2023-06-14 Nr. AB-11955-3-61-3-06293-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-370-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06293-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, trečiasis suinteresuotas asmuo S. L. K., dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas, Vyriausybė) 2023 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. 278 „Dėl S. L. K. kandidatūros siūlymo į Europos Sąjungos Bendrojo teismo teisėjus“ (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti byloje reikalavimo užtikrinimo priemonę (toliau – ir RUP): sustabdyti Nutarimo galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad šio prašymo kontekste svarbu įvertinti tai, kad: 1) sprendimus dėl Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – ir ESBT) teisėjų skyrimo priima valstybių narių vyriausybių atstovai (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 254 str. 2 pastraipa); 2) pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudenciją iš SESV 263 straipsnio formuluotės matyti, kad aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendindami valstybių narių kompetenciją, netaikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba ir Komisija, C-181/91 ir C-248/91, EU:C:1993:271, 12 punktą) (ESTT 2021 m. birželio 16 d. nutarties Sharpston byloje C 685/20 P 46 punktas); 3) pagal SESV 255 straipsnį įsteigto komiteto (toliau – ir 255 straipsnio komitetas) posėdis, kuriame bus svarstoma Vyriausybės Aktu pasiūlyta kandidatūra, gali įvykti artimiausiu metu, tačiau 255 straipsnio komitetui apie reikšmingus pažeidimus vykdant nacionalinę kandidatų atranką ar nacionalinius teisminius ginčus nepranešama ir nėra žinoma. Vyriausybei pateikus S. L. K. kandidatūrą, prieš tai gavus teigiamą 255 straipsnio komiteto išvadą, galutinį sprendimą priima valstybių narių vyriausybių atstovai, o jų sprendimas yra niekam neskundžiamas. Tokiu būdu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas šioje ir susijusioje byloje apskritai taptų neįmanomas. Be to, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių ir paskyrus Nutarimu pasiūlytą kandidatą į ESBT teisėjo pareigas, ateityje gali kilti reali rizika dėl ESBT sprendimų, priimtų šiam teisėjui dalyvaujant, teisėtumo (t. y. iš esmės tie patys klausimai, kurie kilo ESTT bylose Simpson, HG ir FV).

Pareiškėjo teigimu, nesustabdžius Nutarimo galiojimo, Nutarimu į ESBT teisėjus pasiūlytas kandidatas atliks likusias kandidato į teisėjus procedūras ir užims ESBT teisėjo pareigas, į kurias pretenduoja pareiškėjas, kas akivaizdžiai sukelia grėsmę, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas, iki Nutarimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų neįmanomas. Tuo tarpu pritaikius šią reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų užtikrinama galimybė realiai įvykdyti būsimą teismo sprendimą – atkurti iki skundžiamo Nutarimo priėmimo buvusią padėtį. Pareiškėjo prašomais teisiniais pagrindais panaikinus skundžiamą Nutarimą, pareiškėjas, kaip atranką laimėjęs kandidatas, būtų paskirtas į ESBT teisėjo pareigas, t. y. pareiškėjo skundo reikalavimas yra aiškiai susijęs su prašomomis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonėmis. Pareiškėjo esminis tikslas yra būti paskirtam į ESBT teisėjo pareigas, kas iš pareiškėjo buvo neteisėtai atimta. Laikinas reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas šioje administracinėje byloje, siekiant būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo ir laikino ginčo situacijos teisinio sureguliavimo, jokių neigiamų padarinių atsakovui ar jo pasiūlytam kandidatui nesukels.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2- 884-331/2023, kreipdamasis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, pažymėjo jog „Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kaip pretendento į ESBT teisėjus atranka buvo vykdoma pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2021 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintą Pretendento į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjus atrankos tvarkos aprašą. Aprašo 3 punkte nurodyti ir detalizuoti šeši kandidatų į ESBT teisėjus atrankos kriterijai, atranka vyksta teisės akto nustatyta tvarka, konkurencingai. 255 komiteto šeštojoje veiklos ataskaitoje suformuoti ir kandidatų į ESBT teisėjus atrankos kriterijai, tokie kaip, pvz., esminė atsakomybė skiriant teisėjus priklauso valstybei narei, kuri, visų pirma, turi pasiūlyti geriausius kandidatus, atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus SESV 253 ir 254 straipsniuose; itin svarbi atvira, skaidri ir griežta nacionalinės atrankos procedūra, vadovaujama nepriklausomos ir nešališkos komisijos ir kt. Skiriant teisėjus (ar pretendentus į teisėjus) į Europos Sąjungos teismines institucijas, labai svarbu, ar diskreciją juos skirti turintis subjektas laikėsi esminių paskyrimo materialinių sąlygų ir procedūrinių taisyklių. Pagal tai sprendžiama, be kita ko, ar teismo nešališkumas bei nepriklausomumas nekelia abejonių“.

Pareiškėjas akcentavo, kad teismas dar tik nagrinės pareiškėjo skundą, dar tik bus įvertinta, ar atsakovas laikėsi esminių paskyrimo materialinių sąlygų ir procedūrinių taisyklių, užtikrinant Europos Sąjungos teisės viršenybę, bus nuspręsta dėl Lietuvoje galiojančių reikalavimų teisėtumo, tačiau atsakovas, nepaisant to, kad pareiškėjas yra pripažintas nepriklausomos vertintojų grupės geriausiai įvertintu kandidatu, neteisėtai tęsia procedūrą ir bando siekti trečią vietą atrankoje užėmusio kandidato paskyrimo. Akivaizdu, kad tokia situacija neturi būti toleruojama ir galima teisinėje valstybėje, todėl pagrįsta ir teisinga būtų byloje taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi nutarė: priimti pareiškėjo V. V. skundą; prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. eAS-822-815/2022, jog pareiškėjo individualus siekis būti siūlomam pretendentu į ESBT teisėjus, kaip nepriklausomos pretendentų vertinimo grupės geriausiai įvertintam kandidatui, neturėtų būti iškeliamas aukščiau pamatinės konstitucinės vertybės – demokratijos, jos procedūrų, grindžiamų tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais; viešojo intereso ir demokratijos, kaip pamatinės konstitucinės vertybės, svarba yra reikšmingesnė už ne prigimtinės, o įgytinos pareiškėjo teisės, nustatytos ne Konstitucijos, o žemesnės juridinės galios teisės aktais, būti siūlomam pretendentu į ESBT teisėjus, svarbą.

Teismas sprendė, jog pareiškėjas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsiras neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjo atžvilgiu, o vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas siekia toliau būti ESBT teisėju, įvertinus ją jau aptarto viešojo intereso užtikrinimo kontekste, nėra savaime sudaranti pagrindą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir argumentai šiuo atveju savaime nėra teisinis pagrindas pareikštam reikalavimui šioje byloje užtikrinti ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje vienareikšmiškai spręsti, ar reikalavimas yra prima facie pagrįstas pagal nurodytus pareiškėjo argumentus, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, pareiškėjo V. V. prašymą tenkinti – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Vyriausybės Nutarimo galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nevertino pareiškėjo skunde išdėstytos situacijos, nesuformulavo savarankiškų motyvų, nes perrašė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-822-815/2022.

Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl naujų aplinkybių, kilusių jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-822-815/2022 priėmimo, t. y. kad šiuo metu ESTT yra pradėta prejudicinė teisena byloje Nr. C-119/22, kurioje bus vertinama, ar skiriant teisėjus (ar pretendentus į teisėjus) į Europos Sąjungos teismines institucijas, diskreciją juos skirti turintis subjektas laikėsi esminių paskyrimo materialinių sąlygų ir procedūrinių taisyklių, ir dėl to ginčijamo Nutarimo galiojimas turi būti stabdomas.

Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai įvardija ir kaip prioritetą iškelia viešo intereso apsaugą – būtent valstybės siekį teikti ir paskirti ESBT teisėją, nes viešas interesas taip pat reikalauja iš valstybės, viena vertus, ESBT teisėjo paskyrimo procedūroje laikytis esminių teisėjo paskyrimo materialinių sąlygų ir procedūrinių taisyklių, bei reikalauja užtikrinti, kad nekiltų ateityje jokių abejonių dėl paskirto teisėjo priimtų procesinių sprendimų teisėtumo, kurios gali kilti patenkinus pareiškėjo ginčo reikalavimus, nes kandidatų į teisėjus atrankos procedūrų ydingumas gali lemti tokiomis aplinkybėmis paskirtų teisėjų procesinių sprendimų neteisėtumą, o nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų sudarytos prielaidos neatitaisomai arba sunkiai atitaisomai žalai kilti.

Pareiškėjo teigimu, skundžiama nutartimi absoliučiai paneigiamas pareiškėjo privatus interesas, kuris yra išskirtinis, betarpiškai susijęs su pačios valstybės / viešuoju interesu užtikrinti skaidrią, nešališką ir teisėtą ESBT teisėjo paskyrimo procedūrą, ir pakartoja su tuo susijusius skundo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo metu vykdoma teisėjo paskyrimo procedūra yra neteisėta, aiškiai pažeidžianti taikytiną reglamentavimą – teisės aktų reikalavimus, įskaitant pagrįstus tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais, todėl pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs, jog taikant priemones būtų nukrypstama nuo demokratijos, jos procedūrų, grindžiamų tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais, prieštarauja savo išvadai, jog ESBT teisėjo skyrimas yra demokratinis procesas, kuris turi būti atliekamas laikantis teisės reikalavimų. Teismo motyvas, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neturėtų būti iškeliamas aukščiau pamatinės konstitucinės vertybės – demokratijos, jos procedūrų, yra savaime ydingas, prieštaraujantis Europos Sąjungos sutartyse ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisės viršenybės principui, kadangi tokiu atveju bet koks individualus interesas negalėtų būti apgintas, jei susiduria su viešuoju / valstybės interesu. Teisės viršenybės principo esmė pasižymi būtent tuo, kad pagrįstas ir teisėtas individo / mažumos interesas gali ir turi būti ginamas ir apgintas net jei susiduria su viešuoju / daugumos interesu. Tai yra vienas pamatinių demokratinės valstybės principų.

Pareiškėjas pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindas yra susijęs su didelės žalos atsiradimo galimybe, o ne neišvengiamumu. Tai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti reali, o ne hipotetinė žala, patvirtina susijusios administracinės bylos Nr. eI2-884-331/2023 nagrinėjimo aplinkybės, t. y. kol nagrinėjama administracinė byla, lygiagrečiai vyksta tolesnės ESBT teisėjų atrankos procedūros, todėl palikus galioti skundžiamą teismo nutartį, sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, o pareiškėjo reikalavimas – beprasmis, nes nebūtų prasmės tirti S. L. K. į ESBT teisėjus siūlymo ir derinimo procedūros pažeidimų, jeigu konstatavus šiuos pažeidimus S. L. K. negalėtų būti atšauktas iš ESBT teisėjo pareigų, o pareiškėjas – į jas paskirtas.

Atsakovas Vyriausybė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teigia, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Vyriausybės Nutarimo galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas byloje, yra iš esmės identiškas tam prašymui, kurį galutine ir neskundžiama 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi išsprendė Lietuvos vyriausiais administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eAS-822-815/2022. Atsakovo vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas šiuo atveju pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės skundžiama nutartimi negalėjo išspręsti kitaip, nes būtų nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas šioje administracinėje byloje jokių neigiamų padarinių atsakovui ar jos pasiūlytam kandidatui nesukels. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad kandidato į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjus siūlymo procedūra yra Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų vykdymas ir viešasis interesas. Taigi, kaip nurodo atsakovas, akivaizdu, jog sustabdžius procedūrą Lietuva neapibrėžtą laiką negalėtų vykdyti tarptautinių įsipareigojimų ir tai pažeistų viešąjį interesą. Be to, pareiškėjo argumentai apie viešojo intereso galimą pažeidimą, kai kandidatų į teisėjus atrankos procedūrų ydingumas gali lemti tokiomis aplinkybėmis paskirtų teisėjų procesinių sprendimų neteisėtumą, taip pat neturi teisinio pagrindo, nes pareiškėjas ginčija ne atrankos procedūrą, o iš esmės Vyriausybės įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą valstybės valdžios institucijų diskrecijos teisę bendru sutarimu pasirinkti joms tinkamiausią iš atrankos komisijos pasiūlytų kandidatų.

Atsakovas pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nesprendžia bylos esmės ar pareiškėjo pagrindinėje byloje keliamų klausimų. Šis teismas teikia Europos Sąjungos teisės aiškinimą bylai naudingu būdu, pavyzdžiui, galėtų pasisakyti dėl iš Europos Sąjungos teisės kylančių bendrųjų principų, kuriais reikia vadovautis valstybėms narėms skirti teisėją. Taip pat Europos Sąjungos teisė nereguliuoja procedūrinių atrankos į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjus aspektų. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi pateiktais prejudiciniais klausimais iš esmės siekia išsiaiškinti, kokios yra valstybės narės diskrecijos ribos nacionalinės atrankos procedūros metu sprendžiant dėl teisėjų kandidatūrų teikimo į Europos Sąjungo Bendrąjį Teismą, t. y. ar Europos Sąjungos teisės nuostatos taikytinos nacionalinės atrankos procedūros klausimams. Taigi, pagrįstai kvestionuotina, ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas keliamais klausimais turi jurisdikciją ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą nebus atmestas kaip nepriimtinas. Apibendrindamas atsakovas daro išvadą, kad pradėta prejudicinė teisena byloje Nr. C-119/22 Europos Sąjungos Teisingumo Teismui dar nepasisakius dėl keliamų prejudicinių klausimų priimtinumo, neturi jokios reikšmės sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pasisakydama dėl byloje prašomos taikyti reikalavimo užtikrinamo priemonės, teisėjų kolegija, visų pirma atkreipia dėmesį į byloje atsakovui reiškiamą materialinį reikalavimą – panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. 278 „Dėl S. L. K. kandidatūros siūlymo į Europos Sąjungos Bendrojo teismo teisėjus“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatomis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija, aktuali redakcija – ABTĮ 18 str. 2 d.) formuluote „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ įvardijama tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia ir kuri negali būti tapatinama su šiame įstatyme įtvirtinta sąvoka „viešasis administravimas“. Konstitucinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu konstatavęs, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą, pripažino, kad ši nuostata neprieštaravo Konstitucijai.

Šiame kontekste paminėtina, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad inter alia (be kita ko) Vyriausybės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje administracinėje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus; gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, įvertinus, kad pareiškėjas, siekdamas ginti savo galimai pažeistas teises jo nurodytu būdu, t. y. iš esmės siekdamas būti pasiūlytas į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjus, privalo kvestionuoti Vyriausybės nutarimą, o administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 2 d.), turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vyriausybės nutarimo, kuriuo galimai pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, teisėtumo, o teismas, nagrinėjantis atitinkamą bylą, jeigu yra pagrindas manyti, kad toks Vyriausybės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, turi pareigą kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar tas aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl valstybės valdžios priimto akto, jis turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021; 2022 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-492/2022).

Tačiau tokio skundo, kaip nagrinėjamoje byloje, priėmimas nagrinėti administraciniame teisme, savaime nereiškia, kad administracinis teismas turi įgaliojimus taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-212-492/2022, įvertinęs administracinio teismo kompetenciją (konstitucinius įgaliojimus) išnagrinėti bylą iš esmės tik tais atvejais, kai nekyla abejonių dėl valstybės valdžios priimto akto, tačiau tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad toks Vyriausybės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus, pažymėjo, kad administracinis teismas neturi konstitucinių įgaliojimų taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Vyriausybės Nutarimo galiojimą, nes tai reikštų neteisėtą teismo įsiterpimą į Vyriausybės, įgyvendinančios valstybės valdžią, kaip tai įtvirtinta Konstitucijos 5 straipsnyje, 94 straipsnyje, veiklą. Tokios byloje taikytinų teisės aktų aiškinimo praktikos šiuo aspektu laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-241-968/2022), pagrindo ja (taikytinų teisės aktų aiškinimo praktikos) nesivadovauti nagrinėjamoje byloje nėra.

Svarstant, ar nagrinėjamu atveju galėtų būti taikoma kita RUP, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, kad būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas, o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-241-968/2022).

Konstatavus, kad administracinis teismas neturi konstitucinių įgaliojimų taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Vyriausybės Nutarimo galiojimą, procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su būtinybe taikyti RUP, nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Išspręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nagrinėjant skundo priėmimo klausimą ar atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atsakyta taikyti RUP, nėra galima: nagrinėjamu atveju kvestionuojamas ne norminio, o individualaus pobūdžio Vyriausybės akto teisėtumas, dėl ko svarbios ir faktinės aplinkybės bei šis klausimas gali būti išspręstas ne anksčiau nei gavus atsakovo atsiliepimą į skundą, taip pat pasiūlius tai padaryti trečiajam suinteresuotam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai; iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2017 m. vasario 9 d., 2018 m. balandžio 16 d., 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. liepos 10 d. sprendimai).

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė administracinėje byloje negali būti taikoma, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Beata Martišienė

Milda Vainienė