2021-06-09 Nr. AB-13646-3-61-3-01171-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-462-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01171-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 13 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2017 m. kovo 20 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK perpildytose gyvenamosiose patalpose, neatitinkančiose higienos normų ir saugos reikalavimų. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, veisėsi parazitai, buvo netinkamas apšvietimas ir ventiliacija, trūko sanitarinių mazgų ir praustuvių. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė praustis duše ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, pažeminimu.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2010 m. bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, skaičiuojant kameros plotą, į jį neįskaičiuojamas baldų ar įrenginių užimamas plotas, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Minimali vienam kalinamam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad ne visada būna užimtos visos miegamosios vietos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Nurodė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos. Pažymėjo, jog įstaigos struktūrinių padalinių vadovus sudaryta komisija fiksuoja higienos normų pažeidimus ir apie juos informuoja už trūkumų pašalinimą atsakingus asmenis. Jeigu patalpoje gyvenantys nuteistieji tinkamai valytų ir vėdintų gyvenamąsias patalpas, jose neatsirastų pelėsis. Taip pat nurodė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, įtvirtintus gyvenamųjų patalpų bendros dirbtinės apšvietos reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę, nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nesikreipė į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu bei kitokiomis psichologinėmis problemomis, kurių atsiradimui įtakos galėjo turėti netinkamos gyvenimo sąlygos. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis jautė emocinę depresiją, pažeminimą ir dvasinę skriaudą, yra nepagrįsti. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2016 m. kovo 22 d.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 20 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (dėl kenkėjų naikinimo) Pravieniškių PN-AK, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą ir į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. kovo 22 d., pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2016 m. kovo 22. d. taikė ieškinio senaties terminą. Teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą dėl galbūt patirtos žalos laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 20 d. atlyginimo.

7. Teismas vertino šiuos atsakovo atstovo pateiktus duomenis: pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. spalio 4 d. buvo apgyvendintas 13 būrio 8 brigadoje, kurios plotas 17,22 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, atitinkamai vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,74 kv. m; nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2017 m. kovo 20 d. buvo paskirtas gyventi į 13 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 15,78 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 7,89 kv. m; nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. spalio 4 d. 13 būrio 8 brigadoje buvo apgyvendinti 3 nuteistieji, nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2017 m. kovo 20 d. 13 būrio 1 brigadoje buvo apgyvendinti 2 nuteistieji. Teismas, įvertinęs kamerų ploto ir miegamųjų vietų skaičiaus proporcijas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, nustatantį minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose reikalavimą, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma nebuvo pažeista.

8. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Nurodė, jog byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Nurodė, jog byloje nėra kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higienos būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentus dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetė.

9. Teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas ar informavęs įstaigos administraciją. Teismas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo atmetė.

10. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie nuteistųjų skaičių 13 būryje, kurie naudojosi sanitariniu mazgu, praustuvėmis, nusprendė, kad šie faktai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinių įrenginių trūkumo.

11. Teismas nurodė, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių jo teisės kasdien pasinaudoti dušu pažeidimų, šių aplinkybių neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (liudytojų parodymais, rašytiniais paaiškinimais ir pan.), todėl nenustatė netinkamų Pravieniškių PN-AK veiksmų šiuo aspektu.

12. Teismas pažymėjo, jog Pravieniškių PN-AK pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog buitiniai parazitai ir tarakonai veisėsi gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas. Teismas vertino, jog pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų tiek dėl buitinių parazitų ir tarakonų, tiek dėl jų naikinimo poveikio. Teismas nusprendė, jog šios aplinkybės byloje nepaneigtos, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų byloje, kad būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, Visuomenės sveikatos centrą, o šie būtų nereagavę į nurodytus pažeidimus.

13. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, mastą bei trukmę, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (dėl kenkėjų naikinimo) Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 20 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria nepriteista jo prašoma žala, ir priteisti prašomą priteisti sumą.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai įvertino jo patirtos neturtinės žalos dydį. Prašo priteisti piniginę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą. Nurodo, kad gyvenamojo ploto trūko visada, o dėl patalpoje esančių baldų plotas buvo per pusę mažesnis. Dėl drėgmės, pelėsio, graužikų buvimą įrodančių faktų pateikimo nurodo, jog šiuo atveju įrodymais reikėtų laikyti nukentėjusio asmens liudijimus. Pažymi, jog pataisos namuose nebuvo informuotas apie prieigą prie teisės aktų internete. Teigia, kad teismas nepripažino pažeidimų tęstinumo. Taip pat prašo atnaujinti ieškinio senatį – nurodo, jog neturėjo galimybės anksčiau sužinoti apie pažeistą teisę į tinkamą kalinimą, kadangi Pravieniškių PN-AK apie tai jo niekas neinformavo, internete nebuvo prieigos prie teisės aktų, o pataisos įstaigų valdžia galbūt specialiai veikė tokiu būdu, kad tokia informacija nebūtų prieinama.

16. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde tik pakartoja pirmosios instancijos teismui skunde nurodytas aplinkybes, skunde išdėstyti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, kurie nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą. Atsakovo atstovas nurodo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, todėl yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymi, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje kilo ginčas dėl 13 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2017 m. kovo 20 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2016 m. kovo 22 d. atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 20 d., pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (dėl kenkėjų naikinimo) Pravieniškių PN-AK buvo pažeista, ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buitiniai parazitai ir tarakonai veisėsi gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, ir konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

24. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

25. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

26. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat atitinkamai nepateikė ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, jog apie pažeistą teisę į tinkamą kalinimą negalėjo sužinoti anksčiau, kadangi pataisos namuose apie tai jo niekas neinformavo, internete nėra prieigos prie teisės aktų, pataisos įstaigų valdžia nėra suinteresuota, kad nuteistieji žinotų apie savo pažeistas teises, nedetalizuodamas šių aplinkybių bei nenurodydamas konkrečių atvejų, kai jam buvo sukliudyta gauti informaciją. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas nesant svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą šį terminą atnaujinti.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pareiškėjas nurodė šias, jo nuomone, netinkamas ir jo teises pažeidžiančias kalinimo sąlygas: Pravieniškių PN-AK vienam asmeniui tekusio patalpos ploto trūkumą, baldų ploto neišskaičiavimą iš bendro ploto, graužikų, pelėsio ir drėgmės patalpose buvimą. Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti jo, kaip nukentėjusio asmens, paaiškinimus tinkamais įrodymais, patvirtinančiais graužikų, pelėsio ir drėgmės patalpose buvimą.

29. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pareiškėjui tekusio ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko mažiausiai 3,11 kv. m. ploto. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 punkte – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m.

Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.

Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

30. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Pravieniškių PN-AK patalpose buvo drėgmė ir pelėsis, tačiau konkrečiai nenurodo, kodėl jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas. Administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie netinkamą šių kalinimo sąlygų užtikrinimą, taip pat duomenų apie netinkamą Pravieniškių PN-AK patalpų ginčo laikotarpiu vėdinimą, tinkamos temperatūros ir tinkamos drėgmės neužtikrinimą bei pelėsio buvimą, pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų neužtikrinimo šiais aspektais pagrįstai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o praėjus ilgam laikui objektyviai nebegalima nustatyti ginčo laikotarpiu buvusių kalinimo sąlygų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai laikytini per daug abstrakčiais ir deklaratyviais. Darant išvadą, kad Pravieniškių PN-AK privalo tokius nekonkrečius teiginius paneigti, atsakovo atstovui būtų nustatoma neproporcinga pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

31. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjui kilo nepatogumų ir kitų neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. užtikrinus, kad laisvės atėmimo vietoje nebūtų nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

32. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, ne visais atvejais priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui padarytą pažeidimą (jo pobūdį, trukmę), atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl šio pažeidimo pareiškėjas būtų patyręs didelę žalą (byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo sutrikusi sveikata), pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie galėtų paneigti šią išvadą.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė