A-822-1823-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1823/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00819-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką, iš viso 1 609,88 Lt, susidariusią už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties atsakovui kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi ji turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Teigė, kad nagrinėjamoje situacijoje valstybei taikytina civilinė atsakomybė. Todėl tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas Vilniaus apskrities VPK) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, iš atsakovų pašalinti Vilniaus apskrities VPK, pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti senaties terminą.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokesti, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Nurodė, kad vienintelis tinkamas atsakovas byloje galėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas. Teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimus, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Vilniaus apskrities VPK. Pabrėžė, kad, taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė 932,10 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Tenkino atsakovo Vilniaus apskrities VPK prašymą teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

Teismas pabrėžė, kad KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą, todėl atitinkamai sumažino pareiškėjui priteistiną darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Nurodė, kad tinkamu atsakovu laikytinas tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82–84), kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, pareiškėjo reikalavimą tenkinant visiškai ir neatidedant teismo sprendimo vykdymo vieneriems metams.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo priteistinos sumos dydį. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Teismas privalėjo savo iniciatyva nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio nepriemokos sumos atėmė 142,78 Lt už 2007 m. gruodžio mėn. ir 179,58 Lt už 2008 m. rugsėjo mėn. Pareiškėjo manymu, atsakovas Vilniaus apskrities VPK neįrodė, jog pareiškėjo reikalavimų tenkinimas reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–90), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas bei pagrįstai senaties termino neatnaujino. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Remiasi trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 5-S-5513, kuriame nurodoma, kad valstybės biudžete nėra numatyta pakankama lėšų suma darbo užmokesčio nepriemokoms sumokėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Tačiau, pastebėtina, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino reglamentuojančias materialines normas ir nepagrįstai neatnaujino senaties termino.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 4–9), laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. kovo 31 d., todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą, todėl pareiškėjui priteistina suma turėjo būti sumažinta dalimi už 2006 m. bei 2007 m. sausio ir vasario mėn. Tačiau teisėjo kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo pateiktas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 4–9), iš minėtų pažymų nėra aišku, kodėl nepriemokos už 2006 m. pirmą, antrą ir trečią ketvirčius buvo apskaičiuotos 2008 m. rugsėjo mėn., o nepriemokos už 2007 m. pirmą ir trečią ketvirčius – 2007 m. gruodžio mėn. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje turi būti išanalizuota, ar minėtos nepriemokos turėtų būti vertinamos kaip papildomas nepriemokos už 2006 m. ir 2007 m. apskaičiavimas, ar kaip naujai apskaičiuota nepriemoka, pakeičianti 2006 m. ir 2007 m. atliktus darbo užmokesčio ribojimo apskaičiavimus. Vertinant minėtas pažymas, kyla abejonių dėl senaties termino eigos pradžios, nuo kurios priklauso ir pareiškėjui priteistinos sumos dydis, ir kurias turėtų pašalinti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino pareiškėjui taikytino senaties termino. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą: turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių priežasčių bei įrodymų, pagrindžiančių senaties termino atnaujinimo būtinumą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjo reikalavimų daliai taikytino senaties termino.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas, tačiau, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų bei nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str., 143 str.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė