2019-10-09 Nr. AB-19415-3-63-3-00481-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3868-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00481-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų̨ 2019 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, patikslintą prašymą̨ atsakovams A. B., L. Š., K. Š., L. Š. dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) (toliau – pareiškėjas), kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama: 1) iš E. Š. paveldėtojų: L. Š., K. Š., L. Š. solidariai priteisti pareiškėjo naudai 300 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovo A. B. priteisti pareiškėjo naudai 300 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas pareiškime dėl žalos atlyginimo nurodė, kad:

2.1. Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 2205 papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-1600) ir šio įsakymo priedo „Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos Laukuvos kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ 15 punktu buvo patvirtintos T. N. suformuotų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 2,53 ha bei Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1,75 ha, ribos, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-710) ir šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktu T. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 2,53 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Šilalės rajone, bei 1,75 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Šilalės rajone. Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 87-13155 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. N.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 87-13155) T. N. neatlygintinai nuosavybėn perduoti lygiaverčiai turėtajam 2,48 ha žemės sklypas ir 1,80 ha miško sklypas (toliau – ir žemės sklypai) (duomenys neskelbtini), Šilalės rajone. Nustatyta, kad T. N. 2004 m. suprojektuoti 1,75 ha ir 2.53 ha žemės sklypai ir perduoti jam nuosavybėn neatlygintinai, pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) yra saugomoje teritorijoje, t. y. žemės sklypai yra Varnių regioninio parko dalis. Tačiau, T. N. ir jo sutuoktinės deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) Šilalės r., ir T. N. vardu šiuo adresu įregistruoti jam nuosavybės teise priklausantys pastatai.

2.2. Klaipėdos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. N. į 1,75 ha dydžio žemės sklypą teisėtumo. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą administracinėje byloje Nr. I-221-583/2011 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu jį patenkino. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-198/2012 panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį dėl įsakymų panaikinimo ir šioje dalyje bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, pakartotitinai išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. 1-306/609/2012, 2012 m. birželio 29 d. sprendime konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises T. N., buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, t. y. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis ir 9 dalies 9 punktas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas panaikino Įsakymo Nr. V-1600 dalį – įsakymo priedo „Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos Laukuvos kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles” 15 punktą ir Įsakymo Nr. V-710 dalį bei šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritarė ir atmetė T. N. apeliacinį skundą (LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-131/2013).

2.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), išnagrinėjęs T. N. skundą dėl žalos atlyginimo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9660-142/2014 (toliau – ir VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas) iš dalies jį tenkino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisė T. N. naudai 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1735-438/2015 (toliau – ir LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartis) paliko galioti VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą, kuriam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, T. N. naudai priteistas 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, teismų sprendimais buvo panaikinti šie administraciniai aktai: Įsakymas Nr. V-1600, Įsakymas Nr. V-710 ir Sprendimas Nr. 87-13155.

2.4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi teisę į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, materialinės valstybės tarnautojo atsakomybės kilimui būtina nustatyti tam tikras sąlygas, t. y. tarnautojo veikos neteisėtumą, tarnautojo kaltę, dėl neteisėtų veiksmų atsiradusią tiesioginę materialinę žalą ir priežastinį ryšį tarp tarnautojo neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo.

2.5. Įvertinus Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, nustatyta, kad nors žemės sklypas buvo Varnių regioninio parko teritorijoje, t. y. planuose nurodyta, kad žemės sklypas pateko į nacionalinio ir regioninio parko bei geomorfologinio draustinio teritorijas, tačiau priimti sprendimai ir žemės sklypų planai nebuvo derinami su Varnių regioninio parko direkcija ar Valstybine saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kaip tai numato Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo”, ir Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje”, nuostatos. Atsakovai neatliko savo pareigos ir nepatikrino, ar T. N. atitiko teisės aktų reikalavimus, ar jam galėjo būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas jo pageidaujamojoje teritorijoje. LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartimi konstatuotas valstybei žalos padarymo faktas. Be to, tarp kilusios žalos ir nurodytos neteisėtos veikos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. jei atsakovai nebūtų pažeidę imperatyvių teisės normų rengdami, vizuodami ir pasirašydami teismų panaikintus įsakymus bei sprendimą, laiku būtų patikrinę T. N. gyvenamąją vietą, nebūtų neteisėtai perduoda privačion nuosavybėn valstybinė žemė, T. N. nebūtų vykdęs investicijų į žemės sklypus ir nebūtų patyręs dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, kurie tęsėsi nuo 2011 m.

2.6. Atsakovai S. D., J. K., S. B., J. J., R. B., R. U., D. G. ir A. M. sumokėjo į NŽT atsiskaitomąją sąskaitą po 300 Eur, todėl NŽT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pateikė teismui atsisakymą nuo pareiškimo reikalavimų atsakovų atžvilgiu.

2.7. E. Š. yra miręs, o jo paveldėtojai yra L. Š., L. Š. ir K. Š., todėl NŽT turi regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš mirusio žalą padariusio valstybės tarnautojo E. Š. turto paveldėtojų, t. y. L. Š., L. Š. ir K. Š.

3. Atsakovė L. Š. atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, patikslintą pareiškimą tenkinti. Atsakovė taip pat nurodė, kad neprieštarauja, jog solidariai iš atsakovų K. ir L. Š. būtų priteista likusi neapmokėta reikalaujamos žalos dalis (200 Eur) pareiškėjo naudai bei neprieštarauja, jog iš atsakovo A. B. būtų priteista 300 Eur žala. Atsakovė informavo, kad atsiliepimo pateikimo teismui dieną yra atlyginusi Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, 100 Eur dydžio žalą. Taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas patikslintu pareiškimu prašo solidariai priteisti iš atsakovės L. Š., K. ir L. Š. 300 Eur, mano, kad kiekvienam priskirtina pareiga atlyginti 100 Eur dydžio žalą. Taip pat, atsižvelgdama į tai, kad visi atsakovai yra dirbantys ir turintys turto, vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo principais, mano, kad likusią žalos dalį turėtų atlyginti K. ir L. Š. po 100 Eur, o A. B. turėtų atlyginti 300 Eur.

4. Atsakovai K. ir L. Š. atsiliepime į pareiškėjo patikslintą pareiškimą nurodė, kad su patikslintu pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Šie atsakovai teigė, kad paveldėjimo teisę įgijo 2009 m. gegužės 7 d. pagal notarinio registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini). Jie nurodė, kad pateiktas patikslintas pareiškimas dėl žalos atlyginimo atmestinas, kadangi yra praleistas terminas, numatytas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje, šio termino nebuvo prašoma atnaujinti. Be to, praleistas 3 metų naikinamasis terminas.

5. Atsakovas A. B. atsiliepime į pareiškėjo patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:

5.1. Jo pareigybės aprašyme nebuvo nurodytos funkcijos vizuoti Tauragės apskrities viršininko priimamų įsakymų, sprendimų bei rengiamų dokumentų projektus. Tauragės apskrities viršininkas buvo jam pavedęs kuruoti Tauragės apskrities viršininko administracijos veiklą žemėtvarkos srityje. Atsakovas A. B., kaip kuratorius, prižiūrėjo, jog žemėtvarkos srityje parengtuose Tauragės apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų projektuose būtų visų darbuotojų, kurių pareigybių aprašymuose buvo nurodyta funkcija pagal savo kompetenciją vizuoti parengtus Tauragės apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų projektus, vizos. Jis tik susipažino su Įsakymo Nr. V-710 projektu ir jį pasirašė kaip kuratorius.

5.2. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog Įsakymu Nr. V-1600 patvirtinus Šilalės rajono Laukuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumą ir jame suprojektuotą T. N. 1,75 ha žemės sklypą, minėtas sklypas pateko į regioninio parko teritoriją. Vykdydamas Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo funkcijas, atsakovas neprivalėjo užtikrinti Tauragės apskrities viršininko priimamų žemėtvarkos srityje įsakymų ir sprendimų, rengiamų dokumentų ir atliekamų veiksmų teisėtumą bei Tauragės apskrities viršininkui teikiamų įsakymų ir sprendimų bei kitų dokumentų projektų atitikimą Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams. Nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip būtinų sąlygų žalai atsirasti bei materialinei atsakomybei taikyti regreso tvarka. Be to, VAAT priteisė iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą neatsižvelgdamas į protingumo kriterijų, kadangi šis dydis galimai žymiai viršijo 2012 m. buvusią T. N. neteisėtai grąžintos žemės vidutinę rinkos vertę ir tikrąją kainą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, patikslintą pareiškimą atsakovams A. B., L. Š., K. Š., L. Š. tenkino iš dalies. Teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimų atsakovei L. Š., atmetė pareiškėjo patikslinto pareiškimo dalį dėl reikalavimų atsakovams K. ir L. Š. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo A. B. pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, naudai 300 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. birželio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, sumokėjęs priteistą neturtinės žalos atlyginimą, įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę reikalauti žalos atlyginimo iš šią žalą padariusių valstybės tarnautojų. VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės.

8. Dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad E. Š., eidamas Tauragės apskrities viršininko pareigas, ir priimdamas neteisėtus administracinius aktus, o A. B., vizuodamas neteisėtą administracinį aktą, elgėsi neteisėtai, t. y. parengė ir priėmė dokumentus, prieštaraujančius imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 daliai, 9 dalies 9 punktui bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. rugpjūčio 10 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 24, 82 punktams).

9. Nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad apskrities viršininkas ir jo pavaduotojas tinkamai neįvykdė jiems priskirtų pareigų ir teisės aktų reikalavimų, o kiti 8 asmenys, rengę, vizavę ir pasirašę administracinius aktus su pareiškėjo reikalavimu sutiko, bei nenustatęs, kad nagrinėjamu atveju buvo ir kitų aplinkybių neturtinei žalai atsirasti, teismas konstatavo, jog šių asmenų neteisėti veiksmai tiesiogiai prisidėjo prie žalos valstybei kilimo, nes toks neteisėtas veikimas buvo priežastimi, nulėmusia valstybės pareigą atlyginti žalą.

10. Pagal VTĮ 33 straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Byloje nėra ginčo, kad iš žalą padariusių valstybės tarnautojų reikalaujamas žalos atlyginimo dydis viršytų jų 9 vidutinius darbo užmokesčius. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 257 straipsnio 5 dalis numato galimybę atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, sumažinti atlygintinos žalos dydį, jei žala nėra padaroma tyčia, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. CK 6.280 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei, o kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis. Teismas pažymėjo, jog asmenys, rengę, vizavę ir pasirašę administracinius aktus laikomi padariusiais žalą bendrais veiksmais, nes nustatyti (individualizuoti), kuris iš jų turėjo didesnę ar mažesnę pareigą tinkamai veikti bei kurio atsakomybė turėtų būti didesnė ar mažesnė, neįmanoma, t. y. indentifikuoti kiekvieno kaltės laipsnį objektyviai nėra galimybių. Teismas padarė išvadą, kad juos sieja bendri veiksmai dėl padarinių, todėl šie asmenys dėl jų neteisėtų veiksmų kilusią žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 300 Eur (3 000 Eur : 10). Teismas pažymėjo, jog analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 20 d. pareiškimu atsisako nuo patikslinto pareiškimo reikalavimų atsakovės L. Š. atžvilgiu ir prašo administracinę bylą atsakovės L. Š. atžvilgiu, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, nutraukti. Prašymą motyvuoja tuo, kad 2018 m. spalio 30 d. NŽT sąskaitoje gauti atsakovės L. Š. sumokėti pinigai, t. y. 100 Eur. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsisakymas nuo patikslinto prašymo dalies neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtinas ir administracinės bylos dalį dėl reikalavimo atsakovei L. Š., vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, nutraukė.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą šioje byloje kreipėsi 2018 m. gegužės 11 d. ir neginčija aplinkybės, kad per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nepareiškė reikalavimų palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, taip pat nepareiškė teisme ieškinio dėl paveldimo turto. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, neprašė šio termino atnaujinti, be to, akivaizdu, kad nuo palikimo atsiradimo dienos praėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo patikslinto prašymo dalį dėl reikalavimų (įskaitant išvestinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo) atsakovams K. ir L. Š. teismas atmetė.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo patikslintas prašymas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo A. B. pareiškėjo naudai 300 Eur, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, tenkintinas. A. B. atsiliepime nurodyti argumentai, kad jis nesutinka su VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu, kuriuo priteista neturtinė žala T. N., laikytini kaip neturintys reikšmės, kadangi minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, be to, priešingai nei nurodo atsakovas, šiuo sprendimu nustatytas priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis nebuvo siejamas su grąžintos žemės vidutine rinkos verte ar kaina.

14. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl konstatavus sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisus neturtinės žalos atlyginimą, taikytinos ir CK 6.2 straipsnio, 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokios praktikos laikomasi ir LVAT bylose dėl žalos atlyginimo priteisimo (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1049-624/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2545-662/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-855-575/2019). Vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo išvestinį reikalavimą teismas tenkino ir iš atsakovo A. B. priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. birželio 14 d. (patikslinto pareiškimo priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 15. Atsakovas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo sprendimo dalį dėl 300 Eur žalos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. birželio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš atsakovo A. B. panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą pareiškimą atmesti. Atsakovas A. B. apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymas – pagrindinis dokumentas, nustatantis atsakovo funkcijas, į bylą nebuvo pateiktas ir įvertintas (atsakovas Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo kopijos nerado ir negalėjo pateikti). Teismas remiasi vien tik atsakovo parašu, esančiu Įsakymo Nr. V-710 projekte. Atsakovas pabrėžia, kad Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigybės aprašyme nebuvo reikalavimo asmeniui, einančiam šias pareigas, turėti žemėtvarkininko ar teisininko išsilavinimą. Pareigybės aprašyme taip pat nebuvo nustatytos funkcijos ir pareigos vizuoti Tauragės apskrities viršininko priimamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir sprendimų žemėtvarkos srityje ar kitų įsakymų projektus. Teismas, remdamasis aplinkybe, jog atsakovas A. B. pripažino, kad kuravo žemėtvarkos sritį, nepagrįstai parašą administracinio akto projekte laikė viza, o ne susipažinimo žyma. Už Tauragės apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų žemėtvarkos srityje atitikimą teisės aktų reikalavimams buvo atsakingi Tauragės apskrities viršininko administracijos darbuotojai (žemėtvarkininkai) ir teisininkas, kurių pareigybių aprašymuose buvo įtvirtintos funkcijos – vizuoti parengtų Tauragės apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų projektus. Taip pat darbuotojų (žemėtvarkininkų) pareigas nustatė Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 redakcija) patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika. Teismas rėmėsi prielaidomis, netinkamai vertino įrodymus, teismo sprendimo nurodyti teisės aktai neįpareigojo vizuoti Tauragės apskrities viršininko priimamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektų.

15.2. Tauragės apskrities Šilalės rajono Laukuvos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame buvo suprojektuoti žemės sklypai T. N., ir kurie pateko į saugomą teritoriją, parengė UAB „Hidroprojektas“, kuris yra atsakingas už netinkamai parengtą žemėtvarkos projektą ir žala turėjo būti išieškoma būtent iš UAB „Hidroprojektas“.

15.3. Atsakovas A. B., atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo atsakingas už Tauragės apskrities viršininko priimamų įsakymų ir sprendimų žemėtvarkos srityje atitikimą teisės aktų reikalavimams, neteisėtų veiksmų neatliko, sprendžia, kad nėra kaltas dėl padarytos žalos. Vien žemėtvarkos srities kuravimas nėra teisinis pagrindas šiuo atveju taikyti materialinę atsakomybę regreso tvarka.

15.4. VAAT nagrinėjant administracinę bylą pagal T. N. prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, atsakovas A. B. nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu priteista T. N. 3 000 Eur neturtinė žala yra per didelė.

16. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškimo dalį dėl reikalavimų atsakovams K. ir L. Š. ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – NŽT pareiškimą atsakovams K. ir L. Š. tenkinti. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. CK 5.52 straipsnio 1 dalis numato, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu šiuo palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu įpėdinis notarui pateiktame pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodo, kad palikimą pageidauja priimti pagal turto apyrašą, turto apyrašas sudaromas ir įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas nustatoma CK 5.53 ir 5.54 straipsniuose nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai K. ir L. Š. palikimą priėmė pagal turto apyrašą, todėl šie atsakovai už palikėjo E. Š. prievoles atsako solidariai ir visu savo turtu (CK 5.52 str. 1 d.).

16.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad yra visos būtinos sąlygos E. Š. atsakomybei atsirasti, todėl jam atsirado pareiga atlyginti žalą valstybei. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri atsiranda asmeniui įvykdžius prievolę už atsakingą už žalą asmenį. Reikalavimo teisę į žalą padariusius asmenis, įskaitant E. Š., NŽT įgijo tik gavusi iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 20 d. raštą Nr. (1.81.)7R-8077, kuriuo informavo NŽT, kad vykdydama LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartį išmokėjo T. N. 2015 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymu 3 000 Eur. Anksčiau NŽT neturėjo teisės pareikšti pretenzijas atsakovams.

16.3. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Šiuo atveju žala valstybei atsirado tik tada, kai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, vykdydama LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartį, 2015 m. spalio 7 d. išmokėjo T. N. 3 000 Eur, todėl žalos atsiradimo diena yra 2015 m. spalio 7 d., t. y. nuo 2015 m. spalio 7 d. Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, turėjo teisę pateikti teismui reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. NŽT prašymą teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 28 d., t. y. nepraleidus teisės aktuose nustatyto ieškinio senaties termino.

16.4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, nes NŽT neturėjo nei galimybių, nei pareigos per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems asmenims, nes žalos atsiradimo diena yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atlikto mokėjimo diena.

17. Atsakovė L. Š. pateikė atsiliepimą į A. B. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinius skundus, kuriame prašo teismo pateiktus apeliacinius skundus vertinti savo nuožiūra.

18. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į A. B. apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, naudai iš atsakovo A. B. priteista 300 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, palikti nepakeistą, o atsakovo A. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į A. B. apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

18.1. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 „Dėl Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 11 d. iki 2006 m. gegužės 28 d.), 31 ir 32 punktuose buvo nustatyti skirtingi reikalavimai, taikomi vizai ir supažindinimo žymai. Analizuojant šiuos reikalavimus bei Įsakymo Nr. V-710 turinį, nekyla abejonių, jog A. B. vizavo Įsakymą Nr. V-710, o ne su juo susipažino, ką pagrįstai konstatavo ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai. Raštvedybos taisyklių, patvirtintų Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 „Dėl Raštvedybos taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 11 d. iki 2005 m. lapkričio 9 d.), 14.1 papunktis numatė, kad tvarkomieji ir jais tvirtinami organizaciniai dokumentai turi būti vizuoti rengėjų, kitų atsakingų darbuotojų, teisės norminių aktų nustatytais atvejais – suderinti su suinteresuotomis įstaigomis. Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog A. B. Įsakymą Nr. V-710 vizavo kaip atsakingas darbuotojas (tarnautojas), o dėl vizuojamo dokumento nepateikdamas jokių pastabų (atskiros nuomonės), tokiu būdu išreiškė savo sutikimą su šiuo dokumentu bei prisidėjo prie jo priėmimo.

18.2. Atsakovo A. B. argumentai, kad vizą Įsakyme Nr. V-710 jis galėjo parašyti be įgaliojimo (atlikdamas jo pareigybei nepriskirtas funkcijas), vertintini kritiškai. Į Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigas A. B. buvo paskirtas nuo 2004 m. gruodžio 29 d., o iš šių pareigų buvo atleistas nuo 2006 m. liepos 26 d. Iki paskyrimo į minėtas pareigas, 2000–2004 m., A. B. buvo Tauragės apskrities viršininku, todėl Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigybei priskirtos funkcijos jam turėjo būti žinomos ir suprantamos. Pažymėtina, kad remiantis Tipinių apskrities viršininko administracijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 401 „Dėl Tipinių apskrities viršininko administracijos nuostatų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. spalio 1 d. iki 2005 m. lapkričio 6 d.), 13.8 papunkčiu bei 15 punktu, per apskrities viršininko pavaduotoją buvo koordinuojama apskrities viršininko administracijos padalinių veikla; apskrities viršininko pavaduotojas (pavaduotojai) taip pat vykdė apskrities viršininko jam (jiems) priskirtas funkcijas, o nesant apskrities viršininko, atliko jo pareigas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, jog jis tik susipažindavo su Tauragės apskrities viršininko administracinių aktų projektais, kelia pagrįstų abejonių.

18.3. Įsakymo Nr. V-1600 priede „Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos Laukuvos kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ nurodyta, jog abiem žemės sklypams (projektiniai Nr. 1215-1 ir 1215-2), kurie suprojektuoti T. N., taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – „XXXIV“ ir „XXXVII“. Šie žymėjimai reiškia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, atitinkamus skyrius: „XXXIV. Nacionaliniai ir regioniniai parkai“ ir „XXXVII. Geomorfologiniai draustiniai“. Analogiški minėtų žemės sklypų kadastro duomenys (t. y. šiems žemės sklypams taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) nurodyti ir Įsakymo Nr. V-710, kurį vizavo A. B., priede „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“. Taigi, šiuo atveju neabejotina, jog iš nurodytų duomenų žemėtvarkos sritį kuravusiam Tauragės apskrities viršininko pavaduotojui A. B., kuris, kaip jau minėta, anksčiau taip pat ėjo Tauragės apskrities viršininko pareigas, turėjo būti aišku, kad T. N. suprojektuoti žemės sklypai yra saugomose teritorijose.

18.4. Pažymi, jog institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, nėra įpareigota priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į atitinkamą žemės sklypą vien dėl to, kad šis žemės sklypas yra suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte. Turėdama duomenų, jog nuosavybės teisių atkūrimas į tam tikroje teritorijoje esantį žemės sklypą nėra galimas dėl įstatyme įtvirtintų apribojimų, susijusių su šios teritorijos statusu, nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjanti institucija privalo imtis priemonių, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tokį žemės sklypą nebūtų priimtas (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-602-552/2018). Nagrinėjamu atveju, A. B., eidamas Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigas, neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sudarę galimybę užkirsti kelią neteisėtam nuosavybės teisių atkūrimui į T. N. suprojektuotus žemės sklypus. Kaip jau minėta, A. B. vizavo Įsakymą Nr. V-710 dėl jo nepateikdamas jokių pastabų (atskiros nuomonės).

18.5. Apeliaciniame skunde A. B. teigia, kad jis neatliko neteisėtų veiksmų ir kad nėra jo kaltės dėl padarytos žalos, tačiau taip pat akcentuoja, jog jis nebuvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į VAAT išnagrinėtą administracinę bylą Nr. I-9660-142/2014, kurioje buvo sprendžiamas T. N. padarytos žalos atlyginimo klausimas, todėl negalėjo pateikti teismui savo argumentų ir įrodymų. Dėl nurodytų priežasčių, A. B. nuomone, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja vieni kitiems: viena vertus, A. B. nesutinka su tuo, jog vizuodamas Įsakymą Nr. V-710 atliko neteisėtus veiksmus, taip pat teigdamas, kad nėra jo kaltės dėl T. N. padarytos žalos; kita vertus, akcentuoja, jog jis turėjo būti įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į administracinę bylą dėl T. N. padarytos žalos atlyginimo, pastaraisiais teiginiais iš esmės pripažindamas savo neteisėtus veiksmus bei kaltę dėl padarytos žalos, tačiau nesutinka su įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos bei atlygintos neturtinės žalos dydžiu.

18.6. Pareiškėjas pažymi, kad administracinių teismų praktikoje žalą galimai padarę valstybės tarnautojai nėra įtraukiami trečiaisiais suinteresuotais asmenimis bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), kadangi tokiose bylose sprendžiama tik dėl viešosios atsakomybės sąlygų, kurioms esant valstybei kyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tą patvirtina ir CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėtina, jog buvusio valstybės tarnautojo Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo A. B. veikos neteisėtumas bei kaltė, kaip būtinos jo materialinės atsakomybės sąlygos, turėjo būti ir išsamiai buvo įvertintos Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-141-386/2019. Būtent šioje byloje A. B. turėjo teisę ir pareigą pateikti savo argumentus bei įrodymus, kurie paneigtų jam taikytinos materialinės atsakomybės sąlygų buvimą. Vadinasi, minėti apeliacinio skundo argumentai dėl teisės būti išklausytam tariamo pažeidimo taip pat laikytini nepagrįstais.

18.7. Nustačius akivaizdžius A. B., kaip Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo, tarnybinės veiklos trūkumus, turėjusius svarbią reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumui ir lėmusius žalos atsiradimą bei visas materialinės atsakomybės sąlygas, pagrįstai tenkintas pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamo NŽT, atgręžtinis reikalavimas. A. B. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

19. Atsakovai L. ir K. Š. atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Šie atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad:

19.1. Tuo atveju, jeigu terminas būtų atnaujintas, atsakovai dėl pareiškėjo savalaikio neveikimo galėtų patirti neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad yra prašoma priteisti 5 procentų palūkanas, akivaizdu, jog pareiškėjas turėtų galimybę reikalauti didesnių palūkanų. Toks elgesys liudija pareiškėjo gero administravimo principo nesilaikymą bei piktnaudžiavimą procesine padėtimi.

19.2. Atsakovai L. ir K. Š., vadovaudamiesi CK 5.63 straipsniu, nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl termino atnaujinimo ir nuo palikimo atsiradimo dienos yra praėję daugiau kaip trys metai. Taip pat įvertinus priimtą teismo sprendimą matyti, kad buvo išsamiai vertintos visos bylos faktinės aplinkybės, o pareiškėjo nesutikimas su teismo sprendimu nedaro jo neteisėtu ir negaliojančiu. Atsakovai mano, kad teismo sprendime buvo išanalizuotos visos situacijai aktualios ir reikšmingos aplinkybės.

19.3. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl paveldėjimo teisės, tačiau atsakovai pažymi, kad paveldėjimo teisė nėra šio ginčo dalis. Apeliacinio skundo turinys, kuriame pateikiami su ginču nesusiję bei su ginčo aplinkybėmis nesusieti argumentai, laikytini pertekliniu informacijos pateikimu, teismo ir atsakovų klaidinimu.

19.4. Atsakovų L. ir K. Š. nuomone, esminis momentas šioje byloje yra tai, kad CK 5.63 straipsnis aiškiai nurodo, kad trejų metų terminas skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos, o ne nuo papildomų aplinkybių. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kodėl terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. spalio 7 d., o ne nuo palikimo atsiradimo dienos pagal CK 5.63 straipsnį. Atsakovų nuomone, terminai skaičiuojami ne nuo papildomų veiksmų, sprendimų atlikimo, o nuo esminio momento – palikimo atsiradimo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką trejų metų terminas yra naikinamojo pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią padarė netinkamai funkcijas vykdydami NŽT valstybės tarnautojai, atlyginimo regreso tvarka.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino iš dalies, be kita ko, atmetė jo dalį dėl reikalavimų atsakovams K. ir L. Š. ir priteisė iš atsakovo A. B. pareiškėjo naudai 300 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas. Pareiškėjas apeliacinį skundą padavė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti jo reikalavimai iš atsakovų K. ir L. Š. priteisti neturtinės žalos dalį ir procesines palūkanas. Apeliacinį skundą padavė ir atsakovas A. B., kuris nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo pareiškėjo naudai priteista 300 Eur neturtinė žala ir 5 procentų dydžio metines palūkanos.

22. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniuose skunduose akcentuojamus aspektus.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria šio teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo ir atsakovo A. B. apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, juos papildo.

25. Atsakovas A. B. apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tuos pačius argumentus, kokie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime. Tikrinamame teismo sprendime (žr. teismo sprendimo 8–9 psl.) pateikti išsamūs motyvai, kuriais remiantis atmesti atsakovo A. B. teiginiai esą jis nevizavo Įsakymo Nr. V-710, o tik susipažino su juo, ir dėl to jis nėra atsakingas dėl neturtinės žalos, kurią NŽT privalėjo atlyginti T. N. Šiems motyvams teisėjų kolegija pritaria ir jų nebekartoja, papildomai pažymėdama, kad paminėti teismo motyvai yra pakankami atsakovo A. B. kaltei konstatuoti. Įvertinus tai, kad A. B. ginčui aktualiu laikotarpiu užėmė Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo pareigas, taip pat padaryto pažeidimo, dėl kurio NŽT privalėjo atlyginti neturtinę žalą T. N., pobūdį kaip teisiškai nereikšmingi atmetami ir kiti šio atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodyti Nutarties 15.1–15.3 punktuose. Atmesdama Nutarties 15.4 punkte nurodytus atsakovo A. B. argumentus, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad jo nurodytas VAAT 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas, kuriuo T. N. priteista neturtinė žala, įsiteisėjo priėmus LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartį, o paminėtų procesinių sprendimų teisėtumas nei procesinės, nei materialinės teisės taikymo aspektu nėra ir negali būti vertinamas nagrinėjamoje byloje.

26. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo pareiškimo reikalavimą priteisti neturtinę žalą (su tuo susijusias procesines palūkanas) iš E. Š. palikimą priėmusių įpėdinių K. ir L. Š. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes (inter alia (be kita ko) tai, kad K. ir L. Š. palikimą priėmė 2009 m. gegužės 7 d., o pareiškėja dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 11 d.), taikytą CK 5.63 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pritaria tikrinamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyriuje „Dėl atsakovų K. Š. ir L. Š.“ išdėstytiems motyvams ir išvadai – pareiškėjo patikslinto prašymo dalį dėl reikalavimų (įskaitant išvestinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo) atsakovams K. ir L. Š. atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nepagrįstai CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, taiko ir aiškina neatsižvelgdamas į šiai bylos daliai išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, t. y. kad jis regreso tvarka siekia išieškoti turtinę žalą ne iš ją padariusio E. Š., o iš palikimą priėmusių šio asmens įpėdinių. Atsižvelgdama į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai (Nutarties 16–16.4 p.) nesudaro jokio pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti ir aktualų teisinį reguliavimą taikyti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

27. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų̨ 2019 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė