2021-03-16 Nr. BB-1516-1-01-1-50856-2018-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-52-648/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50856-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.9.2; 1.1.9.8; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

nuteistajam A. B.,

išteisintajam I. B.,

nuteistojo ir išteisintojo gynėjui advokatui Aivarui Škėmai,

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Eugenijaus Papučkos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu:

A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 255 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1500 Eur) dydžio bauda.

I. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Gedvydo Vaivados apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo, išteisintojo ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. B. nuteistas pagal BK 255 straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeidė teisėtai turimų šaunamųjų ginklų, šaudmenų laikymo sąlygas ir dėl to sudarė sąlygas kitiems asmenims neteisėtai jais pasinaudoti, t. y.: turėdamas Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate išduotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti (nešiotis) ginklus, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, neužtikrindamas ginklų ir šaudmenų laikymo saugumo, pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatą, nurodančią, jog ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti jų saugojimą, tai yra:

1.1. 2018 m. sausio 22 d. automobilio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „M“, daiktadėžėje paliko teisėtai įgytus penkis .30 kalibro šovinius, juos 2018 m. vasario 5 d. apie 16.30 val. automobilyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pastato, atliktos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, taip sudarė sąlygas savo broliui I. B. neteisėtai pasinaudoti šaudmenimis,

1.2. 2018 m. sausio 22 d. (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, name, striukės kišenėje paliko teisėtai įgytus du .30 kalibro šovinius, kuprinėje paliko septynis .30 kalibro šovinius, juos 2018 m. vasario 6 d. apie 14.30 val. atliktos kratos name metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, taip sudarė sąlygas savo mamai R. B., savo žmonai ir dviem savo vaikams bei šio namo svečiams neteisėtai pasinaudoti šaudmenimis,

1.3. 2018 m. sausio 22 d. (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, namo garaže, paliko teisėtai įgytus užtaisytą medžioklinį karabiną „Tikka M695“ Nr. 243668 su dviem .30 kalibro šoviniais, namo sandėliuke paliko 12 kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „IŽ-26“ Nr. A 07688 su šalia jo esančiais trimis 12 kalibro šoviniais, drabužinėje ant kabyklos paliko šovininę su joje esančiais trylika 12 kalibro šovinių, garaže ant grindų kuprinėje paliko septynis .30 kalibro šovinius, namo sandėliuke virš praviro seifo esančioje lentynoje paliko tris 12 kalibro ir vieną .30 kalibro medžioklinius šovinius, juos 2018 m. vasario 6 d. apie 16 val. atliktos kratos name metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, taip sudarė sąlygas savo broliui I. B., jo žmonai L. B. ir trims jų vaikams bei šio namo svečiams neteisėtai pasinaudoti šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis.

2. I. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas dėl to, kad neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, t. y.: 2018 m. sausio 22 d. iš savo brolio A. B. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo 2 šaunamuosius ginklus ir 34 šaudmenis, juos laikė iki 2018 m. vasario 5 d. 16.30 val., kol policijos pareigūnai, atlikę kratą automobilyje „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame prie (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pastato, automobilio daiktadėžėje rado ir paėmė penkis .30 kalibro medžioklinius šovinius, o 2018 m. vasario 6 d. 16 val. policijos pareigūnai, atlikę kratą (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, name, rado ir paėmė C ginklų kategorijai priskirtą šaunamąjį ginklą – .30 kalibro medžioklinį karabiną „TIKKA M695“ Nr. 243668, skirtą šaudyti .30 kalibro (.30-06) šoviniais, C ginklų kategorijai priskirtą šaunamąjį ginklą – 12 kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „IŽ-26“ Nr. A 07688, skirtą šaudyti 12 kalibro medžiokliniais šoviniais, bei devyniolika 12 kalibro medžioklinių šovinių ir dešimt .30 kalibro medžioklinių šovinių.

II. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Eugenijus Papučka prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų.

3.2. Teismai, netaikydami nuteistajam A. B. priklausančių šaunamųjų ginklų ir jų šaudmenų konfiskavimo, šio sprendimo neindividualizavo, neįvertino šios baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo, nors ši baudžiamojo poveikio priemonė nepažeidžia proporcingumo principo, ji yra būtina, kad būtų pasiekti baudžiamojo įstatymo tikslai, kaltinamasis galutinai suvoktų nusikalstamos veikos pasekmes ir tai atgrasytų nuo veikų darymo ateityje. Teisės sistema grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir teisinės atsakomybės proporcingumą.

3.3. Įvertinus tai, kad A. B. paliko ginklus pas kitą asmenį ne tam skirtoje, kitiems asmenims prieinamoje vietoje, šiurkščiai pažeidė teisėtai turimų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo taisykles, laikydamas ginklus ir šaudmenis svetimame automobilyje, taip pat ir svetimoje gyvenamojoje vietoje, prieinamoje vietoje tiek tų namų savininkams, tiek ir jų svečiams, neturintiems leidimo laikyti ir nešioti ginklo, prokuroro įsitikinimu, be baudžiamųjų poveikio priemonių, nustatytų BK 68 ir 72 straipsniuose, taikymo susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik sudarytų pagrindą formuotis asmens nebaudžiamumui bei formuotų nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių pobūdžio.

3.4. BK 68 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau skiriamas nustačius, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė sistemingai ar šiurkščiai pažeisdamas šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo taisykles. Šiuo atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad A. B. šiurkščiai pažeidė teisėtai turimų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo taisykles – šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės aptarti tik teigiamai nuteistąjį apibūdinantys duomenys, taigi teismas teisingumo principo turinį aiškino atsižvelgdamas į nuteistojo interesus. Darytina išvada, kad dėl teismų sprendimo neskirti nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonių, o paskirti sankcijoje nurodytą švelniausią bausmę – baudą, jos dydį nustatant mažesnį už šios bausmės vidurkį, kaltininko sąmonėje gali susiformuoti lengvo baudžiamosios atsakomybės išvengimo modelis, tai prieštarauja ne tik bausmės tikslams, ypač specialiajai bei bendrajai prevencijai, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai. Teismai neskyrė pakankamai dėmesio bausmės paskirčiai, todėl nepasiekė pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo, skirta bausmė nėra proporcinga ir užtikrinanti bausmės tikslus.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neigė nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą bei daromą žalą visuomenei, juolab kad nuteistojo išreikštas ganėtinai ciniškas ir visiškai nesavikritiškas požiūris į savo veiksmus laikytinas itin pavojingu ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jis nepagrįstai sumenkintas. Visų pirma teismas neskyrė pakankamai dėmesio vertindamas aplinkybę, jog A. B. buvo baigęs kursus pagal Šaunamojo ginklo laikymo, nešiojimosi ir panaudojimo savigynai mokymo programą, išlaikęs egzaminą ir įgijęs teisę turėti ginklus, taigi jis žinojo savo, kaip teisėto ginklų savininko, pareigą saugiai laikyti šaunamuosius ginklus. Medžioklės lapuose nurodyti duomenys įrodo, kad palikti ginklai ir šaudmenys ne tik sudarė sąlygas broliui pasinaudoti ginklais ir šaudmenimis, bet jais I. B. ir pasinaudojo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, A. B. neskirdamas uždraudimo naudotis specialiąja teise, nepasiekė pusiausvyros tarp jo proporcingo nubaudimo ir baudžiamojo poveikio priemonės tikslų realizavimo, neatsižvelgė į baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo prevencinius tikslus ir taip pažeidė bendruosius baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindus, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.6. A. B. priklausantys šaunamieji ginklai ir jų šaudmenys atitinka BK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik nusikalstamos veikos padarymo priemonės išaiškinimą, bet ir BK 255 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kurioje šaunamasis ginklas, šaudmenys tiesiogiai įvardijami kaip šiame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Akivaizdu, jog įvykdyti BK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką be šaunamojo ginklo, šaudmenų asmuo negali. Tokiu būdu, siekiant užkirsti kelią galimam pakartotiniam A. B. nusikalstamumui, jam priklausantys šaunamieji ginklai ir jų šaudmenys turi būti konfiskuojami. Teismas, netaikydamas nuteistajam priklausančių šaunamųjų ginklų ir jų šaudmenų konfiskavimo, šio sprendimo neindividualizavo, neįvertino šios baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo, nors, prokuroro įsitikinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė nepažeidžia proporcingumo principo, ji yra būtina, kad būtų pasiekti baudžiamojo įstatymo tikslai, kaltinamasis galutinai suvoktų nusikalstamos veikos pasekmes ir tai atgrasytų nuo veikų darymo ateityje. Teisės sistema grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir teisinės atsakomybės proporcingumą.

3.7. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. B. šiurkščiai pažeidė teisėtai turimų šaunamųjų ginklų, šaudmenų laikymo sąlygas ir dėl to sudarė sąlygas kitiems asmenims neteisėtai jais pasinaudoti. Nors taisyklės, nustatančios ginklų ir šaudmenų laikymo tvarką, yra griežtos, tačiau bylos duomenys rodo, kad šaudmenys buvo palikti bet kur, tik ne ten, kur jie privalo būti. A. B. elgėsi nusikalstamai pasitikėdamas, žinodamas, jog palikdamas ginklus ir įvairius šovinius įvairiuose vietose pas brolį, brolio gyvenamojoje vietoje, pažeidžia teisėtai turimų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo taisykles, laikydamas juos svetimame automobilyje, taip pat ir svetimoje gyvenamojoje vietoje, prieinamoje vietoje tiek tų namų savininkams, tiek ir jų svečiams, neturintiems leidimo laikyti ir nešioti ginklo, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, jog savo neveikimu (nepasiimdamas savo ginklo ir šovinių) nesudarys sąlygų kitiems asmenims neteisėtai jais pasinaudoti.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas A. B. turto konfiskavimo, nurodė, kad pagal teismų praktiką nekonfiskuotinas turtas, kuris yra neatsargiai padarytos nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, taip pat nurodė, kad remiasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-511/2018. Su šia apygardos teismo nuostata nesutiktina, nes teismas rėmėsi byla, kurioje asmuo nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą ir dėl turto konfiskavimo padarius neatsargią nusikalstamą veiką. Motyvų dėl sprendimo nekonfiskuoti ginklų ir šaudmenų apygardos teismas nepateikė. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, kuriame buvo nurodyti apskundimo dėl baudžiamojo poveikio priemonės turto konfiskavimo pagrindai, iš esmės nesprendė, jų neanalizavo priimto nuosprendžio kontekste, nenurodė, kodėl atmetami apeliacinio skundo motyvai. Todėl darytina išvada, kad apygardos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl to, jog I. B. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, šias išvadas iš dalies papildydamas, tačiau neišnagrinėjo esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų ir motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, išvadą, kad nepadaryta nusikalstama veika, iš esmės grindė kaltinamojo I. B. parodymais, juos suabsoliutindamas, šių parodymų negretino su kitais byloje esančiais duomenimis, nevertino ir neanalizavo įrodymų visumos, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3.10. Šioje byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad I. B. veiksmai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas (pirmosios instancijos teismas taip pat) visiškai ignoravo baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurie paneigia I. B. parodymus: atliktų kratų rezultatus, specialisto išvadoje Nr. 11-325(18) išdėstytus duomenis, A. B. parodymus, paties I. B. paaiškinimus, kuriuos patvirtina liudytojo A. T. parodymai ir kt. Byloje visi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, požymiai (dalykas, objektyvusis ir subjektyvusis požymiai, subjektas) yra nustatyti. I. B. suprato ir žinojo, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko ne tik ginklus, bet ir šovinius, padėtus įvairiose vietose, jo gyvenamosios vietos teritorijoje bei automobilyje, ir norėjo taip veikti, todėl jo kaltė pasireiškė tiesiogine tyčia. Iš apeliacinės instancijos teismo teiginių galima daryti išvadą, kad teismas pripažįsta, jog I. B. laikė ginklus ir šaudmenis, tačiau jo veiksmai nevertintini kaip nusikalstama veika, nes jis neturėjo tyčios to daryti. Iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti kategorišką išvadą, kad I. B. tyčia ginklus ir šaudmenis laikė pakankamai ilgą laiką savo namuose ir automobilyje, jais naudojosi medžioklės metu, tai darė žinodamas, kad neturi teisės naudotis ginklais ir šaudmenimis, ir tokio elgesio siekė.

3.11. Teismai neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, įrodymus vertino neatsižvelgdami į jų tarpusavio santykį, vertindami juos selektyviai ir teikdami pirmenybę kaltinamojo gynybinei pozicijai, ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį I. B.. Abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados nebuvo pagrįstos išsamia bylos aplinkybių analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų teisingu įvertinimu. Vienus įrodymus teismai vertino atskirai nuo kitų, iš esmės suabsoliutino paties kaltinamojo I. B. parodymus, jo parodymus vertino izoliuotai nuo kitų įrodymų, neatsižvelgė, jog I. B. parodymams prieštarauja kiti bylos duomenys. Taip pat nevykdyta teismo pareiga būti aktyviam siekiant teisingumo, teismai neatlikto papildomų proceso veiksmų, siekiant pašalinti iškilusias abejones.

3.12. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms ir jas tik papildydamas, tačiau ignoruodamas įrodymus, kurių argumentuotas vertinimas buvo pateiktas prokuroro apeliaciniame skunde, iš esmės neišnagrinėjo esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų bei motyvų, tokiu būdu nesilaikė imperatyvių BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą neskirdamas A. B. baudžiamojo poveikio priemonių, nurodytų BK 68 ir 72 straipsniuose, neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą bei padarė esminius baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimus vertindamas surinktus duomenis, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį ir 20 straipsnio 5 dalį, todėl Šiaulių apygardos teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Eugenijaus Papučkos kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK nuostatų esminių pažeidimų apeliacinės instancijos teisme

5. Apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2014, 2K-418-699/2015). Įgyvendinant šią užduotį apeliacinės instancijos teismui įstatymas suteikia teisę iš esmės nagrinėti bylą: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalo apeliacinius skundus išnagrinėti išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015).

6. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas I. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu prokuroras pateikė apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, išdėstė nustatytas faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus bei nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas I. B., neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, įrodymus vertino selektyviai, pirmenybę suteikė kaltinamojo gynybos pozicijai, padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas.

8. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro apeliacinį skundą, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms ir konstatuodamas, kad žemesnės instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį I. B.. Nutartyje apygardos teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo vertinti, jog I. B., veikdamas tiesiogine tyčia, neteisėtai įgijo ir laikė kaltinime nurodytus šaunamuosius ginklus ir jų šaudmenis nuo 2018 m. sausio 22 d. iki tol, kol kratų metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šią išvadą teismas iš esmės grindė brolių I. B. ir A. B. parodymais apie tai, kad A. B. ginklus ir šaudmenis paliko pas I. B. namuose (garaže) be šio žinios ir neaišku, kaip ir kada I. B. automobilio daiktadėžėje atsirado šaudmenys. Be to, teismo manymu, įrašai medžioklės lape nepatvirtina neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimo ir laikymo fakto.

9. Pažymėtina, kad pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo, be kita ko, įgijo ar laikė šaunamąjį ginklą ir (ar) šaudmenis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų įgijimo ar laikymo pradžios momento. Kadangi šios veikos yra alternatyvios, tai baudžiamoji atsakomybė kyla už bet kurios veikos padarymą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė motyvus, kodėl laiko, kad I. B. veikoje (šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimas neturint leidimo) nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pažymėtina, kad kasatorius kasaciniame skunde iš esmės neginčija tokių teismo išvadų ir nepateikia išsamių teisinių argumentų šiuo klausimu.

10. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl I. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos (šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo neturint leidimo) padarė neišanalizavęs bylos faktinių aplinkybių ir neįvertinęs visų surinktų ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų bylai reikšmingų įrodymų.

11. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iš esmės tik teisiamųjų toje pačioje byloje brolių A. B. ir I. B. parodymais, padarė išvadą, kad I. B. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios valinio elemento – norėjimo neteisėtai laikyti šaunamuosius ginklus ir jų šaudmenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje formuojama nuostata, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė savo neveikimo pobūdį, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir pan., bet ir tiriant ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-7-386-746/2015, 2K-202-303/2017). Taigi, sprendžiant apie tai, ar I. B. veikė tiesiogine tyčia, jo tyčios kryptingumą, nepakako remtis tik I. B. ir nuteistojo A. B. parodymais, kuriuos, beje, teismas turėjo įvertinti ne tik atskirai, bet ir įrodymų visumos kontekste, atsižvelgdamas ir į teisiamųjų procesinę padėtį byloje.

12. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir (ar) nevertino įrodymų (duomenų): 1) kad I. B. po 2018 m. sausio 25 d., kai jam buvo laikinai sustabdytas leidimas laikyti (nešioti) ginklus, iki kratos jo gyvenamojoje vietoje 2018 m. vasario 6 d. pakankamai ilgą laiką (12 dienų) laikė ginklus ir jų šaudmenis, žinodamas, kad juos laiko neturėdamas leidimo; 2) kratos protokole užfiksuotų duomenų, kad du medžiokliniai šaunamieji ginklai ir 29 vnt. šovinių buvo rasti pas I. B. skirtingose vietose – automobilyje (5 šoviniai), gyvenamojo namo garaže (lagamine tarp vaikiškų daiktų – užtaisytas šautuvas su 2 šoviniais, ant kabyklos – diržas su 13 šovinių, ant grindų kuprinėje – 7 šoviniai), sandėliuke (dėkle – šautuvas su 3 šoviniais, drabužinėje ant lentynos – 4 šoviniai); 3) liudytojo A. T. parodymų apie 2018 m. vasario 2 d. įvykusią medžioklę, kurioje dalyvavo ir A. B.. Nurodytų aplinkybių ir įrodymų teisinis įvertinimas yra svarbus sprendžiant apie I. B. inkriminuotos veikos tyčios turinį.

13. Be to, nors I. B. nebuvo pareikšti kaltinimai dėl kitų BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių veikų (pavyzdžiui, nešiojimo ar gabenimo), tačiau, svarstant I. B. kaltės klausimą dėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo, teisinę reikšmę gali turėti ir faktinės aplinkybės, susijusios su I. B. dalyvavimu medžioklėse laikotarpiu, kai kaltinamas disponavęs šaunamaisiais ginklais ir jų šaudmenimis neturėdamas leidimo. Šių aplinkybių teismas visapusiškai nepatikrino ir neįvertino, nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodė jų teisinę reikšmę. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra pasisakyta apie įrašus medžioklės lape, iš jų matyti, kad 2018 m. sausio 22 d. medžioklėje dalyvavo abu broliai B., po to I. B. dalyvavo medžioklėje ir 2018 m. sausio 23 d. bei vasario 2 d., o pastarojoje medžioklėje dar ir sumedžiojo šerną, tačiau iš teismo nutartyje išdėstytų argumentų matyti, kad šio dokumento įrodomoji reikšmė buvo nuvertinta. Apeliacinės instancijos teismas patikėjo I. B. versija, kad 2018 m. vasario 2 d. medžioklės metu ne jis nušovė šerną, be to, iškėlė versiją, kad medžioklės metu laikinai perduoti I. B. šaunamąjį ginklą galėjo kitas medžioklės dalyvis, turintis leidimą laikyti (nešioti) tos kategorijos ginklą. Tačiau tai yra prielaida, nes tokia teismo išvada padaryta nesant jokio objektyvaus faktinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad medžioklės lapuose nurodyta, jog minėtos medžioklės vyko tykojimo ir sėlinimo būdais, o šiais būdais medžioti be ginklo (I. B. teigė, kad jis medžioklėje dalyvavo neginkluotas) nėra įmanoma. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pažymėdamas, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, pats pateikė logikos stokojančią prielaidą, kad medžioklės lapuose nurodytais būdais organizuojamose medžioklėse I. B. galėjo dalyvauti neturėdamas ginklo arba draudžiamu būdu perimdamas jį iš kito asmens. Minėta, kad teismas turi būti aktyvus siekdamas išaiškinti tiesą nagrinėjamoje byloje ir iškilus abejonėms išnaudoti visas proceso galimybes joms pašalinti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo svarstyti galimybę apklausti medžioklėse dalyvavusius asmenis, taip patikrinti medžioklės vadovo parodymus ir išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su ginklo turėjimu medžioklėje bei panaudojimu sumedžiojant šerną, tačiau to nepadarė.

14. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertinus visų proceso metu surinktų su byla susijusių įrodymų, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų, neišdėsčius teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), ydingai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimą – sureikšmino išteisintojo ir kito nuteistojo parodymus, įrodymus vertino neišsamiai ir selektyviai, o ne kaip visumą, prokuroro apeliacinio skundo ginčijamų bylos aplinkybių tinkamai neišnagrinėjo ir bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, nepateikė išsamių motyvų, paneigiančių apeliacinio skundo teiginius, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus. Tai pripažintina esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, dėl kurių buvo pažeistos įstatymu garantuotos proceso šalių teisės ir kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl jų sukelti teisiniai padariniai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai patikrinant prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl I. B. išteisinimo pagrįstumo ir teisėtumo.

16. BPK 386 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, turi, laikydamasis BPK nustatytos tvarkos, patikrinti apeliacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo

17. Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai netaikė nuteistajam A. B. BK 68 ir 72 straipsniuose nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių – neuždraudė jam naudotis specialiąja teise laikyti ir nešioti ginklus bei netaikė jam turto (šaunamųjų ginklų ir šaudmenų) konfiskavimo.

18. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal BK baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise gali būti skiriama kartu su bausme (BK 67 straipsnio 1, 3 dalys). Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę (priemones), kiek ir kokias skirti – kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitus reikšmingus bylos duomenis, teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą ir kita.

19. Pagal BK 72 straipsnio nuostatas turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuotas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamos veikos priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas sąmoningai panaudotas turtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-699/2018, 2K-136-699/2018, 2K-79-511/2018). BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis paprastai pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimui.

20. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar yra teisinis pagrindas konfiskuoti A. B. priklausančius šaunamuosius ginklus ir jų šaudmenis, vadovavosi rekomendacinio pobūdžio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Apžvalgos dėl teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) 4.2 punktu, kad nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. B. padarė baudžiamąjį nusižengimą dėl neatsargumo, netaikė nuteistajam BK 72 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nurodydamas konkretų teismų praktikos pavyzdį.

21. Iš tiesų pagrįsti prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl turto konfiskavimo, nagrinėjamoje byloje neturėjo vadovautis vienu teismų praktikos pavyzdžiu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje taip pat yra bylų, kai BK 72 straipsnio nuostatos taikomas ir padarius nusikalstamą veiką dėl neatsargumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320-693/2018). Taigi nusikalstamos veikos pobūdis negali vienareikšmiškai nulemti sprendimo netaikyti turto konfiskavimo. Be to, pažymėtina, kad BK 72 straipsnyje nėra nuostatų, jog turtas konfiskuojamas tik padarius tyčines nusikalstamas veikas, šiame straipsnyje vartojama platesnė sąvoka – „uždrausta veika“, tai reiškia tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo padarytas nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, kad, taikant Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, yra formuojama teismų praktika, jog įstatymo nustatytais atvejais, kai už padarytus atitinkamus administracinius nusižengimus yra privalomas turto konfiskavimas, yra konfiskuojamas turtas ir už dėl neatsargumo padarytus administracinius nusižengimus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-689/2020, 2AT-5-689/2020).

22. Taigi, iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis skunde išdėstė išsamius teisinius argumentus, kodėl manė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė turto konfiskavimo klausimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus neatsakė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo paskyrimo A. B. ir nepateikė išsamių motyvų, kodėl prokuroro skundas yra atmetamas, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus, kurie pripažintini esminiais BPK pažeidimais, dėl to taip pat yra pagrindas perduoti bylą apygardos teismui iš naujo nagrinėti prokuroro skundą. Kadangi baudžiamoji byla pagal prokuroro skundą apeliacine tvarka bus nagrinėjama iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su kitos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus neskyrimo teisėtumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Aurelijus Gutauskas

Artūras Pažarskis