2022-05-11 Nr. AB-11905-3-61-3-02314-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1273-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02314-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizacijos 2019 m. balandžio 1 d. buvęs pavadinimas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis atliko bausmę Lukiškių TI-K nuo 2007 m., tačiau per visą bausmės atlikimo laikotarpį iki 2018 m. liepos 17 d. neturėjo galimybės gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimaisiais. Pareiškėjo teisė pasinaudoti ilgalaikiu pasimatymu su savo žmona buvo pažeista, todėl, jo nuomone, Lukiškių TI-K nesilaikė Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 2, 5, 7, 10, ir 26 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) įtvirtina teisę į ilgalaikius pasimatymus nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę ne kalėjimo sąlygomis. Pareiškėjas atlieka bausmę kalėjimo sąlygomis todėl manė esąs diskriminuojamas nurodytų asmenų atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, ilgalaikių pasimatymų nebuvimas padarė žalos pareiškėjo ir sutuoktinės fizinei bei psichinei sveikatai, šeimos santykiams, pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, sukrėtimą, depresiją, sutriko pareiškėjo miegas, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, nurodė šiuos argumentus:

3.1. Prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeidimų, padarytų laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2018 m. liepos 17 d.

3.2. Pasimatymai iš anksto buvo registruojami atsižvelgiant į registracijos dieną esamas laisvas pasimatymų patalpose vietas. Pasimatymų biuro darbuotojas asmenis trumpalaikiams ir ilgalaikiams pasimatymams, priklausomai nuo jo rūšies, registruodavo išankstinio registravimo žurnaluose. Asmenys, pageidaujantys pasimatyti su suimtuoju ar nuteistuoju be fizinio kontakto, buvo registruojami Trumpalaikių pasimatymų išankstinio registravimo žurnale. Nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, BVK nenumatė galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų. Nuteistiesiems trumpalaikis pasimatymas be pataisos įstaigos atstovo leidžiamas iki trijų valandų. Pareiškėjas Vilniaus PN (buvusioje buveinėje (duomenys neskelbtini)) atliko bausmę kalėjime, kalėjimo režimo sąlygomis ir buvo priskirtas paprastajai grupei, todėl jam priklausė tik trumpalaikiai pasimatymai. Nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. Vilniaus PN ((duomenys neskelbtini)) buvo įrengtos ilgalaikių pasimatymų patalpos, kuriose buvo įrengti 3 ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai.

3.3. Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, konstatavęs, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. liepos 17 d.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo metu buvo nuteistasis, Lukiškių TI-K buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis. Teismas nurodė, kad sprendžiant kilusį ginčą turi būti įvertintos aplinkybės, kurios iliustruoja pareiškėjo šeimyninį (ar jį faktiškai atitinkantį), glaudų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme vertingą bei saugotiną ryšį su žmona, taip pat ir tai, ar nėra pakankamas minėtu asmeniu bendravimas trumpalaikių pasimatymų forma. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų dėl teismo sprendimo motyvavimo, kadangi: 1) neįvertino buvusio šeimyninio ryšio tarp pareiškėjo ir jo žmonos, ar jie ginčo laikotarpiu buvo susituokę; 2) byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas ir jo žmona turi vaikų; 3) teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas prašė suteikti trumpalaikius pasimatymus ir ar jie buvo suteikti, ar jis turėjo galimybę bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt.; 4) ar dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo kreipėsi tik vieną kartą (2018 m. kovo 5 d.). Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, tinkamai nenustatė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su A. K.. Kaip teismo posėdyje nurodė pareiškėjas, tai buvo antroji jo santuoka. Pareiškėjas 2018 m. kovo 7 d. raštu Nr. 3R-885 „Dėl ilgalaikių pasimatymų“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija), prašydamas paaiškinti, ar jis turi galimybę gauti ilgalaikį pasimatymą su žmona; jei taip – prašė nurodyti kur jis gali kreiptis, o jei ne – prašė paaiškinti, kokiu pagrindu. Teisingumo ministerija persiuntė pareiškėjo raštą pagal kompetenciją nagrinėti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris, savo ruožtu, pareiškėjo raštą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Lukiškių TI-K direktoriui. Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 96-1523 „Dėl ilgalaikio pasimatymo“ informavo pareiškėją, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, BVK nenumato galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų. Nurodė, kad nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę kalėjimuose ir yra priskirti paprastajai grupei, BVK numato iki 3 val. trukmės trumpalaikio pasimatymo galimybę be įstaigos atstovo su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, ilgalaikis (vienos paros) pasimatymas pareiškėjui nebus suteiktas. Duomenų apie tai, kad šis Kalėjimų departamento raštas būtų skųstas teismui, byloje nėra.

8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2016 m. birželio 20 d., todėl taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir nagrinėjo laikotarpį nuo 2016 m. birželio 20 d. (skundo išsiuntimo teismui data) iki 2018 m. liepos 17 d. (skunde pareiškėjas šią datą įvardijo kaip ginčo laikotarpio pabaigą).

9. Teismas, aptaręs bylai aktualų teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimo režimo sąlygomis, BVK neįtvirtino teisės gauti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu, todėl šiuo aspektu tiesiogiai taikytina Konvencija. Teismas, remdamasis Konvencijos 8 straipsniu, pažymėjo, kad atsisakymas nuteistajam asmeniui, kuriam taikomas kalėjimo režimas, suteikti ilgalaikį pasimatymą, negali būti pateisinamas su kalinimu neatsiejamais apribojimais ir pažeidžia jo teisę į šeimos gyvenimą bei teisę palaikyti santykius su artimaisiais. Tačiau taip pat pažymėjo, kad BVK 94 straipsnyje įtvirtinta specialioji nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra pareikštinio pobūdžio teisė. Taigi, nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti.

10. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. (duomenys neskelbtini) su antrąja sutuoktine susituokęs nebuvo. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad sutuoktinė nuo 2013 m. (tikslios datos nurodyti negalėjo) iki 2019 m. sausio 31 d. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), taigi jis taip pat nebuvo jos partneris ar sugyventinis ir vaikų su ja neturėjo, todėl teisę į ilgalaikius pasimatymus su ja įgijo po santuokos sudarymo. Pareiškėjas patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. (duomenys neskelbtini) (po santuokos sudarymo) iki 2018 m. liepos 17 d. (pareiškėjo skunde nurodytas laikotarpis) dėl ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine, kuris jam nebuvo suteiktas, kreipėsi tik vieną kartą, o kitų prašymų neteikė, remdamasis savo subjektyvia nuomone apie, jo vertinimu, galimą tokių prašymų netenkinimą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 7 d. kreipėsi dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, taigi išreiškė valią gauti ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, o atsakovo atstovas atsisakė tokį pasimatymą suteikti, remdamasis nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, pagal kurį nuteistųjų, laikomų kalėjimo režimo sąlygomis, teisė į ilgalaikį pasimatymą neįtvirtinta. Teismo vertinimu, nors nacionalinis reglamentavimas pareiškėjo teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine neįtvirtino, toks atsisakymas suteikti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą negalėjo būti suderinamas su Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine ir tai yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra duomenų, kad ilgalaikio pasimatymo nesuteikimas turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai, tačiau tai sudarė prielaidas patirti jo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

12. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėjo, kad byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad vienkartinis ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine nesuteikimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas (30 000 Eur). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas su artimaisiais turėjo galimybę bendrauti laiškais ir ja aktyviai naudojosi. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nepertraukiamai iš sutuoktinės gavo 170, o sutuoktinei išsiuntė 137 laiškus. Taip pat susirašinėjo ir su savo motina bei broliu, kitais asmenimis, kas rodo, jog pareiškėjo galimybės palaikyti socialinius ryšius nebuvo visiškai apribotos. Kaip teismo posėdžio metu nurodė ir pats pareiškėjas, pretenzijų dėl telefoninių skambučių ribojimo neturi, nes gaudavo ne tik jam priklausančius, bet ir vieną papildomą skambutį. Be to, pareiškėjui 2018 m. balandžio 20 d. Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu Nr. 102-54 „Dėl papildomo pasimatymo suteikimo nuteistajam socialiniams ryšiams palaikyti“ buvo suteiktas trumpalaikis 3 val. pasimatymas socialiniams ryšiams su motina ir broliu palaikyti. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taigi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo atstovo priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjo skundą bei priteisiant jam 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas nesutinka, kad jis dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi tik vieną kartą, kadangi dėl šių aplinkybių jis kreipėsi į teismą 2012 m., tačiau tuomet teismas pripažino, kad pareiškėjui ilgalaikiai pasimatymai nepriklauso. Todėl jis daugiau į įstaigos administraciją nesikreipė, nes iš anksto žinojo tokių kreipimusi rezultatą.

14.2. Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, kadangi jam trūksta teisinių žinių.

14.3. Teismas nurodo, kad pareiškėjas aktyviai naudojosi BVK įtvirtintomis ryšių su šeima formomis, tačiau iki 2018 m. liepos 17 d. įstatyme nebuvo įtvirtinti jokie kontaktiniai pasimatymai.

14.4. Teismas buvo šališkas, kadangi neleido pareiškėjui pasisakyti, kadangi pareiškėjui, bandant pasisakyti dėl teismo praktikos, buvo neleista to padaryti, pareiškėjas dėl to buvo priblokštas.

15. Atsakovo Atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka bei nurodo šiuos atsiliepimo argumentus:

15.1. Nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, BVK nenumatė galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų. Nuteistajam, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę kalėjime ir priskirtam paprastajai grupei buvo numatyta teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Taigi, pareiškėjui priklausė tik trumpalaikiai pasimatymai.

15.2. Kadangi pirmosios instancijos teismas savo sprendime daro išvadą, kad Vilniaus PN, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Konvencijos 8 straipsnį, Vilniaus PN iškyla būtinybė įrodyti, jog jis vadovavosi atsakingo valdymo (gero administravimo) principu bei siekė sudaryti sąlygas pareiškėjui įgyvendinti jo teises. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo/nesuteikimo pareiškėjų skundai yra atmetami kaip nepagrįsti, realiai nenustačius nepagrįstų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų veikimo (neveikimo).

15.3. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju įstaiga nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus sus sutuoktine laikotarpiu 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. liepos 17 d., neatsižvelgė į tai, kad tokio ilgalaikio pasimatymo (kai asmuo atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę) tvarkos Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys bausmių vykdymą, nenustato. Tuo Vilniaus apygardos administracinis teismas faktiškai sukuria naują materialinę teisės normą pareiškėjo atžvilgiu, iš esmės atlikdamas įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijas. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad neabejoja dėl neturtinės žalos atsiradimo, tačiau tokios savo pozicijos nemotyvuoja, atsižvelgiant į valstybės civilinės atsakomybės nustatymo ir neturtinės žalos atlyginimo kriterijus.

15.4. Pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Vadovaujantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Ši teisės norma yra galiojanti, nėra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Vilniaus PN neturėjo teisinio pagrindo šia teisės norma nesivadovauti bei savavališkai keisti šį teisinį reglamentavimą.

15.5. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina išsiaiškinti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Nenustačius žalos padarymo fakto, civiliniai teisinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jam padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė tariamai padaryta žala.

15.6. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje taip pat pateikė atsakovo atstovas Vilniaus PN, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia, iš esmės, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateiktais argumentais, papildomai pažymint:

16.1. Pareiškėjui priklausė tik trumpalaikiai pasimatymai, todėl Vilniaus PN nepažeidė teisės aktų reikalavimų ar pareiškėjo teisių. Atitinkamai nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjui negalėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

16.2. Pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

16.3. Be to, tam tikras suimtųjų ir (ar) nuteistųjų laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus PN) administracijos veiksmų nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine pažeidimą ir priteisė jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat daliai pareiškėjo skundo reikalavimų ieškinio senatį. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo sprendimu taikyti ieškinio senatį daliai jo reikalavimo. Nurodo, kad teismas buvo šališkas ir netinkamai vertino nustatytas aplinkybes. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos.

20. BVK (ginčui aktualios redakcijos) 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trejų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros; pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. BVK 85 straipsnyje, kuriame įtvirtintos paprastajai grupei priskirtų kalėjime laikomų nuteistųjų teisės, be kitų, numatyta teisė gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius (2 p.), gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų (3 p.), du kartus per savaitę paskambinti telefonu (5 p.). Taigi, BVK nėra numatyta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė turėti ilgalaikius pasimatymus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo.

21. Nagrinėjamu atveju nustatytos ir pareiškėjo neginčijamos šios reikšmingos bylos aplinkybės: (i) pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo kalėjime, kalėjimo režimo sąlygomis ir buvo priskirtas paprastai grupei, t. y. pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2018 m. liepos 17 d.) turėjo nuteistojo statusą; (ii) 2016 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas ir A. K. sudarė santuoką (santuokos sudarymo įrašas, 1 t., b. l. 168); (iii) pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikė raštą (įstaigoje gautas 2018 m. kovo 7 d.), prašydamas išaiškinti, ar jam yra galimybė gauti ilgalaikį pasimatymą su žmona (1 t., b. l. 35); (iv) gavęs persiųstą pareiškėjo kreipimąsi, Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 96-1523 (1 t., b. l. 30) nurodė, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, BVK nenumato galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų, todėl ilgalaikis (vienos paros) pasimatymas pareiškėjui suteiktas nebus.

22. Pirmiausiai pažymėtina, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartyje Nr. TA-397-822/2021 (žr. šios nutarties 5 p.), sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai užtikrinta pasimatymų teisė, turi būti vertinamos (individualios) faktinės aplinkybės, su kurių buvimu EŽTT siejo pažeidimo buvimą byloje Khoroshenko prieš Rusiją – ar buvo galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, ar pasimatymus stebėjo įstaigos darbuotojai, kaip dažnai galėdavo vykti pasimatymai pagal esamą teisinį reguliavimą, kiek laiko galėdavo trukti pasimatymai, ar buvo ribojamas susitinkančių asmenų skaičius, ar turėjo galimybę pareiškėjas bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt. Tik išaiškinus šias aplinkybes, galima spręsti, ar pareiškėjo privataus gyvenimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2573-662/2019). Pabrėžtina, kad sprendžiant kilusį ginčą turi būti įvertintos aplinkybės, kurios iliustruoja pareiškėjo šeimyninį (ar jį faktiškai atitinkantį), glaudų ir Konvencijos 8 straipsnio prasme vertingą bei saugotiną ryšį su žmona, taip pat ir tai, ar nėra pakankamas su minėtu asmeniu bendravimas trumpalaikių pasimatymų forma.

23. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju teisėtai rėmėsi Konvencijos 8 straipsniu ir jame garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą ir EŽTT praktika, bei pagrįstai konstatavo, kad nors nacionalinis reglamentavimas pareiškėjo, kuris ginčo metu buvo nuteistasis, teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo žmona neįtvirtino, atsisakymas suteikti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą negalėjo būti suderinamas su Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis, todėl Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus PN) nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine.

24. Taigi nustačius, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis (nesuteikiant teisės į ilgalaikius pasimatymus), pripažintina, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

25. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

26. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

27. Sprendžiant dėl pareiškėjo prašomos neturtinės žalos atlyginimo – 30 000 Eur, pažymėtina, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų ribojamos priemonės, kurių pagalba jis taip pat galėjo palaikyti ryšį su šeima – iš „Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelės“ (1 t., b. l. 101–104) matyti, kad pareiškėjas turėjo galimybę susirašinėti su kitais asmenimis, šią aplinkybę jis taip pat patvirtino teismo posėdžio metu, taip pat atsakovo atstovas nurodė, o pareiškėjas nepaneigė, kad pareiškėjas turėjo teisę skambinti telefonu, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota galimybė gauti trumpalaikius pasimatymus. Pareiškėjas taip pat pagrįstais argumentais neįrodė patirtų nepatogumų intensyvumo, nepagrindė, kad jo prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga jo patirtiems išgyvenimams, byloje nebuvo konstatuota, kad žymiai pablogėjo jo ir sutuoktinės santykiai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui neturtinė žala, patirta laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d iki 2018 m. liepos 17 d., turi būti atlyginta pinigais, tačiau, teismo įsitikinimu, priteistina suma turi būti padidinta iki 500 Eur. Ši suma, teismo manymu, yra pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

28. Pareiškėjas teigia, kad daliai jo reikalavimo nepagrįstai buvo taikyta ieškinio senatis. Prašymo atnaujinti praleistą terminą nereiškė, nes neturi pakankamai teisinių žinių.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020 ir kt.).

30. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ex officio nagrinėjo ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą ir pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra (nebuvo) pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą: pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, kad buvo apribotos pareiškėjo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teikti skundus ar prašymus, todėl atmestini argumentai dėl to, kad jam truko teisinių žinių. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.). Aplinkybė, kad kitoje byloje pareiškėjas teikė skundą dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšminga, kadangi duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęs jo netenkinusį sprendimą, nėra.

32. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo apribota galimybė pasisakyti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020).

33. Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, konstatuoja, kad aptariami pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti, o nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo leidžiama pasisakyti, jis nebuvo pertraukiamas, iš teismo posėdžio garso įrašo spręstina, kad pareiškėjas nesutiko su tuo, kad teismas nevertino 2012 m. Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos, tačiau teismas išaiškino, kad jis negali vertinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

34. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas: pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o atsakovo Lietuvos valstybės – atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan