2019-10-02 Nr. AB-18569-3-61-3-02948-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-63-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02948-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Z. P. ir I. K. (buvusi – B.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3257-1062/2019 pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjos Z. P. ir I. B. (K.) (toliau – ir pareiškėjos) 2015 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamos panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1T-13-(7.5) bei NŽT Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2015 m. kovo 3 d. įsakymus Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) (toliau kartu – ir Įsakymai).

2. Pareiškėjos nesutiko su Įsakymais įformintu sprendimu atsisakyti atkurti nuosavybės teises L. K. vardu į likusią negrąžintą 2,97 ha žemės, iki nacionalizacijos priklausiusios buvusiam savininkui S. K., kadangi, jų nuomone, šiuo atveju turėtų būti remiamasi ne tik 1932 metų testamentu, pagal kurį S. K. palikta 4,61 ha žemės, bet ir kitais dokumentais, patvirtinančiais, jog realiai jam nuosavybės teise priklausiusios žemės plotas buvo didesnis. Be to, ankstesni valstybės įstaigų dokumentai, kuriuose pripažinta, jog S. K. turėjo 7 ha žemės, iki šiol nėra panaikinti, o pastarąją aplinkybę patvirtino ir įsiteisėję teismų sprendimai (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-219-04/2005).

3. Pareiškėjos taip pat nepritarė Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutarime (toliau – ir Prokuroro nutarimas), kuriuo NŽT įpareigota imtis priemonių nustatytiems ir nurodytiems pažeidimams pašalinti, konstatuotoms aplinkybėms. Dėl prokuroro teiginių, kad Vilniaus rajono ribose S. K. turėtas žemės plotas sudarė 1,8551 ha (1932 metų plane sklypas, pažymėtas Nr. 1), pareiškėjos paaiškino, jog tai tėra Vilniaus rajone nuosavybės teise valdyta žemė sklypais, o S. K. priklausė ir Vilniaus rajono žemė, valdyta rėžiais (skirtinė), rėžių ribos nebuvo fiksuojamos, todėl ši žemė nebuvo nurodoma sklypais planuose. Tai, kad S. K. priklausė ir žemė, valdyta rėžiais (skirtinė), pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014. Dėl prokuroro pozicijos, jog 1932 metų plane sklypas, pažymėtas Nr. 7, S. K. nuosavybės teise nepriklausė, o tik buvo jo naudojamas, pareiškėjos pažymėjo, jog Z. P. turimoje 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutarties tarp S. K. ir jo tėvo J. K. kopijoje nėra iškirptas 5 punktas (visi nuomininko statiniai nuomojamame žemės sklype bet kokiu atveju yra nuomininko nuosavybė) bei notaro įrašas, patvirtinantis, jog S. K. jau kitą dieną sumokėjo nuomos mokestį už visą laikotarpį – 36 metus, o tokios trukmės nuomos sutartis, remiantis Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 692 straipsniu (teisė ieškoti pasibaigia sulig bendru dešimties metų įsisenėjimu) bei Vyriausiojo tribunolo sprendimais, reiškia pirkimo sutarties sudarymą. Pareiškėjos taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog prokurorui nesuteikta kompetencija nustatinėti žemės, į kurią atkurtinos nuosavybės teisės, plotą ar vertinti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus.

4. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas pabrėžė, kad, nesutikdamas su Prokuroro nutarimu, jis išnaudojo visas procesines priemones jam apskųsti, tačiau galiausiai turėjo jį įvykdyti, todėl priėmė Įsakymus. Pareiškėjų reikalavimas nepagrįstas, kadangi atsakovas privalėjo vykdyti prokuroro nurodymus. Atsakovas tvirtino, jog, priešingai nei teigia pareiškėjos, nėra nė vieno teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kokį plotą žemės S. K. valdė nuosavybės teise iki 1940 metų nacionalizacijos. Atsakovas teigė pagrįstai rėmęsis 1932 metų testamentu, nes Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka), 12 punkte testamentai priskiriami prie pagrindinių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, o pareiškėjų nurodyti papildomi nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai neprivalo būti aiškinami kartu su 1932 metų testamentu. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjų argumentai dėl Prokuroro nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo buvo nagrinėjami civilinėje byloje Nr. 2-31288-978/2015, kuri nutraukta, todėl nėra pagrindo nagrinėti tuos pačius argumentus šioje byloje.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu tenkino pareiškėjų skundą, t. y. panaikino NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1T-13-(7.5) bei NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymus Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir Nr. 49VĮ-224-(14.49.2).

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovo apeliacinį skundą, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymų Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) panaikino ir perdavė šią bylos dalį Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjų Z. P. ir I. K. skundą.

9. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais ir pažymėjo, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006 motyvuojamojoje dalyje eksplicitiškai nurodė, kad pagrindinis nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 metų J. K. testamentas. 2007 m. kovo 6 d. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 ir 2012 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 taip pat pripažinta, kad nuosavybės teisę į žemės sklypus visiems J. K. palikuonims patvirtina ne 1932 metų naudojimosi planas, bet 1932 metų testamentas, bei buvo nuspręsta, kad šiame testamente aiškiai nurodyta testatoriaus J. K. valia remtis lygybės principu, kiekvienam įpėdiniui tenkant po 4,61 ha žemės. Taigi, būtent 1932 metų testamentas yra dokumentas, nuosavybės teisių atkūrimo procese patvirtinantis pareiškėjų teisę dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo į buvusio savininko S. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės dalį.

10. Teismo laikė, kad Prokuroro nutarimu buvo pagrįstai pareikalauta NŽT imtis teisinių priemonių nustatytiems ir nurodytiems nutarimo aprašomojoje dalyje teisės aktų pažeidimams, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti. Priimdamas šį nutarimą, prokuroras įvertino ne tik pareiškėjų nurodytus teismo sprendimus, bet ir kitus teismo sprendimus ir archyvinius dokumentus dėl buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytos žemės ploto ir padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 metų J. K. testamentas. Atsakovas, vadovaudamasis Prokuroro nutarimu, pagrįstai nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į S. K. 2,97 ha žemės dalį, pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256, ir išbraukti L. K. pavardę iš eilės Nr. 182.

11. Teismas, apžvelgęs pareiškėjų argumentus, jog 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutarties sąlygos lemia, kad pagal tuo metu galiojusio Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas ir tuo metu egzistavusią praktiką iš esmės buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią S. K. įgijo 2,19 ha žemės sklypo nuosavybės teisę iš J. K., pažymėjo, kad byloje nėra nė vieno teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl pareiškėjų minimų aplinkybių.

12. Teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, nurodė, kad Įsakymų panaikinimo pagrindai nenustatyti, todėl skundas atmestinas.

III. 13. Pareiškėjos Z. P. ir I. K. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymus.

14. Pareiškėjų vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, jame neanalizuoti Prokuroro nutarime nustatyti faktai bei teisės normų taikymas, iš esmės netirti pareiškėjų pateikti įrodymai, neįvykdytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartyje suformuluotas pavedimas. Teismas aiškiai nenurodė, kokie konkrečiai teismų sprendimai laikytini prejudiciniais šioje byloje, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-50-238/2007 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012, pareiškėjų nuomone, negali būti laikomi prejudiciniais, nes civilinėse bylose Nr. 2-58-577/2006 ir Nr. 2A-50-238/2007 nebuvo sprendžiamas klausimas dėl visų žemių, kurias paveldėjo S. K., o administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012 taip pat nebuvo nustatinėjamas konkretus J. K. palikuonims tekęs žemės plotas. J. K. palikuonims tenkantis konkretus skirtinės ar pirktinės žemės plotas buvo ir vėlesnių teisminių ginčų dalykas, O Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartyje rėmėsi ne tik 1932 metų testamentu, bet ir 1932 metų žemės naudojimo planu. Pareiškėjų tvirtinimu, teismas nepagrįstai nurodė ir tai, kad Prokuroro nutarime buvo įvertinti pareiškėjų įvardyti teismų sprendimai. Pareiškėjos pakartojo savo argumentus, kuriais grindė nesutikimą su Prokuroro nutarime konstatuotomis aplinkybėmis, t. y. dėl S. K. žemės, valdytos rėžiais (skirtinės), ir dėl 2,19 ha žemės sklypo Nr. 7 (taip pat įvardijamas kaip sklypas Nr. 2) įsigijimo, bei nurodė, kad teismas šių jų argumentų nepagrįstai neišnagrinėjo. Pareiškėjos paaiškino, kad jos nesiėmė veiksmų juridinę reikšmę turinčiam faktui dėl 2,19 ha sklypo valdymo nustatyti, nes iki Prokuroro nutarimo ir Įsakymų priėmimo ši aplinkybė nebuvo ginčijama.

15. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

16. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiais apie teismo netinkamai nustatytus prejudicinius faktus ir pažymėjo, jog net dviejose administracinėse bylose (be kita ko, administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012) patvirtinta, kad J. K. turto paveldėtojams tenka po 4,61 ha žemės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014 nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl S. K. priklausančios J. K. turto dalies. Atsakovas pažymėjo, kad neturi galimybės atkurti nuosavybės teisę į žemę S. K. pretendento paveldėtojams pagal anksčiau parengtą pažymą, kadangi joje nurodytas grąžintinos žemės plotas viršija pagrindiniame nuosavybės teisę įrodančiame dokumente – 1932 metų J. K. testamente – nurodytą žemės plotą. Pakartojo, jog jis, priimdamas sprendimus, neturėjo pagrindo nesiremti Prokuroro nutarime nustatytomis aplinkybėmis.

IV. 17. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi atmetė pareiškėjų Z. P. ir I. K. apeliacinį skundą.

18. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 nebuvo analizuojamas S. K. tenkančios J. K. turėto žemės ploto dalies dydis – 4,61 ha, – kadangi šioje byloje buvo vertinama kitiems aštuoniems J. K. paveldėtojams pagal tą patį 1932 metų testamentą tenkančio turto dalis. Pastarojoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip ir prokuroras, pirmiausiai vadovavosi 1932 metų testamentu. 1932 metais sudarytas privačios žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės planas teismo sprendime nebuvo analizuojamas, nes teismui nekilo abejonių dėl testamento teisėtumo, tokio ginčo nėra ir dabar. Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytos aplinkybės nebuvo paneigtos vėlesniais teismų sprendimais, tarp jų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012 nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje, nes teismas vertino būtent J. K. 1932 metą testamentą, pagal kurį žemę paveldėjo visi jame nurodyti asmenys (įskaitant ir S. K.) po lygiai. Be to, apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog minėtas 1932 metų žemės naudojimo planas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje buvo vertinamas tik tiek, kiek jis gali patvirtinti testamentą ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878, todėl pareiškėjos nepagrįstai tvirtino, jog 2014 m. kovo 12 d. teismo nutartis paneigia, kad pagrindinis buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra tik 1932 metų J. K. testamentas.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 1932 metų žemės naudojimo planas negali būti laikomas turinčiu tokią pačią galią kaip testamentas, nes testamentas buvo sudarytas 1932 m. spalio 15 d., o 1932 metų plano tiksli sudarymo data nenurodyta, todėl šis planas galėjo būti sudarytas anksčiau už testamentą (Įgyvendinimo tvarkos 12, 13 p.). Be to, kai kurios 1932 metų žemės naudojimo plano dalys yra neįskaitomos.

20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1932 metų testamente S. K. nėra priskirtas žemės sklypas Nr. 7, kuris nurodytas giminės žemės naudojimo plane. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad 1932 metais S. K. negalėjo paveldėti sklypo Nr. 7. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad testamentas sudarytas metų pabaigoje, o įregistruotas registre tik 1933 metais. Darant prielaidą, kad J. K. sudarė nuomos sutartį (į bylą pateikta tik sutarties kopija, kurios dalis neįskaitoma) su S. K. 1930 m. birželio 13 d. dėl vientiso žemės sklypo, kurio plotas yra dvi dešimtinės, toks išnuomotas žemės sklypas turėjo būti atspindėtas J. K. 1932 metų testamente, nes nuosavybės dėl nuomos (per mažiau nei dvejus metus nuo nuomos pradžios) J. K. neprarado, o S. K. jos neįgijo. Todėl pareiškėjų argumentas, kad S. K. pagal nuomos sutartį iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą Nr. 7 nuosavybės teise, atmestinas.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjos Z. P. argumentas, jog būtina atsižvelgti į „Piliečių sąrašą“, sudarytą 1925 metais, iš kurio matyti, jog S. K. naudojosi trimis dešimtinėmis žemės (duomenys neskelbtini) kaime, paveldėtos iš tėvo, buvo atmestas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-1136/2006, nustačius, kad S. K. tėvas J. K. 1925 metais dar buvo gyvas.

22. Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad teismo sprendime paminėtų teismų „sprendimų prejudicialumas“ negali būti taikomas dėl to, kad praėjo 15 metų po valdžios institucijų pozicijos (nuo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymos Nr. 256 surašymo) pareiškėjų atžvilgiu pasikeitimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymos Nr. 256 teisėtumu šio skyriaus vedėja suabejojo dar 2007 m. vasario 2 d., o byloje yra dvi 2001 m. vasario 13 d. pažymos Nr. 256, kurios abi nepasirašytos. Be to, nuosavybės teisės L. K. vardu į 2,97 ha žemės plotą pagal 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256 Įsakymų priėmimo metu dar nebuvo atkurtos.

23. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus byloje, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė aktualias įstatymų nuostatas bei aktualią teismų praktiką, todėl pareiškėjų argumentai, kad byloje nebuvo iš esmės analizuoti pareiškėjų įrodymai, kad pareiškėjų skundas iš esmės nebuvo išnagrinėtas, atmetami. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

V. 24. Pareiškėjos Z. P. ir I. K. prašyme atnaujinti procesą tvirtina, jog nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 str. 2 d. 10 p.), bei būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.), prašo atnaujinus procesą išnagrinėti bylą iš naujo ir panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3257-1062/2019 bei priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymus.

25. Pareiškėjos teigia, jog esminis materialiosios teisės normų taikymo pažeidimas pasireiškė tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas 1930 m. birželio 13 d. sudarytos dviejų dešimtinių (2,19 ha) ploto žemės sklypo 36 metų trukmės nuomos sutarties tarp J. K. ir S. K. teisinę reikšmę, neatsižvelgė į tuo metu galiojusią materialiąją teisę – Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas – ir jos taikymo praktiką, lėmusią, jog ši ilgalaikės nuomos sutartis turėtų būti pripažinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėjų nuomone, ši nuomos sutartis laikytina S. K. nuosavybės teisę patvirtinančia sutartimi pagal Įgyvendinimo tvarkos 12 punktą.

26. Pareiškėjos tvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, jog, teismuose nagrinėjant bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki nacionalizacijos asmenų sudarytų sutarčių dėl žemės nuomos teisinės pasekmės ir teisinė reikšmė būtų vertinami pagal jų sudarymo metu galiojusią materialiąją teisę ir jos taikymo praktiką. Pareiškėjos, grįsdamos savo poziciją dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 12 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, toliau prašyme pakartoja savo argumentus, susijusius su 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutarties vertinimu, pabrėžia, jog byloje esantys dokumentai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sudarė ne tik prielaidą manyti, jog 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutartis galėjo būti sudaryta, bet patvirtino, kad tokia sutartis realiai egzistavo, be kita ko, ši sutartis buvo patvirtinta notaro, 1932 metų privačios žemės padalijimo tarp giminės plane S. K. nurodomas žemės sklypo Nr. 7 savininku, 1932 metų testamente J. K. žemės sklypo Nr. 7 nemini ir jo nepaskirsto. Pareiškėjos pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas anksčiau nėra sprendęs klausimo dėl Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatų ir jų taikymo praktikos, vertinant asmenų sudaromas ilgalaikės nuomos sutartis, kuriose slypi pirkimo-pardavimo sutartis. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, taip pat pareiškėjų teisėti lūkesčiai reikalauja, kad tokia praktika būtų suformuota.

27. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjų prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas apžvelgia teismų praktiką, susijusią su proceso atnaujinimo institutu. Mano, kad pareiškėjos teisingai pažymi, jog jų nurodomos suformuotos teismų praktikos nėra, tačiau tai nėra pretekstas procesui atnaujinti. Atsakovas sutinka su teismo priimtu sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjos remiasi teisės doktrina, tačiau teisės doktrina yra tik gerbtinų teisės mokslininkų nuomonė, o teismų praktikos formavimas yra teismo prerogatyva, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus bei taikytiną teisę, padarė esminę klaidą. Pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą keliami klausimai iš esmės yra susiję su pakartotiniu įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

30. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos tvirtina, jog ginčą nagrinėję teismai neatsižvelgė į Civilinių įstatymų (dar vadinamas Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadu) X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas ir jų taikymo praktiką, todėl nepagrįstai nepripažino, jog 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutartis yra prilygintina pirkimo-pardavimo sutarčiai, kurios pagrindu S. K. įgijo nuosavybės teisę į 2,19 ha ploto žemės sklypą, 1932 metų privačios žemės padalijimo tarp giminės plane pažymėtą Nr. 7, t. y. 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutartis yra buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemės sklypą Nr. 7 patvirtinantis dokumentas, todėl pareiškėjoms L. K. vardu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į šį žemės sklypą. Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 692 straipsnyje įtvirtinta, kad teisė ieškoti (691 str.) pasibaigia sulig bendru dešimties metų žemietybiniu įsisenėjimu; kas jo metu ieškoti nepradėjo ar pradėjęs nesirūpino valdžios vietose, tas netenka savo teisės (Civiliniai įstatymai: įst. rink. X t. 1 d. Kaunas: Teisingumo ministerija, 1930). Pastebėtina, kad nuomos sutartis buvo sudaryta 1930 metais, o J. K. mirė 1932 metais, t. y. nuo nuomos sutarties sudarymo iki nuomotojo mirties, po kurios pagal 1932 metų testamentą visas J. K. priklausęs turtas buvo padalytas lygiomis dalimis jo paveldėtojams, praėjo mažiau nei 10 metų. Taigi, šiuo atveju negalima laikyti, jog akivaizdžiai egzistavo teisinės ir faktinės prielaidos teismams vadovautis Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatomis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

32. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bei 160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

33. Nagrinėjamame prašyme atnaujinti procesą pareiškėjos pačios nurodo, kad teismų praktika aiškinant ir taikant Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas nėra suformuota, todėl, atsižvelgiant į anksčiau pateiktus išaiškinimus, jų prašymas šiuo aspektu laikytinas nepagrįstu.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį, sutinka su atsakovo pozicija, jog šiuo prašymu pareiškėjos siekia ne pagrįsti realų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, o paskatinti teismą iš naujo įvertinti jau išnagrinėtos bylos faktines aplinkybes, tikėdamosis joms palankaus sprendimo. Toks pareiškėjų siekis yra nesuderinamas su proceso atnaujinimo instituto paskirtimi ir tikslais, todėl nesudaro pagrindo atnaujinti procesą arba vertinti su proceso atnaujinimo pagrindais nesusijusias prašyme nurodytas aplinkybes, argumentus.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos neįrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir / ar 12 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, todėl jų prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Z. P. ir I. K. (buvusi – B.) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3257-1062/2019 netenkinti, t. y. atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3257-1062/2019 pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė