Legislator Case Law & Legislation
2021-07-21 Nr. AB-14681-3-62-3-02409-2019-1 AI generated

2021-07-21 Nr. AB-14681-3-62-3-02409-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2021-07-21 Nr. AB-14681-3-62-3-02409-2019-1
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (tretieji suinteresuoti asmenys Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Legislator headnote

AI generated

2021-07-21 Nr. AB-14681-3-62-3-02409-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 25 822 Eur turtinę ir 22 000 Eur neturtinę žalą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. TA-511-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3- 62-3-02409-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (tretieji suinteresuoti asmenys Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 25 822 Eur turtinę ir 22 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas buvo laikomas Kybartų pataisos namuose, kurie nuo 2019 m. balandžio 1 d. yra Marijampolės PN Kybartų sektorius. Pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis 3 paras negyvenamosios paskirties pastato (kitos paskirties) kameros tipo perpildytoje patalpoje. Sanitarinis mazgas karantino kameroje buvo labai mažo ploto (nors ir įrengtas atskiroje patalpoje), sudarė mažiau nei 3 m2, tualetu teko naudotis esant iš dalies atidarytoms durims. Sanitariniame mazge nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).

Sanitariniai mazgai karantino ir bendrabučio tipo patalpose neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos. Bendrabučio 2 būrio tualete buvo įrengti 5 pisuarai ir 6 klozetai. 2 būryje buvo laikomi daugiau nei 72 žmonės, dėl to prie tualetų nuolat susidarydavo eilės, tai žemino pareiškėjo orumą. Patalpose nebuvo tiekiamosios vėdinimo sistemos. Karantino patalpose buvo įrengtos neatidaromos grotos, todėl nebuvo galimybės vėdinti patalpą, langas atsidarė vos 2–3 cm. Esant mažam atstumui nuo bendrabučio, esančio prie katilinės kamino, vėdinant patalpas per langus į patalpas patekdavo dūmų ir pelenų.

Administracija nevykdė pareigos aprūpinti patalpas elektriniais ventiliatoriais ir (arba) elektriniais oro šildytuvais. Nebuvo užtikrinta higienos normą atitinkanti temperatūra. Karantino kameroje vietoje lovų buvo įrengti seni savadarbiai gultai, jie nebuvo saugūs (sulūžusios konstrukcijos, surūdiję paviršiai). Pareiškėjas rūdimis sugadino drabužius ir rankšluosčius, užsigavo į smailias briaunas. Karantino patalpoje buvo dviaukščiai gultai, bendrabučio tipo patalpose buvo dviaukštės lovos. Gultai karantino patalpoje ir lovos bendrabučio tipo patalpose buvo priglausti prie sienos, gultai suglausti šonais.

Bendrabučio tipo patalpose dalis lovų suglaustos galais, todėl pareiškėjas turėjo miegoti glausdamasis prie sienos bei nepajudinti savo ir gretimos lovos, kad nepažadintų kitų asmenų. Karantino patalpa buvo seniai neremontuota, sienų tinkas ištrupėjęs, todėl buvo netinkamas valyti, sienos ir lubos nešvarios. Bendrabučio kambariai, besiribojantys su prausyklomis, nebuvo izoliuoti nuo drėgmės, ant sienų buvo pelėsis, nuo drėgmės buvo ištrupėjęs tinkas. Nei viename bendrabučio kambaryje nebuvo taburetės, asmeninės spintelės daiktams susidėti, lentynos tualeto reikmenims laikyti.

Bendrabučio tipo patalpose (kambariuose) taburetės neteisėtai buvo keičiamos suoliukais. Kambariuose suoliukų buvo mažiau nei kalinamų asmenų. Karantino patalpoje buvo tik vienas stalas ir vienas suoliukas, jais naudotis vienu metu galėjo tik 2 asmenys, tai buvo reikšmingas pareiškėjo teisių pažeidimas jam valgant. Nei vienoje bendrabučio tipo patalpoje nebuvo kambarinių termometrų, koridoriuje nebuvo laikrodžio. Sanitarinės paskirties patalpose (prausyklose) buvo įrengta dvigubai mažiau privalomų įrengti veidrodžių nei buvo praustuvių.

Karantino kameroje nebuvo elektrinio virdulio. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas indų plovimo priemonėmis. Pareiškėjas buvo nepakankamai aprūpinamas tualetiniu popieriumi, tai žemino pareiškėjo orumą. Aprūpinimas dantų pasta, dantų šepetėliu, vienkartiniais skustuvais diskriminavo pareiškėją. Buvo nepagrįstai atsisakyta pareiškėją aprūpinti privalomu lovos skalbinių kiekiu – 2 paklodėmis, 2 pagalvių užvalkalais. Lovos skalbiniai buvo keičiami ne dažiau kaip kartą per savaitę, jie buvo skalbiami nekokybiškai. Skalbykloje pareiškėjas galėjo skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius tik asmeniškai susitaręs su skalbykloje dirbančiais nuteistaisiais.

Galimybė skalbti viršutinius drabužius buitinėje (mažoje) skalbimo mašinoje buvo apribota. Bendrabučio 2 būryje nebuvo rūbų džiovyklos, todėl pareiškėjas buvo priverstas skalbinius džiovinti kambaryje. Nebuvo įrengtas buities kambarys, kuriame turi būti 2 lyginimo stalai, 2 lygintuvai, žirklės. Buvo draudžiama naudotis lygintuvu, esančiu darbo zonoje, įrengtoje skalbykloje. Būrys nebuvo aprūpintas žirklėmis. Dušu buvo galima naudotis ne dažniau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, teisė pasinaudoti dušu turėjo būti užtikrinta 2 kartus per savaitę.

Net ir teisė pasinaudoti dušu kartą per savaitę buvo pažeidžiama, nes dušinėje buvo tik 11 maudymosi vietų (dušų), o įstaigoje nustatyta naudojimosi dušu tvarka numatė galimybę pasinaudoti dušu tik 4 pamainoms. Taigi net ir veikiant visiems 11 dušų, galimybę nusiprausti turėjo ne daugiau kaip 44 asmenys, tačiau būriuose buvo kalinama daugiau kaip po 72 žmones. Buvo atvejų, kai galimybė nusiprausti duše buvo suteikiama rečiau nei kartą per savaitę. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveikatos priežiūrą, nes Sveikatos priežiūros tarnyboje trūko medicinos darbuotojų, nuteistuosius gydė slaugytojos ir felčerės. Pareiškėjui būnant karantino patalpoje, jo sveikata nebuvo patikrinta.

Pareiškėjas neteisėtai buvo laikomas patalpose, kuriose pareiškėjui teko mažiau kaip 3,1 m2 gyvenamojo ploto. Gyvenamąsias patalpas pareiškėjas privalėjo valyti pats, tačiau jokios valymo priemonės tam nebuvo išduodamos. Laikymo metu nebuvo nustatytas pareiškėjo asmeninis fiziologinis mitybos poreikis. Pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasirinkti valgiaraštį, nebuvo suteiktas papildomas maisto davinys ar padidinto maisto davinys. Pareiškėjas buvo maitinamas pagal diskriminacinį valgiaraštį nedirbantiems vyrams, kuris neatitiko jo fiziologinių poreikių, jam nebuvo leista pasirinkti pageidaujamos maitinimo išlaidų sumos.

Taigi visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo diskriminuojamas pagal lytį ir pagal socialinį požymį „dirbantis (nedirbantis)“. Maistas buvo gaminamas nekokybiškai, iš nevalytų daržovių, maiste dažnai buvo randama nemaistinės kilmės šiukšlių. Reikalavimas suspėti pavalgyti per 15 min. sukeldavo stresą. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis. Pareiškėjo prašymas jį įdarbinti buvo nepatenkintas nepagrįstai. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas socialine parama iš socialinės paramos fondų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas kentė fizinius nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, nuolat jautė alkį, jautėsi diskriminuojamas, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė psichologiniais išgyvenimais, neviltimi, pažeminimo, bejėgiškumo, skriaudos jausmu, liūdesiu, nusivylimu valstybe.

Tai patvirtina pareiškėjui kilusią atlygintiną neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat patyrė turtinę žalą dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, kuriais buvo sutaupytos lėšos, skirtos laikymo sąlygoms gerinti (pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos, skalbimo priemonėmis, neskirta atskira lova, neaprūpintas asmeniniais daiktais (taburete, termometru, elektriniais šildytuvu bei ventiliatoriumi ir kt.), neįrengta pakankamai sanitarinių mazgų ir kt.).

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Skundo argumentai dėl sanitarinių mazgų įrengimo, patalpų gyvenamojo ploto, baldų ir kito inventoriaus patalpose, temperatūros ir santykinės oro drėgmės, patalpų valymo, valymo priemonių išdavimo, aprūpinimo higienos priemonėmis, naudojimosi dušu tvarka, maitinimo ir kiti, kuriais pareiškėjas grindė laikymą netinkamomis sąlygomis, yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Pareiškėjui skunde nurodytu laikotarpiu gyvenamojo ploto teko nuo 3 m2 iki 6 m2. Nors minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo patalpose tam tikru laikotarpiu buvo mažesnis nei numatyta teisės normose, tačiau šis pažeidimas yra tik formalus. Tinkamas gyvenamųjų patalpų plotas buvo neužtikrinamas tik 13 dienų, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą, todėl šis pažeidimas objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Pakankama satisfakcija už minėtą pažeidimą būtų šio pažeidimo pripažinimas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė reikšmingų praradimų ar jam sutriko sveikata, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą priteisti žalą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 12 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 300 Eur neturtinę žalą.

5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, nustatė, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 m2, o 111.2 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Vyriausybės nutarimo 12 p.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui gyvenant 3 būrio 321 gyvenamojoje patalpoje nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 19 d. buvo pažeista galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta gyvenamojo ploto norma (3,1 m2) (13 dienų trūko 0,1 m2 gyvenamojo ploto). Pagal bylos duomenis teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas karantino patalpoje buvo laikomas tik 2018 m. gegužės 23 d., ir padarė išvadą, kad Marijampolės PN nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo pažeistos teisės į minimalų plotą karantino patalpoje. Dėl nustatytų pažeidimų teismas konstatavo Marijampolės PN neteisėtus veiksmus. Teismas, nustatęs, kad 2018 m. gegužės 23 d. bei nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 19 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į vienam asmeniui nustatytą minimalią ploto normą, pripažino, kad patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu sanitarinių įrenginių skaičių reglamentavo nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Patalpų aprūpinimo normos). Pagal Patalpų aprūpinimo normų 7.6 punktą, prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupimas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Vadovaudamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, teismas, remdamasis Marijampolės PN pateiktais duomenimis, iš kurių matyti, kad 3 ir 4 būrių sanitarinių mazgų patalpose buvo įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai, ir nustatęs, kad Marijampolės PN nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu buvusį nuteistųjų šiuose būriuose skaičių, pripažino, kad 3 ir 4 būriuose buvo laikoma daugiau nei 72 asmenys. Kadangi Marijampolės PN nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad 3 ir 4 būriuose prie tualetų nuolat susidarydavo eilės, teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentas dėl klozetų ir pisuarų trūkumo yra pagrįstas. Todėl teismas konstatavo, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu nevykdė Patalpų aprūpinimo normų 7.6 punkto reikalavimų aprūpinti tualetą klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, padarė išvadą, kad tai, jog Marijampolės PN Kybartų sektoriaus pastatas, kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, galbūt yra įregistruotas kaip negyvenamasis, atitinka teisės aktų reikalavimus.

8. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiui neaktualus Higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 13 punktas, nes minėta higienos norma neteko galios nuo 2016 m. birželio 26 d. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Teismas, nustatęs, kad karantino patalpoje esantis sanitarinis mazgas yra 1,03x1,52 m dydžio, padarė išvadą, kad sanitarinis mazgas buvo didesnis, nei nustato Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentą dėl per mažo sanitarinio mazgo ploto atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Patalpų aprūpinimo normos nenustatė jokių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, taip pat nenustatė reikalavimo kamerų tipo ar karantino patalpose esančiame sanitariniame mazge įrengti tualeto reikmenų spintelę (lentynėlę). Teismas pripažino, kad spintelių (lentynėlių) neįrengimas nereiškia neteisėtų veiksmų. Be to, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju karantino patalpoje esančiame sanitariniame mazge spintelė (lentynėlė) buvo įrengta, todėl pareiškėjo skundo argumentą dėl tualeto reikmenų spintelės nebuvimo karantino patalpoje atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu galiojusi HN 134:2015 nenustatė jokių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui ir atitinkamai nenustatė reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau HN 134:2015 17 punktas nustatė pareigą sudaryti galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nustatęs, kad kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima ir ventiliacija per atveriamus langus, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija, taip pat buvo galimybė išvėdinti patalpas atidarius langą. Teismas nustatė, kad, kai pareiškėjas buvo laikomas 4 būrio 423 kambaryje ir 3 būrio 321 kambaryje, jis naudojosi sanitariniu mazgu, esančiu atskiroje patalpoje. Atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai neįtvirtino reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, buvo galimybė vėdinti patalpas, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN veiksmus dėl atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge neįrengimo.

11. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentą dėl grotų ant langų, teismas nustatė, kad apsauginės grotos ant langų yra privalomos ir įrengtos remiantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktu. Nustatęs, kad buvo galimybė vėdinti patalpas atidarant langą ir naudojantis ištraukiamąja ventiliacija, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus šiuo aspektu.

12. Vadovaudamasis HN 134:2015 16 punktu, teismas nustatė, kad Marijampolės PN teritorijoje yra nuolat veikianti katilinė, reikiamą temperatūrą palaiko gyvenamosiose patalpose įrengti radiatoriai. Teismas padarė išvadą, kad Marijampolės PN minėto HN 134:2015 punkto nepažeidė.

13. Nenustatęs pagrindų, kurie leistų daryti išvadą, kad Marijampolės PN yra per didelė drėgmė, teismas atmetė su tuo susijusius pareiškėjo skundo argumentus. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN neužtikrino HN 134:2015 nustatytų higienos reikalavimų laikymosi, ir atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl patalpų įrengimo būklės, parazitų, pelėsio.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktu, HN 134:2015 34, 35 ir 37 punktais, Nuteistų asmenų, atliekančių ūkio darbus, suvestinės etatų lentelės duomenimis, nustatęs, kad pareiškėjas dėl netvarkingų patalpų, neišduodamų valymo priemonių nesikreipė į Marijampolės PN administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos oro temperatūros patalpose ar jų vėdinimo, pelėsio, ištrupėjusio tinko, byloje nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas nepateikė teismui skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl netvarkingų patalpų, netinkamos oro temperatūros, pelėsio, ištrupėjusio tinko ir neišduodamų valymo priemonių.

Nustatęs, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nuolat remontuojamos pagal planą ir atsižvelgiant į turimus resursus, pareiškėjas turi pareigą užtikrinti patalpų, kuriose yra laikomas, švarą, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos karantino patalpos būklės. Teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu teisės aktai nenustatė reikalavimo laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis aprūpinti indų plovimo priemonėmis, atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą, kad jam neteisėtai nebuvo išduotos indų plovimo priemonės karantino kameroje.

Be to, teismas pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neprivalėjo pats gaminti sau maistą ir po to plauti indus. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu galiojusi HN 134:2015 nenustatė reikalavimų, kaip turi būti statomos ir kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti lovos, Patalpų aprūpinimo normos 1.1 punktas numatė tik tai, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa aprūpinama metaline lova (1 vnt. 1 asmeniui), Patalpų aprūpinimo normos 10.1 punktas nustatė, kad kamerų tipo patalpa aprūpinama metaline lova (1 vnt. 1 asmeniui).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl dviaukščių lovų įrengimo ir lovų netinkamo sustatymo nepagrįsti. Teismas nustatė, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo aprūpintos baldais pagal teisės aktų reikalavimus. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu karantino kamera buvo aprūpinta elektriniu virduliu, teismas pareiškėjo skundo argumentą dėl elektrinio virdulio nebuvimo karantino kameroje atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje vertinami pareiškėjo skundo reikalavimai, susiję su ginčo laikotarpiu. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Patalpų aprūpinimo normos nereglamentavo metalinės lovos naudojimo laiko, teismas padarė išvadą, kad vien faktas, jog lova naudojama tam tikrą laiką (daugiau nei 10 metų), savaime negali sukelti žalą. Teismas nustatė, kad karantino kameroje, 4 būrio 423 kambaryje ir 3 būrio 321 kambaryje (bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose) metalinės lovos buvo tinkamos būklės. Teismas nenustatė, kad Marijampolės PN būtų atsisakiusi tvarkyti sugedusį kamerų inventorių. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas skaudžiai užsigavo į smailias sulūžusių konstrukcijų briaunas. Vadovaudamasis Marijampolės PN atsiliepime nurodytais duomenimis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie netinkamų laikymo sąlygų Kybartų pataisos namuose poveikį pareiškėjo sveikatai. Todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos lovos būklės karantino patalpoje ir bendrabučio gyvenamosiose patalpose.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad prausyklose nebuvo veidrodžių, nustatė, kad ginčo laikotarpiu galiojusi HN 134:2015 nenustatė jokių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, tačiau Patalpų aprūpinimo normų 7.3 punktas nustatė reikalavimą įrengti veidrodį prausykloje, skirtoje bendrabučio tipo patalpoms. Minėtos normos nenustatė reikalavimo įrengti veidrodį kamerų tipo patalpoje ar jos sanitariniame mazge. Tokio reikalavimo taip pat nenustatė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu ir nustatęs, kad sanitariniame mazge, kuriuo naudojosi pareiškėjas, būdamas 4 būrio 423 kambaryje ir 3 būrio 321 kambaryje, buvo įrengti veidrodžiai, teismas pareiškėjo skundo argumentą dėl veidrodžių trūkumo sanitariniuose mazguose atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Patalpų aprūpinimo normos, galiojusios ginčo laikotarpiu, nenustatė reikalavimo bendrabučio tipo patalpose įrengti buities kambarį ir šį kambarį aprūpinti lygintuvu, žirklėmis. Nors teisės normos ginčo laikotarpiu neįtvirtino reikalavimo įrengti buities kambarį ir jame pastatyti lyginimo stalą (stalus) ir lygintuvą (lygintuvus), tačiau, pagal Marijampolės PN nustatytą tvarką, lygintuvas galėjo būti išduodamas, jeigu nuteistasis pateikdavo prašymą. Pareiškėjas tokio prašymo nepateikė. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl buities kambario nebuvimo, neaprūpinimo žirklėmis, dėl nesudarymo galimybės pasinaudoti lygintuvu atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčijo, jog jam buvo suteikta galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę, nenurodė, kad jam reikėjo dažniau praustis duše dėl kokios nors ligos, neteigė, kad jis kreipėsi su prašymais į Marijampolės PN administraciją ar pareigūnus, prašydamas sudaryti jam galimybę praustis duše dažniau nei kartą per savaitę, motyvuodamas tai sveikatos sutrikimu ar kita priežastimi, tačiau tokį jo prašymą buvo atsisakyta tenkinti. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareigūnai veikė neteisėtai dėl to, jog pareiškėjui nesudarė galimybės duše praustis dažniau, nei nustatyta.

19. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą, kad pareiškėjas nebuvo aprūpintas paklodėmis ir pagalvių užvalkalais, nes byloje nėra šį pareiškėjo argumentą pagrindžiančių įrodymų. Vadovaudamasis HN 134:2015 24, 40, 41, 42 punktais ir byloje esančiais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo išduotas išdezinfekuotas minkštasis inventorius, tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo karantino patalpoje, jo patalynė ir drabužiai buvo skalbiami pataisos įstaigos skalbykloje, tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo 2 ir 4 būriuose, jam buvo sudaryta galimybė išsiskalbti skalbinius naudojant skalbimo mašiną. Teismas pripažino, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jam buvo išduoti netinkamai išskalbti lovos skalbiniai, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Vadovaudamasis HN 134:2015 24 punktu, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad čiužiniai turėjo būti su užvalkalais. Teismas, remdamasis Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir HN 134:2015 43 punktu, nustatęs, kad patalynė buvo keičiama kartą per savaitę, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs pakeisti patalynę, o į tokius prašymus nebuvo reaguojama, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su skalbimu. Remdamasis HN 134:2015 40 ir 25.1 punktais, teismas nustatė, kad bendrabučio tipo patalpose kiekviename aukšte yra įrengta skalbimo ir džiovinimo patalpa (patalpos), kurioje (kuriose) nuteistieji, naudodamiesi įstaigos inventoriumi, galėjo skalbti ir džiovinti skalbinius. Teismas pripažino, kad pareiškėjas turėjo galimybę išsidžiovinti skalbinius džiovinimo patalpoje.

20. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, jog pareiškėjas, kaip nedirbantis nuteistasis, buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, teismas, remdamasis LVAT praktika, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas lyties ir socialinio požymio „dirbantis (nedirbantis)“ pagrindais. Tarp minimų grupių yra akivaizdus skirtumas, t. y. lyties ir skirtingo mitybos tipo prasme, taip pat aktyvumo (dirba, nedirba) prasme. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas neapgrįstai teigė, jog nedirbantys nuteistieji vyrai ir nedirbančios nuteistosios moterys, nedirbantys nuteistieji vyrai ir dirbantys nuteistieji vyrai yra tokioje pačioje padėtyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad nedirbantiems vyrams ir nedirbančioms moterims, nedirbantiems ir dirbantiems vyrams skiriasi fiziologinės mitybos normos, skiriasi ir skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai bei produktai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Sveikatos priežiūros tarnybos rekomendacijas ar specialaus maitinimo paskyrimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas. Nenustatęs, jog pareiškėjui turėjo būti skirtas kitoks maitinimas, nei maitinimas pagal patvirtintą valgiaraštį, teismas konstatavo, kad Marijampolės PN neturėjo jokio faktinio pagrindo elgtis taip, kaip teigė pareiškėjas. Remdamasis Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimo protokolais ir byloje esančia medžiaga, teismas pripažino, kad pareiškėjo maistas buvo tikrinamas Maisto tyrimų centro darbuotojų, nebuvo nustatyta jokių pažeidimų. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių atvejų ir nepateikė įrodymų, kada jam valgykloje buvo patiektas nekokybiškas maistas ar maistas su šiukšlėmis. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo skundo argumentus dėl nekokybiško maisto gaminimo. Nustatęs, kad pareiškėjo maitinimas buvo organizuojamas vadovaujantis nustatyta tvarka ir atsižvelgęs į Marijampolės PN paaiškinimą, jog maistas valgykloje nuteistiesiems buvo greitai išdalijamas, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pritarti pareiškėjui, jog Marijampolės PN elgėsi neteisėtai, kai pareiškėjui reikėdavo pavalgyti per tam tikrą laiko tarpą.

21. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems galiojo tos pačios garantijos dėl higienos reikmenų išdavimo, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą, kad šiuo aspektu nustatyta tvarka yra diskriminacinio pobūdžio.

22. Vadovaudamasis BVK 111 straipsniu, 125 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šias normas aiškinančia LVAT praktika, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentas, kad jis nebuvo įdarbintas, nesudaro pagrindo konstatuoti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus.

23. Vadovaudamasis BVK 132 straipsnio 1 dalimi, 173 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 430 patvirtintu Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7 punktu, Departamento direktorius 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintomis Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis, aktualia LVAT praktika, nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo išmokamos vienkartinės pašalpos, nes Socialinės paramos fonde nebuvo pakankamai lėšų pašalpoms išmokėti, teismas padarė išvadą, kad Marijampolės PN neturėjo pareigos skirti pinigines išmokas pareiškėjui. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl socialinės paramos ir išmokų neskyrimo.

24. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos sveikatos patikros, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai teigė, jog nebuvo patikrinta jo sveikata, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų skundo reikalavimą priteisti dėl to kilusią žalą.

25. Nustatęs, kad pareiškėjo skundas ypač didelės apimties, teismas atsakė į pagrindinius pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Kitus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau dėl jų nepasisakė.

26. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (nežymus gyvenamojo ploto trūkumas bendrabučio tipo patalpose (trūko 0,1 m2 ploto) 13 dienų, nenustatyto dydžio gyvenamojo ploto trūkumas karantino patalpoje 1 dieną), intensyvumą, pareiškėjo sveikatai nesukeltas pasekmes, atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo bendrabučio tipo patalpose, todėl ploto trūkumą iš dalies kompensavo galimybė laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Todėl teismas pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti nusprendė priteisti 300 Eur neturtinę žalą.

27. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neįrodė savo turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių), taip pat negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto ir dydžio, todėl atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

III. 28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas prašo išreikalauti medicininės bylos išrašą. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino teisės aktus, kuriuos pažeidė Marijampolės PN, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, tai patvirtina, kad teismas šališkai išnagrinėjo pareiškėjo skundą.

28.2. Teismas nepagrindė, kodėl teismas taikė nacionalinę teisę, nors tarptautinėje teisėje nustatyti kiti reikalavimai. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl visų pareiškėjo skundo argumentų, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuomenei yra žinomos, nesikreipė į Marijampolės PN su prašymais pateikti papildomus reikalavimus, nepagrįstai įvertino abejones keliančius Marijampolės PN pateiktus dokumentus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Teismas neanalizavo ir tinkamai neįvertino to, kad iš byloje pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kiek laiko pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Pateikti duomenys dėl miegamųjų vietų skaičiaus bendrabučio tipo patalpose nėra tikslūs, jie skiriasi viso ginčo laikotarpiu, nes vykdavo gultų šalinimo darbai. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus tiriant įrodymus, dėl to nenustatė visų svarbių bylos aplinkybių. Marijampolės PN pateikti duomenys neatskleidžia, kad įstaiga buvo perpildyta, vykdyta nuolatinė rotacija.

28.3. Teismo sprendimas nemotyvuotas, teismo argumentai neracionalūs.

28.4. Priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka pareiškėjo patirtų nepatogumų, yra per mažas ir todėl neturi jokio pozityvaus poveikio. Pareiškėjo įsitikinimu, vien tik deklaratyvus teisės pažeidimo fakto konstatavimas, jei tuo neužkertamas kelias panašių pažeidimų pasikartojimui ateityje, nėra ir negali būti laikomas satisfakcija. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, negalima atsižvelgti į tokius kriterijus, kaip bendras pragyvenimo lygis, vidutinis darbo užmokestis, valstybės biudžeto dydis ar valstybės skola. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjui turėjo būti priteista tiek, kiek priteisiama kitiems pareiškėjams panašaus pobūdžio bylose.

28.5. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Atkreipia dėmesį, kad Marijampolės PN yra skiriamos lėšos gerinti laikymo sąlygas, tačiau pareiškėjo skundas patvirtina, kad jos nenaudojamos pagal paskirtį.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos ir padarė neteisingas išvadas.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą sumažinti arba apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimus. Marijampolės PN apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs gyvenamųjų patalpų ploto pažeidimą, neįvertino Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų argumentų, kuriais buvo pagrįsta, jog minėto ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu yra tik formalus ir objektyviai negalėjo sukelti jokių neigiamų padarinių. Marijampolės PN teigimu, būriuose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtų pisuarų ir klozetų kiekis yra pakankamas. Marijampolės PN laikosi pozicijos, kad dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų pareiškėjui negalėjo kilti ir nekilo neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Kybartų pataisos namuose (nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Marijampolės PN Kybartų sektorius).

33. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 2018 m. gegužės 23 d., taip pat laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 19 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į vienam asmeniui nustatytą minimalią ploto normą, Marijampolės PN nevykdė Patalpų aprūpinimo normų 7.6 punkto reikalavimų aprūpinti tualetą klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės PN 300 Eur neturtinę žalą. Nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas ir Marijampolės PN pateikė apeliacinius skundus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, sumažinti priteistą sumą arba apsiriboti pažeistų teisių pripažinimu. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nebuvo pakankamai aktyvus, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo ir nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto pažeidimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi Marijampolės PN pateiktais duomenimis, kurie nėra tikslūs ir neatitinka pareiškėjo gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, priėmė nemotyvuotą sprendimą, priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, neišnagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Marijampolės PN apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai nesukėlė pareiškėjui neigiamų padarinių, todėl nėra pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteista 300 Eur neturtinė žala.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo ir Marijampolės PN apeliacinių skundų ribų.

35. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas išreikalauti įrodymus, nepateikė jokių svarbių priežasčių, kodėl toks prašymas teikiamas apeliacinės instancijos teismui, kai byla iš esmės buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir visi įrodymai turėjo būti pateikti (surinkti) pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pareiškėjas neteikė pirmosios instancijos teismui prašymų išreikalauti pareiškėjo medicininius duomenis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kurie būtų paremti jo prašymu išreikalauti medicininius duomenis. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo išreikalauti pareiškėjo prašomus išreikalauti įrodymus, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

36. Vertinant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas.

37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo argumentuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

38. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvavimo ir argumentavimo aspektais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, tikrindamas Marijampolės PN veiksmų teisėtumą pagal pareiškėjo skunde nurodytas pareiškėjo laikymo sąlygas ir aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius pareiškėjo skunde išdėstytus faktinius ir teisinius aspektus, aiškiai nurodė, kokios faktinės aplinkybės yra nustatytos, o kokios – nenustatytos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neišsamūs, tačiau iš esmės nepateikia tokį nesutikimą pagrindžiančių argumentų. Tai, kad pareiškėjas tiesiog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimas nemotyvuotas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo atitiktį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimams, daro išvadą, kad teismo sprendimas atitinka šiuos reikalavimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

39. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi būti aktyvus tiriant įrodymus. Šiuo aspektu tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, leidžiančių sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas buvo nepakankamai aktyvus ir dėl to byla buvo išnagrinėta netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad teismas turi būti aktyvus, tačiau nepateikė teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų jam procesiniuose įstatymuose suteiktų pareigų ir teisių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, įpareigojo Marijampolės PN pateikti į bylą jos išnagrinėjimui reikšmingus duomenis, išsamiai bei detaliai nurodė, kokius duomenis į bylą Marijampolės PN turi pateikti, įvertinęs pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas pakartotinai įpareigojo Marijampolės PN pateikti duomenis, reikalingus visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, įvertinti pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad tiriant įrodymus pirmosios instancijos teismas buvo nepakankamai aktyvus.

40. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant jam turinčią tekti minimalią gyvenamojo ploto normą, abstrakčiai ir deklaratyviai nurodo, kad teismas turėjo nesivadovauti Marijampolės PN pateiktais duomenimis, nes jie neatitinka nustatytos miegamųjų vietų skaičiavimo metodikos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą Marijampolės PN pateiktus duomenis, iš kurių matyti, kokiu laikotarpiu, kokiame ir kokio ploto kambaryje, su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas (1 t., b. l. 69–70), padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 19 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateiki duomenys yra pakankami tam, kad būtų apskaičiuota ir nustatyta, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas atitinkamo ploto kambaryje. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai dėl netinkamai pasirinktos miegamųjų vietų apskaičiavimo metodikos nepaneigia byloje esančių duomenų ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 19 d.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal suformuotą teismų praktiką, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių dėl kalinimo sąlygų, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Marijampolės PN nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skundo argumentą, kad 3 ir 4 būriuose prie tualetų nuolat susidarydavo eilės, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl klozetų ir pisuarų trūkumo yra pagrįstas. Vertindama Marijampolės PN apeliacinio skundo argumentą, kad pisuarų ir klozetų skaičius būriuose, kuriuose pareiškėjas buvo laikomas, buvo pakankamas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks deklaratyvus argumentas yra nepagrįstas bylos duomenimis, todėl nesudarantis pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes šiuo aspektu.

44. Vertindama pareiškėjo ir Marijampolės PN apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

46. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš Marijampolės PN 300 Eur neturtinę žalą už tai, kad pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista 2018 m. gegužės 23 d., laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 19 d., ir už tai, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., pareiškėjas buvo laikomas būriuose, kuriuose nebuvo laikomasi nustatyto reikalavimo aprūpinti tualetą klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir tai sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigais, atlyginimo. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas Marijampolės PN apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo konstatuoti pažeidimai pareiškėjui nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

47. Vertindama Marijampolės PN apeliacinio skundo argumentus dėl konstatuotų pažeidimų formalaus pobūdžio ir masto, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, trukmę ir mastą (vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimas – viso 14 parų; klozetų ir pisuarų trūkumas – ginčo laikotarpis nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. liepos 25 d., nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. – viso 449 paras), pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, ginamų vertybių turinį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį) ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-326-552/2021, 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-346-552/2021, 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-508-556/2021) konstatuoja, kad yra pagrindas mažinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, už nustatytus pažeidimus priteisiant pareiškėjui 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

48. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Įvertinus, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą peržiūrėti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad reikalavimas atlyginti turtinę žalą atmestinas, nustačius, kad pareiškėjas neneigia pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais grindžiamas minėto pareiškėjo skundo reikalavimo atmetimas, darytina išvada, kad nėra pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą nei jį įvertino pirmosios instancijos teismas.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo ir Marijampolės PN apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai išsprendė ginčą, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjui priteistinos žalos atlyginimo sumą iki 150 Eur. Teisėjų kolegija nenustatė kitų pagrindų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl Marijampolės PN apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjo skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama, kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dalia Višinskienė