2016-12-21 Nr. AB-1907-3-61-3-01051-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2386-525/2016

Teisminio proceso

Nr. 3-61-3-01051-2015-8

Procesinio

sprendimo kategorija: 15.2.3.1;

15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I

S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko

(kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą

atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J.

(toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 11 d. pateikė teismui skundą,

prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas)

200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 3 469,71 Eur turtinei žalai

atlyginti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) neteisėti veiksmai truko iki

2012 m. kovo 26 d., kai pastaroji oficialiai pateikė atsakymą apie sutikimą

pradėti pareiškėjui ekstradicijos į Lietuvą procedūrą, todėl senaties terminas

kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo nebuvo praleistas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Teisingumo

ministerija pareiškėjo atžvilgiu išdavė Europos arešto orderį, nes pastarasis

pasislėpė nuo paskirtos bausmės vykdymo. Ši informacija apie pareiškėjo paiešką

su atitinkamais pakeitimais buvo perduota Europos Sąjungos valstybėms,

prisijungusioms prie Šengeno informacinės sistemos, Interpolo Generaliniam

Sekretoriui bei visoms valstybėms, prisijungusioms prie Interpolo Generalinio

sekretoriato duomenų bazės. Pareiškėjas, atsižvelgiant į paskelbtą tarptautinę

paiešką, 2011 m. balandį buvo sulaikytas Venesuelos Bolivaro Respublikoje

(toliau – ir Venesuela), suėmimo ir deportacijos tikslais buvo laikytas

įkalinimo įstaigoje. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių

valdyba (toliau – ir Valdyba), 2011 m. balandžio 8 d. gavusi Venesuelos

Interpolo nacionalinio biuro pranešimą apie pareiškėjo sulaikymą, apie tai

informavo Teisingumo ministeriją ir prašė kuo skubiau kreiptis dėl pareiškėjo

perdavimo Lietuvai. Tačiau Teisingumo ministerija tik 2012 m. sausio 6 d., 2012

m. sausio 25 d. ir 2012 m. kovo 14 d. raštais kreipėsi į Venesuelą su prašymu

pateikti informaciją apie pareiškėjo laikymo įkalinimo įstaigoje aplinkybes.

Teisingumo ministerijoje buvo gautas Lietuvos ambasados Argentinoje 2012 m.

kovo 4 d. raštu Nr. 45/12-5.1.7-99 persiųstas Venesuelos generalinės

prokuratūros raštas, kuriuo informuota apie pradėtą svarstyti klausimą dėl

pareiškėjo galimos ekstradicijos į Lietuvą. Atsižvelgdama į šį raštą,

Teisingumo ministerija 2012 m. kovo 26 d. raštu nurodė sutinkanti, kad

kompetentingos Venesuelos institucijos pareiškėjo ekstradicijos klausimą

svarstytų remdamosi Venesuelos gera valia pagal nacionalinius teisės aktus.

Lietuvos ambasada Argentinoje 2012 m. balandžio 16 d. raštu Teisingumo

ministerijai persiuntė gautą Venesuelos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 26 d.

raštą, kuriuo prašoma pateikti teisminius dokumentus, kuriais grindžiamas

prašymas Lietuvai išduoti pareiškėją. Teisingumo ministerija šiuos dokumentus

parengė ir išsiuntė 2012 m. balandžio 26 d. Informaciją apie tai, kad

Venesuelos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. liepos 19 d. nusprendė išduoti

pareiškėją Lietuvai, Teisingumo ministerija gavo per Lietuvos ambasadą

Argentinoje. Pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą buvo

pristatytas tik 2012 m. gruodžio 8 d.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Teisingumo

ministerijai buvo pateikti dokumentai bei jų vertinimai, rodantys, kad

pareiškėjas buvo sulaikytas, nes to reikalavo Interpolo Lietuvos centrinis

biuras, Lietuvos ambasada Argentinoje apie situaciją buvo informuota dar 2011

m. viduryje, tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Konsulinis

departamentas veiksmų ėmėsi tik 2011 m. lapkritį. Iš Lietuvos ambasados

Argentinoje 2012 m. sausio 26 d., 2012 m. vasario 13 d., 2012 m. balandžio 6

d., taip pat Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento

Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus 2011 m. gegužės 27 d.,

Lietuvos ambasados Argentinoje 2011 m. gegužės 18 d. ir 2011 m. gegužės 24 d.

raštų matyti, kad pareiškėjas asmeniškai kreipėsi į Lietuvos ambasadą

Argentinoje dėl jo teisinės padėties aiškumo ir saugumo užtikrinimo, kad

pareiškėjas Venesueloje buvo sulaikytas pagal paieškos Raudonąją kortą, bei kad

Lietuvos ambasada Argentinoje dar 2011 m. gegužę informavo kompetentingas Lietuvos

institucijas apie pareiškėjo sulaikymą Venesueloje.

Pareiškėjo nuomone, Teisingumo ministerijos

neteisėtų veiksmų turinį sudarė tai, kad ji, iš Valdybos 2011 m. balandžio 11

d. gavusi pranešimą apie pareiškėjo sulaikymą, žinodama apie jam išduotą

Europos arešto orderį bei turėdama pareigą rūpintis šio orderio vykdomos asmens

paieškos rezultatais, turėjo nedelsdama imtis priemonių ir susisiekti ne tik su

Lietuvos, bet ir su Venesuelos kompetentingomis institucijomis, siekdama

išsiaiškinti, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu pareiškėjas buvo sulaikytas.

Tačiau Teisingumo ministerija dėl to kreipėsi į Valdybą tik 2011 m. lapkričio

16 d. Dėl šių Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (pareigos nevykdymo)

laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. kovo 26 d. pareiškėjas buvo

neapsaugotas savo pilietybės valstybės, svetimos šalies pataisos įstaigoje,

kurioje jis nebuvo saugus. Tai pareiškėjui sukėlė kančias, nesaugumo jausmą,

nerimą, baimę, t. y. jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat nurodo

patyręs didelę turtinę žalą, t. y. nuostolius dėl dokumentų ir jų priedų

vertimų, pareiškėjo šeima buvo priversta samdyti teisininkus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė

jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas netinkamai

skaičiavo ieškinio senaties termino pabaigą. Iš skundo turinio matyti, kad žalą

pareiškėjas kildino iš Teisingumo ministerijos neveikimo, kuris truko iki 2011

m. lapkričio 16 d. Taigi ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama nuo šios

datos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas,

sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas suėjo 2014 m. lapkričio 16

d. Pareiškėjo skundas teismui buvo paduotas suėjus ieškinio senačiai, todėl

buvo atmestinas.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo

nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau nuo paskirtos bausmės vykdymo

pasislėpė. Tuo pagrindu buvo išduotas Europos arešto orderis bei paskelbta

tarptautinė paieška per Interpolą. Taigi pagrindinė visos susidariusios

situacijos priežastis buvo būtent paties pareiškėjo neteisėti veiksmai, lėmę jo

sulaikymą Venesueloje. Todėl valstybė negali būti atsakinga už tai, kad

pareiškėjas elgėsi priešingai teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.

Atsakovas pažymėjo, kad Venesuela nebuvo 1957

m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos dalyvė, taip pat nebuvo kitų

daugiašalių ar dvišalių sutarčių, kurios galiotų Lietuvai ir Venesuelai bei

reglamentuotų ekstradicijos procesą, narė. Taigi vienintelis pagrindas

ekstradicijai buvo Venesuelos geros valios išraiška, gauta bendradarbiaujant su

šia valstybe per diplomatines atstovybes. Teisingumo ministerijos teigimu,

viešiesiems subjektams draudžiama atlikti funkcijas, neturint įstatymais

suteiktų reikiamų įgaliojimų. Pareiškėjo įsivaizdavimas, kad Teisingumo

ministerija galėjo individualiai organizuoti ir įvykdyti jo ekstradiciją,

neatitiko tikrovės, kadangi diplomatinius ir konsulinius santykius palaiko

Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Nagrinėjamu atveju Teisingumo

ministerija galėjo veikti tik pagal savo kompetenciją, todėl, neegzistuojant

konkrečiam teisiniam pagrindui ekstradicijai, jos veiksmai tiesiogiai priklausė

nuo iš kitų institucijų gautos informacijos. Be to, iš bylos aplinkybių matyti,

kad Teisingumo ministerija aktyviai siekė gauti informaciją apie pareiškėjo

sulaikymo ir suėmimo aplinkybes, tačiau dėl Venesuelos nenoro bendradarbiauti

oficialią raštišką informaciją gavo tik 2012 m. kovo 16 d. Susirašinėjimo metu

gauta informacija buvo neišsami ir dviprasmiška. Sutikimą perimti pareiškėją

Teisingumo ministerija parengė per dešimt dienų nuo 2012 m. kovo 16 d.

Venesuelos generalinės prokuratūros rašto gavimo, t. y. operatyviai, per

protingą ir rūpestingą terminą. Be to, pareiškėjo skunde nebuvo nurodytos

jokios konkrečios teisės normos, kurias Teisingumo ministerija būtų pažeidusi, todėl

laikytina, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo).

Pareiškėjas taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių ypač sunkias kalinimo

sąlygas bei kad dėl to pareiškėjas patyrė intensyvius negatyvius išgyvenimus,

sukėlusius ilgalaikes pasekmes. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui neįrodžius visų

deliktinės atsakomybės sąlygų, jo skundas atmestinas.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad

pareiškėjo pateiktose sąskaitoje nurodoma, jog išlaidas patyrė ne pareiškėjas,

o J. B., todėl pareiškėjui negalėjo būti atlygintos

trečiojo asmens patirtos išlaidos. Be to, šios išlaidos priežastiniu ryšiu

nebuvo susijusios su Teisingumo ministerijos veiksmais, kadangi šie veiksmai

buvo atlikti tik J. B. iniciatyva. Taip pat pažymėtina, kad

dalis šių išlaidų patirta po 2012 m. kovo 26 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas

2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir

nustatė, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas

kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2

dalį, o, įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, jis nuo paskirtos bausmės

vykdymo pasislėpė. Dėl to Teisingumo ministerija, vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 691

straipsnio 2 dalimi, 2007 m. birželio 26 d. dėl pareiškėjo išdavė Europos arešto

orderį, tačiau pagal išduotą Europos arešto orderį pareiškėjas sulaikytas

nebuvo. Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento Teisinio

bendradarbiavimo skyrius 2011 m. balandžio 11 d. gavo Valdybos 2011 m.

balandžio 8 d. raštą Nr. PN/01017/050/LT/07, kuriame pateikta informacija

apie tai, kad iš Interpolo Venesuelos nacionalinio biuro gautas pranešimas, jog

Venesueloje sulaikytas Lietuvos pilietis V. J., ir

nurodyta, kad tuo pagrindu buvo prašoma per diplomatinius kanalus per

nustatytus terminus Venesuelos kompetentingoms institucijoms pateikti visus

dokumentus, būtinus pareiškėjo ekstradicijai. Taip pat nustatyta, kad Venesuela

nebuvo 1957 m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos dalyvė, tarp Lietuvos ir

Venesuelos nebuvo sudaryta tarptautinė dvišalė sutartis, kurioje būtų

sureguliuotas ekstradicijos procesas, šiuo klausimu nebuvo kitų daugiašalių

tarptautinių sutarčių, kurios galiotų abiem šioms valstybėms sprendžiant dėl

ekstradicijos.

Teismas akcentavo, kad Teisingumo ministerija,

gavusi Valdybos 2011 m. balandžio 8 d. raštą Nr. PN/01017/050/LT/07, neturėjo

tiesioginio teisinio pagrindo vykdyti ekstradiciją pagal 2007 m. birželio 26 d.

dėl pareiškėjo išduotą Europos arešto orderį, jos veiklą apibrėžė kitos BPK ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851

patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatuose

(redakcija, galiojusi iki 2014 m. balandžio 12 d.) (toliau – ir Teisingumo

ministerijos nuostatai) įtvirtintos teisės normos. Teismas sprendė, kad

Teisingumo ministerijos struktūrinio padalinio Tarptautinės teisės departamento

Teisinio bendradarbiavimo skyrius, gavęs Valdybos 2011 m. balandžio 8 d. raštą

Nr. PN/01017/050/LT/07 ir nustatęs, kad tarp Lietuvos ir Venesuelos nebuvo

sudaryta tarptautinė dvišalė sutartis, kurioje būtų sureguliuotas ekstradicijos

procesas, taip pat šiuo klausimu nebuvo kitų daugiašalių tarptautinių sutarčių,

kurios galiotų abiem šioms valstybėms sprendžiant dėl ekstradicijos,

pirmiausiai turėjo surinkti visą oficialią informaciją apie tai, kokiu pagrindu

pareiškėjas sulaikytas Venesueloje, ir įsitikinti, kad pareiškėjas sulaikytas

ne dėl to, kad padarė kitą nusikalstamą veiką Venesueloje, o ekstradicijos į

Lietuvą tikslu. Tik gavusi oficialiai patvirtintą informaciją, Teisingumo

ministerija turėjo pareigą teikti kompetentingoms užsienio valstybės

institucijoms prašymus perduoti arba perimti nuteistus asmenis.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje surinktų

rašytinių įrodymų ir proceso šalių teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų matyti,

jog Valdybos 2011 m. balandžio 8 d. rašto Nr. PN/01017/050/LT/07 vykdymas

perduotas Teisingumo ministerijos darbuotojai I. Kairelytei, kuri, susipažinusi

su šiame rašte pateikta informacija, taip pat įvertinusi elektroniniais laiškais

gautą informaciją, nurodė: „Nėra teisinio pagrindo su Venesuela. LKPB TRV [LKPB

Valdyba] išsiuntė užklausą“. Nustatyta, kad Teisingumo ministerija, gavusi

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento

piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus informaciją apie pareiškėjo

buvimo vietą (2011 m. lapkričio 16 d. raštas Nr. (25.8.11)-22-10064), tos

pačios dienos raštu Nr. (398/07)9R-3557 pakartotinai prašė Valdybos

tarpininkauti susižinant su Venesuelos kompetentingomis institucijomis ir

nustatant, kokiu pagrindu nuo 2011 m. balandžio Venesueloje buvo suimtas pareiškėjas.

Tokią informaciją Teisingumo ministerijai Valdyba pateikė 2011 m. gruodžio 8 d.

raštu Nr. PN/1017/37/LT/07, kuriuo persiuntė ir 2011 m. gruodžio 7 d. Valdybos gautą

el. laiško iš Venesuelos kopiją. Teisingumo ministerija Venesuelos vidaus

reikalų ir teisingumo ministerijai 2012 m. sausio 6 d. išsiuntė raštą Nr.

(398/07)9R-40, kuriame paprašė informuoti apie tai, ar buvo priimtas sprendimas

dėl pareiškėjo deportacijos iš Venesuelos ir ar paraleliai, nesant tarp

Lietuvos ir Venesuelos sudarytos tarptautinės sutarties, svarstytinas jo

ekstradicijos į Lietuvą klausimas, o 2012 m. sausio 25 d. raštu Nr.

(398/07)9R-185 prašė patikslinti, kokiu tikslu Venesueloje buvo laikomas

pareiškėjas ir kokie dokumentai ar papildoma informacija buvo būtini, siekiant

įvykdyti jo ekstradiciją. Teisingumo ministerija Venesuelos vidaus reikalų ir

teisingumo ministerijai 2012 m. kovo 14 d. išsiuntė raštą Nr. (398/07)9R-1080,

kuriame pakartotinai prašė pateikti atsakymus į šiai ministerijai išsiųstus 2012

m. sausio 6 d. ir 2012 m. sausio 25 d. raštus. Teisingumo ministerija 2012 m.

kovo 26 d. per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir Valdybą Venesuelos

generalinei prokuratūrai išsiuntė raštą Nr. (398/07)9R-1247, kuriame

patvirtino, kad Lietuvos institucijos buvo paskelbusios tarptautinę paiešką nuo

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės

atėmimo bausmės vykdymo pasislėpusio pareiškėjo atžvilgiu, ir neprieštaravo,

kad kompetentingos Venesuelos institucijos pareiškėjo ekstradicijos į Lietuvą

klausimą svarstytų remdamosi Venesuelos gera valia.

Teismas konstatavo, kad Teisingumo

ministerija, gavusi pirminę informaciją apie tai, kad pareiškėjas sulaikytas

Venesueloje, teisėtai ir pagrįstai pirmiausiai siekė surinkti visą oficialią

informaciją, įskaitant ir informaciją apie pareiškėjo sulaikymo Venesueloje

teisinį pagrindą, kompetentingoms užsienio valstybės institucijoms prašymą

perduoti pareiškėją pateikė tik gavusi oficialiai patvirtintą informaciją.

Tokia Teisingumo ministerijos veika atitiko BPK 66 straipsnio 1 dalyje, 69

straipsnio 1 dalyje, Teisingumo ministerijos nuostatų 8.22 punkte įtvirtintą

teisinį reguliavimą. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo teigti, kad būtent šioje

situacijoje, t. y. spręsdama pareiškėjo ekstradicijos iš Venesuelos klausimą,

Teisingumo ministerija (jos tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus

privalėjo veikti, neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir

vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro

pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taip pat nebuvo jokio pagrindo

konstatuoti, kad būtent dėl tokios Teisingumo ministerijos veikos ginčijamu

laikotarpiu pareiškėjas patyrė jo nurodytą turtinę ir neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog ginčo

laikotarpiu nebuvo galimybės operatyviau vykdyti pareiškėjo perėmimą iš

Venesuelos, susiję ne su Teisingumo ministerijos (jos tarnautojų) netinkamu

jiems pavestų funkcijų atlikimu, o su nuo jų veiksmų tiesiogiai

nepriklausiusiomis aplinkybėmis, tokiomis kaip tarptautinių sutarčių su

Venesuela nebuvimas, gauta prieštaringa informacija, Venesuelos oficialių

institucijų delsimas reaguojant į Lietuvos institucijų (pirmiausiai, Valdybos)

prašymus. Iš surinktos rašytinių įrodymų gausos matyti, kad visos Lietuvos

institucijos, įskaitant Teisingumo ministeriją, savo kompetencijos ribose tiek,

kiek joms leido susiklosčiusios aplinkybės, veikė aktyviai. Todėl pareiškėjas

nepagrįstai teigė, kad dėl Teisingumo ministerijos neveikimo ginčo laikotarpiu

jis buvo neapsaugotas savo pilietybės valstybės, svetimos šalies pataisos

įstaigoje, kurioje jis nebuvo saugus. Vertindamas šį pareiškėjo teiginį teismas

akcentavo ir tai, kad pareiškėjas klaidingai vertino jo atžvilgiu vykdyto

ekstradicijos iš Venesuelos tikslą. Nagrinėjamu atveju tokios ekstradicijos

tikslu nebuvo ir negalėjo būti laikoma sąmoningai šioje užsienio valstybėje nuo

teisingumo vykdymo (t. y. paskirtos bausmės atlikimo) Lietuvoje pasislėpusio

asmens apsauga nuo oficialios tos užsienio valstybės valdžios institucijų, jų

priimtų sprendimų vykdymo, ir (arba) tinkamų tokio asmens kalinimo tos

valstybės oficialiuose kalėjimuose sąlygų sudarymas. Šiuo atveju pareiškėjo

ekstradicijos iš Venesuelos, už kurios tinkamą vykdymą atsakinga buvo ir

Teisingumo ministerija, tikslas buvo užtikrinti, kad įsiteisėjusiu Lietuvos

teismo nuosprendžiu nuteistas ir nuo paskirtos bausmės vykdymo pasislėpęs

pareiškėjas būtų grąžintas į Lietuvą atlikti paskirtą bausmę. Šiame kontekste

paminėtina, kad pareiškėjui, kaip Lietuvos piliečiui, buvo teikta aktyvi

konsulinė pagalba (tuo daugiausiai rūpinosi Lietuvos ambasada Argentinoje), to

neneigė ir pats pareiškėjas.

Teismas nurodė, kad nenustačius Teisingumo

ministerijos ir jos darbuotojų neteisėtos veikos (nebuvo atsakomybės pagal CK

6.271 str. pagrindinės sąlygos), nebuvo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo

argumentus ir pateiktus įrodymus dėl tariamai patirtos turtinės ir neturtinės

žalos bei priežastinio ryšio tarp tariamai pareiškėjo patirtos žalos ir jo

nurodytos Teisingumo ministerijos (jos tarnautojų) veikos. Atsižvelgęs į

nurodytus argumentus, teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs vienos iš

trijų būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos Teisingumo ministerijos

veikos.

Teismas taip pat nusprendė, kad, atmetus

pareiškėjo skundą, kaip nepagrįstas atmestinas ir jo prašymas priteisti

bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas V.

J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015

m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas

skundo argumentais. Pareiškėjas pabrėžia, kad Teisingumo ministerija turėjo

pareigą žinoti, kad tarp Lietuvos ir Venesuelos nėra dvišalių santykių, o

sužinojusi, jog ieškomas asmuo (pareiškėjas) yra sulaikytas Venesueloje, turėjo

nedelsiant imtis veiksmų siekiant spręsti klausimą dėl ekstradicijos faktinio

proceso pradžios ir ieškoti būdų tiesiogiai bendradarbiauti su Venesuela dėl

Lietuvos piliečio perėmimo, be kita ko, pasinaudoti geros valios metodu. Tačiau

Teisingumo ministerija neįvykdė bendros pareigos elgtis rūpestingai, kaip tai

apibrėžta CK 6.246 straipsnio 1 dalyje ir 6.271 straipsnio 4 dalyje, ir tuo

pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnį. Be to, teismo

argumentas, kad Teisingumo ministerija neturėjo tiesioginio teisinio pagrindo

vykdyti ekstradiciją, nepaneigia atsakovo pareigos imtis kitų veiksmų.

Teisingumo ministerija privalėjo žinoti pasaulinėje praktikoje taikomą

keturiasdešimties dienų principą, pagal kurį piliečio paiešką inicijavusi

valstybė (šiuo atveju, atsakovas, atstovaujamas Teisingumo ministerijos) turėjo

kreiptis į Venesuelą su prašymu dėl pareiškėjo ekstradicijos vadovaujantis

geros valios principu, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo

išduota Raudonoji korta. Pareiškėjo vertinimu, Teisingumo ministerija,

laikydamasi bendrojo principo „tai, kas buvo padaryta galiausiai, reikėjo

padaryti nedelsiant“ ir atlikusi reikiamus veiksmus 2012 m. kovo 26 d., tai

turėjo padaryti dar 2011 m. balandį.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad

Teisingumo ministerija, gavusi Valdybos 2011 m. balandžio 8 d. raštą,

pirmiausiai turėjo surinkti visą oficialią informaciją apie pareiškėjo

sulaikymo pagrindą. Ši išvada prieštaravo byloje nustatytoms aplinkybėms,

kadangi, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Seimo Kontrolieriaus 2012 m.

vasario 14 d. pažymoje, Venesuelos Migracijos ir pasienio zonų direkcijos rašte

teigiama, kad pareiškėjas buvo sulaikytas Venesueloje pagal Interpolo Raudonąją

kortą, išduotą Lietuvos prašymu, o, Interpolo Venesuelos nacionalinio biuro

prašymu, 2011 m. balandžio 9 d. Valdyba užpildė ir persiuntė Interpolo generaliniam

sekretoriatui Interpolo Raudonąją kortą. Pareiškėjo sulaikymo pagrindas buvo

aiškiai nurodytas ir kituose Teisingumo ministerijai pateiktuose dokumentuose. Pareiškėjas

pažymi, kad Teisingumo ministerija neneigė, kad jai buvo žinoma, jog pareiškėjas

buvo sulaikytas pagal Interpolo išduotą Raudonąją kortą. Taigi Teisingumo

ministerija neturėjo jokio pagrindo delsti ir elgtis neapdairiai, t. y.

papildomai rinkti informaciją apie pareiškėjo sulaikymo pagrindus.

Pareiškėjo nuomone, Teisingumo ministerija,

tiesiogiai nesusisiekusi su kompetentingomis Venesuelos institucijomis, pažeidė

ne tik bendruosius tarptautinio bendradarbiavimo principus, bet ir Teisingumo

ministerijos nuostatų 8.22 punkto reikalavimus. Pareiškėjui nebuvo aišku,

kokius veiksmus ministerija atliko nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2011 m.

lapkričio 16 d. Pirmasis žingsnis, kuriuo buvo tiesiogiai susisiekta su

atsakingomis Venesuelos institucijomis, buvo žengtas tik 2012 m. sausio 6 d.

(juo tik paprašyta informuoti, kokiu pagrindu sulaikytas pareiškėjas), o

Teisingumo ministerijos veiksmai, kuriuos ji privalėjo atlikti iš karto gavusi

Valdybos 2011 m. balandžio 11 d. raštą, buvo atlikti tik 2012 m. kovo 26 d.,

kai Teisingumo ministerija pateikė prašymą įvykdyti pareiškėjo ekstradiciją geros

valios pagrindu.

Pareiškėjas pabrėžia patirtą neturtinę žalą

kildinantis iš to, kad jis beveik metus (nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki

2012 m. kovo 26 d.) buvo nežinomumo būsenoje, neapsaugotas savo pilietybės

valstybės, svetimos šalies pataisos įstaigoje, kurioje, kaip matyti iš

pareiškėjo ir J. B. skundų bei kitų viešumoje paskelbtų

duomenų, gyventi buvo nesaugu dėl nuolatinių kalinčių asmenų priekabių,

šaunamųjų ginklų naudojimo ir pan. Dėl Teisingumo ministerijos delsimo atlikti

veiksmus susidariusi situacija pareiškėjui sukėlė dideles kančias, neigiamai

paveikė jo savijautą ir saugumo jausmą. Nerimas, baimė dėl galimo palikimo

likimo valiai, nesaugumo jausmas, dvasinis sukrėtimas, uždarumas, nervingumas –

tai pasekmės, kurias pareiškėjas visą laiką jautė dėl neteisėtų Teisingumo

ministerijos veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kad jis buvo pasislėpęs

Venesueloje nuo teisingumo vykdymo Lietuvoje, nagrinėjamu atveju neturėjo

jokios juridinės reikšmės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo

apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo perdavimo

Lietuvai procese dalyvavo ne tik Teisingumo ministerija, bet ir kitos

institucijos. Šių institucijų tarpusavio bendravimas dažnai vyko ne oficialiais

raštais, o darbine tvarka, pavyzdžiui, telefonu, el. paštu, todėl kai kurios

aplinkybės galėjo būti patvirtintos tik teikiant netiesioginius ar nustatytos

formos neatitinkančius įrodymus, pavyzdžiui, atspausdintus el. laiškus. Teismui

pateikti elektroniniai laiškai laikytini tinkamais įrodymais. Atsakovas taip

pat pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnį,

valstybės pareigą globoti savo piliečius užsienyje įgyvendina ne Teisingumo

ministerija, o atitinkamos konsulinės įstaigos ar diplomatinės atstovybės.

Atsakovo vertinimu, pagrindinė priežastis,

lėmusi pareiškėjo sulaikymą Venesueloje, buvo būtent pareiškėjo neteisėti

veiksmai – slapstymasis nuo paskirtos bausmės vykdymo, kartu siekiant išvengti

ekstradicijos. Nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas, ilgą laiką savo

iniciatyva slapstęsis nuo teisingumo vykdymo, po sulaikymo staiga patyrė

nesaugumo jausmą. Atsakovas pabrėžia, kad byloje esantys dokumentai patvirtina,

jog Teisingumo ministerija nuolatos aktyviai veikė, siekdama perimti pareiškėją

į Lietuvą, tačiau nevisi veiksmai buvo įforminti oficialiais raštais.

Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai

konstatavo, kad Teisingumo ministerija pirmiausiai privalėjo surinkti oficialią

informaciją, kokiu pagrindu pareiškėjas buvo sulaikytas. Pareiškėjas buvo

sulaikytas ne dėl išduoto Europos arešto orderio ir tuo pagrindu paskelbtos

paieškos. Remiantis, pavyzdžiui, Valdybos 2011 m. gruodžio 22 d. pranešimu Nr.

PN/1017/37/LT/07, pareiškėjas Venesueloje buvo suimtas dėl migracijos taisyklių

pažeidimo. Taigi, nuolatos gaudama prieštaringą informaciją, prieš teikdama

oficialų prašymą dėl pareiškėjo perėmimo, Teisingumo ministerija privalėjo

išsiaiškinti jo sulaikymo pagrindą. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo

apeliaciniame skunde iškeltą klausimą, paaiškina, kad Teisingumo ministerija

nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. laukė papildomos

informacijos, kurią turėjo pateikti Lietuvos kriminalinės policijos biuras,

remiantis 2011 m. balandžio 11 d. susitarimu dėl informacijos patikslinimo.

Užtrukęs pareiškėjo perėmimas iš Venesuelos susijęs ne su Teisingumo

ministerijos netinkamu jiems pavestų funkcijų atlikimu, o su nuo jos veiksmų

tiesiogiai nepriklausiusiomis aplinkybėmis: tarptautinių sutarčių nebuvimu,

prieštaringa gaunama informacija, Venesuelos institucijų delsimu ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu

atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą,

kilusią dėl nepakankamo Teisingumo ministerijos veikimo skubiai grąžinant

pareiškėją į Lietuvą.

Pirmosios

instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad Teisingumo

ministerija neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas

su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir tvirtina, kad

Teisingumo ministerija delsė atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, pasisakydama

dėl pareiškėjo galbūt patirtos žalos, pirmiausiai nurodo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje

nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų

aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus

valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta

viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams

(neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo)

ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu

nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina

išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo

galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Teisingumo ministerijos veiksmus,

žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos

neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme

konstatavimui privalu nustatyti,

kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės

aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė

nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai

ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos

(jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme),

kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos,

reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie

pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų

(neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos)

atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu

atveju pareiškėjas žalą pirmiausiai kildina iš to, kad Teisingumo ministerija

nedelsiant nesiėmė veiksmų jam grąžinti į Lietuvą.

Teisėjų

kolegija pažymi, kad Venesuela nėra Europos Sąjungos narė, taip pat nėra

tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių ekstradicijos procesą, dalyvė.

Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju netaikytinos teisės normos, reguliuojančios

ekstradicijos procesą ar Europos arešto orderio vykdymą, ypač atsižvelgiant į

tai, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas

Venesueloje buvo sulaikytas ne Teisingumo ministerijos jo atžvilgiu išduoto

Europos arešto orderio pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad

ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lietuvos Respublikos ir Venesuelos nebuvo

sudaryti jokie dvišaliai ar daugiašaliai susitarimai, susiję su ekstradicija, o

ekstradicijos ar asmenų perdavimo terminų nenustato ir Lietuvos teisės aktai. Pareiškėjo

nurodytas neva pasaulinėje praktikoje taikomas keturiasdešimties dienų

principas nėra įtvirtintas jokiuose teisės aktuose. Kadangi teisės aktai

nenumato jokių konkrečių terminų, per kuriuos Teisingumo ministerija turėjo

atlikti veiksmus, teisėjų kolegija vertins, ar Teisingumo ministerijos veiksmai

buvo atlikti per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį.

Teisėjų

kolegija nustatė, kad 2011 m. balandžio 11 d. Teisingumo ministerija Valdybos 2011

m. balandžio 8 d. raštu (II t., b. l. 79) buvo informuota apie tai, kad Interpolo

Venesuelos nacionalinis biuras Venesueloje sulaikė pareiškėją ir prašė pateikti

pareiškėjo ekstradicijai būtinus dokumentus. Pastebėtina, kad 2011 m. balandžio

11 d. Teisingumo ministerijai taip pat persiųsti Interpolo Venesuelos

nacionalinio biuro pranešimai (el. laiškai, II t., b. l. 80, 81), kuriuose

nurodyta, kad pareiškėjas buvo sulaikytas, neturėjo tapatybę patvirtinančių

dokumentų, jo atžvilgiu atliekama administracinė procedūra pagal Migracijos ir

užsieniečių įstatymą, sulaikymo pagrindas nenurodytas. Atsižvelgdama į tai, kad

Venesuela nėra ekstradicijos procesą reglamentuojančių tarptautinių sutarčių

dalyvė, Teisingumo ministerija tą pačią dieną pateikė prašymą Valdybai kreiptis

į kompetentingas Venesuelos institucijas dėl pareiškėjo išdavimo be teisinio

pagrindo (žyma ant Valdybos 2011 m. balandžio 8 d. rašto, II t., b. l. 79). 2011

m. gegužės 4 d. raštu Lietuvos Respublikos ambasadai (vertimas iš ispanų

kalbos, I t., b. l. 46) Venesuelos Identifikavimo, migracijos ir užsieniečių

tarnyba informavo, jog Interpolo Karakaso tyrimų direkcijos pareigūnai sulaikė

pareiškėją ir perdavė šiai tarnybai tam, kad būtų įvykdytas išsiuntimas iš

šalies, nes to reikalavo Interpolo Lietuvos centrinis biuras, bei prašė

bendradarbiauti išduodant kelionės dokumentą ir lėktuvo bilietą, taip pat dėl

palydos, kuri jį saugos. Šiuo raštu Teisingumo ministerijos prašyta informacija

apie pareiškėjo išdavimo be teisinio pagrindo procedūrą pateikta nebuvo.

Pažymėtina,

kad Teisingumo ministerija 2011 m. lapkričio 25 d. rašte J. B. nurodė

jokios oficialios informacijos į minėtą paklausimą iki šiol negavusi (I t., b.

l. 20-21). Šią aplinkybę patvirtino Teisingumo ministerijos 2011 m. lapkričio

16 d. raštas Valdybai (II t., b. l. 82), kuriuo prašyta persiųsti informaciją

apie pareiškėjo sulaikymo pagrindą, jei ji buvo gauta, arba tarpininkauti

susižinant su kompetentingomis Venesuelos institucijomis. Remiantis kartu su

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento

Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus 2011 m. lapkričio 16 d. raštu,

be kitų adresatų, Teisingumo ministerijai pateiktu Lietuvos Respublikos

ambasados Argentinoje 2016 m. lapkričio 16 d. pranešimu (II t., b. l. 84),

pareiškėjas buvo sulaikytas pagal Interpolo raudonąją kortą, išduotą Lietuvos

prašymu (9 p.), informacija gauta iš sulaikytojo advokato (12 p.), ne iš

oficialių Venesuelos institucijų. Valdyba 2011 m. gruodžio 22 d. raštu

Teisingumo ministerijai persiuntė Interpolo Venesuelos nacionalinio biuro

atsakymą (el. laiškas, II t., b. l. 89), kuriame nurodyta, kad kompetentinga

institucija dar vis vertina ankstesnį prašymą ir deportuos pareiškėją

Migracijos ir užsieniečių įstatyme nustatyta tvarka.

Pastebėtina,

kad Teisingumo ministerija 2012 m. sausio 6 d. raštu (II t., b. l. 90) ir

pakartotiniu 2012 m. sausio 25 d. raštu (II t., b. l. 91), tarpininkaujant

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, Venesuelos vidaus reikalų

ir teisingumo ministerijos prašė informuoti apie tai, ar priimtas sprendimas

dėl pareiškėjo deportacijos ir ar būtų galimybė nagrinėti pareikėjo

ekstradicijos į Lietuvą klausimą nesant tarptautinės sutarties. Atsižvelgdama į

tai, kad tiesioginis bendradarbiavimas su Venesuelos vidaus reikalų ir

teisingumo ministerija nebuvo sklandus ir operatyvus, Teisingumo ministerija

2012 m. sausio 26 d. raštu (II t., b. l. 93-94) Lietuvos Respublikos ambasados

Argentinoje taip pat prašė tarpininkauti persiunčiant minėtus raštus ir gaunant

oficialią informaciją. Iš institucijų tarpusavio susirašinėjimo (el. laiškas,

II t., b. l. 95) matyti, kad Lietuvos Respublikos ambasada Argentinoje tik 2012

m. vasario 2 d. telefoninio pokalbio su Venesuelos institucijomis metu

galutinai išsiaiškino, jog pareiškėjas Venesueloje buvo sulaikytas dėl

problemų, susijusių su asmens dokumentais, ir tik vėliau buvo sužinota, kad

Lietuvos institucijos paskelbė jo paiešką.

Akcentuotina,

kad, remiantis Venesuelos Migracijos ir užsieniečių tarnybos 2012 m. vasario 1

d. raštu (vertimas iš ispanų kalbos, II t., b. l. 99), perduotu per Lietuvos

Respublikos ambasadą Argentinoje, pareiškėjas buvo laikytas įkalinimo įstaigoje

laukiant Liaudies valdžios ministro vidaus reikalams ir teisingumui įsakymo dėl

išsiuntimo į kilmės šalį. 2012 m. vasario 28 d. Valdyba informavo Teisingumo

ministeriją, kad 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Karakaso 45-asis teismas

priėmė sprendimą pratęsti pareiškėjo suėmimą, iki kol Venesuelos Aukščiausiasis

Teismas priims sprendimą dėl jo ekstradicijos. Sutiktina su Teisingumo

ministerijos pozicija, kad Venesuelos institucijos pateikė nevieningą

informaciją, dėl kurios buvo neaišku, kokia procedūra vykdoma – ekstradicijos,

išsiuntimo (deportacijos) ar abi kartu, o iš Lietuvos neprašyta jokių aktyvių

veiksmų, tokių kaip pateikti papildomą informaciją (Teisingumo ministerijos

2012 m. sausio 7 d. raštas Lietuvos Respublikos ambasadai Argentinoje, II t.,

b. l. 100-101; Teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 14 d. raštas J.

B., I t., b. l. 32-34). 2012 m. kovo 14 d. Teisingumo ministerija gavo

Lietuvos Respublikos ambasados Argentinoje persiųstą Venesuelos prokuratūros

raštą (vertimas iš ispanų kalbos, II t., b. l. 111), kuriuo informuota apie

pradėtą svarstyti klausimą dėl galimos pareiškėjo ekstradicijos į Lietuvą.

Teisingumo ministerija į šį raštą atsakė 2012 m. kovo 26 d. (raštas, II t., b.

l. 116), sutikdama, kad kompetentingos Venesuelos institucijos svarstytų

pareiškėjo ekstradicijos klausimą. 2012 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos

ambasada Argentinoje Teisingumo ministerijai persiuntė Venesuelos Aukščiausiojo

teismo 2012 m. kovo 26 d. raštą, kuriuo prašyta pateikti teisminius dokumentus,

kuriais grįstas prašymas pareiškėją išduoti Lietuvai. Teisingumo ministerija

prašomus dokumentus Venesuelai išsiuntė 2012 m. balandžio 26 d. (I t., b. l.

42). Lietuvos Respublikos ambasada Argentinoje 2012 m. gegužės 16 d. raštu (VI

t., b. l. 143-144) Teisingumo ministerijai persiuntė Venesuelos prokuratūros

prašymą pateikti nuosprendžio pareiškėjo baudžiamojoje byloje kopiją ir prašymą

pareiškėjo ekstradicijai (vertimas iš ispanų kalbos, VI t., b. l. 147).

Teisingumo ministerija atsakymą į šį raštą pateikė 2012 m. gegužės 30 d. (VI t.,

b. l. 157-158). Kaip matyti iš Valdybos 2012 m. rugpjūčio 1 d. rašto (VI t., b.

l. 170), Valdyba 2012 m. liepos 28 d. gavo Interpolo Venesuelos nacionalinio

biuro pranešimą, kuriuo buvo informuota, jog Venesuelos Aukščiausiasis Teismas

patenkino Teisingumo ministerijos prašymą dėl pareiškėjo ekstradicijos į

Lietuvą, asmens perėmimas numatytas 2012 m. rugpjūčio 28 d. Kaip matyti iš

institucijų susirašinėjimo (el. laiškai, VII t., b. l. 58), pareiškėjas sutartu

laiku Lietuvos pareigūnams nebuvo perduotas dėl nežinomų priežasčių. Valdyba

2012 m. rugsėjo 3 d. raštu (VII t., b. l. 59) Teisingumo ministerijai nurodė,

kad, Venesuelos vidaus ir teisingumo ministro įsakymu, visos deportacijos ir

ekstradicijos iš Venesuelos buvo laikinai sustabdytos iki atskiro nurodymo.

Teisingumo ministerija 2012 m. spalio 16 d. raštu (VII t., b. l. 106) kreipėsi

į Venesuelos vidaus reikalų ir teisingumo ministeriją siekdama išsiaiškinti,

kada galėtų įvykti pareiškėjo perdavimas Lietuvai. Valdyba 2012 m. gruodžio 8

d. raštu (VII t., b. l. 125) informavo Teisingumo ministeriją, kad 2012 m.

gruodžio 8 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Venesuelos ir atvyko į Lukiškių

tardymo izoliatorių-kalėjimą (2012 m. gruodžio 7 d. perdavimo aktas, VII t., b.

l. 136).

Teisėjų

kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo laikymo

Venesueloje laikotarpis užsitęsė ne dėl nuo Teisingumo ministerijos

priklausiusių aplinkybių, Teisingumo ministerija veikė pakankamai aktyviai,

siekdama pareiškėją grąžinti į Lietuvą, be kita ko, operatyviai atsakė į

Venesuelos institucijų raštus (prašymus), o, nesulaukdama kompetentingų

institucijų atsakymų, prašymus teikė pakartotinai ir kreipėsi kitų institucijų

pagalbos. Laikytina, kad pareiškėjo laikymo Venesueloje trukmė užsitęsė

pirmiausiai todėl, kad Venesuela nebuvo nė vienos tarptautinės sutarties,

reglamentuojančios ekstradicijos procesą, dalyvė, kas, be kita ko, galėjo lemti

pareiškėjo pasirinkimą, slapstantis nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų,

atvykti būtent į šią valstybę. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia,

kad Teisingumo ministerija savalaikiai ėmėsi veiksmų dėl pareiškėjo perdavimo į

Lietuvą, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

Teisėjų

kolegija akcentuoja, kad, kaip minėta, valstybės pareiga atlyginti žalą kyla

tik esant visoms CK 6.271 straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Nesant bent

vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė valstybei nekyla. Kadangi nagrinėjamu

atveju nustatytas vienos iš šių sąlygų neegzistavimas, t. y. neteisėtų

valstybės institucijos veiksmų nebuvimas, kitų sąlygų vertinimas nėra

tikslingas. Taigi, teisėjų kolegija dėl kitų sąlygų – pareiškėjo galbūt

patirtos žalos ir priežastinio ryšio – nepasisakys.

Apibendrindama

išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos

teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės

normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti

nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos sprendimas paliekamas

nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr.

VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V.

J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia

Višinskienė