2022-04-13 Nr. AB-8640-3-61-3-04906-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2022-04-13 Nr. AB-8640-3-61-3-04906-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas K. S. K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21S38851 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6K-2140 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Full text
Administracinė byla Nr. eA-2050-781/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04906-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. 1. Pareiškėjas K. S. K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21S38851 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6K-2140 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis) apsauga. Dėl šių priežasčių pareiškėjas pagrįstai bijo persekiojimo ir negali sugrįžti į savo kilmės šalį. Pareiškėjas vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateiktais duomenimis ir teigė, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, jog, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPBB nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes, tarp kurių (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, todėl atsakovas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką.
3. Pareiškėjas teigė nurodęs realias aplinkybes ir pagrindęs savo prašymą, todėl nėra jokio pagrindo juo netikėti ir pareiškėjo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Informaciją apie (duomenys neskelbtini), smurtą ir karinius veiksmus jo kilmės šalyje iš esmės patvirtina atsakovo tyrimo duomenys, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjas akcentavo, jog jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus dėl papildomos apsaugos.
4. Nesutikdamas su atsakovo sprendimais, pareiškėjas nurodė, jog turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas Komisijoje.
5. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę ir teigė, jog jam nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Pareiškėjas nurodė bendradarbiavęs su institucijomis prieglobsčio prašymo motyvams nustatyti, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, byloje nepateikta duomenų apie jo padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jis atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjas savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Pareiškėjas nurodė, kad nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie pagrįstų, jog pareiškėjas gali pasislėpti.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad atmestas pareiškėjo prieglobsčio prašymas negali būti savaime pakankama aplinkybė taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Pareiškėjas akcentavo, jog Migracijos departamentas tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.
7. Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad palaiko per apklausą duotus paaiškinimus. Pareiškėjas teigė, jog pripažįsta klaidą dėl to, kad neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, bet iš karto atvykęs į Lietuvą pateikė pareigūnui savo ir sesers asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir paprašė prieglobsčio. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad, (duomenys neskelbtini).
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvos Respubliką nulėmė tai, jog jam asmeniškai sunku gyventi kilmės valstybėje, sunku mokytis, dirbti, (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami. (duomenys neskelbtini). Todėl nei pareiškėjo paaiškinimas, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponavo prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, nebuvo rasta informacijos apie tai, kad šiuo metu kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją ir aplinkybių visumą, atsakovas nustatė, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo baimę patirti diskriminaciją kilmės valstybėje ir jo baimė vertinta kaip hipotetinio pobūdžio ir nelaikyta visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas.
10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo vertinamos ir papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, atsakovas vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, atsakovas nenustatė, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
11. Nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas tyrimo metu neatsižvelgė į jo nurodytas grėsmes ir nepagrįstai netaikė „slankiojančios skalės“ testo, atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu buvo vertinamos pareiškėjo individualios aplinkybės, dėl kurių jam potencialiai gresia pavojus. Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nelaikyta individualiu riziką didinančiu veiksniu (tą patvirtino ir pats pareiškėjas, nurodęs, kad jam niekas nėra grasinęs). Pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, kuris visą gyvenimą praleido kilmės valstybėje, todėl yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, jis nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas negebėjo identifikuoti individualių persekiojimo dėl (duomenys neskelbtini) atvejų, o nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo paaiškinimo, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė.
12. Atsakovas nurodė, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.
13. Atsakovas nurodė, jog pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktą, žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, o šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, jų neįvardijo ir pareiškėjas.
14. Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo atstovė akcentavo, jog pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad kilmės valstybėje jam buvo sunku dirbti, mokytis, kaip pagrindinę išvykimo priežastį nurodė tai, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovė pažymėjo, jog pareiškėjas teigė, kad kilmės valstybėje jam niekas negrasino, o kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė.
II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo K. S. K. K. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir išdėstė juos taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
16. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
16.1. (duomenys neskelbtini).
16.2. (duomenys neskelbtini).
16.3. (duomenys neskelbtini).
16.4. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimą surinktos kilmės valstybės kontekste, Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
16.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, nustatyta ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka su skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti Sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užtikrinti asmenišką jo dalyvavimą skundo nagrinėjimo procedūroje. Komisija pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu ir Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą.
17. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Tvarkos aprašo 99 punktu ir, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.
18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo istorija (duomenys neskelbtini) nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Kaip pripažino pats pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas teigė, kad šioms aplinkybėms pagrįsti turi nuotraukas ir medicininius duomenis, tačiau jų atsakovui ir teismui iki bylos nagrinėjimo pradžios, nepateikė. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, jog negalėjo anksčiau pateikti duomenų, kuriais grindžia aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini), nes keturis mėnesius neturėjo mobiliojo telefono, pažymėjo, kad pareiškėjas buvo sulaikytas 2021 m. liepos mėnesį, prašymą suteikti prieglobstį pateikė 2021 m. rugpjūčio mėnesį, jo apklausa vyko 2021 m. lapkričio mėnesį. Sprendimas, kuriuo netenkintas jo prašymas, priimtas 2021 m. lapkričio 10 d., Komisijos sprendimas priimtas 2021 m. gruodžio 9 d., pareiškėjo skundas teisme išnagrinėtas 2022 m. vasario 22 d., t. y. nuo pareiškėjo atvykimo į Lietuvą iki skundo išnagrinėjimo teisme praėjo apie šeši mėnesiai. Nuo Sprendimo priėmimo pareiškėjui teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, jo interesus tiek Komisijoje, tiek teisme atstovavo advokatas. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas savarankiškai ir / ar padedamas atstovo, turėjo pakankamai laiko (šešis mėnesius) pateikti pageidaujamus duomenis (nuotraukas ir pan.), tačiau to nepadarė. Teismas pažymėjo, jog abejonių dėl pareiškėjo paaiškinimo patikimumo kilo ir dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė detalių, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo paaiškinimą vertino kaip nepagrindžiantį baimės būti persekiojamam.
19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo Migracijos departamente apklausos ir teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, sprendė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra nulemtos asmeninio pobūdžio aplinkybių, t. y. siekio susikurti geresnes gyvenimo sąlygas Europos Sąjungos valstybėje, o ne apsaugos nuo gresiančio persekiojimo ieškojimas. Pareiškėjas prašyme sutekti prieglobstį taip pat nurodė, jog kilmės valstybėje sunku mokytis, įsidarbinti, todėl jis nori įsikurti saugioje Europos valstybėje. Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus, atsakovui nurodė, jog pats asmeniškai nėra susilaukęs grasinimų ar kokių nors diskriminacinių veiksmų dėl (duomenys neskelbtini), o teismo posėdyje paaiškino, kad grėsmė jam kyla (duomenys neskelbtini), taip pat šeimos nariui. Teismas šias aplinkybes vertino kaip bendro pobūdžio informaciją apie kilmės valstybę, nepagrindžiančią, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
20. Dėl pareiškėjo priklausymo (duomenys neskelbtini), kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, teismas vertino byloje esančius duomenis, nurodė, jog Migracijos departamentas rėmėsi EPPB gairėmis, byloje nėra, o ir pareiškėjas nenurodė duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie lemtų poreikį koreguoti EPPB vertinimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovo surinktų duomenų analizė patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) gubernija nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, galinčiu padidinti persekiojimo tikimybę. Todėl teismas priėjo išvadą, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės šalies priežastys apie (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Pareiškėjas nei Migracijos departamente apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė duomenų, jog kilmės valstybėje asmeniškai patyrė veiksmus, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu.
21. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo, kaip žmogaus, teisėms ir pagrindinėms laisvėms kilmės valstybėje kils pavojus. Taip pat byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra nustatyta, jog pareiškėjo kilmės valstybėje ir konkrečiai jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl sprendė, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikiama papildoma apsauga.
22. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir atmetė pareiškėjo skundo teiginius, jog jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio.
23. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atvykimu, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
24. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui penkerius metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Teismas šį draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip neproporcingą padarytam teisės pažeidimui. Teismas sprendė, jog pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas. Kadangi teismas sumažino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas šį laikotarpį taip pat sumažino iki dviejų metų. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.
III. 25. Pareiškėjas K. S. K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjo paaiškinimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl priėjo prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.
27. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini), todėl yra persekiojamas ir jaučiasi nesaugus. Pareiškėjas pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) gali būti prilyginami kankinimui ir nepagarba žmogaus orumui, žiauriam elgesiui, bei lemti papildomos apsaugos suteikimo poreikį. Kadangi pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresia reali individuali grėsmė gyvybei.
28. Pareiškėjas teigia, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini).
29. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita, kurioje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, apibendrinta informacija yra iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi, vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Pareiškėjas teigia, jog negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į kilmės šalį, tiek bijodamas ten vykstančių karo veiksmų, tiek (duomenys neskelbtini).
30. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 32. Pareiškėjas K. S. K. K. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.
33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.
34. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu pareiškėjui užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 22 d. posėdyje, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.
V. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui K. S. K. K. prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.
38. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
39. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.
40. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
41. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).
43. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
44. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).
45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga, pagrįstai bijo persekiojimo ir negali sugrįžti į kilmės šalį.
46. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo, (duomenys neskelbtini), padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo prie pagrįstų išvadų, jog nei pareiškėjo paaiškinimas, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Vien priklausymas (duomenys neskelbtini) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, jokių argumentų, susijusių su visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam, nepateikė, priešingai, apklausos metu nurodė, kad asmeniškai jam niekas nėra grasinęs. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas plačiai aptaria (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje, tačiau ši informacija vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinanti konkrečiai pareiškėjui tariamai gresiančio pavojaus. Pareiškėjas prieglobsčio procedūros metu neidentifikavo jokių jo individualaus persekiojimo dėl religinės priklausomybės atvejų, tokio pobūdžio argumentų nėra ir apeliaciniame skunde. Byloje nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta.
48. Nėra jokio pagrindo kitaip nei Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl nepagrįstos pareiškėjo baimės grįžti į kilmės valstybę. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) gubernija. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, remdamasis EPPB duomenimis, nurodo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau šie argumentai nepaneigia atsakovo tyrimo metu, be kita ko, remiantis EPPB 2021 m. sausį parengtomis gairėmis, nustatytų aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiško smurto lygis yra gana aukštas, tačiau nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas tyrimo metu nenustatė duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus tiek kilmės valstybėje, tiek (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kurie nulemtų poreikį koreguoti EPPB vertinimą, tokio poreikio nesuponuoja ir bendro pobūdžio, neindividualizuoti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su (duomenys neskelbtini). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) gubernija) pagrįstai nevertinta kaip individualus riziką didinantis faktorius, padidinantis pareiškėjo persekiojimo tikimybę.
49. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors tam, jog tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie kilmės valstybę, tai savaime nereiškia Migracijos departamento pareigos informaciją rinkti visais pareiškėjo norimais aspektais. Nors šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Kaip minėta, ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas turi surinkti ne tik bendrą informaciją apie kilmės valstybę, bet ir informaciją, pagrindžiančią individualias aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.
51. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.
52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. S. K. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė
Milda Vainienė
Jūratė Varanauskaitė