2015-10-29 Nr. AB-21122-3-61-3-03739-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1664-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03739-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 26; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos skundą pareiškėjui D. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) atstovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 3R-273(AG-229/05-2014) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. V. skundą dėl Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 17R-4106 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Skunde paaiškino, kad vykdydama VAGK 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 3R-113(AG-86/02-2014), Komisija pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą bei 2014 m. balandžio 29 d. raštu papildomai pateiktus pagrindžiamuosius dokumentus. 2014 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 17R-4106 Komisija nutarė, kad D. V. pateikti dokumentai neįrodo, kad jis, 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymui (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), dėjo protingai intensyvias pastangas, siekdamas susigrąžinti 2013 m. sausio 4 d. sumokėtą 32 000 Lt dydžio avansą ar bent jo dalį.

Vadovaudamasi Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 (toliau – ir Aprašas) 4 ir 20 punktais, Komisija priėmė sprendimą nekompensuoti D. V. dalies išlaidų, t. y. 32 000 Lt. Pareiškėjas dėl Komisijos sprendimo pateikė skundą VAGK, kuri 2014 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 3R-273(AG-229/05-2014) panaikinto Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4106 ir įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D.

V. 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą Nr. 1 dalyje dėl išlaidų (sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo) kompensavimo. Atsakovas vertino, jog VAGK sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Nesutiko, kad Komisijos sprendimas nepagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Priimdama 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. I7R-4106 ir nuspręsdama nekompensuoti pareiškėjui 32 000 Lt dydžio išlaidų dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, Komisija nesirėmė aplinkybe, kad pareiškėjas dėl avanso negrąžinimo nesikreipė į teismą.

Pareiškėjas 2014 m. balandžio 29 d. raštu Komisijai paaiškino, kad „2013 m. gegužės 6 d. saulės elektrinės pardavėjas grąžinti avansą atsisakė, esant susiklosčiusiai situacijai kreiptis į teismą dėl avanso grąžinimo nebuvo teisinio pagrindo“. Pareiškėjas, VAGK skųsdamas Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4106 ir prašydamas panaikinti šį sprendimą, nepateikė objektyvių įrodymų, kodėl minėtu Komisijos sprendimu 32 000 Lt dydžio nekompensuotinomis pripažintos išlaidos, turėtų būti kompensuotos, nenurodė VAĮ 8 straipsnyje nurodytų individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų pažeidimų, bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Komisija 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4106 priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, nagrinėjant komisijų, turinčių diskrecijos teisę priimti tam tikrus viešojo administravimo sprendimus, veiklą, VAGK neturėtų atlikti to tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriimi tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. VAGK veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų.

VAGK turėjo įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 17R-4106 yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų išsamiu vertinimu, išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimą reglamentuojančių teisės aktų normomis. Sprendime aiškiai išdėstyti priimto Komisijos sprendimo motyvai, o VAGK nurodyti sprendimo argumentai nepagrįsti.

Pareiškėjas D. V. atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad sąlygų už sutarties avansą atlikti kokius nors darbus nesudarė Energetikos ministerija, kuri leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavė, o tuo pačiu ir galimybę kreiptis į AB Lesto dėl elektrinės prijungimo prie elektros tinklų sąlygų išdavimo (bei jas gavus faktiškai tęsti elektrinės planavimo darbus) sudarė tik 2013 m. vasario 4 d., t. y. vėluodama 2 mėnesius ir 12 dienų. Leidimą išdavus esant iš esmės pakeistoms teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms elektros energijos supirkimo tarifą, toliau vystyti elektrinės projektą buvo nuostolinga.

Komisija neatsižvelgė, kad VAGK priimdama pirmąjį, t. y. 2014 m. kovo 21 d. sprendimą, konstatavo, kad Aprašu numatyta kompensuoti išlaidas ne tik už realiai įgytą materialųjį turtą – prekes (darbus), bet ir avansinius mokėjimus, pareiškėjų sumokėtus iki 2013 m. vasario 1 d., skirtus pagal atitinkamą sutartį planuotoms įsigyti prekėms (paslaugoms), ir negrąžintus pareiškėjams. Taip pat konstatavo, kad Aprašo 5.4.3 punkte nėra nustatyta pareiga pareiškėjams įrodyti, jog realiai prekės (paslaugos) buvo įsigytos, todėl atsakovas neturi pagrindo nekompensuoti avansinių mokėjimų, kurie buvo negrąžinti, remiantis tuo, jog nėra įrodyta, kad prekės (paslaugos) pagal sutartį buvo realiai įgytos.

VAGK 2014 m. kovo 21 d. sprendimo, kuriuo Komisija buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, Komisija neskundė, todėl jo argumentai aktualūs ir jais turėtų būti remiamasi ir šioje byloje. Atsakovas pripažįsta, jog aplinkybe, kad pareiškėjas dėl avanso negrąžinimo nesikreipė į teismą, remtis nėra pagrindo, tačiau ja vis dėlto rėmėsi. VAGK pagrįstai nustatė, kad atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią situaciją, kurią nulėmė vėlavimas išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą bei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) pakeitimai, nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikė nesąžiningai.

VAGK pagrįstai sutiko ir su pareiškėjo argumentais, jog elektrinės įrengimo darbų organizatoriui atsisakius geranoriškai grąžinti sumokėtą avansą ir jam kreipusis į teismą, ginčą teisme išsprendus ne jo naudai, pareiškėjas būtų praleidęs Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl išlaidų kompensavimo pateikti. VAGK 2014 m. liepos 21 d. sprendime išanalizavo visus byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino, tad VAGK 2014 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 3R-273(AG-229/05-2014 yra teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino VAGK 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 3R-273(AG-229/05-2014) ir pareiškėjo D. V. skundą dėl Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 17R-4106 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.

Aptaręs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas pritarė Komisijos išdėstytai pozicijai, kad pareiškėjas, sumokėjęs didelės vertės avansą, jokių paslaugų už jį neįgijo, tačiau laisva valia sutiko šią sumą palikti pardavėjui ir nesiekė bent dalies jo susigrąžinti. Taigi lieka neaiški panaudotų lėšų suma ir likusi nepanaudotų lėšų suma, kuri galėtų būti pripažįstama avansiniu mokėjimu.

Teismas nurodė, jog vertinant pareiškėjo pateiktų dokumentų bei paaiškinimų turinį, matyti, kad juose nenurodyta, kokioms konkrečioms pardavėjo patirtoms išlaidoms, susidariusioms sutarties vykdymo metu, padengti buvo skirta sumokėto avansinio mokėjimo suma. Minėti dokumentai taip pat nepatvirtina, kad pardavėjas sutarties vykdymo metu patyrė realius nuostolius, tiesiogiai susijusius su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui. Be to, bylos medžiaga nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas realiai siekė susigrąžinti pagal sutartį sumokėtą avansinį mokėjimą. Taigi yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjęsis, kad šios išlaidos pagal Įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą bus kompensuotos.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus ir įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjas Komisijai nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti jo prašyme nurodytas išlaidas, susijusias su sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu pagal sutartį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, ištyrusi pareiškėjo Komisijai ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus, vadovaudamasi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, konstatavo, kad Komisija pagrįstai nusprendė nekompensuoti pareiškėjo prašyme nurodytų 32 000 Lt išlaidų, tokį sprendimą argumentuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies. Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama ginčijamą 2014 m. birželio 9 d. sprendimą nepažeidė teisės aktų nuostatų.

Visa tai, teismo nuomone, suponuoja išvadą, kad 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 17R-4106 atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti sprendimą bei įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nebuvo pagrindo, VAGK 2014 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 3R-273(AG-229/05-2014) panaikintas remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėjas D. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti VAGK 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 3R-273(AG-229/05-2014), kuriuo buvo panaikintas Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 17R-4106 bei Komisiją įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą Nr. 1 (reg. Nr. 15R-1782) dalyje dėl išlaidų (sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo), kompensavimo, priimant teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas sprendimą priėmė pažeisdamas procesinės teisės normas, nes apie teismo posėdžio laiką ir vietą pareiškėjas nebuvo informuotas, byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, suvaržant įstatyme įtvirtintą teisę pateikti paaiškinimu, dėl ko teismas neįsigilino į ginčo aplinkybes ir bylą išsprendė neteisingai. Teismo šaukimas pareiškėjui į gyvenamąją vietą siųstas nebuvo, apie teismo posėdį jis esą buvo informuotas per Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų posistemio paskyrą, nors pareiškėjo paskyra nėra aktyvuota, nes jis nėra išreiškęs sutikimo laikytis Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklių.

2) Nesutinka, su teismo pozicija, kad sumokėjęs didelės vertės avansą, neįgijęs už jį jokių paslaugų, pareiškėjas laisva valia sutiko šią sumą palikti pardavėjui ir nesiekė bent iš dalies jo susigrąžinti. Atkreipia dėmesį, jog apsisprendęs atsisakyti saulės elektrinės įrengimo ir siekdamas susigrąžinti sumokėtą avansą ar jo dalį pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. kreipėsi į elektrinės pardavėją, kuris 2013 m. gegužės 6 d. raštu grąžinti avansą atsisakė. Todėl siekiant susigrąžinti avansą, pareiškėjui buvo likęs tik vienintelis būdas – kreiptis į teismą, kuriuo jis nepasinaudojo dėl to, jog nebuvo teisinio pagrindo nei pagal pirkimo sutarties, nei pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, be to, tokiu atveju pareiškėjas būtų praleidęs prašymui dėl išlaidų kompensavimo pateikti Įgyvendinimo įstatyme nustatytą terminą – 2013 m. rugsėjo 1 d. Iš Komisijos 2014 m. birželio 9 d. posėdžio protokolo matyti aiškus atsakovo sprendimo pagrindas – tai, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą, t. y. neparodė pakankamai protingų intensyvių pastangų dėl sutarties nutraukimo, tačiau ši kreipimuisi dėl išlaidų kompensavimo keliama sąlyga yra ta pati, dėl kurios pareiškėjas nebegali kreiptis dėl išlaidų atlyginimo. Tai prieštarauja logikai ir užkerta kelią kreiptis dėl Įgyvendinimo įstatyme numatyto išlaidų kompensavimo. Apraše nėra nurodyta, kad galima kreiptis tik dėl tų avansinių mokėjimų kompensavimo, kuriuos buvo siekiama susigrąžinti teismo keliu ar, kad privaloma pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

3) Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo Inspekcijai pateiktuose dokumentuose ir paaiškinimuose nenurodyta, kokioms konkrečioms pardavėjo patirtoms išlaidoms, susidariusiomis sutarties vykdymo metu, padengti buvo skirta sumokėto avansinio suma, jie nepatvirtina, kad pardavėjas sutarties vykdymo metu patyrė realius nuostolius. Pažymi, kad avansas sumokėtas pagal sutartį, skirtas sutarčiai vykdyti. Siekdamas išsiaiškinti, kokių konkrečių išlaidų pardavėjas patyrė sutarties vykdymo metu ir Inspekcijai pateikti jos 2014 m. balandžio 23 d. raštu prašytą informaciją, pareiškėjas 2014 m. balandžio 24 d. kreipėsi į elektrinės pardavėją, prašydamas nurodyti, kokias išlaidas patyrė veikdamas pagal sutartį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau elektrinės pradavėjas 2014 m. balandžio 28 d. raštu kokių dokumentų nepateikė. Vienintelis būdas gauti prašomus dokumentus pareiškėjui buvo kreipiantis į teismą, tačiau Inspekcija dokumentų pateikimui nustatė 5 darbo dienų terminą. Akcentuoja, jog Aprašas įpareigoja pagrįsti pareiškėjo, o ne trečiųjų asmenų patirtas išlaidas. Atkreipia dėmesį į įsiteisėjusiame VAGK 2014 m. kovo 31 d. sprendime šiuo aspektu pateiktus argumentus.

Atsakovo atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Teismo sprendimas teisingas ir pagrįstas, o galimai padaryti procesinės teisės normų pažeidimai neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui, nes iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo susipažinęs su atsakovo skundu, pateikęs atsiliepimą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nenurodė jokių naujų argumentų ar aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde, tad parėškėjo teisė teikti paaiškinimus nebuvo pažeista, jie buvo pateikti atsiliepime.

2) Sistemiškai įvertinus Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatas, galima teigti, kad jos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui arba atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, Komisija sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, Komisija turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar prašomos kompensuoti išlaidos yra pagrįstos ir tik tuomet priimti sprendimus dėl išlaidų kompensavimo.

3) 2014 m. birželio 9 d. sprendimas pareiškėjui sumokėto ir negrąžinto avanso nekompensuoti priimtas vadovaujantis Aprašo 4 punktu, pripažinus jas nepakankamai pagrįstomis. Komisijos sprendimo turinys atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes Komisija nurodė ir teisės akto normas (Aprašo 4 ir 20 p.), kuriomis vadovaudamasi nusprendė nekompensuoti aptariamų išlaidų, ir motyvą – išlaidos nekompensuotinos, dėl to, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių šių išlaidų patyrimą.

4) Iš Sutarties 3.2 ir 18 punktų matyti, kad pardavėjas turi teisę avanso negrąžinti tik jei pirkėjas dėl savo kaltės ilgiau kaip 60 darbo dienų vėluoja vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus, o pareiškėjo Komisijai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kokių įsipareigojimų, kiek laiko ir kodėl pareiškėjas pagal Sutartį nevykdė, todėl 2013 m. gegužės 6 d. A. B. atsakymas pareiškėjui negali būti vertinamas kaip besąlygiškai pagrindžiantis sumokėto avanso negrąžinimą. A. B. atsisakė pareiškėjui grąžinti avansą, tačiau nenurodė konkrečių parėškėjo veiksmų ar kitų aplinkybių, sąlygojusių tokį sprendimą, tad pareiškėjas nepagrįstai nesiėmė veiksmų, kad ginčas dėl avanso grąžinimo būtų sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. 32 000 Lt pakankamai didelė suma, kurios negrąžinimą būtų galima motyvuoti abstrakčiais pagrindais, tad pareiškėjo ir A. B. veiksmai sprendžiant sumokėto avanso grąžinimo klausimą, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

5) Komisijos praktikoje buvo atvejų, kai pareiškėjai kreipėsi ir dėl avansinių mokėjimų kompensavimo ir į teismą dėl jų priteisimo. Tuomet Komisija stabdydavo prašymo nagrinėjimą iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo. Vienu atveju, Komisija gavo pareiškėjo pranešimą, kad jis savo prašymo dėl 110 000 Lt dydžio sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų atsisako, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas bendrovę, kuriai sumokėtas avansas, įpareigojo jį grąžinti pareiškėjui. Remiantis šiuo pavyzdžiu ir įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, prašo pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis neturėjo galimybės ginti savo interesų kreipdamasis į teismą dėl nepagrįstai negrąžinto avanso priteisimo iš A. B., laikyti nepagrįstais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimu, kurį skundžia pareiškėjas, patenkino atsakovo skundą – panaikino VAGK 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 3R-273(AG-229/05-2014) ir pareiškėjo D. V. skundą dėl Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 17R-4106 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog nevertinant pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktų argumentų ir išvadų dėl bylos esmės, sprendimas turi būti naikinamas bylą perduodant nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl procesinės teisės normos pažeidimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Vienas jų – kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (142 str. 2 d. 7 p.).

Kaip apeliaciniame skunde nurodė pareiškėjas, jis nebuvo informuotas apie teismo posėdžio laiką ir vietą, todėl byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant. Teismo šaukimas pareiškėjui į gyvenamąją vietą siųstas nebuvo, apie teismo posėdį jis esą buvo informuotas per Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų posistemio paskyrą, nors pareiškėjas paskyra nesinaudoja, ji nėra aktyvuota, kadangi pareiškėjas nėra išreiškęs sutikimo laikytis Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) sąlygų. Pareiškėjas teigia, jog taip buvo suvaržyta jo teisė pateikti paaiškinimus, dėl šios priežasties teismas neįsigilino į ginčo aplinkybes, byla buvo išspręsta neteisingai.

Pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, kad 2014 m. spalio 15 d. du teismo šaukimai (atsakovui ir pareiškėjui) išsiųsti per EPP (elektroninių paslaugų portalas) bei apelianto apeliacinės instancijos teismui pateikta 2015 m. sausio 30 d. Nacionalinės teismų administracijos atsakymo į pareiškėjo 2015 m. sausio 9 d. prašymą kopija. Nacionalinė teismų administracija nurodė, jog atlikus LITEKO Viešųjų elektroninių paslaugų (toliau – VEP) posistemio duomenų bazės įrašų patikrinimą, nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 2 d. 10 val. 3 min. iniciavo savo paskyros LITEKO VEP posistemėje sukūrimą, bandydamas prisijungti prie sistemos, tačiau pareiškėjui nepatvirtinus susipažinimo su Taisyklėmis, pareiškėjo paskyra neturėjo būti sukurta. Dėl sistemos technologinių trikdžių, kilusių jos veikimo pradžioje, LITEKO VEP vis dėlto buvo užfiksuotas pareiškėjo paskyros sukūrimas ir, 2015 m. sausio 28 d. LITEKO VEP duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas į ją yra išsiuntęs procesinius dokumentus šioje administracinėje byloje – teismo šaukimą ir keturis lydraščius (išsiųsti 2014 m. rugpjūčio 18 d., 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2014 m. lapkričio 24 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d.), su kuriais, LITEKO VEP įrašų duomenimis, pareiškėjas nesusipažino. Iš teismo posėdžio informacinės pažymos ir teismo posėdžio garso įrašo matyti, jog 2014 m. lapkričio 12 d. teismo posėdyje dalyvavo tik atsakovo atstovas.

Taigi, nors pirmosios instancijos teismas neturėjo duomenų, kad pareiškėjo paskyros sukūrimas LITEKO VEP posistemėje užfiksuotas dėl sistemos technologinių trikdžių, paskyra neturėjo būti sukurta, konstatuotina, jog šiuo atveju taikytinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktas, pagal kurį, minėta, absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismo šaukimai ir pranešimai – tai vieni iš svarbiausių teismo procesinių dokumentų, kuriais informuojama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atliko laiką ir vietą (ABTĮ 73 str. 1 d.), bei kurių pagalba užtikrinama asmens teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analizuodamas minėtas nuostatas, yra konstatavęs, jog šių principų nesilaikymas gali lemti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu. Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina. EŽTT pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–53/2011, 2011 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3653/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nepasisakant dėl bylos esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys