2013-05-08 Nr. AB-1617 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P556-117/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-773/2009 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjai J. J. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (17)-K3-356 patvirtino nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 55 650 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM), 2 916,06 Lt GPM delspinigių ir skyrė 16 695 Lt GPM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 68-12 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (17)-K3-356.

Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją ir prašė panaikinti VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 68-12.

Mokestinių ginčų komisija 2008 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. S-97(7-32/2008) panaikino VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 68-12.

Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis iš A. G. pagal 2006 m. sausio 16 d. sutartį už 63 000 Lt įsigijo 1,1501 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šį žemės sklypą kartu su kitais nekilnojamaisiais daiktais pareiškėja su sutuoktiniu pardavė UAB „Merseta“ pagal 2006 m. balandžio 3 d. sutartį už 1 957 000 Lt (žemės sklypas parduotas už 63 000 Lt, o kiti nekilnojamieji daiktai – už 1 894 000 Lt). Pareiškėja kartu su sutuoktiniu, nurodydami, jog 2006 m. balandžio 3 d. parduoda minėtą žemės sklypą tik už 63 000 Lt, nepagrįstai sumažino žemės sklypo vertę.

Nurodyta sklypo 63 000 Lt vertė yra mažesnė už jo rinkos kainą. Mokesčių administratoriaus pasitelktas nepriklausomas turto vertintojas UAB „Robinta“ nustatė, jog šio žemės sklypo vertė yra 805 000 Lt. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2006 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sandoriu siekė sumažinti žemės sklypo vertę ir atitinkamai padidinti kitų parduotų nekilnojamųjų daiktų vertę, nes žemės sklypas buvo įsigytas vėliau nei prieš trejus metus ir, nurodant jo tikrąją vertę, jis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktą būtų buvęs apmokestintas, o tuo tarpu kiti nekilnojamieji daiktai buvo įsigyti 1999 m. spalio 21 d. ir jų vertės padidinimas nebūtų buvęs apmokestintas.

Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad šiuo atveju mokesčių administratorius pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautas 742 000 Lt (805 000 Lt – 63 000 Lt) pajamas pripažino pajamomis, gautomis už žemės sklypą. Tai sudarė pagrindą mokesčių administratoriui laikyti, jog pareiškėja iš minėto žemės sklypo pardavimo bendrovei „Merseta“ gavo 371 000 Lt (742 000 Lt :

2) pajamų, ir šias jos pajamas apmokestinti pajamų mokesčiu. Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad nors mokesčių administratorius teisingai apmokestino minėtas pareiškėjos pajamas, tačiau jis nepagrįstai nurodymus dėl papildomo mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo davė pareiškėjai. Minėtos pareiškėjos pajamos priskirtinos gyventojo A klasės pajamoms ir, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, pajamų mokestį iš šių pareiškėjos pajamų turėjo išskaičiuoti UAB „Merseta“, išmokėdama šias pajamas pareiškėjai. Todėl pareiškėja šiuo atveju nėra mokesčio sumokėjimo santykio dalyvė ir jai negali būti duotas nurodymas dėl mokesčio sumokėjimo. Santykiai dėl mokesčio sumokėjimo į biudžetą šiuo atveju yra atsiradę tarp mokestį išskaičiuojančio asmens ir mokesčių administratoriaus. Dėl šių motyvų ginčijamas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas naikintinas.

Atsakovas VMI prie FM skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. S-97 (7-32/2008) bei palikti galioti atsakovo 2008 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 68-12. Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija neteisingai išaiškino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 ir 7 dalies nuostatos numato prievolę mokėti pajamų mokestį nuo deklaruotų pajamų ir pajamas deklaruojančiam gyventojui. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad skirtumą tarp apskaičiuotos ir išskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio dalies sumoka gyventojas. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas turi jį perskaičiuoti.

Pareiškėja su atsakovo skundu nesutiko. Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Sudarant žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį su UAB „Merseta“, sandorio aplinkybės nebuvo iškreiptos ir buvo nurodyta tikroji šalių sutarta žemės sklypo kaina. Mokesčių administratorius nepagrįstai šia kainą padidino ir nepagrįstai apmokestino atitinkamas pareiškėjos pajamas. Mokesčių administratoriaus pasitelkto turto vertintojo UAB „Robinta“ nurodyta žemės sklypo kaina yra ekonomiškai nepagrįsta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu atsakovo skundą patenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. S-97(7-32/2008) bei paliko galioti atsakovo 2008 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 68-12.

Teismas nurodė, kad tarp atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos kilo nesutarimas teisės klausimu dėl to, kuris asmuo (UAB „Merseta“ ar pareiškėja) turi apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti mokesčių administratoriaus papildomai priskaičiuotą GPM bei kitas su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Teismas nurodė, kad pinigų sumą pareiškėjai pagal ginčo pirkimo - pardavimo sandorį išmokėjo žemės sklypo pirkėjas UAB „Merseta“. Ši bendrovė, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, laikytina išmokas pareiškėjui išmokėjusiu asmeniu ir šiai bendrovei turėtų tekti pareiga apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti mokesčius nuo pareiškėjai išmokėtų išmokų.

Tačiau tam tikrais atvejais pareiga apskaičiuoti mokestį pereina pačiam gyventojui. Tokie atvejai, pavyzdžiui, yra nurodyti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, 27 straipsnio 7 dalyje, Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė, kad šiuo metu UAB „Merseta“ pareiškėjai bei jos sutuoktiniui yra sumokėjusi visą sandoryje numatytą sumą, taip pat ir tą jos dalį, kuri turėjo būti išskaičiuota kaip mokestis. Kadangi iš pareiškėjos pajamų UAB „Merseta“ neišskaičiavo mokesčio ir visas lėšas perdavė pareiškėjai, todėl reikalavimas, kad šiuo atveju mokestį sumokėtų pati pareiškėja, yra teisingas ir atitinka įstatymo tikslą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius teisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendrovei „Merseta“ parduoto žemės sklypo vertė, nustatyta 2006 m. vasario 24 d. ir įregistruota valstybės įmonėje Registrų centre, buvo 786 890 Lt, t. y. 12 kartų didesnė nei nurodyta 2006 m. balandžio 3 d. sudarytame minėto žemės sklypo pardavimo bendrovei „Merseta“ sandoryje (sandoryje buvo nurodyta 63 000 Lt vertė). Kartu su žemės sklypu buvo parduoti ir tame sklype esantys nekilnojamieji daiktai, kurių pardavimo kaina sandoryje padidinta apie 7 kartus palyginti su valstybės įmonės Registrų centro duomenimis.

Žemės sklype esančių nekilnojamųjų daiktų kainos padidinimas atitinkamai sumažinant kartu parduodamo žemės sklypo kainą pareiškėjai mokestine prasme buvo naudingas, nes žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai buvo įsigyti 1999 m. spalio 21 d. ir dėl to, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktą, jų pardavimas buvo neapmokestinamas, o žemės sklypas buvo įsigytas neseniai ir jo pardavimas turėjo būti apmokestintas. Esant tokioms aplinkybėms, mokesčių administratoriui kilo pagrįsti įtarimai dėl to, kad sandoryje nurodyta neteisinga parduoto žemės sklypo kaina.

Be to, šiuo atveju ginčo turtas buvo parduotas pareiškėjos ir jos sutuoktinio valdomai bendrovei. Taip pat daug didesnė už nurodytą sandoryje žemės sklypo kaina buvo nustatyta ir atlikus pareiškėjos sutuoktinio užsakytą UAB Korporacijos „Matininkai“ 2005 m. gruodžio 14 d. turto vertinimą. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus užsakymu surašyta 2006 m. spalio 31 d. UAB „Robinta“ turto vertės nustatymo ataskaita minėtus įtarimus patvirtino. Šioje ataskaitoje nurodyta ginčo žemės sklypo vertė – 805 000 Lt.

Šis turto vertinimas buvo pagrindas mokesčių administratoriui padaryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju sandorio aplinkybės buvo iškreiptos ir juo siekta mokestinės naudos, ir mokesčio bazę bei mokesčio sumą apskaičiuoti vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, jog nepriklausomų turto vertintojų turto vertinimo ataskaitos turi juridinę galią, kol jos nenuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Siekdama, kad nebūtų remiamasi UAB „Robinta“ sudaryta turto vertinimo ataskaita, pareiškėja turėjo ją nuginčyti teisme.

Kadangi ši ataskaita nėra nuginčyta, todėl ji turi juridinę galią. UAB „Robinta“ sudarytos turto vertinimo ataskaitos neatitikimų finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1K-123 „Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklių“ reikalavimams nenustatyta. Šioje turto vertinimo ataskaitoje išdėstyti principai ir metodologija atitinka minėtame finansų ministro įsakyme keliamus reikalavimus.

Todėl nėra kliūčių šią ataskaitą naudoti mokesčio bazės apskaičiavimui. Teismas nurodė, kad pareiškėja turėjo galimybę pateikti kitus įrodymus dėl turto vertės nustatymo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Jokia kita turto vertinimo ataskaita nėra sudaryta. Pareiškėja pateikė dirvožemio užterštumo cheminėmis medžiagomis tyrimų medžiagą, tačiau vien ši medžiaga negali paneigti UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos ir iš šios medžiagos nėra aišku, kokią įtaką sklypo vertei gali turėti atitinkamo užterštumo nustatymas.

Tuo tarpu valstybės įmonės Registrų centro, UAB Korporacijos „Matininkai“ bei UAB „Robinta“ nustatytos turto kainos yra panašios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-773/2009 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Įvertinęs minėtos teisės normos formuluotę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005;

Administracinių teismų praktika, Nr. 7). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika, Nr. 6).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog tokio Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-972-04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-738-06;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Įstatymas nenumato jokių apribojimų mokesčių mokėtojui paduoti skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo. Taigi mokesčių mokėtojas gali skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tiek dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tiek dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėja nepasinaudojo šia teise ir Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-97(7-32/2008) neskundė. Todėl šią administracinę bylą nagrinėjantys teismai yra saistomi skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja, nagrinėdama bylą pirmosios instancijos teisme, ginčijo faktines Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-97(7-32/2008) aplinkybes dėl parduoto nekilnojamojo turto vertinimo.

Tačiau, nesant jos skundo dėl šio Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti Mokestinių ginčų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai dėl pareiškėjos parduoto nekilnojamojo turto vertės nustatymo neturi jokios reikšmės šio ginčo nagrinėjimui ir neturi prejudicinės galios. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertino apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų:

UAB „Krivita“ atliktos 1,1501 žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitos bei UAB Korporacija „Matininkai“ preliminarios išvados dėl šio turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog, spręsdami šį mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (2003 m. lapkričio 25 d.

įstatymo Nr. IX-1848 redakcija). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2006 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sutartimi pareiškėja ir jos sutuoktinis R. J. pardavė UAB „Merseta“ 1,1501 ha žemės sklypą už 63 000 Lt ir pastatus už 1 894 000 Lt, esančius (duomenys neskelbtini). Kadangi parduotas žemės sklypas buvo įsigytas mažiau kaip prieš trejus metus, todėl UAB „Merseta“ nuo 63 000 Lt žemės pirkimo kainos apskaičiavo ir sumokėjo biudžetui 9 450 Lt gyventojų pajamų mokesčio (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktas).

Taigi, atsižvelgiant į formalųjį minėtos pirkimo-pardavimo sutarties turinį, UAB „Merseta“ (šiuo atveju mokestį išskaičiuojantis asmuo) įvykdė pareigą, numatytą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas inter alia pabrėžė, jog pajamų mokesčio mokėtojas yra pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnis). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 4 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (2003 m. gruodžio 18 d.

įstatymo Nr. IX-1913 redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.). Šio įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos (2002 m. liepos 2 d.

Nr. IX-1007 įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.). Aiškindamas minėtas teisės normas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį tenka ne tik mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, bet ir gyventojui (mokesčių mokėtojui). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju gyventojų pajamų mokesčio objektas yra pajamos, gautos už žemės pardavimą. Tai, kad pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta mažesnė žemės kaina nei tikroji jos rinkos vertė, buvusi pardavimo metu, buvo nustatyta tik atlikus mokestinį patikrinimą.

Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą.

Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Mokestinių ginčų komisija nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2006 m. balandžio 3 d. žemės pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas siekiant asmeninės naudos ir turint tikslą padidinti nekilnojamųjų daiktų vertę (1999 m. spalio 21 d.

įsigyti statiniai pajamų mokesčių neapmokestinami) ir sumažinti žemės sklypo, kuris įsigytas 2006 m. sausio 13 d. ir pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktą yra apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu, vertę. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju mokestinę naudą dėl žemės sklypo vertės sumažinimo gavo pareiškėja ir jos sutuoktinis, taip pat jie gavo ir pinigines lėšas už parduotą žemę, iš kurių turėjo būti išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis. Be to, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi (2003 m. gruodžio 18 d.

įstatymo Nr. IX-1913 redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.), pareiškėja privalėjo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, todėl jai tenka ir pareiga sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, šio mokesčio delspinigius ir baudą. Taigi, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, centrinis mokesčių administratorius tinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normas ir pagrįstai patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (17)-K3-356, kuriuo buvo patvirtintas pareiškėjos mokestinio patikrinimo aktas ir jai paskirta gyventojų pajamų mokesčio bauda.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Mokestinių ginčų komisijos skundžiamą sprendimą ir paliko galioti VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 68-12, todėl apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

III. Pareiškėja J. J. 2013 m. kovo 22 d. (išsiuntė 2013 m. kovo 19 d.) pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-773/2009.

Prašyme nurodė, jog Kauno apygardos teismui priėmus 2011 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011 paaiškėjo naujos aplinkybės, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. 68-12 bei šį sprendimą palikę galioti pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, kuriuose buvo remiamasi UAB „Robinta“ atliktais turto vertinimais, yra neteisingi, nes turto vertės UAB „Robinta“ ataskaitose buvo klaidingos. Todėl, anot pareiškėjo, procesas administracinėje byloje Nr. A442-773/2009 turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad minėtoje Kauno apygardos teismo nutartyje nebuvo padaryta jokių imperatyvių ar įpareigojančių išvadų dėl pareiškėjos nurodomos nekilnojamojo turto objektų vertės, taip pat nebuvo konstatuota, jog ankstesnės UAB „Robinta“ parengtos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kuriomis buvo remtasi administracinėje byloje Nr. A442-773/2009, yra klaidingos. Po tokių neaiškumų kreipėsi į Kauno apygardos teismą, kad išaiškintų Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011.

Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011 išaiškino, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartimi yra įtvirtinta, kad:

1. Atsakovo UAB „Robinta“ paruošta pakartotinė 2011 m. spalio 17 d. nauja nekilnojamojo turto ataskaita retrospektyvine (atgalinė) nekilnojamojo turto vertė (2006 m. balandžio 3 d. datai) - galėjo būti: žemės sklypo 1,1501 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinio numerio (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) 137 000 Lt; nekilnojamojo turto - Pastato - daržovių saugyklos (duomenys neskelbtini). bendro ploto 1 428,83 kv.m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstruotas pagal UAB „Ardynas“ 1999 m. techninį darbo projektą į aerozolinių produktų gamybos cechą esančio (duomenys neskelbtini) 1 758 000 Lt yra galiojanti;

2. Atsakovo UAB „Robinta“ paruošta pakartotinė 2011 m. spalio 17 d. nauja nekilnojamojo turto ataskaita retrospektyvine (atgalinė) nekilnojamojo turto vertė (2006 m. balandžio 3 d. datai) turi viršenybę prieš visas kitas UAB „Robinta“ atliktas ataskaitas ir jose nustatytas turto vertes, t. y. 2006 m. spalio 31 d. UAB „Robinta“ atliktą turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta nekilnojamojo turto - pastatas - daržovių saugykla (duomenys neskelbtini), vieno aukšto bendras plotas 1 428,83 kv.m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais-šuliniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvora unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), be žemės sklypo vertė 849 000 Lt ir nekilnojamojo turto 1,1501 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 805 000 Lt, esančių (duomenys neskelbtini); po Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011 įsiteisėjimo reikia vadovautis nauja UAB „Robinta“ paruošta pakartotine 2011 m. spalio 17 d. nauja nekilnojamojo turto ataskaita retrospektyvine (atgalinė) nekilnojamojo turto verte (2006 m. balandžio 3 d. datai).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas. Sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra vienas ar keli iš pagrindų procesui atnaujinti.

Pareiškėja siekia atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (Kauno apygardos teismui priėmus įsiteisėjusią 2011 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011 paaiškėjo, jog UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos, kuriomis kaip esminiais įrodymais buvo remtasi administracinėje byloje Nr. A442-773/2009, yra klaidingos).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau kartą nagrinėjęs šioje administracinėje byloje pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo konstatavo, kad pareiškėjos aukščiau nurodytos aplinkybės iš esmės neatitinka sąlygų, į kurias, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pareiškėjos pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomos aplinkybės neturi esminės reikšmės bylai ir nėra pagrindo teigti, jog žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-773/2009.

Pareiškėja nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi išaiškino Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011. Pareiškėjos teigimu, po Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011 įsiteisėjimo reikia vadovautis UAB „Robinta“ paruošta pakartotine 2011 m. spalio 17 d. nauja nekilnojamojo turto ataskaita retrospektyvine (atgalinė) nekilnojamojo turto verte (2006 m. balandžio 3 d. datai), kuri turi viršenybę prieš visas kitas UAB „Robinta“ atliktas ataskaitas ir jose nustatytas turto vertes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą nurodytus argumentus, susijusius su Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarties išaiškinimu, sprendžia, jog jie nesudaro pagrindo atnaujinti proceso administracinėje byloje.

Kaip matyti iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos, procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių gali būti atnaujintas tik esant kelioms esminėms sąlygoms. Viena iš jų yra ta, kad naujai, t. y. jau po administracinės bylos išnagrinėjimo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo priėmimo, turi paaiškėti esminės - svarbiausios bei turėjusios didžiausią reikšmę priimant teismo procesinį sprendimą – aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-131/2009).

Kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą, pareiškėja šį prašymą iš esmės grindžia Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011, kuri priimta po to, kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-773/2009.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-773/2009 konstatavo, kad šią administracinę bylą nagrinėjantys teismai yra saistomi skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja, nagrinėdama bylą pirmosios instancijos teisme, ginčijo faktines Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-97(7-32/2008) aplinkybes dėl parduoto nekilnojamojo turto vertinimo. Tačiau, nesant jos skundo dėl šio Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti Mokestinių ginčų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai dėl pareiškėjos parduoto nekilnojamojo turto vertės nustatymo neturi jokios reikšmės šio ginčo nagrinėjimui ir neturi prejudicinės galios.

Taigi, atsižvelgus į šios teismo nutarties turinį bei administracinės bylos Nr. A442-773/2009 nagrinėjimo dalyką, pareiškėjos nurodyta UAB „Robinta“ pakartotinė 2011 m. spalio 17 d. nauja nekilnojamojo turto ataskaita neturės esminės reikšmės bylai, t. y. ji neturės neabejotinos teisinės svarbos jau išnagrinėtos bylos baigčiai. Pareiškėjos pateikti argumentai iš esmės susiję su faktinių bylos aplinkybių dėl turto vertės vertinimu.

Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-773/2009 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjai J. J. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius