktų darbų aktus pridėjo prie atsiliepimo. Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad Lukiškių TI-K sistemingai vykdo tokio pobūdžio priežiūrą ir profilaktiką. Todėl pareiškėjo argumentai dėl tarakonų buvimo ir kamerų nedezinfekavimo atmesti.

9. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2016 m. liepos 13 d. pažymoje Nr. 24-5961 „Dėl A. O. skundo“ nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai su 2 pasukamomis kėdutėmis, atitinkamo dydžio stalas ir 2 stalo dydį atitinkantys suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos. Iš šioje pažymoje apie Lukiškių TI-K kameras nurodytų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, buvo įrengtos 2–4 dviaukštės lovos, šiose kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 7 asmenų. Pažymėta, kad laikotarpiu, kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu (57 dienas), kamerose pakako prie stalo įrengtų kėdžių, vietos kameroje laikomiems asmenims pavalgyti prie stalo trūko tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su dar dviem ir daugiau asmenų, todėl šiuo laikotarpiu konstatuotinas laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų pažeidimas.

10. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose veidrodžių nebuvo. Lukiškių TI-K į bylą nepateikė šiuos pareiškėjo teiginius paneigiančių įrodymų, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. liepos 13 d. pažymoje Nr. 24-5961 „Dėl A. O. skundo“ nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose (ar kitoje kamerų vietoje) buvo įrengti veidrodžiai, todėl ši aplinkybė vertinta pareiškėjo naudai.

11. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nebuvo, šis pareiškėjo teiginys atmestas kaip nepagrįstas.

12. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose (2010 m. vasario 25 d. įsakymo 1R-38 redakcija) nustatyta, kad vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, per mėnesį išduodami 2 pagalvės užvalkalai ir 4 paklodės (vietoje 2 paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei), taip pat 2 rankšluosčiai. Pareiškėjo teigimu, vienu kartu jam buvo išduodamos 2 paklodės ir 1 užvalkalas pagalvei bei 2 rankšluosčiai. Taigi minėtos pareiškėjo buitinio aprūpinimo normos nebuvo pažeistos.

13. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo psichinė sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. liepos 21 d. rašte Nr. S-1490 nurodyta, kad A. O. ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Byloje pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje taip pat nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo psichinės sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 470 Eur.

III. 15. Pareiškėjas A. O. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą (II t., b. l. 68).

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ploto norma buvo pažeista tik 37 dienas. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, kiekvieną dieną buvo skirstomas į naujas kameras. Pareiškėjui reikėdavo persikelti su visais daiktais, tuo metu nebuvo maitinamas, dėl to patyrė pažeminimą ir nepatogumą.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 71–74), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Teigia, kad konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui A. O., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.

20. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

21. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 37 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, taip pat konstatavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 26 ir 56 punktų reikalavimų pažeidimą, laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų pažeidimą tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su dar dviem ir daugiau asmenų, bei pažeidimą dėl to, kad kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose (ar kitoje kamerų vietoje) nebuvo įrengtų veidrodžių. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 470 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su pirmosios instancijos teismo konstatuotu dienų skaičiumi, kai buvo nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, teismas, nagrinėdamas Lukiškių TI-K duomenis apie asmenų skaičių kamerose, jų plotą, turėjo įvertinti ir aplinkybę, kad jis kiekvieną dieną buvo perkeliamas vis į naujas kameras.

24. Kiek tai liečia pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso 37 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą: pažeidimo dienomis pareiškėjui teko nuo 1,80 kv. m iki 3,39 kv. m gyvenamojo ploto. Kitomis dienomis pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose teko nuo 3,65 kv. m iki 36,54 kv. m (t. y. daugiau nei 3,6 kv. m norma) gyvenamojo ploto, taigi konstatuoti pažeidimo nebuvo pagrindo.

26. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nuolatinis jo perkėlimas į kitą kamerą lėmė jo pažeminimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats savaime suimtųjų (nuteistųjų) perkėlimas į kitas kameras neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, todėl negali būti laikomas neteisėtu.

27. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

29. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (37 dienas neužtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, taip pat periodiškai nustatyti higienos normos, aprūpinimo baldais ir inventoriumi pažeidimai bei neįrengti veidrodžiai), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.

31. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė