2018-05-23 Nr. AB-10357-3-61-3-02235-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1073-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02235-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikomas Lukiškių TI-K nuo 2007 m. spalio 4 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. jis patyrė kankinimą, žiaurų elgesį, sveikatos sutrikdymą, nepatogumus, išgyvenimus. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį pareiškėjas atsižvelgė į patirtus išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, į tai, kad atsakovas nuo 2009 metų nesiėmė jokių priemonių iš esmės pakeisti kalinimo sąlygas, bei į tai, kad pareiškėjas ieškojo psichologinės pagalbos, ne kartą kreipėsi, kad jam būtų atlikta regos operacija, nes pablogėjo jo regėjimas, jis galėjo apakti. Dėl ieškinio senaties termino pareiškėjas paaiškino, kad teismas, vertindamas ieškinio senaties terminą, turi atsižvelgti į tokias aplinkybes, kaip pareiškėjo nesupažindinimas su vidaus tvarka bei pareiškėjo emocinė būsena bausmės atlikimo metu. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K padaryti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimai, kuriems ieškinio senaties terminas netaikomas. Pareiškėjas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad nėra pagrindo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K 983 dienas buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, be to, kamerose buvo inventoriaus ir baldų, kurių plotas turi būti išskaičiuojamas apskaičiuojant jam tenkantį plotą. Pareiškėjo manymu, tiksliausias skaičiavimas galimas tik pagal miegamųjų vietų skaičių kamerose. Pareiškėjo teigimu, nuo 2016 m. vasario 27 d. iki 2016 m. kovo 1 d. kameroje Nr. 404 buvo laikomi 8 asmenys. Pareiškėjui dėl baldų ir kito inventoriaus trūkumo teko valgyti nepatogiai lovoje, stovint, prie tualeto, be to, kameros baldai buvo nepatogūs. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo užtikrintas privatumas, sklido nemalonūs kvapai. Apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas praustuvėje, kurioje plaunami indai, veidas, pažemino jo orumą. Pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę per 15 minučių nusiprausti po dušu. Pareiškėjo teigimu, pusę jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpio prausimosi buvo suteiktas šaltas vanduo. Lukiškių TI-K tinkamai nepasirūpino draudimo rūkyti gyvenamojoje patalpoje įgyvendinimu, nėra įrengta specialių patalpų rūkantiems asmenims. Kamerose buvo drėgna, nuolat buvo pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, šaltuoju metų laiku temperatūra yra per žema. Dėl dvigubos metalinių grotų apsaugos nebuvo įmanoma išvalyti šiukšlių ant palangės. Atsakovas jį kalino netinkamomis sąlygomis laikinojo sulaikymo kamerų patalpose, kurios yra rūsyje, mažos, perpildytos, jose buvo nuolat rūkoma, netinkamai vėdinama, pareiškėjas jose išbūdavo iki 4–5 val., pareigūnai dėl užimtumo negalėdavo jose laikomų asmenų nuvesti į tualetą. Nuolatinis pareiškėjo kilnojimas iš vienos kameros į kitą dėl adaptavimosi naujoje aplinkoje sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, dėl stuburo skausmų jam būdavo sunku persinešti daiktus.

4. Pareiškėjui nesuteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su šeima, todėl kilo didelė tikimybė, kad šeima iširs, be to, tuo yra pažeidžiamos žmonos teisės. Tokiais Lukiškių TI-K veiksmais pareiškėjas yra diskriminuojamas, nes jis dar nėra nuteistas, o jam taikomi didesni suvaržymai ir draudimai nei nuteistiesiems. Be to, pareiškėjo teigimu, buvo neužtikrintos ugdymo ir užimtumo sąlygos. Lukiškių TI-K skyrė vos valandą pasivaikščioti, 1,6 valandos per mėnesį būti už kameros ribų. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas beveik visada neatitiko normos. Pareiškėjo teigimu, kalinami asmenys privalo būti aprūpinami darbo pajamomis arba jiems privalo būti mokamos pašalpos.

5. Lukiškių TI-K neišduoda tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių ir pastos, skutimosi peiliukų, muilo prieš einant į dušą, priemonių indams plauti. Čiužiniai ir antklodės naudojami be užvalkalų, antra paklodė, antras pagalvės užvalkalas ir antras rankšluostis niekada neišduodami, retai išduodamas vienas rankšluostis. Atvykusiems asmenims liepiama pasirašyti tuščioje kortelėje, neaiškinant, už ką jie pasirašo ir neišduodant jiems priklausančio inventoriaus. Pareiškėjas taip pat teigė, kad gyvenamojoje zonoje buvo naudojamas asbestas.

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K tiekė netinkamą maitinimą, teikė netinkamą gydymą, pareigūnai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, grasino, Lukiškių TI-K neįrengti evakuaciniai išėjimai, kamerose netinkamai sudaromos sąlygos drabužius skalbti ir džiovinti, pareiškėjo gyvenamosiose patalpose neatlikti remonto ir grybelio pašalinimo darbai.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą, pareiškėjo skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo 20,52 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

8. Atsakovas nurodė konkrečius duomenis, kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes stengiasi užtikrinti, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų atsakovas paaiškino, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas taip pat nurodė, kad laikinojo laikymo patalpos yra administraciniame pastate, jos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas. Teisės aktuose nenustatytas laikinojo laikymo kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Lukiškių TI-K nevedama apskaita, kiek asmenų yra laikoma šiose kamerose. Laikinojo laikymo patalpose draudžiama rūkyti. Asmeniui paprašius, visada suteikiama galimybė jam pasinaudoti tualetu. Tardymo izoliatorių patalpos, įrenginiai, inventorius eksploatuojami laikantis teisės aktų reikalavimų. Bendrojo naudojimo patalpų valymo darbai atliekami pagal poreikį.

9. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims. Priėmimo-paskirstymo skyriaus patalpose yra iškabinti įspėjamieji ženklai, draudžiantys rūkyti. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 24 d. užpildė anketą, kurioje nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais, todėl Lukiškių TI-K jis buvo laikomas su nerūkančiais.

10. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, stebėjimo akutės duryse įrengtos laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti po dušu. Pagal teisės aktų reikalavimus Lukiškių TI-K vyrams tualetinis popierius, muilas išduodamas du kartus per mėnesį, dantų pasta, šepetėlis ir vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Lukiškių TI-K vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už paslaugą. Jei asmuo neturi pinigų, jis gali raštu kreiptis dėl galimybės išsiskalbti nemokamai. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore, teisės aktuose nenustatytas pasivaikščiojimo kiemelių plotas, tenkantis vienam asmeniui.

11. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie sveikatai nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti dar prieš įsigaliojant nutarimui dėl asbesto gaminių naudojimo ribojimo. Lukiškių TI-K kiekvieno pastato kiekviename aukšte, kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką. Žmonių evakavimo planai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus.

12. Atsakovas pažymėjo, jog norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvą. Lukiškių TI-K suimtieji asmenys dalyvauja laisvalaikio užimtumo programoje. Pareiškėjas, atvykęs į įstaigą, buvo supažindintas su dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais, įspėtas už teisės aktų pažeidimą. Tai patvirtino jo asmeninis parašas. Atsakovas nurodė, kad trumpalaikius pasimatymus kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti nuteistuosius ir į pasimatymą su jais atvykusius asmenis, o ilgalaikių pasimatymų kambarių Lukiškių TI-K nėra įrengta. Atsakovas pažymėjo, jog nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 900 eurų neturtinei žalai atlyginti.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124–1.127, 1.131 straipsniais. Teismas atmetė skundo argumentus, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nagrinėjamoje situacijoje numato bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, taip pat argumentus dėl ieškinio senaties netaikymo remiantis Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutu, kadangi minėtas tarptautinis teisės aktas šioje byloje netaikytinas. Teismas pažymėjo, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų teismui padavė tik 2016 m. gegužės 27 d., t. y. praėjus daugiau nei 8 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo pradžios. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 8 metų būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo supažindintas su dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teises ir pareigas reglamentuojančiais teisės aktais ir tai patvirtino savo parašu. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nenustačius objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (pagal pareigas), todėl pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą nuo 2007 m. spalio 4 d. iki 2013 m. gegužės 26 d., atmesta.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. gegužės 27 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 912 dienų, pareiškėjui minimalus plotas buvo užtikrintas 652 dienas, o 260 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas pripažino, kad 2013 m. gegužės 27 d. pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista visą dieną, kadangi nėra žinoma tiksli jo laikymo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis trukmė tą dieną (pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis jo laikymo sąlygos neatitiko minimalaus ploto reikalavimų tik vakare). Be to, pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą nuo 2016 m. vasario 27 d. iki 2016 m. kovo 1 d. kameroje Nr. 404 pažeidimas buvo pripažintas ir šis laikotarpis įskaičiuotas į nurodytą 260 dienų skaičių, nepriklausomai nuo to, ar minėtoje kameroje buvo laikomi 7 asmenys, kaip teigė atsakovo atstovas, ar 8 asmenys, kaip teigė pareiškėjas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kadangi mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleido jų vertinti kaip vienkartinių. Teismo nuomone, atsakovo nurodytos aplinkybės, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinosios valstybės atsakomybės sąlygos. Teismas konstatavo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat pažymėjo, jog įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

16. Teismas vadovavosi Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 8 d. pažyma Nr. 24-5078, kuri patvirtino, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas pažymėjo, jog tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Konstatavęs, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas atskirai nebepasisakė dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo veikimu, naudojimusi.

17. Teismas pažymėjo, jog pagal HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo teiginiai, kad jam naudojantis dušu vanduo kartais būdavo ne šiltas, bet šaltas, paneigti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-65, kuriuo konstatuota, kad dušai patikrinimo metu buvo tvarkingi, grindys ir sienos padengtos lygia, drėgmei atsparia danga; patiesti guminiai kilimėliai; nusiprausti po šiltu dušu galima ne rečiau kaip kartą per savaitę. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pasinaudoti teise nusiprausti po dušu, byloje nebuvo. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytas maudymosi po dušu dažnumas atitinka nacionalinį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis būtų nespėjęs nusiprausti po dušu tam skirtu metu. Pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos teismas atmetė.

18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis; Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normomis (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija). Pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kamerų aprūpinimo baldais paneigė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 8 d. pažyma Nr. 24-5078, pagal kurią: Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos įrengti stalai komplekte su 2 pasukamomis kėdėmis; atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos; kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Teisės aktai numato, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų kamerų tipo patalpose lovos yra metalinės. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad lova buvo naudojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (per ilgai, sugadinta ar pan.). Iš skundo turinio teismas vertino, kad teisės aktais numatyta metalinė lova buvo nepatogi pareiškėjui, skleidė garsus. Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas laisvės atėmimo vietų įstaigų pareigų vykdymas. Pareiškėjo argumentai dėl kamerų netinkamo įrengimo, aprūpinimo baldais, lovos būklės, atmesti.

19. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 8 d. pažyma Nr. 24-5078 patvirtino, kad: tualetinis muilas, ūkiškas muilas, tualetinis popierius, geriamoji soda, kalcinuota soda išduodama pagal nustatytą tvarką – du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir viduryje); skutimosi peiliukai, dantų pasta, dantų šepetukas išduodami kartą per mėnesį, prireikus antrajam kartui – pateikus raštišką prašymą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skunde nurodytas prekes (valymo priemones, higienos priemones ir pan.) yra įsigijęs už savo asmeninius pinigus, todėl teismas konstatavo, kad jokių nuostolių jis neturėjo. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo materialinio aprūpinimo Lukiškių TI-K atmesti.

20. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl darbo pajamų ir pašalpos jam neskyrimo atmesti, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam priklausė išmokėti darbo pajamas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atitiko Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše nurodytus kriterijus ir kad teikė prašymus dėl pašalpos skyrimo. Be to, nurodytose teisės normose yra kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šią pašalpą.

21. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamai valomo minkštojo inventoriaus, netinkamo aprūpinimo patalyne, rankšluosčiais, sąlygų skalbti ir džiovinti skalbinius neužtikrinimo, paneigė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 8 d. pažyma Nr. 24-5078, kurioje nurodyta, kad: valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę; suimtieji (nuteistieji) asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, apmokėdami už paslaugas, arba neturint pinigų kartą per mėnesį skalbdami nemokamai; drabužiai ir patalynė iš skalbyklos tą pačią dieną grąžinami sausi; Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-523, 2013 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)-13.16-1363, 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-65. Atmesti ir pareiškėjo argumentai dėl draudimo su savimi turėti pledus, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173.16 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigyta ar perduota patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 8 d. pažymoje Nr. 24-5078 nurodyta, kad suimtieji (nuteistieji), kurie naudojasi nuosava patalyne, valdišką patalynę turi grąžinti. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Lukiškių TI-K patalynės ir minkštojo inventoriaus neišdavimo ir išduotų antisanitarinės būklės bei sąlygų skalbti nesudarymo.

22. Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamente nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo gautas vienas pareiškėjo skundas dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. 2016 m. kovo 23 d. pareiškėjas skundėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl antisanitarinių sąlygų, triukšmo, dulkių koncentracijos ore ir netinkamai atliekamos dezinfekcijos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas atliko patikrinimą Lukiškių TI-K kameroje Nr. 404 ir nustatė, kad: oro temperatūra buvo 20,3°C, santykinė oro drėgmė – 58,4 proc., kas atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus; patikrinimo metu pelėsių vizualiai nenustatyta, kas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 39 punkto reikalavimus.

23. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu atliktos visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu buvo nustatyti šie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų pažeidimai: kameroje Nr. 398 nuo sienų vietomis nusilupę dažai ir tinkas, grindų danga nelygi, grindų ir sienų paviršiai nelygūs, nepritaikyti lengvam valymui; kamerose Nr. 399, Nr. 388, Nr. 404 buvo nusilupusių sienų ir lubų dažų, vietomis trūko grindų dangos, sienų, lubų, grindų paviršiai vietomis buvo nelygūs; kameroje Nr. 399 sanitariniuose mazguose buvo vizualiai nešvaru, ant sienų ir lubų buvo voratinklių; kameroje Nr. 397 vietomis nukritęs sienų tinkas, dažai, sienų paviršius nelygus, vietomis nebuvo grindų dangos, grindų paviršius buvo nelygus; kameroje Nr. 112 langas vėdinimui nepritaikytas (sulaužytas lango rėmas) langas, ant sienų ir lubų vietomis buvo dėmių, atšokusio tinko ir dažų plotų; kameroje Nr. 111 sienelės, skiriančios gyvenamąjį plotą nuo sanitarinio mazgo, nuskilęs plytelės kampas, sienos dalyje prie įėjimo vietomis suskilusios plytelės; kameroje Nr. 390 nuo lubų ir sienų vietomis nubyrėję dažai, lubos vietomis pajuodę; kameroje Nr. 368 ant sienų vizualiai nustatyti pelėsiai, buvo atsilupusių sienos dažų, vietomis trūko grindų dangos.

24. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų antisanitarinių sąlygų (t. y. oro temperatūros, santykinės drėgmės, vėdinimo, švaros kamerose neatitikimo teisės aktų reikalavimams) teismas pažeidimų nenustatė, kadangi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais buvo konstatuotas jų atitikimas HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimams.

25. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo valymo priemonėmis ir inventoriumi, kadangi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-65 konstatuota, kad Lukiškių TI-K buitinės atliekos surenkamos gyvenamosiose patalpose į talpas, skirtas jų surinkimui, ir kartą per dieną išnešamos; švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose rūpinasi jose esantys asmenys, išskyrus I korpuso (čia tvarko tam paskirti asmenys); valymo inventorius ir priemonės išduodamos.

26. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais nustatyti tam tikri HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų pažeidimai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

27. Teismas atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 3–4 punktų nuostatas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-65 konstatuota, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sąlygos pabūti gryname ore sudarytos; pasivaikščiojimo kiemeliai yra tvarkingi. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas valandos pasivaikščiojimas gryname ore nebuvo, šis pareiškėjo teiginys atmestas. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto.

28. Teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrintos ugdymo ir užimtumo sąlygos, buvo abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jam buvo neužtikrintos užimtumo ir ugdymo sąlygos, kaip pasireiškė šis neužtikrinimas.

29. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. gegužės 24 d. užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą Nr. 93-647, kurioje nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais. Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. birželio 15 d. pažyma Nr. 24-5261 patvirtino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai, ginčui aktualiu laikotarpiu patikrinę kameros Nr. 123, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas, būklę, 2013 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-1012 konstatavo, kad kameroje nebuvo rūkoma. Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtino atsiliepimo teiginius, kad trumpalaikių laikymo kamerų patalpose yra iškabinti įspėjamieji ženklai, draudžiantys rūkyti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepimo teiginiais ir pateiktais įrodymais. Byloje nebuvo pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūkė. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis, galbūt žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, jog jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, kad yra nesilaikoma numatytų reikalavimų, ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą kamerą. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2016 m. birželio 9 d. pažymos Nr. 24-5135 teismas nustatė, kad pareiškėjas teikė skundus įvairiais klausimais, tačiau dėl rūkymo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Teismas sutiko su tuo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendrojo naudojimo patalpose, ir šiuo aspektu nekonstatavo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo ir pareiškėjo teisių pažeidimo.

30. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis laikinojo sulaikymo ir paskirstymo (karantino) patalpose, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą, kuriame nustatyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Teisės aktai nenustato vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto laikinojo sulaikymo kameroje. HN 134:2015 ir HN 76:2010 nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims apgyvendinti skirtoms patalpoms įrengti, o trumpalaikio laikymo ir paskirstymo patalpos nėra į izoliatorių priimtiems asmenims apgyvendinti skirtos patalpos. Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtino atsiliepimo teiginius, kad trumpalaikio laikymo kamerų patalpose yra iškabinti įspėjamieji ženklai, draudžiantys rūkyti. Teismas atsižvelgė į atsakovo teiginius, kad asmenims, norintiems pasinaudoti tualetu laikinojo laikymo kameroje, visada jų prašymu yra nuvedami į laikinojo laikymo patalpose esantį tualetą. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2016 m. birželio 9 d. pažymos Nr. 24-5135 teismas nustatė, kad pareiškėjas teikė skundus įvairiais klausimais, tačiau dėl sąlygų, jo laikymo ilgiau nei 2 valandas, rūkymo ar neišvedimo į tualetą laikinojo sulaikymo ir paskirstymo (karantino) patalpose į Lukiškių TI-K administraciją jis nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo laikinojo sulaikymo ir paskirstymo (karantino) patalpose atmesti.

31. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl vykdomų perkėlimų į kitas kameras, teismas pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras turi būti laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo sunkios adaptacijos naujoje kameroje, nesudarė pagrindo išvadai, jog jo perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra negalimas, o Lukiškių TI-K darbuotojai pažeidė teisės aktų reikalavimus.

32. Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamojoje zonoje buvo naudojamas asbestas, teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų korpusų konstrukcijose asbesto nėra, tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pareiškėjo teiginius, kad asbesto turinčios konstrukcijos bet kada gali būti pažeistos pačių kalinių, paneigė atsakovo atstovas, atsiliepime nurodydamas, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. Byloje nebuvo pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas institucijas, kurios būtų atlikusios aplinkos kenksmingumo matavimus. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad Lukiškių TI-K III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrų šiferio padengimas yra pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigiamas keisti ir I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Teismo vertinimu, net ir padarius išvadą, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose yra draudžiamos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų.

33. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo paneigti šiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais: Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimo protokolo duomenimis, pagal kuriuos 2013 m. gruodžio 19 d. patikrinimo metu buvo nustatyta nedirbančių vyrų paros maisto davinio energetinė vertė (2856 kcal (2380 g. x 1,2 kcal)) net viršijo teisės aktais nustatytąją (2298 kcal), taip pat Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22 d. protokolu Nr. Ch2966, pagal kurį nedirbančių vyrų pietų davinio energetinė vertė – 1076,7 kcal; Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 8 d. pažyma Nr. 24-5078, patvirtinančia, kad Lukiškių TI-K valgiaraščius parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras; jie yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad suteikdamas maitinimą pareiškėjui Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių.

34. Atmesti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, reikšdamas tokias pretenzijas, konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

35. Teismas atsižvelgė į Lukiškių TI-K administracijos reikalų skyriaus 2016 m. birželio 9 d. pažymą Nr. 24-5135, kuri patvirtino, kad pareiškėjas 2 kartus 2014 metais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasimatymo su žmona skyrimo. Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona nesuteikimo. Todėl teismas vertino ginčo situaciją pareiškėjo naudai ir laikė pareiškėjo skundo teiginius teisingais bei konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsisakymas suteikti ilgalaikius pasimatymus vien dėl to, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta, nėra objektyvus ir pagrįstas pagrindas skirtingai traktuoti suimtuosius ir nuteistuosius, yra diskriminuojantis pareiškėją, kadangi Lukiškių TI-K savo veikloje turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais bet ir įsigaliojusiomis, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Nustačius, jog pareiškėjas savo valią dėl ilgalaikio pasimatymo suorganizavimo buvo išreiškęs, o Lukiškių TI-K administracija jo prašymų netenkino, daryta išvada, kad Lukiškių TI-K tokiais savo veiksmais, t. y. nesuteikdamas pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Konvencijos 8 ir 14 straipsnius. Konstatavęs pareiškėjo teisių pažeidimą dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, teismas nebepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su trumpalaikių pasimatymų nesuteikimu. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė 2014 m. liepos 3 d. ištuokos liudijimą, tačiau neįrodė, jog jo santykiai su žmona iširo dėl ilgalaikių pasimatymų ribojimo, o ne dėl kitų asmeninių priežasčių, kurių negalima susieti su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais ir pareiškėjo nurodyta jam padaryta žala.

36. Pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtų evakuacinių išėjimų buvo paneigti atsakovo atstovo atsiliepimo teiginiais, kad: kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką; evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti; koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai; žmonių evakavimo planai statiniuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Teismo nuomone, nebuvo pagrindo netikėti atsakovo atstovo teiginiais.

37. Pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo gydymo paslaugų teikimo paneigė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-65, kuriuo konstatuota, kad Lukiškių TI-K yra veikianti sveikatos priežiūros tarnyba, laikomiems asmenims sveikatos priežiūra yra užtikrinta.

38. Byloje nebuvo duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, nulemtus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 3 900 Eur.

39. Lukiškių TI-K prašymas priteisti iš pareiškėjo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, netenkintas, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 40. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

41. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skunduose ir teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, o atsakovo duomenis iš dalies laikė pagrįstais. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai įvertino priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis, kuria teismas atsisakė nagrinėti pareiškimą dėl papildomo sprendimo, yra nepagrįsta, kaip ir 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimas, kuris iš esmės pažeidė pareiškėjo teises į nešališką ir teisingą sprendimo paskelbimą.

42. Pareiškėjas teigia, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis, atsakomybe ir pareigomis kalint Lukiškių TI-K. Pareiškėjo manymu, teismui nebuvo pagrindo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties 3 metų terminą. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir vertinti 2007 m. spalio 4 d. – 2016 m. gegužės 27 d. laikotarpį.

43. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepasisakė dėl jo reikalavimo gyvenamąjį plotą apskaičiuoti tik pagal miegamųjų vietų skaičių. Be to, pareiškėjo manymu, apskaičiuojant jam tenkantį plotą, turėjo būti išskaičiuotas ir perteklinių baldų ir inventoriaus bei netinkamai įrengto sanitarinio mazgo plotas. Taip pat pareiškėjas teigia, kad atsakovas pateikia klaidingus duomenis apie asmenų skaičių kamerose.

44. Pareiškėjo manymu, kameros negali būti įvardijamos kaip higienos normas atitinkančios patalpos, nes jos yra per mažos dideliam asmenų skaičiui laikyti ir konstatuojant gyvenamojo ploto trūkumą savaime atsiranda sąlyga dėl antisanitarinės aplinkos. Pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamos drėgmės, temperatūros, vėdinimo, pelėsio, byrančio tinko, neatitverto sanitarinio mazgo.

45. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, nenustatant gyvenamojoje aplinkoje laisvai prieinamo civilinėje apyvartoje uždrausto asbesto buvimo.

46. Pareiškėjo teigimu, pareiga supažindinti su kalinamojo teisėmis tenka Lukiškių TI-K, atsakovas turėjo išsiaiškinti pareiškėjo žalingus įpročius ir, atsižvelgdamas į tai, skirti į kamerą.

47. Pareiškėjas mano, kad atsakovas suteikė netinkamą miegamąją vietą pareiškėjui, t. y. pasibaigus jos eksploatacijos laikui ir suteikiant daugiavietį – dviaukštį gultą, dėl ko jis turėjo daug nepatogumų.

48. Pareiškėjas pabrėžia, kad 6 dienas per savaitę, kai jam nebuvo suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, jis patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, nes atsakovas prieš pareiškėjo valią vertė jį būti antisanitarinėje ir nehigieniškoje aplinkoje.

49. Pareiškėjo teigimu, jo santuoka iširo dėl to, kad nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai. Santuoka truko 6 metus ir iširo būtent tada, kai pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K.

50. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl jam nesuteikto užimtumo už kameros ribų. Pareiškėjas ilgą laiką buvo priverstas būti patalpoje, kurios sąlygos pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, 23 valandas per parą.

51. Pareiškėjo manymu, priteista neturtinės žalos kompensacija negali būti vertinama kaip adekvati nustatytiems pažeidimams.

52. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

53. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

54. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija).

56. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo A. S. skundas dėl 30 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pagrįstumas ir teisėtumas.

57. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

58. Nors pareiškėjo apeliaciniame skunde, be kita ko, reiškiami argumentai, nesutinkant su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo, tačiau apeliaciniame skunde nėra suformuluotas reikalavimas dėl šios Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutarties. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai, susiję su papildomo sprendimo priėmimu, nevertinami.

59. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo išreikalauti iš Lukiškių TI-K visus papildomus duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimu (t. y. duomenis apie kalinamų asmenų judėjimo grafiką, gaisrų ir užkrečiamų ligų rizikos nustatymo lentelę).

60. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

61. Įvertinus byloje esančius duomenis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d., 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimis įpareigojo atsakovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžio metu pareiškėjas jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo neteikė.

62. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytą prašymą išreikalauti iš atsakovo visus papildomus duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimu, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jo netenkina, nes prašymas yra nemotyvuotas, t. y. nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, juos pateikti (bei išreikalauti) iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme.

63. 2018 m. gegužės 2 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat gauti pareiškėjo A. S. atsikirtimai į atsakovo 2017 m. vasario 27 d. atsiliepimą. ABTĮ nėra nustatyta proceso šalių galimybė teikti atsikirtimus į atsiliepimą į apeliacinį skundą, nenustatyta teisė teikti tokio pobūdžio procesinį dokumentą (ABTĮ suteikia teisę teikti pareiškėjui apeliacinį skundą ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo). Pareiškėjo pateiktas naujas procesinis dokumentas laikytinas papildomais rašytiniais paaiškinimais, kurie teisine prasme yra įrodymai. Pareiškėjas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teisme turėtų būti priimami nauji įrodymai (pareiškėjo paaiškinimai). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šiuos pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

64. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nuo jis nuo 2007 m. spalio 4 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, trūko inventoriaus, buvo pelėsio, grybelio, drėgna, byrėjo tinkas, temperatūra netinkama, grotos ant lango trukdė valyti palanges, pasinaudoti dušu buvo galima tik kartą per savaitę, nebuvo užtikrintas draudimo rūkyti patalpose laikymasis, buvo sudarytos netinkamos sąlygos drabužiams skalbti ir džiovinti, teikiamas netinkamas maitinimas, nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, gyvenamojoje zonoje laikomas asbestas, pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, jis nebuvo aprūpintas darbo pajamomis, nebuvo užtikrintos ugdymo ir užimtumo sąlygos, nebuvo išduodamos higienos priemonės, patalynė, jis buvo dažnai perkeliamas vis į kitą kamerą, be to, sąlygos laikinojo sulaikymo kamerų patalpose taip pat nebuvo tinkamos.

65. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas 260 dienų pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, be to, kamerų plotas buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, jam teko naudotis neizoliuotu sanitariniu mazgu, tam tikrose kamerose buvo nustatyti higienos normų pažeidimai, be to, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus su savo sutuoktine, priteisė pareiškėjui 3 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

66. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir iš esmės pakartoja skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas.

67. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

68. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

69. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

70. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

71. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2007 m. spalio 4 d. iki 2013 m. gegužės 26 d. taikė 3 metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. gegužės 27 d. į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.

72. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

73. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

74. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

75. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

76. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

77. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis suvokė. Be to, priešingai, nei pareiškėjas teigia savo apeliaciniame skunde, jis, atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, ką patvirtina į bylą yra pateiktas pareiškėjo pasirašytas supažindinimas (II t., b. l. 32).

78. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

79. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

80. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl 3 metų ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje yra teisėtos ir pagrįstos.

81. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, kad vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

82. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu 260 dienų buvo kalinamas neužtikrinant jo teisės į minimalų teisės aktuose nurodytą gyvenamąjį plotą, ir konstatavo, kad pareiškėjas atliko bausmę sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

83. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

84. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra klaidingi, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Tuo labiau, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kiek, jo teigimu, iš tiesų buvo asmenų kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas. Todėl nagrinėjamu atveju vadovaujamasi Lukiškių TI-K teismui pateiktais detaliais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių.

85. Atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 912 dienų, iš kurių 260 dienų buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą (IV t., b. l. 54–68).

86. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad kameros negali būti įvardijamos kaip higienos normas atitinkančios patalpos, be to, sanitarinis mazgas yra neatitvertas, tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu primena, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo tam tikrus higienos normų pažeidimus ir pripažino, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele, neužtikrina asmens privatumo. Kadangi šiuos pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus pažeidimus jau yra nustatęs pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai šių pažeidimų nevertina.

87. Pareiškėjo apeliacinio skundo abstrakčius teiginius, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo ir kitų higienos normų pažeidimų, paneigia minėti byloje pateikti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (II t., b. l. 148–200; III t., b. l. 1–88, 99–134). Jokių detalesnių paaiškinimų, galinčių patvirtinti tokius jo teiginius, pareiškėjas nepateikė. Todėl konstatuoti kitų higienos normų pažeidimų, kurių nebuvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

88. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad Lukiškių TI-K šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini.

89. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su rūkymu kamerose, akcentuotina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutiko būti laikomas su rūkančiais asmenimis (II t., b. l. 34). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikytas su rūkančiais asmenimis, jokių konkrečių su tuo susijusių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas savo apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis pareiškėjo skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

90. Kiek tai susiję su naudojimusi dušu, teisėjų kolegija pažymi, kad HN 76:2010 68 punkte ir HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Vis dėlto, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

91. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamos miegamosios vietos, nepakankamo užimtumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, iš esmės tik pakartoja skunde nurodytus abstrakčius teiginius, tačiau nenurodo jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių jo miegamosios vietos netinkamumą, ar individualių aplinkybių, kada, kokiu būdu jam nebuvo užtikrintos užimtumo sąlygos.

92. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, pažymėtina, jog šiuos teiginius išsamiai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo vien dėl to, jog suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, buvo pažeisti Konvencijos 8 ir 14 straipsnių reikalavimai. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl neturtinės žalos, atsiradusios nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų, yra vertinama, ar yra įrodyta, jog žala (santuokos iširimas) kilo būtent dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1402-624/2018).

93. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).

94. Nagrinėjamu atveju visi teismo nustatyti pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimai vertintini kartu, kaip papildantys vienas kitą (kumuliatyvūs) veiksniai – minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas, privatumo nebuvimas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nehigieniškos laikymo sąlygos, teisės į ilgalaikius pasimatymus neužtikrinimas, ir laikytina, kad dėl jų poveikio asmens patiriami negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama tinkama kompensacija.

95. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

96. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, higienos normų reikalavimų atitinkančių laikymo sąlygų neužtikrinimas, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas) ir jų trukmę, į tai, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpis buvo su pertraukomis, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

97. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

98. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų dėl prašymo atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kadangi atsakovas, nesutikdamas su tam tikra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo, o byla nagrinėjama pagal pareiškėjo apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

99. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 900 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 5 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 900 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidinti iki 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų).

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. S. atsikirtimus į atsakovo 2017 m. vasario 27 d. atsiliepimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė