2022-04-06 Nr. AB-8158-3-62-3-03519-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1906-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03519-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. A., S. A. A., A. A., O. A., R. A., R. A., R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. A., S. A. A., A. A., O. A., R. A., R. A., R. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai P. A., S. A. A., A. A., O. A., R. A., R. A., R. A. (toliau – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21M37055 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2355 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo..

2. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad kilmės valstybėje jiems buvo pradėta grasinti iš abiejų sutuoktinių šeimų dėl to, kad žmona dirba. Prieglobsčio prašytojams buvo grasinta smurtu, šeimos motina savo brolių buvo sužeista peiliu.

3. Pareiškėjai skunde nurodė šiuos argumentus:

3.1. Atsakovas neprašė įrodymų iš Jungtinių Valstijų bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, o duomenų objektyviai nepatikrino.

3.2. Komisijai buvo nurodyta, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas pareiškėjų išklausymas, prašyta atsakovo Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pažymėtina, kad asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

3.3. Nesutiktina su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – sulaukta grasinimų iš abiejų sutuoktinių šeimų dėl to, kad žmona dirba, pareiškėjui vyrui tai reiškia kilusį pavojų gyvybei. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir nužudymų šeimų papročių motyvais ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prašymą suteikti prieglobstį.

3.4. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

4. Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko, prašė atmesti.

5. Departamentas nurodė, kad:

5.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjų buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

5.2. Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjų pasakojimo, nei iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjams jų kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Be to, pareiškėjų istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo, kadangi pareiškėjų įvardijamas persekiotojas – broliai – nėra valstybinis subjektas.

5.3. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

5.4. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. EPPB nurodo, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

5.5. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

5.6. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimas apie priežastis, privertusias juos išvykti iš (duomenys neskelbtini) (brolių grasinimai, geresnės ateities paieškos), vertintinas kritiškai ir nelaikytinas patikimu įrodymu. Nurodytos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, o bendra saugumo padėtis pareiškėjų kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjams dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju asmenims kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjų teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) moterys negali dirbti už namų ribų, bei daroma prielaida, kad teisėtvarkos institucijos yra bejėgės kovoje su smurtu ir grasinimais, neatitinka surinktos kilmės šalies informacijos.

5.7. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė.

5.8. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų P. A., S. A. A., A. A., O. A., R. A., R. A., R. A. skundą tenkino iš dalies: pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti P. A., S. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo P. A., S. A. A. atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

7.1. 2021 m. spalio 28 d. vykusios apklausos metu pareiškėjai prisistatė esantys (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurdai, musulmonai sunitai, gyvenantys (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) mieste gyveno visą savo gyvenimą, dirbo elektriku, sanitarijos srityje, švietimo srityje, turėjo savo biurą, kaip nekilnojamojo turto agentas, bei parašė knygą (kaip žaisti šachmatais). Pareiškėjų šeima gausi (5 vaikai), todėl finansiškai jiems buvo sunku pragyventi. Pareiškėjai teigė, kad siekdami palengvinti savo finansinę padėtį nusprendė, kad pareiškėja eis dirbti, nurodė, kad tokia situacija nėra priimtina jų visuomenėje ir dėl to, kad žmona pradėjo dirbti už namų ribų, jie susilaukė grasinimų.

7.2. Pareiškėjai sakė, kad jiems grasino abiejų sutuoktinių šeimos (broliai). Pareiškėja pasakojo, kad jos broliai priekaištavo jai dėl to, kad jos darbovietėje yra daug vyrų ir todėl nepadoru, netinka moteriai ten dirbti. Abiejų sutuoktinių broliai jiems skambindavo ir reikalaudavo, kad pareiškėja paliktų darbovietę, priešingu atveju grasino smurtu. Tokia situacija tęsėsi 3 metus. Pareiškėjai nurodė, kad dėl to pareiškėjo broliai net keletą kartų buvo sumušę pareiškėją, o vieną kartą ją sužeidė peiliu. Pareiškėjai nurodė, kad dėl tokios situacijos nesikreipė į policiją, nes, jų teigimu, policija yra silpnesnė už genčių tvarką, papročius. Pareiškėjas sakė, kad nenorėjo dar labiau bloginti situacijos. Jo teigimu, jeigu apie grasinimus jis būtų informavęs teisėsaugą, abiejų šeimų broliai būtų buvę sulaikyti, tačiau jiems išėjus į laisvę, situacija būtų tik dar labiau pablogėjusi, galbūt būtų ir nužudymų. Todėl, nenorėdamas eskaluoti šios problemos, kaip geriausią išeitį jis pasirinko išvykimą į užsienį.

7.3. Pareiškėjai teigė, kad sužinoję apie galimybę per (duomenys neskelbtini) nelegaliai pasiekti Europos Sąjungą, jie nusprendė pasinaudoti kontrabandininko paslaugomis ir palikti savo kilmės valstybę. Tokį variantą prieglobsčio prašytojai pasirinko dar ir todėl, kad Europa yra pakankamai toli nuo (duomenys neskelbtini), jie sako, kad (duomenys neskelbtini) būtų buvusi per arti. Papildydama sutuoktinio pasakojimą, pareiškėja sakė, kad ji yra gimusi (duomenys neskelbtini) mieste, bet jau 15 m. gyvena (duomenys neskelbtini). Ji pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) moterims dirbti draudžiama, todėl ji, kaip dirbanti moteris, tapo taikiniu. Abu sutuoktiniai sakė, kad nesvarstė galimybės persikelti gyventi į kitą (duomenys neskelbtini) vietą, bijodami, kad giminaičiai juos visur suras. Atvykę į (duomenys neskelbtini), pareiškėjai kontrabandininko buvo įtikinti, jog pačioje (duomenys neskelbtini) jiems neverta prašytis prieglobsčio, nes jo negaus, o kirsti Lietuvos Respublikos sieną jiems bus saugiau be dokumentų, todėl savo asmens dokumentus jie atidavė kontrabandininkui. Pareiškėjai nurodė, kad jiems nesvarbu kokioje Europos šalyje gyventi, svarbu būti toli nuo (duomenys neskelbtini) ir savo giminaičių. Pareiškėja sakė, kad nori gyventi laisvoje šalyje, leisti vaikus į mokyklą, nori pati mokytis.

7.4. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti P. A., S. A. A., A. A., O. A., R. A., R. A., R. A. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti P. A., S. A. A., A. A., O. A., R. A., R. A., R. A. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti P. A. ir S. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo P. A. ir S. A. A. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka pateikė skundą. Komisijos sprendimu pareiškėjų skundas buvo netenkintas. Pareiškėjai, nesutikdami su Departamento ir Komisijos sprendimais kreipėsi į teismą.

8. Teismo vertinimu, Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybę bei į pareiškėjų kilmės valstybę. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateikto prašymo suteikti jiems prieglobstį. Remiantis EPPB pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu. Jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teismui tokių įrodymų taip pat nepateikta. Nors pareiškėjai nurodė, kad jiems grasina giminaičiai dėl to, jog pareiškėja dirba, tačiau dokumentų, patvirtinančių tokius teiginius, nepateikė. Taip pat pareiškėjai nepaaiškino kodėl tik dabar nusprendė bėgti iš šalies, kai nurodė, jog jiems grasinama buvo apie trejus metus. Taip pat nesutampa pareiškėjų pasakojimas apie atvykimą į Lietuvos Respubliką. P. A. apklausos metu nurodė, kad jie mašina iš (duomenys neskelbtini) nuvyko į kažkokį (duomenys neskelbtini) esantį kaimą, iš ten lėktuvu nuvyko į (duomenys neskelbtini), iš kurio lėktuvu į (duomenys neskelbtini), kur iš (duomenys neskelbtini) sunkvežimis nuvežė juos prie Lietuvos Respublikos sienos, tuo tarpu S. A. A. nurodė, kad jie iš (duomenys neskelbtini) mašina nuvyko į (duomenys neskelbtini), iš jo lėktuvu skrido į (duomenys neskelbtini), iš kurio dviem automobiliais juos nuvežė prie Lietuvos Respublikos sienos.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjų Departamente apklausos metu duotus paaiškinimus, darė išvadą, jog pareiškėjų pasakojimas nėra detalus. Pareiškėjai nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jų galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje Įstatymo ar Konvencijos prasme. Pareiškėjai nei Departamento pareigūnui apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės pareiškėjams. Pareiškėjų teiginiai dėl grėsmės grindžiami tik jų subjektyvia nuomone. Teismas pareiškėjų aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertina kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį.

11. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjų atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jų baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjų baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjams negresia kankinimai ar mirtis, todėl jie neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų.

12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai ištyrė prašymo suteikti prieglobstį tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjų pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pareiškėjai nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

13. Teismas pažymėjo, kad negali sutikti su atsakovo išvada, jog pareiškėjų atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jiems taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas nusprendė, kad aptarta Sprendimo dalis keistina, nustatant, kad pareiškėjams P. A. ir S. A. A. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dviejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams P. A. ir S. A. A. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Teismas. atsižvelgęs į Tvarkos aprašo nuostatas, sprendė, kad pareiškėjų prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Be to, pareiškėjai savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

III. 16. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 7 d. sprendimą, pareiškėjų skundą tenkinti, panaikinti Departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą, įpareigoti Departamentą pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydami, kad:

17.1. Nesutiktina, su teismo vertinimu, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjų atžvilgiu nebus imtasi persekiojimo veiksmų, o jų baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Pažymėtina, kad Departamento tyrime nurodyta, kad pareiškėjų gyvenamojoje teritorijoje diskriminacinė praktika dėl lyčių tęsiasi, vertybės tebėra patriarchalinės, smurtas prieš moteris išlieka, o moterų galimybės dalyvauti socialiniame ir ekonominiame gyvenime tebėra ribotos. Taigi, teismo išvadai pagrindo nebuvo ir tai įrodo Departamento atlikto tyrimo užfiksuotos detalės. Pareiškėjo nurodoma lytinė diskriminacija, dėl kurios šeima paliko šalį kilmės valstybėje vis dar yra opi problema ir nuo to kenčia vietiniai gyventojai.

17.2. Nesutiktina su teismo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, nedetalizuotas. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

17.3. Manytina, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų atitikties Įstatymo 86 straipsnio nuostatoms buvo neteisingai įvertinti visi aspektai bei aplinkybės. Nebuvo tinkamai įvertinta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktis su pareiškėjų individualiu atveju.

17.4. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Departamentas atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjams nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

22. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki 2 metų bei taip pat pakeitė ir perspėjimo dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi terminą, nustatant jį 2 metams.

24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, rėmėsi selektyvia informacija.

25. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

28. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

29. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

30. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

31. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

32. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad kilmės valstybėje jiems buvo pradėta grasinti iš abiejų sutuoktinių šeimų dėl to, kad žmona dirba. Prieglobsčio prašytojams buvo grasinta smurtu, šeimos motina savo brolių buvo sužeista peiliu.

33. Remiantis patikima EPPB informacija, pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) regione galimybės moterims dalyvauti socialiniame ir ekonominiame gyvenime tebėra ribotas. Nepaisant to, kad vietos vyriausybė deda pastangas gerinti moterų gyvenimo sąlygas (pvz., samdo moteris dirbti viešajame sektoriuje), visuomenė vis dar laikosi patriarchalinių nuostatų. Iš to, kas paminėta, spręstina, jog pareiškėjų pasakojimas negali vienašališkai būti vertinamas kaip neatitinkantis kompetentingų institucijų pateikiamos informacijos apie kilmės valstybę. Be to, Departamentas Sprendime niekaip neargumentavo kodėl pareiškėjų pasakojimas neturėtų būti vertinamas kaip patikimas įrodymas, sprendžiant dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo. Departamentas taip pat niekaip nevertino pareiškėjos (šeimos motinos) pateiktos informacijos, jog jos dukroms giminės trukdo siekti išsilavinimo. Šiuo reikšmingu aspektu Departamentas nepateikė jokių duomenų ir vertinimo. Departamento Sprendime nurodytas argumentas, kad pareiškėjai yra pažįstami su (duomenys neskelbtini) papročiais ir kultūra, todėl kilusias problemas gali išspręsti kilmės valstybės ribose, negali būti laikomas tinkamu, atsižvelgiant į prieglobsčio instituto paskirtį ir Lietuvos Respublikoje taikomus žmogaus teisių apsaugos standartus.

34. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nustatyta: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

35. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.

36. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.

38. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje; c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

39. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

40. Vidaus ginkluoto konflikto buvimas galės lemti sprendimą suteikti papildomą apsaugą, tik jeigu tam tikros valstybės reguliariųjų pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupių arba dviejų ar daugiau ginkluotų grupių susidūrimai būtų išimtinai laikomi keliančiais rimtą ir asmeninę grėsmę papildomos apsaugos prašytojo gyvybei arba fiziniam neliečiamumui, kaip nurodyta direktyvos 15 straipsnio c punkte, nes jiems būdingas nesirenkamojo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę (sprendimų Elgafaji, C-465/07, 43 punktas ir Diakité, C-285/12, 30 punktas).

41. Ginkluoto konflikto buvimo konstatavimas negali priklausyti nuo tam tikro konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygio arba konkrečios konflikto trukmės, nes tam pakanka, kad šių ginkluotų pajėgų susidūrimai sukeltų šio sprendimo 30 punkte nurodytą smurto laipsnį, dėl kurio prašytojui, kuriam kyla realus pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę savo gyvybei ir fiziniam neliečiamumui, tikrai būtina tarptautinė apsauga (sprendimo Diakité, C-285/12, 34 p.).

42. Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad šis konfliktas galėtų būti kvalifikuotas kaip netarptautinio pobūdžio ginkluotas konfliktas, kaip tai suprantama pagal tarptautinę humanitarinę teisę, o ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 p.).

43. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

44. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

45. Dėl papildomos apsaugos suteikimo Departamentas sprendė, kad (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjų gyvenamajame regione beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Taip pat nustatė, kad prieglobsčio prašytojai yra darbingo amžiaus, visą gyvenimą praleido kilmės šalyje, yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Be kita ko, nenustatė ir priežasčių, dėl kurių pareiškėjai negalėtų persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) regioną, siekiant išvengti (duomenys neskelbtini) regiono vyriausybės atstovų grasinimų. Todėl konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

46. Departamentas išvadą dėl užsieniečių neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijams padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Minėta, kad, remiantis ESTT praktika, Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 p.).

47. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti užsieniečius iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

48. Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

49. Minėtame ir kitose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

50. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“

51. Reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).

52. Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).

53. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.

54. Skundžiamos Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

55. Dėl nurodytų motyvų, Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų P. A., S. A. A., A. A., O. A., R. A., R. A. ir R. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų P. A., S. A. A., A. A., O. A., R. A., R. A. ir R. A. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21M37055, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2355 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė