2021-04-14 Nr. AB-7526-3-61-3-01536-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-238-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01536-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 3 000 Eur.

2. Pareiškėjas skundėsi dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2019 m. balandžio 4 d. ir dėl sanitarinio mazgo ir dušo įrengimo bei privatumo juose neužtikrinimo, tinkamos ventiliacijos kamerose nebuvimo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2019 m. balandžio 4 d. Lukiškių TI-K.

3. Pareiškėjas teigė, kad vienam asmeniui tenka tik 2,5 kv. m gyvenamojo ploto, įskaitant kamerose esančius gultus, stalą, spinteles ir tualetą bei kitus patalpoje esančius buitinius inventorius. Teigė, kad atsakovas pažeidė tiek nacionalinės teisės, tiek ir tarptautinės teisės aktus, reglamentuojančius kameros ploto normas vienam asmeniui.

4. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu jis galėjo būti stebimas pro stebėjimo langelį ne tik pareigūnų, bet ir kitų kameroje esančių asmenų. Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas ne atskiroje patalpoje, o kameroje, ir atitvertas tik 1,5 metro aukščio sienele, taip pat nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos.

5. Pareiškėjas teigė, kad dušo patalpose persirengimo vieta nėra atitverta nuo likusios dušo patalpos ir išėjimo durų, todėl persirengiant yra matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo akutę, tokiu būdu pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis dušo įrenginiais. Taip pat manė, kad persirengimo vietos dušo kabinose yra įrengtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 29 punkto reikalavimus, dėl garų pareiškėjo rūbai dažnai sušlapdavo.

6. Pareiškėjas teigė, jog laikotarpiu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, psichologinius, emocinius sukrėtimus, depresiją, negalėjo ramiai miegoti, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atitinkamose kamerose periodiškai buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. imtinai, o nuo 2019 m. balandžio 4 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teises aktai. Atsakovo teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

10. Atsakovas nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio. Asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu pro langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus.

11. Pažymėjo, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui ar apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, veikia karšto bei šalto vandens tiekimo sistema.

12. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra užregistruotų ir išnagrinėtų pareiškėjo skundų dėl šiame skunde nurodytų kalinimo sąlygų.

13. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Lukiškių TI-K sąlygas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista 2017 m. kovo 12 d., 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. vasario 14 d. Likusią skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad periodiškai ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose daugiausiai vienas, o su kitu asmeniu buvo laikomas tik 1 dieną (t. y. 2019 m. vasario 14 d.), o vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nurodytus minimalaus ploto reikalavimus (t. y. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nuo 6,90 kv. m iki 7,78 kv. m, o dviem asmenims tenkantis kameros plotas – 7,38 kv. m, kas reiškia, kad kameroje kalinčiam asmeniui tenka 3,69 kv. m bendro kameros ploto).

16. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitikties teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsti.

17. Teismas atsižvelgė į EŽTT praktiką, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų nenustatyta.

18. Teismas pažymėjo, kad ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

19. Dėl pareiškėjo teiginių, jog sanitarinio mazgo kameroje įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčiu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunkčiu, HN 134:2015. Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus.

20. Teismas taip pat atsižvelgė į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Teismas pažymėjo, jog svarbu įvertinti tai, kiek asmenų kamerose buvo laikoma kartu su pareiškėju. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu tik 3 dienas (2017 m. kovo 12 d., 2017 m. kovo 30 d. ir 2019 m. vasario 14 d.) Lukiškių TI-K kamerose, t. y. Nr. 266, Nr. 116 ir Nr. 105, buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose 3 dienas buvo laikomas, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

21. Teismas sutiko su pareiškėju, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neužtikrinant privatumo naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų. Tačiau teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. imtinai, tik 3 dienas neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, iš esmės buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, o tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 22 d. pateikė skundą Lukiškių TI-K administracijai dėl kalinimo sąlygų. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2019 m. kovo 21 d. rašto Nr. (10-12 4.80)2-13897 nustatė, kad, atlikus patikrinimą, nenustatyta HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų, t. y. kameras Nr. 105 ir Nr. 330 buvo galimybė vėdinti per langus. Patikrinimo metu jaučiamo blogo kvapo nebuvo. Dėl kitų kamerų įrengimo pareiškėjas skundų nepateikė. Atsakovo atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose konstatuota, kad yra sudaryta galimybė kameras Nr. 106, Nr. 107, Nr. 116, Nr. 120; Nr. 105; Nr. 266; Nr. 201; Nr. 104; Nr. 330 išvėdinti per langus, langai atsidaro, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimą. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų pažeidimų, t. y. netinkamos kamerų ventiliacijos, atmestini kaip nepagrįsti.

23. Dėl pareiškėjo teiginių, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušo patalpomis, o taip pat dėl netinkamai įrengtų dušinių patalpų, jo rūbai nuolat sušlapdavo, teismas vadovavosi HN 134:2015 44 punktu. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas būdamas gyvenamosiose kamerose Nr. 104 (8 postas), 105 (8 postas), 106 (8 postas), 107 (8 postas), 116 (8 postas), 120 (8 postas), 121 (8 postas), 201 (12 postas), 205 (12 postas), 217 (12 postas) buvo vedamas praustis į I korpuso dušų patalpas. Taip pat, būnant gyvenamosiose kamerose Nr. 266 (15 postas), 319 (18 postas), 330 (19 postas), pastarasis buvo vedamas praustis į II korpuso dušų patalpas.

24. Atsakovo atstovas nurodė, kad dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui ar apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Taip pat atsiliepime paaiškina, jog siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Pagal HN 134:2015 29 punkto redakcijoje, galiojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., buvo nustatyta, kad sanitarinėje patalpoje turi būti nusirengimo /apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Nuo 2018 m. lapkričio 1 d. galiojančioje HN 134:2015 29 punkto redakcijoje nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengtos patalpos (zonos), skirtos į laisvės atėmimo vietą pristatytiems asmenims švarinti (prausti, nariuotakojams naikinti, drabužiams dezinfekuoti): nusirengimo ir apsirengimo patalpa (zona), dušinė, dezinfekavimo kamera.

25. Teismas pabrėžė, kad dėl dušinių patalpų netinkamo įrengimo, 2019 m. vasario 22 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl dušinių įrengimo. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2019 m. kovo 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8)PA-1541, iš kurio turinio matyti, kad 2019 m. kovo 14 d. 2019 m. kovo 20 d. buvo atliekamas patikrinimas II korpuso 19-ojo posto duše, ir nustatyta, kad šioje dušinėje patalpoje yra sudarytos sąlygos nusirengti ir apsirengti (įrengtos kabyklos drabužiams, suoliukas). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2019 m. kovo 21 d. rašte Nr. (10-12 4.80) 2-13897 atsakydamas į pareiškėjo skundą paaiškino, norint, kad Lukiškių TI-K būtų įrengtos dušinės patalpos, kuriose būtų nusirengimo ir apsirengimo kambarys, reikėtų atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Paaiškinta, kad HN 134:2015 reikalavimai taikomi tais atvejais, kai tai nėra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, todėl reikalavimų dėl nusirengimo ir apsirengimo kambario įrengimo dušinėse, negali būti taikomas. Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 15 d. rašte Nr. 96-984 pareiškėjui, atsakydamas į jo skundą, paaiškino, kad dušo patalpose įrengta persirengimo vieta pakankamu atstumu nuo čiaupo, pakabos, taip pat yra suoliukas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas šį Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ar Lukiškių TI-K atsakymą būtų apskundęs teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teismas įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad dušinės patalpos įrengimas atitinka HN 134:2015 reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo dušo patalpos įrengimo, atmestini kaip nepagrįsti.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo privatumo pažeidimo naudojantis dušu, o tik nurodė, kad dušinėje patalpoje esanti persirengimo vieta nėra atitverta nuo likusios dušo patalpos ir išėjimo durų, todėl išsimaudžius ir persirengiant pareiškėjas visą laiką galėjo būti matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų. Teismas vertino, kad persirengimo vietos neatitvėrimas nuo likusio dušinės patalpos ploto sudaro prielaidas pažeisti asmens teisę į privatumą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skunde pareiškėjas nedetalizuoja nei vieno konkretaus atvejo, kuomet jis buvo stebimas kitų kalinių ar prižiūrėtojų. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas privatumas naudojantis dušu, kaip tai skunde įvardina pareiškėjas.

27. Teismas išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžta, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

III. 28. Pareiškėjas K. Č. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas prašo leisti dalyvauti teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu.

29. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą ir pažeidimo pripažinimas negali būti laikomas pakankamu.

30. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi jam tekęs plotas buvo mažesnis.

31. Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, intensyvumą, į jo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais darytina išvada, kad jis patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik teisių pažeidimo pripažinimu.

32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų jam padarytą žalą. Atsakovas mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2019 m. balandžio 4 d., atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 3 dienas (2017 m. kovo 12 d., 2017 m. kovo 30 d. ir 2019 m. vasario 14 d.), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu, buvo neužtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus ir nusprendė, jog šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą ir pažeidimo pripažinimas negali būti laikomas pakankamu, taip pat pažymi, jog gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi jam tekęs plotas buvo mažesnis.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu, prašymo nepagrindė iš esmės jokiais argumentais, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

40. Nagrinėjamu atveju visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, t. y. pareiškėjui teko mažiausiai 3,69 kv. m. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto.

41. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

42. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

44. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nedidelę nustatyto pažeidimo trukmę (3 dienos), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius