2021-09-16 Nr. AB-18894-4-52-3-00484-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3935-525/2021

Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00484-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechanavičiaus (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant užsieniečiui (duomenys neskelbtini) piliečiu prisistačiusiam M.H. (M.H.), jo atstovui advokatui Romui Jonuškai,

pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Ritai Markevič-Babičienei,

vertėjui N.M.A.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal užsieniečio, prisistatančio (duomenys neskelbtini) piliečiu M.H., skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečiu M.H. prisistačiusio asmens sulaikymo ir laikino apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras teikimu prašė sulaikyti ir laikinai apgyvendinti (duomenys neskelbtini) piliečiu prisistatantį asmenį M.H. (toliau – ir Užsienietis) VSAT Užsieniečių registracijos centre iki 2021 m. lapkričio 13 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas galutinis sprendimas jo byloje.

2. Teikime pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 13 d. 04.20 val. į VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai kartu su VSAT Varėnos pasienio rinktinės pareigūnais pristatė automobilį, kurį vairavo Turkijos pilietis. Kartu automobilyje vyko šeši (duomenys neskelbtini) piliečiai. Vienas iš užsieniečių prisistatė M.H. vardu, gimusiu (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 14 d. Užsienietis buvo pristatytas į VSAT Užsieniečių registracijos centrą. Pažymėjo, kad nustatant užsieniečio teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, užsienietis buvo apgyvendintas Verebiejų kaimo užsieniečių apgyvendinimo stovykloje, iš kurios, kartu su kitais savo tautiečiais, pasišalino. Apklausus Užsienietį, jis paaiškino, kad pageidauja prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, kad M.H. buvo apgyvendintas Verebiejų kaimo stovykloje, iš kurios pašalino, užsieniečio prieglobsčio prašymas nebuvo galutinai išnagrinėtas, todėl, pareiškėjo nuomone, Užsienietis, būdamas nesulaikytas, bandys pakartotinai pasišalinti iš paskirtos apgyvendinimo vietos, todėl prašė sulaikyti M.H. Užsieniečių registracijos centre.

3. Užsienietis teismo posėdžio metu paaiškino, kad stovykloje jis buvo klaidingai informuojamas dėl suėmimo trukmės. Pabėgo iš Verebiejų kaimo užsieniečių apgyvendinimo stovyklos, nes norėjo vykti į sostinėje esančią stovyklą ir pateikti pirštų antspaudus ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Užsieniečio atstovas teismo posėdžio metu nepritarė teikimui. Paaiškino, kad galima taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, t. y. apgyvendinti VSAT Užsieniečių registracijos centre su galimybe judėti apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.

II. 1. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pareiškėjo teikimą tenkino ir leido laikinai sulaikyti (duomenys neskelbtini) piliečiu M.H. prisistatantį asmenį VSAT Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, t. y. iki 2021 m. lapkričio 14 d., bet ne ilgiau iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

2. Teismas pažymėjo, kad iš teismui pateiktos teikimo medžiagos matyti, kad M.H. prisistatęs asmuo atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, t. y. ne per pasienio kontrolės punktą kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neturėdamas dokumentų, patvirtinančių jo teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje. Užsienietis kartą jau bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis. Taip pat, nėra nustatyti jo prieglobsčio prašymo motyvai, todėl, siekdamas išvengti galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis gali bandyti savavališkai išvykti ir pasislėpti, tuo sukeldamas nelegalios migracijos grėsmę Europos Sąjungos valstybių teritorijoje. Tokiu atveju Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos neturės galimybės priimti ir įvykdyti atitinkamus sprendimus dėl jo teisinės padėties. Aptartos aplinkybės sudarė teismui pagrindą pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinti prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai.

3. Teismas pabrėžė, kad asmuo, prisistatęs M.H., neturi artimų giminystės ar kitų socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, taip pat, kad jis nesilaikė Lietuvos įstatymų ir tvarkos, nevykdė sprendimo dėl apgyvendinimo Verebiejų kaimo užsieniečių apgyvendinimo stovykloje. Nurodytos aplinkybės M.H. atžvilgiu neleido taikyti alternatyvių sulaikymui priemonių.

III. 4. (Duomenys neskelbtini) piliečiu M.H. prisistatęs asmuo apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, t. y. pritaikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – Užsieniečio apgyvendinimą VSAT Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

5. Apeliantas pažymi, kad jam turėjo būti taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė. Užsienietis, grįsdamas savo poziciją, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimu, kuriame yra išaiškintas asmens sulaikymo teisėtumo principas – asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip dviem pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Užsienietis pabrėžia, kad ĮUTP 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota tik numatytais šiame straipsnyje atvejais. Be to, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sulaikymo pagrindų įtvirtinimas įstatymuose neturėtų reikšti automatiško jų taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3747-822/2016). Anot Užsieniečio, bylą nagrinėjęs teismas apelianto atžvilgiu netaikė alternatyvios sulaikymo priemonės dėl to, kad jis neturi artimų giminystės ar kitų socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Tačiau šio teismo nurodyti motyvai nėra įtvirtinti įstatyme kaip neleidžiantys taikyti alternatyvios sulaikymui priemonės. Remiantis ĮUTP 115 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę. Pažymi, kad bylą išnagrinėjęs teismas ĮUTP 115 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, kada negalima taikyti alternatyvios sulaikymui priemonės, buvimo nenustatė. Todėl alternatyvios sulaikymui priemonės netaikymas neatitiko ĮUTP nuostatų ir nebuvo proporcingas nagrinėjamam atvejui.

6. Užsienietis teigia, kad sulaikymo taikymas yra per griežta, neproporcinga ir neteisinga jo laisvės suvaržymo priemonė. Apeliantas neturėjo tyčios pažeisti apgyvendinimo tvarką. Jis nebuvo tinkamai supažindintas su tuo, kad negali išvykti iš stovyklos. Teismo posėdžio metu nurodė, kad stovykloje buvo klaidingai informuotas dėl sulaikymo trukmės. Apeliantas tenorėjo nuvykti į sostinę. Toks veiksmas buvo vienkartinis epizodas, nulemtas apelianto nežinojimo ir nesupratimo, kaip turi elgtis. Užsieniečio nuomone, jis yra nusipelnęs teismo pasitikėjimo, jo vienkartinis tariamas bandymas išvykti buvo atsitiktinis, kitokių pažeidimų jis nėra padaręs. Užsienietis suprato savo elgesį ir neketina jo kartoti.

7. Apelianto nuomone, VSAT Užsieniečių registracijos centre yra sudarytos pakankamos sąlygos Užsieniečio apgyvendinimui, kad būtų užtikrintas jo buvimas VSAT Užsieniečių centro teritorijoje, todėl yra pagrindas neskirti jam sulaikymo. Anot apelianto, šioje situacijoje pagrįstai gali būti pritaikyta ĮUTP 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta priemonė – apelianto apgyvendinimas VSAT Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Tokiu atveju būtų užtikrintas apelianto buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jo aprūpinimas būstu bei kitomis būtinosiomis reikmėmis bei toks sprendimas būtų teisingesnis ir mažiau pažeidžiantis apelianto, kaip prieglobsčio prašytojo, interesus. Taip pat, apeliantas akcentuoja, kad jis nebuvo tinkamai išklausytas, nes posėdyje dalyvavo su kitais asmenimis ir bylos nagrinėjimas nebuvo individualizuotas.

8. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas VSAT Užsieniečių registracijos centras nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

9. Pareiškėjas pažymi, kad vadovaujantis ĮUTP nuostatomis, alternatyvi sulaikymui priemonė taikoma tuomet, kai yra tenkintos pagrindinės sąlygos: nustatyta asmens tapatybė, asmuo bendradarbiauja su kompetentingomis valdžios institucijomis, teismais bei nėra pavojingas visuomenei ir viešajai tvarkai. Šiuo atveju nei viena sąlyga nėra tenkinama. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atvykimas į užsienio valstybę be jokio asmens tapatybės dokumento negali būti vertinamas kaip bendradarbiavimas su valdžios institucijomis. Apeliantas, būdamas pilnamečiu ir veiksniu žmogumi, suvokė, kad vykstant į kitas užsienio valstybes reikalingas galiojantis kelionės dokumentas ir jis turi pareigą pateikti jį pareigūnams pasienio kontrolės punkte, tačiau šią prievolę ignoravo, todėl jo asmens tapatybę patvirtinančio asmens dokumento neturėjimas traktuotinas kaip nebendradarbiavimas su valstybės institucijomis.

10. Apeliantui atvykus į Lietuvos Respubliką jam buvo išaiškintos visos jo teisės ir pareigos, suteikta galimybė susisiekti su giminaičiais ar draugais, kurie galėtų atsiųsti jo dokumentus ar jų kopijas, taip pat pateiktas el. pašto adresas atsiųsti patvirtintas dokumentų kopijas, tačiau Užsieniečio asmenybę patvirtinantys dokumentai iki šiol nėra gauti. Taip pat, pareiškėjas nurodo, kad užsieniečiai visada jiems suprantama kalba yra supažindinami su galiojančia išėjimo iš apgyvendinimo stovyklos tvarka. Užsienietis taip pat buvo informuotas, kad, vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis ir Lietuvos Respublikos įstatymais, kol nėra nagrinėtas jo prieglobsčio prašymas ir priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje – jis privalo būti Lietuvos Respublikoje. Priešingu atveju, Užsienietis iš Europos Sąjungos valstybės narės pagal Dublino III Reglamentą bus perduotas Lietuvos Respublikai, kuri yra atsakinga už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Nepaisant to, Užsienietis bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos.

11. Pareiškėjas nesutinka su apelianto teiginiu, kad norint pasiekti siekiamą tikslą – jo buvimą Lietuvoje, pakaktų jam taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, t. y. apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo teisės apribojimų. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės – apeliantas pasirinko kelią siekti savo tikslų ne teisėtai atvykstant į Lietuvos Respubliką per pasienio kontrolės punktą, o nelegaliai kirtus Lietuvos Respublikos valstybės sieną neturint savo asmens dokumentų. Anot atsakovo, tai reiškia, jog Užsienietis linkęs ignoruoti Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus iš trečiųjų šalių atvykstantiems asmenims, todėl tikėtina, kad, siekdamas išvengti galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis gali bandyti savavališkai išvykti ir pasislėpti, tuo sukeldamas nelegalios migracijos grėsmę Europos Sąjungos valstybių teritorijoje. Tokiu atveju Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos neturės galimybės priimti ir įvykdyti atitinkamus sprendimus dėl jo teisinės padėties. Pareiškėjas pabrėžia, kad alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas šiuo atveju nėra pakankamai proporcinga priemonė siekiamiems tikslams. Taip pat, pareiškėjas akcentuoja, kad apeliantas nėra pripažintas pažeidžiamu asmeniu.

12. Pareiškėjas nesutinka su apelianto teiginiu, jog jis nebuvo tinkamai išklausytas posėdžio metu, nes posėdyje dalyvavo kartu su kitais asmenimis ir bylos nagrinėjimas nebuvo individualizuotas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo teismo posėdyje dalyvaujantiems užsieniečiams, kad teismas yra susipažinęs su teikimų medžiaga, visi užsieniečiai buvo sulaikyti tomis pačiomis sąlygomis, kalba ta pačia kalba, tuo pačiu dialektu, todėl nusprendė visus teikimus nagrinėti tame pačiame posėdyje. Anot pareiškėjo, teismas išklausė Užsieniečio paaiškinimus, užsienietį atstovaujantį advokatą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismo posėdžio metu Užsienietis nebuvo tinkamai išklausytas.

13. Pareiškėjas nurodo, kad, jei teismas netinkamai įvertins byloje esančias aplinkybes, ypatingai nebendradarbiavimo su valstybės institucijomis faktą, ir nuspręs taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, kils rizika, kad siekdamas išvengti galimo išsiuntimo į kilmės šalį bei pasiekti kitas Europos šalis, Užsienietis pasišalins iš Užsieniečių registracijos centro.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo laikinai sulaikytas ir apgyvendintas (duomenys neskelbtini) piliečiu M.H. prisistatęs užsienietis VSAT Užsieniečių registracijos centre iki 2021 m. lapkričio 14 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

15. Vilniaus regiono apylinkės teismas, vadovaudamasis ĮUTP 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 116 ir 117 straipsniais, VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimą patenkino ir nusprendė Užsienietį, M.H. prisistatantį asmenį, sulaikyti iki 2021 m. lapkričio 14 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas galutinis sprendimas jos prieglobsčio byloje.

16. Užsienietis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, t. y. pritaikyti apeliantui alternatyvią sulaikymui priemonę – Užsienietį apgyvendinti VSAT Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra kraštutinė priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

18. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Užsienietis Lietuvos Respublikoje yra pateikęs prieglobsčio prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje laikosi nuostatos, jog sulaikymas užsieniečiui gali būti taikomas taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N858-90/2014; kt.).

19. Pareiškėjo Teikimas buvo grindžiamas, be kita ko, Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 5 dalies 10 punktu.

20. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti, įvertinama, be kita ko, ši aplinkybė: prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais (113 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

21. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo prieglobsčio prašytojams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui kriterijų taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kt. Akcentuotina, kad aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018).

22. Užsienietis apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas ĮUTP 115 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, kada negalima taikyti alternatyvios sulaikymui priemonės, buvimo nenustatė. Su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko be asmens tapatybę, teisę atvykti ir būti Lietuvoje patvirtinančių dokumentų, nebendradarbiavo su kompetentingomis valstybės institucijomis, nes būdamas supažindintas su teisine padėtimi, jo teisėmis ir pareigomis Lietuvoje, neteisėtai išvyko iš Verebiejų kaimo užsieniečių apgyvendinimo stovyklos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Užsienietis neturi artimų giminystės ar kitų socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, taigi nagrinėjamu atveju Užsieniečiui taikoma sulaikymo priemonė yra proporcinga, atsižvelgiant į tuo siekiamus tikslus – išsiaiškinti Užsieniečio prieglobsčio prašymo motyvus, priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje ir jį įvykdyti. Šiuo atveju skyrus alternatyvią sulaikymui priemonę, kiltų reali rizika nepasiekti minėtų tikslų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Užsieniečio apeliacinio skundo argumentai, jog jis suprato savo elgesį, jo pasekmes ir daugiau neketina pažeisti išvykimo tvarkos, o alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas būtų nors šiek tiek teisingesnis ir mažiau pažeidžiantis Užsieniečio, kaip prieglobsčio prašytojo, interesus, vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, todėl atmestini.

23. Užsienietis apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo tinkamai išklausytas, nes posėdyje dalyvavo su kitais asmenimis ir bylos nagrinėjimas nebuvo individualizuotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino teismo posėdyje dalyvaujantiems užsieniečiams, kad yra susipažinęs su teikimų medžiaga, visi užsieniečiai buvo sulaikyti tomis pačiomis aplinkybėmis, kalba ta pačia kalba, tuo pačiu dialektu, todėl nusprendė visus teikimus nagrinėti tame pačiame teismo posėdyje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išklausė Užsieniečio paaiškinimus, jį atstovavo advokatas, todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismo posėdžio metu Užsienietis nebuvo tinkamai išklausytas.

24. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagrindo tenkinti Užsieniečio apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Užsieniečio, prisistatančio (duomenys neskelbtini) piliečiu M. H., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė