2013-03-29 Nr. AB-880-3-64-3-00824-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-275/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00824-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. S.,

pareiškėjo atstovui advokatui Giedriui Gružauskui,

atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos atstovui advokatui Remigijui Kalašnykui,

apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovams Raseinių rajono savivaldybės administracijai ir Raseinių rajono savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: panaikinti atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir administracija) 2011 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. (5.4)A2-459 P „Dėl R. S. atleidimo“; grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Raseinių rajono savivaldybėje administracijos vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas ėjo nuo 2008 m. kovo 12 d. 2008 m. rugsėjo 3 d. Raseinių rajono savivaldybės tarnautojų profesinės sąjungos narių ataskaitinio-rinkiminio posėdžio metu pareiškėjas buvo išrinktas į Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos komitetą. 2011 m. birželio 13 d. įvyko Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos komiteto ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus konsultacijos dėl numatomo racionalesnio ir ekonomiškesnio Raseinių rajono savivaldybės administracijos finansinių ir žmogiškųjų išteklių panaudojimo, perskirstant funkcijas tarp padalinių ir darbuotojų, dėl numatomo darbuotojų atleidimo. Jų metu profesinės sąjungos pirmininkė išreiškė profesinės sąjungos nepritarimą planuojamam darbuotojų atleidimui. 2011 m. birželio 22 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius pareiškėjui įteikė „Įspėjimą apie pareigybės panaikinimą“, kuriuo įspėjo, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai panaikinama vyriausiojo specialisto (civilinei saugai), kaip atskira, padaliniui nepriklausanti ir tiesiogiai pavaldi administracijos direktoriui, A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Pažymėjo, jog 2011 m. lapkričio 10 d. įvykusiame Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos narių ataskaitiniame – rinkiminiame posėdyje R. S. buvo perrinktas į profesinės sąjungos renkamąjį organą – komitetą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad iš pareigų atleistas dėl savivaldybės administracijoje įvykdyto darbo organizavimo pakeitimų – panaikinus etatą, o pareiškėjo vykdytas funkcijas priskiriant kitiems asmenims. Sprendimas dėl atleidimo iš pareigų priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengta valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengta valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. (44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuris savo esme atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 129 straipsnyje numatytą darbo santykių nutraukimo pagrindą.

Darė išvadą, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija, atsižvelgusi, jog savivaldybėje veikia profesinė sąjunga, atleisdama iš pareigų R. S., kuris buvo išrinktas į savivaldybės institucijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamąjį organą – komitetą, privalėjo užtikrinti DK 134 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnyje darbuotojų atstovams įtvirtintą garantiją, t. y. Raseinių rajono savivaldybės administracija privalėjo gauti Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos komiteto išankstinį sutikimą dėl R. S. atleidimo.

Pabrėžė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija žinojo faktą, jog pareiškėjas yra profesinės sąjungos renkamojo organo narys. Tai patvirtina aplinkybė, kad 2011 m. birželio 13 d., kuomet vyko Raseinių rajono savivaldybės administracijos bei profesinės sąjungos konsultacijos dėl numatomo savivaldybės administracijos darbų organizavimo pakeitimo, šiose konsultacijose dalyvavo profesinės sąjungos komitetas, o vienas iš jo atstovų – R. S.. Teigė, jog į profesinės sąjungos renkamąjį organą dėl sutikimo atleisti R. S. iš pareigų Raseinių rajono savivaldybė, įteikusi įspėjimą, nesikreipė.

Pareiškėjas vadovavosi DK 130 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, jog Raseinių rajono savivaldybės administracija, pareiškėjui įteikusi įspėjimą apie pareigybės panaikinimą bei apie galimą atleidimą iš pareigų, netinkamai įvykdė prievolę įspėjime nurodyti atleidimo iš pareigų priežastis ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas atleidimas. Remdamasis DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pažymėjo, jog, kadangi pareiškėjas tuo metu, kai savivaldybės administracija jam įteikė įspėjimą apie pareigybės panaikinimą, buvo išrinktas į savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos renkamąjį organą – komitetą, savivaldybės administracija privalėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjo pirmenybės teisės likti dirbti bei privalėjo apie tokios aplinkybės svarstymo rezultatą informuoti pareiškėją, tačiau šios prievolės savivaldybės administracija neįvykdė. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija, įteikusi įspėjimą apie pareigybės panaikinimą bei apie galimą atleidimą iš pareigų, jame nenurodė tokio sprendimo motyvų, kad nenagrinėjo klausimo dėl jo pirmenybės likti ankstesnėse pareigose, nesikreipė į profesinės sąjungos renkamąjį organą dėl išankstinio sutikimo jį atleisti iš pareigų, sprendė, kad tikrieji jo atleidimo iš pareigų motyvai yra susiję su jo, kaip darbuotojų atstovo, vykdytomis pareigomis.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. imtinai buvo laikinai nedarbingas, t. y. nuo įspėjimo įteikimo praėjus 1 mėn. ir 10 d. pareiškėjas tapo laikinai nedarbingu ir šis nedarbingumas tęsėsi iki jo atleidimo iš pareigų dienos. Pastebėjo, kad DK 130 straipsnio 4 dalis nurodo, jog įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos laikui. Darė išvadą, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija, pareiškėją iš pareigų atleidusi 2011 m. spalio 31 d., pažeidė minėtąją įstatymo nuostatą ir nesilaikė DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo 2 mėnesių įspėjimo termino. Nurodė, jog, jei teismas netenkintų pareiškėjo skundo ir nepripažintų jo atleidimo iš pareigų neteisėtu, teismas turi taikyti DK 130 straipsnio 5 dalyje numatytas pasekmes.

Pareiškėjas, vadovaudamasis DK 23 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad savivaldybės administracija privalėjo konsultuotis su profesinės sąjungos renkamuoju organu. Pažymėjo, jog, nors Raseinių rajono savivaldybės administracija vykdė šį įpareigojimą, tačiau tai darė tik formaliai. 2011 m. birželio 13 d. įvykusios savivaldybės administracijos direktoriaus ir savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos komiteto konsultacijos visiškai neatitiko DK detalizuoto tokio konsultavimosi proceso reikalavimų. Rėmėsi DK 47 straipsnio 1, 3, 7 dalimis. Nurodė, jog, nors remiantis įstatymu, su darbuotojų atstovais turi būti derinamas klausimas dar prieš priimant atitinkamus sprendimus, aptariamu atveju savivaldybės administracijos direktorius profesinės sąjungos komitetą tiesiog informavo apie planuojamą atleidimą. Teigė, kad buvo pažeista DK 47 straipsnio 3 dalyje aptarta konsultavimosi tvarka, kur nurodoma, kad atleidžiant grupę darbuotojų profesinei sąjungai turi būti pateikta informacija apie bendrą ir atleidžiamų darbuotojų skaičių pagal jų kategorijas, laikotarpį, per kurį bus nutraukiamos darbo sutartys, atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, darbo sutarčių nutraukimo sąlygas. Pažymėjo, jog darbuotojų atstovai ne tik neturėjo galimybės gauti motyvuotus ir galutinius sprendimus, tačiau realiai nebuvo klausomasi ir jų pateiktos nuomonės, buvo ignoruojami jų siūlymai.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neteisėto atleidimo iš pareigų išgyveno emocinį bei dvasinį sukrėtimą, patyrė papildomus nepatogumus, emocinį pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią grindė šiomis aplinkybėmis: pareiškėjui sumažėjo pasitikėjimas savimi kaip asmeniu, jis prarado pajamas, todėl neteko galimybės pagelbėti tėvams, atsirado emocinės depresijos požymiai, pareiškėjas prarado pasitikėjimą Raseinių rajono savivaldybe, atleidimas iš pareigų turėjo neigiamą įtaką traumai išgyti, patirtas neteisybės jausmas neigiamai atsiliepė ir požiūriui į profesines sąjungas, jų veiklą.

Atsakovai Raseinių rajono savivaldybės administracija ir Raseinių rajono savivaldybė atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjo skundo reikalavimus.

Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog savivaldybės taryba turėjo teisę keisti administracijos struktūrą, o administracijos direktorius privalėjo įvykdyti tarybos sprendimą. Nurodė, jog pareiškėjo teiginys, kad jo vykdytos funkcijos negalėjo būti perduotos kitam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui, yra nepagrįstas. Paaiškino, jog 2011 m. birželio 22 d. pareiškėjui buvo įteiktas įspėjimas, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. panaikinama vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) kaip atskira, padaliniui nepriklausanti ir tiesiogiai pavaldi administracijos direktoriui A lygio 9 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybė. Pabrėžė, kad valstybės tarnautojas buvo įspėtas, jog jam bus siūlomos ne bet kokios pareigos, o tik tos, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus jis atitinka. Nurodė, kad vykdant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo suteikta galimybė dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procese, t. y. jam buvo suteikta išsami informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat apie pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį ar kitokį atitinkamos institucijos ar jos padalinio reorganizavimą. 2011 m. birželio 21 d. pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su administracijos direktoriaus įsakymu dėl struktūros patvirtinimo, o taip pat su pareigybių aprašymais. Teigė, jog pareiškėjas žinojo, kad tokios pačios kategorijos pareigybių, atitinkančių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, kurias jis galėtų užimti, nėra. Pažymėjo, kad atsakovas įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje byloje Nr. A143-1371/2011 suformuotas nuostatas ir įspėjimo laikotarpiu pareiškėjui pateikė visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigybes, taip pat pareigybes, kurias numatoma įsteigti. Paaiškino, jog nurodytoje administracinėje byloje taip pat yra suformuota nuostata, kad realaus reorganizavimo atveju grąžinimas į ankstesnes pareigas nėra galimas, todėl pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl grąžinimo į darbą negali būti tenkinamas.

Atsiliepime nurodė, jog, kadangi pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas, tai kilusiame ginče DK normos gali būti taikomos tik tiek, kiek tai leidžia Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nenumato įspėjimo termino pratęsimo dėl ligos ar kitų priežasčių. Pareiškėjas be pagrindo reikalauja šiame ginče taikyti DK 130 straipsnio 4 ir 5 dalis.

Paaiškino, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. vyko Raseinių rajono savivaldybės tarnautojų profesinės sąjungos narių ataskaitinis-rinkiminis posėdis. Vykdant susirinkimo darbotvarkės penktąjį punktą profesinės sąjungos nariai išrinko komiteto narius. Pagal Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 8.1 punktą „sąjungos komiteto pirmininkas renkamas Sąjungos susirinkime trejų metų laikotarpiui“. Pažeidžiant profesinės sąjungos įstatų 6.1 punktą eilinis susirinkimas 2011 metais laiku nebuvo sušauktas. R. S. įgalinimai baigėsi 2011 m. rugsėjo 3 d., tai reiškia, kad atleidimo momentu jis nebuvo profesinės sąjungos renkamojo organo nariu ir negali reikalauti DK 134 straipsnyje numatytų garantijų taikymo.

Teigė, jog vykdant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo suteikta galimybė dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procese, t. y. viešai skelbiant buvo suteikta išsami informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat apie pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį ar kitokį atitinkamos institucijos ar jos padalinio reorganizavimą. Kadangi pareiškėjas neatitiko naujoje administracijos struktūroje suformuotų pareigybių bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, pareigos jam nebuvo pasiūlytos. Nurodė, kad vykdant reorganizaciją atsakovas turėjo teisę rinktis darbuotojus. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimas dėl reorganizacijos buvo privalomas administracijos direktoriui ir šis turėjo sprendimą įvykdyti. Pabrėžė, jog, jei pareiškėjas manė, kad tarybos sprendimas vienu ar kitu būdu gali pažeisti jo teises, jis turėjo galimybę tarybos sprendimą ginčyti. Nesant ginčo dėl savivaldybės tarybos sprendimo, negali būti ginčo dėl R. S. atleidimo motyvų, nes išimtinių teisių likti valstybės tarnyboje jis neturi.

Pažymėjo, jog 2011 m. rugpjūčio 4 d. Raseinių rajono savivaldybėje neliko profesinės sąjungos komiteto ir jo nebuvo iki 2011 m. lapkričio 10 d. Nagrinėjamoje byloje profesinės sąjungos komitetas nebuvo aktyvus, reorganizavimo procesu nesidomėjo, duomenų neprašė, o jokia teisės norma neįpareigoja savivaldybės administracijos siūlyti informaciją. Profesinės sąjungos komitetas apie savivaldybės tarybos sprendimą buvo informuotas. Nurodė, jog pareiškėjas be pagrindo teigia, kad savivaldybės administracija pažeidė DK 47 straipsnio nuostatas.

Teigė, jog tarp pareiškėjo ir atsakovo nebuvo sudaryta darbo sutartis, o pareiškėją ir savivaldybę siejo santykiai, reglamentuojami pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas teisėtai, todėl jam negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies: pripažino pareiškėjo R. S. atleidimą iš valstybės tarnybos (Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų) neteisėtu; panaikino Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-459 P „Dėl R. S. atleidimo“ dalį, kuria R. S. iš valstybės tarnybos (Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų) atleistas nuo 2011 m. spalio 31 d., ir pripažino, kad pareiškėjas R. S. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų atleistas teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjui R. S. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, remiantis nustatytu pareiškėjo vidutiniu vienos dienos darbo užmokesčio dydžiu – 109,15 Lt; priteisė iš Raseinių rajono savivaldybės pareiškėjui R. S. 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti pareiškėjui 100 Lt žyminį mokestį; priteisė pareiškėjui iš atsakovų Raseinių rajono savivaldybės ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos po 677,50 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nustatė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-459P pareiškėjas R. S. nuo 2011 m. spalio 31 d. buvo atleistas iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 43 straipsnio 2 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinės bylos Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A62-1367/2011), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007) praktika.

Nustatė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijoje struktūriniai pokyčiai buvo vykdomi, atsižvelgiant į nepakankamą darbo užmokesčio finansavimą bei imantis priemonių, siekiant tinkamai, kvalifikuotai ir su mažesniais žmoniškaisiais išteklias atlikti teisės aktais pavestas funkcijas. Raseinių rajono savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“, kuriuo patvirtino naują Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūrą, sprendimą vykdyti pavedė Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriui. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245P patvirtino Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą nuo 2011 m. lapkričio 1 d., kurį 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-396 P pakeitė ir išdėstė nauja redakcija. Lygindamas naują ir iki jos buvusią administracijos struktūras, teismas darė išvadą, kad administracijos struktūroje nebeliko savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojų, vyriausiųjų specialistų, tarp jų ir pareiškėjo eitų vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) pareigų bei atskirų skyrių, įsteigti Ekonomikos ir ūkio bei Švietimo ir socialinių reikalų departamentai bei savivaldybės administracijos direktoriui tiesiogiai pavaldžios seniūnijos ir Centralizuotos buhalterinės apskaitos skyrius, Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyrius, Biudžeto ir finansų analizės skyrius, Centralizuoto vidaus audito skyrius, Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyrius, viešųjų ryšių vyr. specialisto, savivaldybės gydytojo, sveikatos priežiūros vyresn. specialisto, kokybės vadybos vyr. specialisto pareigybės. Departamentuose įsteigti skyriai: Ekonomikos ir ūkio departamente – Vietinio ūkio ir turto valdymo skyrius, Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius, Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrius, Strateginio planavimo ir projektų valdymo skyrius; Švietimo ir socialinių reikalų departamente – Švietimo, kultūros ir ugdymo skyrius, Socialinės paramos skyrius, Įstaigų centralizuotos buhalterinės apskaitos skyrius, Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl fakto, jog reformos metu pareiškėjo vykdytos funkcijos buvo paskirstytos dviem pareigybėms – Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriaus vyriausiajam specialistui ir Ekonomikos ir ūkio departamento Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vyresniajam specialistui. Nustatė, jog Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė buvo įsteigta nuo 2011 m. lapkričio 7 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-590P ir ji yra pareigybė darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį. Ekonomikos ir ūkio departamento Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybė buvo įsteigta Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-429P ir yra pareigybė darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį. Darė išvadą, jog pareiškėjo eitos Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos buvo realiai panaikintos, nes pareiškėjo vykdytos funkcijos buvo eliminuotos iš valstybės tarnybos ir perduotos vykdyti darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A143-1371/2011, Nr. A62-1367/2011). Nurodė, kad per laiko tarpą nuo 2011 m. birželio 22 d. (kai pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie jo užimamos pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2011 m. spalio 31 d. (kai nurodyta pareigybė buvo panaikinta) pareiškėjui nebuvo suteikta būtina informacija. Nustatė, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 17 d.

įsakymu Nr. (5.4) A2-396 P, kuriuo buvo patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas. Pareiškėjui nebuvo suteikta informacija apie naujai įsteigiamų skyrių funkcijas, uždavinius, skyriuose įsteigiamų pareigybių aprašymus. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su Ekonomikos ir ūkio departamento Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus nuostatais, patvirtintais Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d.

įsakymu Nr. (5.4) A2-429P, Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyrių nuostatais, patvirtintais Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4) A2-424P, skyriuose įsteigtų pareigybių aprašymais, patvirtintais Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymais Nr. (5.4) A2-429 P ir Nr. (5.4)A2 -425 P. Teismas konstatavo, jog atsakovas pareiškėjui nesuteikė informacijos, kaip naikinant pareiškėjo pareigybę bus perskirstytos jo vykdytos funkcijos (kokiam valstybės tarnautojui perduotos, visiškai eliminuotos iš valstybės tarnybos ar kt.), informacijos apie Raseinių rajono savivaldybės administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį, tuo pažeidė pareiškėjo teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje, iš šios procedūros visiškai eliminuodamas pareiškėją.

Dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės nei pretenduoti į naujai steigiamas Raseinių rajono savivaldybės administracijos pareigybes, nei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog atsakovas, naikindamas pareiškėjo užimtą pareigybę, pareiškėjui būtų siūlęs užimti kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, vertinęs pareiškėjo pirmumo teisę būti paliktam valstybės tarnyboje.

Teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, pareiškėjui atsakovas neprivalėjo siūlyti.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl būtinybės gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimu, Profesinių sąjungų įstatymo 4, 6, 8 straipsniais, 21 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.38, 2.47 straipsniais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2004.

Nustatė, kad 1998 m. vasario 11 d. Raseinių rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 28 P įregistruotų Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 7.1 punktas numato, jog sąjungos komitetas renkamas 3 metams susirinkime ir vadovauja jo veiklai. Nurodė, kad iš byloje esančio Raseinių rajono savivaldybės tarnautojų profesinės sąjungos narių ataskaitinio-rinkiminio posėdžio protokolo matyti, jog pareiškėjas į profesinės sąjungos komitetą buvo išrinktas 2008 m. rugsėjo 3 d. Todėl teismas sprendė, kad nuo šios dienos pareiškėjui buvo suteikti profesinės sąjungos komiteto nario įgaliojimai. Pagal minėtų Profesinės sąjungos įstatų 7.1 punktą šie įgaliojimai suteikiami apibrėžtam terminui, t. y. 3 metams, o tai reiškia, jog jie pasibaigia pasibaigus įgaliojimo terminui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, įgaliojimai pasibaigė 2011 m. rugsėjo 3 d., todėl atsakovas, nuo 2011 m. spalio 31 d. atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, neprivalėjo gauti išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo.

Pažymėjo, kad skundą pareiškėjas grindžia tuo, jog Juridinių asmenų registre išvardytų duomenų (tarp jų ir duomenų apie naujai perrinktus juridinio asmens kolegialius valdymo organus) pakeitimai įsigalioja tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre (CK 2.66 straipsnio 5 dalis). Šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus ir pažymėjo, jog CK 2.38 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad profesinėms sąjungoms taikomas CK Antrosios knygos V skyrius, kiek tai neprieštarauja šio straipsnio 1 daliai. Kadangi profesinės sąjungos tampa juridiniais asmenimis atsiradus tam tikroms aplinkybėms, CK 2.66 straipsnio 5 dalis joms netaikoma, t. y. duomenų apie juridinio asmens organus pakeitimai įsigalioja nuo jų priėmimo momento.

Byloje teismas nustatė, jog atsakovas apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą Kauno teritorinės darbo biržos Raseinių skyriui pranešė 2011 m. birželio 17 d. raštu Nr. (5.35)R5-1153. Apie pareigybės panaikinimą pareiškėjas įspėtas atsakovo 2001 m. birželio 22 d. raštu, todėl teismas konstatavo, jog atsakovas DK 1301 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Teismas pareiškėjo argumentus, jog laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. jis buvo laikinai nedarbingas, todėl atsakovas atleisdamas pareiškėją nuo 2011 m. spalio 31 d. pažeidė DK 130 straipsnio 4 dalį, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, 44 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-591/2011, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3456/2011). Pažymėjo, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo laikinojo nedarbingumo (ligos) metu nėra draudžiama.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo atleidimas iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų pripažintinas neteisėtu.

Vadovavosi DK 297 straipsnio 3, 4 dalimis. Nustatė, kad nesant byloje duomenų, jog institucijoje yra laisvų pareigybių, į kurias pareiškėjas galėtų būti grąžintas, nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytu alternatyviu pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdu. Nurodė, jog pareiškėjui priklauso išeitinė išmoka, apskaičiuojama pagal DK 140 straipsnio 1 dalies taisykles, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2011 m. spalio 31 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Nustatęs, kad pareiškėjui buvo išmokėta išeitinė išmoka, jos pareiškėjui nepriteisė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija), 2012 m. sausio 12 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos pažyma Nr. (5.28)R5-109, nustatė, kad pareiškėjo vidutinis vienos darbo dienos darbo užmokestis buvo 109,15 Lt, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. 2011 m. spalio 31 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokesčio dydį.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, teismas vadovavosi DK 250 straipsniu, CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.271 straipsniu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos aplinkybes, pripažino, kad pareiškėjas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį atsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, taip pat į kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju, t. y. jog pareiškėjas Raseinių rajono savivaldybės administracijoje ėjo pareigas nuo 2008 m. kovo 12 d., tarnybinių nuobaudų neturėjo, buvo profesinės sąjungos komiteto nariu. Teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 2 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012).

Teismas įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti pareiškėjui 100 Lt žyminį mokestį. Atsižvelgdamas į pareiškėjo tenkintų reikalavimų dalį, jam iš atsakovų priteisė 56 proc. prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 355 Lt (2 420 Lt x 0,56 = 1 355 Lt).

III. Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde cituoja pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei išvadas, taip pat nurodo:

1) Pirmosios instancijos teismas savo sprendime darydamas klaidingą išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies požiūriu pareiškėjui atsakovas nebuvo tinkamai užtikrinęs minėtoje normoje įtvirtintos garantijos, nevisapusiškai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009 konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas nėra absoliuti. Teismas nevertino ir sprendime nepasisakė apie aplinkybes, jog pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų kriterijams, nustatytiems Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4) A2-429P, Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyrių nuostatais, patvirtintais Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4) A2-424P, skyriuose įsteigtų pareigybių aprašymais, patvirtintais Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymais Nr. (5.4) A2-429 P ir Nr. (5.4)A2-425 P. Mano, jog pareiškėjo nesupažindinimas su jais yra formalus trūkumas.

2) Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pareiškėjui nesuteikė informacijos, kaip naikinant pareiškėjo pareigybę bus perskirstytos jo vykdytos funkcijos, informacijos apie Raseinių rajono savivaldybės administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį, tuo pažeidė pareiškėjo teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje, iš šios procedūros visiškai eliminuodamas pareiškėją, ir kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės pretenduoti į naujai steigiamas Raseinių rajono savivaldybės administracijos pareigybes nei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Pažymi, jog pareiškėjas pasirašytinai supažindintas su 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245 P, pareiškėjui įspėjimas apie pareigybės panaikinimą buvo įteiktas pasirašytinai 2011 m. birželio 28 d. Teigia, jog atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų, kadangi pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie pareigybės panaikinimą, o tai atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, kad apie pareigybės panaikinimą valstybės tarnautojui turi būti pranešama prieš 2 mėnesius, o esant tam tikroms sąlygoms – prieš 4 mėnesius.

3) Pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė argumentų, kodėl nevertino atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų byloje apie tai, jog pareiškėjas R. S. dalyvavo visose pareigybių steigimo ir naikinimo procedūrose nuo pat to momento, kai Raseinių rajono savivaldybės taryba priėmė 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (1.1TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“, pareiškėjas kaip profesinės sąjungos valdymo organo atstovas 2011 m. birželio 13 d. dalyvavo konsultacijose tarp Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus ir veikiančios profesinės sąjungos. Su administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245 P, kuriuo prasidėjo minėto sprendimo įgyvendinimas, buvo patvirtintas administracijos pareigybių sąrašas bei suformuluoti pavedimai skyrių vedėjams, pareiškėjas R. S. buvo supažindintas pasirašytinai. Nurodo, jog pareiškėjui įspėjimas apie pareigybės panaikinimą buvo įteiktas pasirašytinai 2011 m. birželio 28 d., per visą įspėjamąjį laikotarpį iki atleidimo dienos pareiškėjas ne kartą bendravo ir su administracijos vadovu atskirai ir kartu su kitų skyrių vadovais bei darbuotojais apie skyriuje būsimas pareigybes, apie jų vykdomų funkcijų perskirstymą tarp skyrių ir darbuotojų. Daro išvadą, kad pareiškėjas dalyvavo administracijos pareigybių naikinimo ir steigimo procedūrose, turėjo išsamią informaciją apie būsimas pareigybes, funkcijų perskirstymą tarp darbuotojų ir padalinių. Pažymi, jog laisvos pareigybės buvo tik Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo, Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo, Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktoriaus, Strateginio planavimo ir projektų valdymo skyriaus vedėjo, Švietimo, kultūros ir ugdymo skyriaus vedėjo, įstaigų centralizuotos buhalterinės apskaitos skyriaus vedėjo, tačiau pareiškėjui jos nebuvo siūlomos, nes jis neatitiko pareigybėms nustatytų specialiųjų reikalavimų. Į šias pareigybes buvo skelbiami konkursai.

Pareiškėjas R. S. atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų. Be pareiškėjo skunde nurodytų argumentų bei įvardytų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių, pareiškėjas taip pat nurodo:

1) Byloje yra nustatytas faktas, kad atsakovas nesupažindino pareiškėjo su Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus priimtais įsakymais (2011 m. spalio 17 d. priimtas įsakymas Nr. (5.4) A2-396P; 2011 m. spalio 19 d. priimtas įsakymas Nr. (5.4) A2-424P; 2011 m. spalio 19 d. priimtas įsakymas Nr. (5.4) A2-425P; 2011 m. spalio 19 d. Įsakymas Nr. (5.4) A2-429P), kuriais ne tik buvo patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, bet ir naujai tvirtinami atskirų skyrių nuostatai, naujai steigiamų pareigybių aprašymai. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui privalėjo būti suteikta informacija apie naujai patvirtintą savivaldybės administracijos struktūrą, visas esamas bei naujai steigiamas pareigybes. Nurodo, jog atsakovas teigdamas, kad pareiškėjas neatitiko naujai steigiamoms pareigybėms specialiųjų reikalavimų, nenurodė, kuo jis grindžia šį teiginį.

2) Įstatymas faktą, kad neturi būti taikoma CK 2.66 straipsnio 5 dalies nuostata, sieja su aplinkybe dėl profesinės sąjungos tapimu juridiniu asmeniu, tačiau pačiame teisės akte nėra nurodyta, kad ši taisyklė taikoma ir dėl profesinės sąjungos organo išrinkimo. Vertinant visą CK 2.66 straipsnį, galima daryti išvadą, kad minėta taisyklė gali būti taikoma tik pirmą kartą išrinktiems profesinės sąjungos organams, tačiau ši taisyklė negali būti taikoma vėliau renkamiems organams. Teigia, jog jei būtų vadovautasi vertinimu, kad renkamojo organo įgaliojimai prasidėjo nuo jo išrinkimo ir baigėsi pasibaigus 3 metų terminui, susidarytų situacija, kad nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2011 m. lapkričio 9 d. (tik tuomet buvo išrinktas naujas profesinės sąjungos renkamas organas) profesinė sąjunga neturėjo renkamųjų organų. Tačiau tokia situacija, atsižvelgiant į CK 2.38 straipsnio 1 dalį, reikštų, kad profesinė sąjunga neteko juridinio asmens statuso, nes nėra išrinktų jos valdymo organų, t. y. nebūtų tenkinami CK 2.38 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai. Todėl profesinės sąjungos organams, kurie yra perrenkami ir keičia anksčiau dirbusiuosius, turėtų būti taikomi CK 2.66 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Pažymi, jog iš teismui pateikto Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos komiteto (kartu ir jos nario R. S.) įgaliojimai baigėsi 2011 m. gruodžio 24 d., kuomet buvo įregistruotas naujai išrinktas šios profesinės sąjungos komitetas. Tuo metu, kai pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų – 2011 m. spalio 31 d., profesinės sąjungos komitetas veikė pagal savo įgaliojimus, t. y. atleidimo iš pareigų dieną R. S. buvo profesinės sąjungos komiteto narys.

3) Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo faktą, kad atsakovas pateikė pranešimą Darbo biržai apie grupės darbuotojų atleidimą, tačiau nepateikė argumentų, kaip vertina pareiškėjo pabrėžtą faktą, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija, vykdydama savo prievolę ir teikdama pranešimą Kauno teritorinės darbo biržos Raseinių skyriui bei išvardydama asmenų, kuriuos numatoma atleisti iš pareigų, sąrašą, į šį sąrašą neįtraukė pareiškėjo. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti taikoma ir DK 1301 straipsnio 4 dalyje numatyta pasekmė – asmuo negali būti atleistas, jei pažeidžiama pareiga pranešti darbo biržai apie atleidimą iš pareigų.

4) Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo bei pareiškėjo atstovo pateiktų įrodymų bei išsakytų argumentų, kad administracijos struktūros pertvarka laikytina formalia. Teigia, kad pertvarka neatitinka Raseinių rajono savivaldybės bei Raseinių rajono savivaldybės administracijos akcentuotų siekių – ekonominio efekto dėl sumažinto darbo užmokesčio fondo. Atkreipia dėmesį, kad R. S. darbui apmokėti buvo taikomas koeficientas 9, o įsteigus naują pareigybę, kuriai pavesti praktiškai visi R. S. dirbti darbai, buvo nustatytas 13 koeficientas. Pažymi, jog pareiškėjo pareigybė buvo finansuojama iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos lėšų, bet ne iš savivaldybės lėšų.

5) Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neišreiškė savo nuomonės dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovas, atleisdamas jį iš pareigų, netinkamai įgyvendino DK 130 straipsnio 2 dalies nuostatą.

6) Rengdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą bei rengdamasis apeliacinio skundo nagrinėjimui teisme pareiškėjas patyrė 1 210 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šias išlaidas pagrindžia 2012 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaita-faktūra OLG 12G Nr. 046 ir 2012 m. rugsėjo 27 d. mokėjimo pavedimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos esminis ginčo dalykas yra atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos 2011 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-459, kuriuo pareiškėjas R. S. buvo atleistas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad Raseinių rajono savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“, kuriuo patvirtino naują Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūrą, sprendimą vykdyti pavedė Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriui. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245P patvirtino Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą nuo 2011 m. lapkričio 1 d., kurį 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-396 P pakeitė ir išdėstė nauja redakcija. 2011 m. gegužės 31 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. (1.1)TS-60 buvo panaikinta vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo (civilinei saugai) kaip atskiro struktūrinio vieneto pareigybė. Pagal bylos duomenis panaikinus A lygio 9 kategorijos karjeros vyriausiojo specialisto kaip atskiro struktūrinio vieneto pareigybę, kurią užėmė pareiškėjas, jo vykdytos funkcijos buvo perskirstytos tarp kitų skyrių ir kitų pareigybių: dalis šiai pareigybei buvusių priskirtų funkcijų buvo perkeltos į naujai įsteigtos Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės aprašymą bei dalis funkcijų, kurios buvo susijusios su viešųjų darbų organizavimu, perduotos Ekonomikos ir ūkio departamento Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriui, civilinės ir darbų saugos funkcijos – Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriui.

Atsakovo direktorius 2011 m. birželio 22 d. pareiškėjui įteikė įspėjimą apie pareigybės panaikinimą ir įspėjo, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai panaikinama vyriausiojo specialisto (civilinei saugai), kaip atskira, padaliniui nepriklausanti ir tiesiogiai pavaldi administracijos direktoriui, A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad jei iki pareigybės panaikinimo nebus paskirtas į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tai iš užimamų pareigų pareiškėjas bus atleistas nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Atsakovo direktorius 2011 m. spalio 24 d. priėmė įsakymą Nr. (5.4)A2-459 P, kuriuo atleido pareiškėją iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo.

Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011 yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje.

Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka.

Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010).

Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, 2011 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, išaiškino, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas.

Pažymėjo, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl tam tikros institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus, savo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, Nr. A492-1954/2012) taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir kituose procesiniuose sprendimuose yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju.

Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad dalis pareiškėjo iki atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog išliko ir pareiškėjo pareigybė. Pažymėtina, kad tokią poziciją formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012).

Taigi nagrinėjamoje byloje privalėjo būti nustatyta, ar atsakovas realiai atliko kompetentingo organo sprendimu įformintus struktūrinius pertvarkymus, dėl kurių buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė, ar atlikus šiuos pertvarkymus pareiškėjas nebegalėjo vykdyti pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, nes šios funkcijos buvo iš viso nebeatliekamos arba joms vykdyti užteko mažiau darbuotojų, ar pareiškėjo funkcijos iš viso išliko. Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti yra aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo įstaigos (institucijos) struktūra (sandara) ir kaip ji pakito ir ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tik tokie, kuriais siekiama pagrįsti valstybės tarnautojo atleidimą iš valstybės tarnybos. Taip pat byloje svarbu buvo nustatyti, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepasiūlė pareiškėjui kitų pareigų, o konstatavęs, jog nėra kitų pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti pareiškėjui (valstybės tarnautojui), pareiškėją atleido iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus dokumentus, susijusius su atsakovo atliktais struktūriniais pertvarkymais, nustatė, kad Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ pagrindu buvo atlikti realūs atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūriniai pertvarkymai. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ ir šio sprendimo pagrindu priimti Raseinių rajono savivaldybės administracijos aktai prieštarauja atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas yra įsteigtas ir gavo įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo vykdytos funkcijos nebuvo perduotos kitam valstybės tarnautojui. Kaip jau buvo minėta pirmiau, panaikinus pareiškėjo pareigybę, pareiškėjo vykdytos funkcijos buvo perskirstytos tarp kitų skyrių ir kitų pareigybių. Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriuje vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybė, kuriai buvo perduotos anksčiau pareiškėjo vykdytos funkcijos: civilinės saugos, mobilizacijos, vartotojų teisių apsaugos, licencijų išdavimas vežėjams, prekybai naftos produktais, alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais, lombardų steigimo, įsteigta 2011 m. lapkričio 5 d. administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (5.4)A2-590 P „Dėl pareigybės įsteigimo Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriuje“ nuo 2011 m. lapkričio 7 d. ir į šias pareigas buvo priimta darbuotoja R. B.. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo R. S. vykdytos funkcijos viešųjų darbų organizavimo srityje buvo perkeltos į Ekonomikos ir ūkio departamento Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vyresniojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės aprašymą. Nuo 2006 m. birželio 12 d. J. J. vykdo šias pareigas pagal darbo sutartį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atliekant struktūrinius pertvarkymus buvo panaikinta pareiškėjo užimta pareigybė – Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos pareigybė, kad pareiškėjo pareigos buvo realiai panaikintos, nes pareiškėjo vykdytos funkcijos buvo eliminuotos iš valstybės tarnybos ir perduotos vykdyti darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis.

Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija turėjo galimybę paskirti pareiškėją į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad jis atitiko bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, keliamus valstybės tarnautojams, kurie liko dirbti Raseinių rajono savivaldybės administracijoje. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad byloje nebuvo nustatyta, jog pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos metu Raseinių rajono savivaldybės administracijoje buvo laisvos pareigos ar pareigos, kurias užėmė kitas valstybės tarnautojas, tačiau tas pareigas turėjo pasiūlyti atsakovas pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas, negrąžindamas pareiškėjo į ankstesnes pareigas ar lygiavertes, nurodė, kad pareiškėjo užimtos Raseinių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto (civilinei saugai) A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos buvo realiai panaikintos, duomenų, jog institucijoje yra laisvų pareigybių, į kurias pareiškėjas galėtų būti grąžintas, byloje nėra.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011, 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011 ir kt.), konstatuotina, kad atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjui siūlyti ne su valstybės tarnautojo statusu susijusį darbą, t. y. siūlyti eiti pareigas, kurias eina darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis.

Byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. (įskaitytinai) buvo laikinai nedarbingas, pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos nuo 2011 m. spalio 31 d., tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė DK 130 straipsnio 4 dalies, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 16 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus, o pareiškėjas iš valstybės tarnybos buvo atleistas Valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Taip pat pažymėtina, kad nepagrįsti pareiškėjo byloje nurodomi argumentai, jog jo įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas jo nedarbingumo laikui, vadovaujantis DK 130 straipsnio 4 dalimi, nes pareiškėjo prašomos taikyti DK nuostatos (DK 130 straipsnio 4 dalis) nagrinėjamu atveju yra netaikytinos. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį (žr. administracines bylas Nr. A662-591/2011 ir Nr. A438-3456/2011, kuriose pateikti išaiškinimai dėl DK 130 straipsnio 4 dalies taikymo valstybės tarnybos teisiniams santykiams).

Pareiškėjas skundą ir atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tuo, kad atsakovas netinkamai įvykdė DK 1301 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas. DK 1301 straipsnis numato, jog grupės darbuotojų atleidimu laikomi darbo sutarčių nutraukimai, kai per trisdešimt kalendorinių dienų dėl ekonominių ar technologinių priežasčių, darbovietės struktūrinių pertvarkymų ar dėl kitų priežasčių, nesusijusių su atskiru darbuotoju, numatoma atleisti iš darbo: 1) dešimt ir daugiau darbuotojų įmonėse, kuriose dirba nuo dvidešimties iki devyniasdešimt devynių darbuotojų; 2) ne mažiau kaip dešimt procentų darbuotojų įmonėse, kuriose dirba nuo šimto iki dviejų šimtų devyniasdešimt devynių darbuotojų; 3) trisdešimt ir daugiau darbuotojų įmonėse, kuriose dirba trys šimtai ir daugiau darbuotojų. Grupės darbuotojų atleidimais nelaikomi atvejai, kai darbuotojai atleidžiami iš darbo suėjus darbo sutarties (terminuotos, sezoninės, trumpalaikės) terminui. Apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą darbdavys privalo raštu pranešti teritorinei darbo biržai Vyriausybės nustatyta tvarka pasibaigus konsultacijoms su darbuotojų atstovais ir ne vėliau kaip prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą. Darbo sutartis negali būti nutraukiama pažeidus pareigą pranešti teritorinei darbo biržai apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą ar pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais ir konstatavo, kad DK 1301 straipsnio nuostatos nepažeistos, nes nustatė, kad atsakovas apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą Kauno teritorinės darbo biržos Raseinių skyriui pranešė 2011 m. birželio 17 d. raštu Nr. (5.35)R5-1153, o apie pareigybės panaikinimą pareiškėjas įspėtas 2001 m. birželio 22 d. raštu.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje išsamiai išanalizavęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atleidimu iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, t. y. ar pareiškėjo pareigybė realiai buvo panaikinta dėl atliktų struktūrinių pertvarkymų, ar buvo galimybė pareiškėją perkelti į kitas pareigas, ir nustatęs, kad pareiškėjo pareigybė realiai buvo panaikinta, kad pareiškėjui neturėjo būti siūloma atlikti funkcijas, kurias atlieka pagal darbo sutartis dirbantys asmenys, konstatavo, kad pareiškėjas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleistas neteisėtai. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos buvo neteisėtas dėl to, kad atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija pareiškėjui nesuteikdamas informacijos, kaip naikinant pareiškėjo pareigybę bus perskirstytos jo vykdytos funkcijos (kokiam valstybės tarnautojui perduotos, visiškai eliminuotos iš valstybės tarnybos ar kt.), informacijos apie Raseinių rajono savivaldybės administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį, pažeidė pareiškėjo teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje, iš šios procedūros visiškai eliminuodamas pareiškėją. Pripažintini pagrįstais atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu yra ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada.

Nagrinėjamu atveju nenustačius aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjas atitiko specialiuosius reikalavimus, nustatytus Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4) A2-429P, 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4) A2-424P, 2011 m. spalio 19 d. įsakymais Nr. (5.4) A2-429 P ir Nr. (5.4)A2 -425 P patvirtintuose pareigybių aprašymuose, skyrių nuostatuose, nepripažintina, kad pareiškėjo nesupažindinimas su šiais dokumentais yra pagrindas pripažinti pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu. Pareiškėjui nagrinėjamoje byloje buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su atsakovo pateiktais dokumentais, teikti paaiškinimus dėl atsakovo pateiktų dokumentų, susijusių su Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros pakeitimais, pareiškėjo vykdytų funkcijų perskirstymu, naujų pareigybių įsteigimu. Nei pareiškėjo pateikti paaiškinimai, nei byloje pateikti įrodymai neleidžia daryti prielaidos, kad pareiškėjas įspėjimo laikotarpiu būtų pateikęs duomenis, kurių pagrindu atsakovas būtų turėjęs pareiškėją perkelti į naujai steigiamas Raseinių rajono savivaldybės administracijos pareigybes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, naikindamas pareiškėjos skundžiamą atsakovo įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra įmanoma nustatyti, kas iš paliktų dirbti atitinkamoje tarnyboje arba priimtų į naujai įsteigtas pareigybes valstybės tarnautojų užėmė pareiškėjos buvusią pareigybę. Šioje nagrinėjamoje byloje nėra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių užimti tam tikrame skyriuje įsteigtas A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, ir atsakovas, nepateikęs tam tikros informacijos pareiškėjui, užkirto kelią dalyvauti pareiškėjui jo pareigybės panaikinimo procedūroje ir pažeidė jo (pareiškėjo) teisėtus lūkesčius dėl tolimesnės tarnybos pas darbdavį bei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje jam nustatytos garantijos užtikrinimo.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos neteisėtumo ir pagrįstumo, tačiau apeliacinio skundo reikalavimai netenkintini, nes byloje pateikti įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, pažeidė DK 134 straipsnio reikalavimus.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). ABTĮ 136 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2985/2012; kt.). Taigi nagrinėjamu atveju vertinant, ar tenkintinas atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas pareiškėjo skundas tuo pagrindu, jog pareiškėjas iš valstybės tarnybos buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai, būtina nagrinėti ir įvertinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrįstumu ir teisėtumu.

Pareiškėjas skundą ir atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tuo, kad atsakovas, atleisdamas jį (pareiškėją) iš valstybės tarnybos, privalėjo gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, nes tiek įspėjimo apie atleidimo iš tarnybos metu, tiek atleidimo iš tarnybos metu pareiškėjas buvo Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos renkamojo organo (komiteto) narys.

Profesinių sąjungų įstatymo preambulėje deklaruojama, kad profesinės sąjungos yra savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises ir interesus. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena iš profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijų – draudimas darbdaviui atleisti iš darbo darbuotoją – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narį – negavus tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo; ši garantija taikoma ne visiems atleidimo iš darbo atvejams, o tik jei atleidžiama pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir darbdavio valia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Darbo kodeksui Darbo sutarties įstatymas neteko galios (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis, 6 straipsnio 4 punktas), o aptariamą garantiją atitinkantys atleidimo iš darbo atvejai bei garantija renkamojo profesinės sąjungos organo nariams suformuluota bei įtvirtinta DK 134 straipsnio 1 dalyje. Taigi nepriklausomai nuo to, kad įstatymų leidėjas nesuderino Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų su įvykusiais darbo įstatymų pasikeitimais, aptariama garantija taikytina DK 134 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu.

Darbuotojo atleidimas iš darbo be reikalingo išankstinio atitinkamo organo sutikimo, dėl darbdavio kaltės pažeidus DK 134 straipsnyje numatytas garantijas, vertintinas kaip atleidimas iš darbo pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir esant darbuotojo reikalavimui teisme, sukelia DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) numatytas teisines pasekmes (DK 134 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad taikant minėtas įstatymų nuostatas yra svarbu nustatyti, ar darbuotojas atleidimo iš darbo metu buvo profesinės sąjungos renkamojo organo narys.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtus pareiškėjo argumentus, nustatė, kad 1998 m. vasario 11 d. Raseinių rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 28 P įregistruotų Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 7.1 punktas numato, jog sąjungos komitetas renkamas 3 metams susirinkime ir vadovauja jo veiklai, pareiškėjas į profesinės sąjungos komitetą buvo išrinktas 2008 m. rugsėjo 3 d. įvykusiame narių ataskaitiniame-rinkiminiame posėdyje, t. y. pareiškėjui įgaliojimai buvo suteikti apibrėžtam terminui, tai yra 3 metams, o tai reiškia, jog jie pasibaigia pasibaigus įgaliojimo terminui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, buvo nustatyta, kad pareiškėjo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, įgaliojimai pasibaigė 2011 m. rugsėjo 3 d., todėl atsakovas nuo 2011 m. spalio 31 d. atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos neprivalėjo gauti išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo. Pareiškėjas byloje teigia, kad turi būti vadovaujamasi Juridinių asmenų registro duomenimis bei tuo, kad jis 2011 m. lapkričio 8 d. buvo perrinktas, duomenys Juridinių asmenų registre pakeisti buvo 2011 m. gruodžio 28 d., o Juridinių asmenų registre išvardytų duomenų (tarp jų ir duomenų apie naujai perrinktus juridinio asmens kolegialius valdymo organus) pakeitimai įsigalioja tik nuo jų įregistravimo Juridinių asmenų registre (CK 2.66 straipsnio 5 dalis). Iš byloje pateikto Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad Juridinių asmenų registre nurodyta, jog pareiškėjas į komitetą išrinktas 2008 m. rugsėjo 3 d., duomenys įregistruoti nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., pareiškėjas išrinktas 2011 m. lapkričio 8 d., duomenys įregistruoti nuo 2011 m. gruodžio 28 d. (t. II, b. l. 62-63).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad CK 2.66 straipsnio 5 dalis profesinėms sąjungoms netaikoma, kad duomenys apie juridinio asmens organų pakeitimus įsigalioja nuo jų priėmimo momento, nes CK 2.38 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog profesinėms sąjungoms taikomas Antrosios knygos V skyrius, kiek tai neprieštarauja šio straipsnio 1 daliai, profesinės sąjungos yra išskirtos iš kitų juridinių asmenų ir steigiamos kita nei šie tvarka.

Profesinių sąjungų steigimą reglamentuoja CK 2.38 straipsnis, Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnis. Profesinių sąjungų veiklos teisinius pagrindus reglamentuoja Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnis, kuris numato, jog profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Profesinių sąjungų įstatymo bei kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu). Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliami reikalavimai, nurodyti CK 2.47 straipsnyje, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnyje, pagal kuriuos profesinės sąjungos įstatuose (statute) turi būti nurodyta profesinės sąjungos organizacinė struktūra, jos organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka. Kadangi profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu), tai aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie yra renkamieji profesinės sąjungos organai, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos profesinės sąjungos įstatus (nuostatus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-556/2004, ir kt.).

Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotu atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Šia norma profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario – darbo teisių garantijos (profesinės sąjungos renkamųjų organų narių apsaugos nuo darbo santykių nutraukimo) tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės atleisti darbuotojus iš darbo piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius. Taigi aptariamos normos yra papildomos profesinių sąjungų renkamųjų organų narių teisių garantijos už prisiimtą papildomą riziką. Pažymėtina, kad minėta garantija taikoma tik išrinktiems į renkamuosius organus nariams, kurių veikla glaudžiai susijusi su atstovavimu darbuotojams. Taigi, ar darbuotojų atstovas turi šią garantiją, priklauso nuo renkamojo organo atstovo ir kompetencijos.

Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo informuotas apie tai, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijoje yra įsteigta ir veikia Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinė sąjunga, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. ataskaitiniame-rinkiminiame susirinkime buvo išrinkta pirmininkė bei komiteto nariai, iš jų ir pareiškėjas. Atsakovas 2011 m. spalio 17 d. pakartotinai informavo atsakovą apie tai, kad pareiškėjas yra komiteto narys (t. III, b. l. 80). Pagal bylos duomenis atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos 2011 m. spalio 31 d., laikėsi pozicijos, kad 2011 m. rugsėjo 3 d. baigėsi Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos komiteto įgaliojimai, t. y. profesinė sąjunga nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. (iki buvo išrinktas naujas komitetas) neturėjo renkamojo organo, kuris atstovautų darbuotojų interesams, o renkamojo organo nariai neteko garantijų, numatytų DK 134 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju su tokia atsakovo pozicija nesutiktina, nes konstatavus atsakovo nurodytas aplinkybes turėtų būti pripažinta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. neveikė Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinė sąjunga. Įvertinus Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos įstatų nuostatas, matyti, kad įstatuose nėra pakankamai tiksliai ir aiškiai nurodyta, kokie organai veikia laikotarpiu, kai pasibaigia trejų metų laikotarpis, kuriam yra išrenkami komiteto nariai bei pirmininkas, ir dar nėra išrinktas naujas komitetas ir pirmininkas. Išnagrinėjus Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos teiktą atsakovui informaciją apie komiteto narius, atstovavusius profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotu atstovu bei užtikrinusius savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d., įstatuose nurodytas komiteto ir pirmininko funkcijas, darytina išvada, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, jog minėtu laikotarpiu veikė komitetas ir pareiškėjas buvo komiteto nariu.

Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinė sąjunga yra juridinis asmuo. Juridiniai asmenys civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). CK 2.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose neįtvirtinta kitokia organų struktūra. Tai reiškia, kad Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinė sąjunga turėjo turėti sąjungos narių susirinkimą ir vienasmenį ar kolegialų valdymo organą, nes nesant juridinio asmens organų, profesinė sąjunga negalėtų įgyvendinti juridinio asmens teisnumo, net negalėtų būti juridinis asmuo. Pagal Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 6.1 punktą aukščiausias sąjungos organas yra sąjungos narių susirinkimas, o pagal 7.1 punktą 3 metams renkamas sąjungos komitetas, kuris vadovauja surinkimo veiklai. Įstatų 8.1 punktas numato, kad sąjungos komiteto pirmininkas renkamas sąjungos susirinkime 3 metų laikotarpiui iš išrinktų komiteto narių. Iš įstatų 7.6 punkto matyti, kad būtent komitetas atstovauja sąjungos interesams sudarant kolektyvinę sutartį ir kitus susitarimus su darbdaviu, kitomis sąjungomis, priima sprendimus dėl narystės sąjungoje, teikia teisinę pagalbą sąjungos nariams ir t. t. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad komitetas privalėjo veikti ir veikė kaip Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinė sąjungos valdymo organas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. Pareiškėjas buvo šio komiteto narys, tai buvo žinoma atsakovui, todėl atsakovas nepagrįstai nesilaikė DK 134 straipsnio reikalavimų.

Kadangi atsakovas nesilaikė DK 134 straipsnio reikalavimų, todėl pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu bei negali būti patenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo pažeistos teisės turi būti atkurtos DK 297 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) numatytu būdu.

Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatytą tvarką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; kt.). Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo 6.1, 6.2, 8, 9 punktai numato, kaip tiksliai apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-623 2.1.1 punktas numato, kad 2011 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21,1 darbo dienos, 2011 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-535 2.1.1. punktas numato, kad 2012 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21 darbo diena, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A1-581 2.1.1 punktas numato, kad 2013 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 20,9 darbo dienos.

Pirmosios instancijos teismas tiksliai neapskaičiavo kompensacijos už priverstinę pravaikštą bei nurodė, kad pareiškėjui už priverstinę pravaikštą turi būti apmokėta nuo 2011 m. spalio 31 d., nors pagal bylos duomenis pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. (įskaitytinai) buvo nedarbingas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėja 2013 m. kovo 29 d., daro išvadą, kad yra tikslinga apskaičiuoti pareiškėjui priteistą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir patikslinti sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Atsižvelgiant į Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo 6.1, 6.2, 8, 9 punktų reikalavimus bei į minėtus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymus, į tai, kad pareiškėjo vienos dienos darbo užmokestis buvo 109,15 Lt, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis 2011 metais buvo 2 303,07 Lt (109,15x21,1), 2012 metais – 2 292,15 Lt (109,15x21), 2013 – 2 281,24 Lt (109,15x20,9), kad atlyginimas pareiškėjui už priverstinę pavaikštą priklauso nuo 2011 m. lapkričio 14 d. (12 ir 13 dienos buvo poilsio dienos), iš viso už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 29 d. (įskaitytinai) nustatytinas pareiškėjui priteistos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis – 37 973,24 Lt.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, nurodo, kad iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, patikslina sprendimo rezoliucinę dalį, kuria priteistas pareiškėjui atlyginimas už priverstinę parvaikštą.

V. Pareiškėjas prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas advokato pagalbai apmokėti). Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad advokatui Giedriui Gružauskui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą teisme sumokėjo 1 210 Lt (968 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 242 Lt už atstovavimą teisme).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad ABTĮ bei CPK ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, ne kartą pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į bylos pobūdį (nagrinėtas tarnybinis ginčas), sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteisia 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų), patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria priteista pareiškėjui R. S. iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos 37 973,24 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2013 m. kovo 29 d. (įskaitytinai).

Priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė