2013-11-06 Nr. AB-7556-3-61-3-00441-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-2090/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00441-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D-1027(11), kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 20 663,26 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskirtą 907,79 Lt pensiją.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija jam paskyrė 907,79 Lt valstybinę pareigūnų pensiją. Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. atsakovas pareiškėjui išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją, todėl 2013 m. sausio 4 d. jis kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1D-1027(11) informavo, jog pareiškėjui sumažinta valstybinės pareigūnų pensijos dalis nebus išmokėta. Pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministerija taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas pareiškėjui neišmokėjo 20 663,26 Lt. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo pritaikytas teisinis reguliavimas pažeidė jo teises ir interesus, taip pat teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 12-13) į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis,o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjui paskirta pensija buvo skaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Paaiškino, jog atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, taip pat į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., Vidaus reikalų ministerija mano, kad atsakovo atsakymas ir atitinkami veiksmai (perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pensiją) skunde nurodytu laikotarpiu buvo teisėti ir nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir pareigų.

Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ir jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus Vidaus reikalų ministerija ir jos darbuotojai privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 12 017,18 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 1D-1027(11) dalį, kurioje atsisakyta R. L. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitoje dalyje pareiškėjo R. L. skundą atmetė.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 11PP(P)-775, nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. gruodžio mėn. buvo 907,79 Lt, todėl per šį laikotarpį pareiškėjui būtų buvę išmokėta 32 680,44 Lt valstybinės pensijos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn., buvo perskaičiuota iki 27 601,92 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, buvo perskaičiuota ir pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 12 517,86 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta 24 535,04 Lt valstybinės pensijos suma, kuri perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nustatė, kad faktiškai pareiškėjui minėtu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.) buvo išmokėta 12 517,86 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteisė susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 12 017,18 Lt (24 535,04 – 12 517,86 = 12 017,18).

Nurodė, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus, todėl atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjo reikalavimą panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D-1027(11), kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą mokėti jam paskirto dydžio pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką, pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies, dėl to, kad atsakovas ginčo sprendimą priėmė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, o tik vienas jų (iš šiam ginčui aktualių) neteko galios po Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Nurodė, kad pripažinus, jog pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu buvo sumažintas nepagrįstai, atsirado pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 1D-1027 (11) dalį, kuria buvo atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus mokėti 907,79 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą dalyje dėl tenkintinų pareiškėjo skundo reikalavimų juos atmetant.

Apeliaciniame skunde (b. l. 42-43), nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., o pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino reikalavimus panaikinti iš dalies Vidaus reikalų ministerijos skundžiamą sprendimą ir priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

2. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

3. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas atmestų atsakovų apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.

Pareiškėjas R. L. atsiliepime (b. l. 48-49) į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo 2010 – 2012 metais.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį, ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Dėl šio valstybinės pensijos ribojimo pagrindo Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai (Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai) prieštaraujantį teisinį reguliavimą tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pritaikius Laikinąjį įstatymą, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje, iš esmės analogiškoje pirmiau minėtajai, byloje dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies grąžinimo neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik pirmiau minėtos antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes šios antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pagrindu pareiškėjui neišmokėta paskirtos valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo pareiškėjui kilę padariniai (turtinis praradimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių (turtinio praradimo), reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, dar nėra išspęsti galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo pagrįstas ir teisėtas, tačiau valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų normų įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) taikymo, turi būti priteista.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 23 d. pažymoje Nr.11PP(P)-775 (b. l. 21) pateiktų duomenų nustatyta, kad per ginčo laikotarpį (2010 m. sausio - 2012 m. rugpjūčio mėn.), netaikant nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pirmiau aptartų pensijos perskaičiavimų ir jos dydžio ribojimą lemiančių įstatymų normų, pareiškėjui turėjo būti išmokėta iš viso 32 680,44 Lt valstybinės pensijos. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas susidarė iš viso 12 017,18 Lt pensijos nepriemoka (į šią sumą neįskaitoma pensijos dalis, perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai). Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad šią sumą pirmosios instancijos teismas teisėtai priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Tinkamo atsakovo klausimas šios kategorijos bylose yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje A552-519/2013. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką nusprendė priteisti iš tinkamo atsakovo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) pateiktus analogiškoje byloje išaiškinimus, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos sprendimu dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 1D-1027(11) dalies, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, panaikinimo.

Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, atsakovai apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat, kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys