2021-04-14 Nr. AB-7606-3-61-3-00002-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-426-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00002-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2019 m. spalio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. atliko bausmę Vilniaus PN. Pareiškėjas paaiškino, kad dienos metu jam nebuvo išduodama patalynė, čiužinys, jis negalėjo atsigulti, todėl jautėsi kankinamas, keletą kartų kreipėsi į medikus dėl nugaros skausmo. Taip pat pareiškėjas kreipėsi į patalpų viršininką. Pareiškėjas teigė, kad jis kameroje buvo laikomas 23 val. per parą, nes pasivaikščioti buvo leidžiama tik 1 val. per parą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, jautėsi kankinamas, buvo žeminamas jo orumas, jis patyrė sveikatos sutrikimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems patalynė ir čiužinys išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, Vilniaus PN laikosi nuteistiesiems nustatytos dienotvarkės. Be to, paėmus patalynę ir čiužinį, kameroje lieka baldai, todėl nuteistieji turi galimybę atsigulti ar atsisėsti. Todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos sumos, taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), nustatydamas, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, <...>, patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

7. Teismas nurodė, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, jog nuteistiesiems čiužinys ir patalynė išduodama tik miego metu. Kitu metu nuteistieji gali tiek atsisėsti, tiek gulėti ant kameroje esančių baldų. Todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu teismas vertino kaip bendro pobūdžio nusiskundimus, todėl nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog iš byloje esančios medžiagos nenustatyta, jog pareiškėjas su skundu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, jog patalynė ar čiužinys jam nebuvo išduoti nustatytam miego laikui. Teismas nenustatė, kad Vilniaus PN pareigūnai, valstybės tarnautojai ar kiti darbuotojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

III. 8. Pareiškėjas K. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti tinkamą sprendimą pareiškėjo skriaudai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

9. Pareiškėjas nurodo, jog argumentas, kad atėmus čiužinį, bet palikus baldus, nebuvo atimta galimybė prigulti, nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir sukelia žmogui perteklines kančias. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl nugaros skausmų kreipėsi į medikus. Pareiškėjas teigia, kad šie duomenys yra byloje ir mano, kad pirmosios instancijos teismas bendrininkauja su Vilniaus PN, teismo argumentai šališki. Įsakyme rašoma apie patalynę, o ne apie čiužinį. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad buvo skirti vaistai nuo nugaros skausmo dėl negalėjimo atsigulti.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Vilniaus PN nuo 2019 m. spalio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. sąlygų.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) 220 punkte nustatyta, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, 1 priede nustatyta, kad patalynė – tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis. Taigi, į patalynės kategoriją, be kita ko, patenka ir čiužinys. Dėl to atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse kalbama tik apie patalynę, o ne apie čiužinį.

15. Aiškindamas analogišką situaciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą <...> bei bylos faktines aplinkybes <...>, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuostata, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, taikoma visiems be išimties nuteistiesiems, todėl ginčijamu laikotarpiu iš pareiškėjo, kuomet jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2131-629/2020).

16. Byloje nėra duomenų apie gydytojų rekomendacijas ar sprendimus dėl čiužinio pareiškėjui išdavimo visai dienai, pareiškėjas savo skunde ar apeliaciniame skunde taip pat tokių aplinkybių nenurodė. Tuo tarpu, vien aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl vaistų skyrimo ir kad jam buvo skirti vaistai nuo nugaros skausmo, nepatvirtina sveikatos būkle pagrįsto poreikio jam kitu metu, nei dienotvarkėje nustatytas miego laikas, gulėti ant čiužinio. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių atitinkamas gydytojų rekomendacijas ar sprendimus, nėra pagrindo teigti, kad pataisos įstaiga dėl pareiškėjo sveikatos būklės turėjo nukrypti nuo teisės aktuose įtvirtintos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog atsakovo atstovas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai sprendė, kad nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01); 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir EŽTT praktiką, nuteisti asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis, nes jas riboja Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, nustatančios specialųjį nuteistų asmenų teisinį režimą.

18. Šioje nutartyje jau nustatyta, kad Vilniaus PN vykdė teisės aktais (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 p.) įtvirtintus reikalavimus, taikytinus tam tikrai nuteistųjų grupei, kuri perkelta į kamerų tipo patalpas, todėl įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės aktais nustatyti kalinamų asmenų režimo apribojimai negalėjo sudaryti ir nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

19. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl nugaros skausmų kreipėsi į medikus, ir dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas bendrininkauja su Vilniaus PN, o teismo argumentai šališki, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje tokio argumento nėra. Abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi visais atvejais turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi ar tendencingumą, išskirtinį atsakovo pozicijos palaikymą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Taigi pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

20. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys