2019-09-25 Nr. AB-18124-3-62-3-01265-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-575-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01265-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

II. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Teismas nustatė, kad iš skundo turinio bei prie skundo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus pareigūnų veiksmais, atsisakant su juo bendradarbiauti, t. y. atsisakant priimti iš pareiškėjo informaciją apie galimai daromus nusikaltimus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo kildinama neturtinė žala nėra susijusi su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmais viešojo administravimo srityje, nes, rinkdami informaciją apie galimus pažeidimus, pareigūnai veikia kaip ikiteisminio tyrimo subjektai, todėl bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tokių pareigūnų veiksmų, atlyginimo, nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją.

Teismas nurodė, kad žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnis, ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams (pvz., Specialiosios kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nutartis Nr. T-270/2012, priimta byloje D. P. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. T-83/2012, priimta byloje O. K. v. M. M.; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis Nr. T-41-2014, priimta byloje P.V. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie LR VRM).

Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismo ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) ir išaiškino pareiškėjui, jog dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo, jis turi teisę CPK nustatyta tvarka paduoti skundą Kauno apylinkės teismui (ABTĮ 33 str. 3 d.).

III. Pareiškėjas V. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nutartis yra neteisėta ir naikintina, nes išnagrinėtina atmestinai, paviršutiniškai, formaliai, be jokių argumentų, vos keliais sakiniais. Pareiškėjas teigia, jog vienintelis teisinis argumentas – deklaratyvus, niekuo neparemtas žodelis „akivaizdu“. Pareiškėjo nuomone, jo pareiškimas Lietuvos valstybei kaip atsakovui dėl žalos atlyginimo nėra ordinarinis, todėl jis turėjo būti išnagrinėtas ypatingai kruopščiai.

2. Pareiškėjas teigia, kad atmestinumą įrodo ir nutarties teiginys „Nutartis per septynias kalendorines dienas nuo jos patvirtintos kopijos (nuorašo) įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus“, tačiau pareiškėjui nutartis išsiųsta paprastu laišku, o ne pasirašytinai, todėl neįmanoma konstatuoti, kada nutartis įteikta pareiškėjui ir kaip apskaičiuoti 7 dienas.

3. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pareiškėjui padarytą žalą kildino iš neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad jo atvejis nėra ordinarinis ir jo nereglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Pareiškėjas teigia, kad atlyginimo už suteiktą valstybei vertingą informaciją tvarką, reglamentuoja Lietuvos valstybė, tai apibrėžta tam tikruose įstatymuose, kurie viešai neskelbiami. Pareiškėjas teigia, kad lėšas asmenims, suteikusiems vertingą valstybei informaciją reglamentuoja ir skirsto Lietuvos valstybė ir būtent todėl atsakovas pareiškėjo atveju yra Lietuvos valstybė, viešai deklaravusi, kad piliečiams, suteikusiems vertingą informaciją, bus atlyginta. Pareiškėjo įsitikinimu, kokia to atlyginimo tvarka, koks dydis CPK ir CK nereglamentuoja. Pareiškėjas pabrėžia, jog jo atveju atsakovas yra Lietuvos valstybė, o ne kažkoks neapibrėžtas ir nekonkretus, kažkokio ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o pareiškėjo skundas turi būti išnagrinėtas ne bendrosios kompetencijos teisme, o administraciniame teisme, ir tik administracinis teismas gali nustatyti jam padarytos žalos dydį, remdamasis ne CK, o ABTĮ.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pareiškėjo keliamas ginčas turi būti išnagrinėtas administraciniame teisme, pirmiausia, pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-341/2009; 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-404/2009; 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-54/2012 ir kt.).

Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, nes sprendė, jog pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas, susijęs su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus pareigūnų veiksmais, atsisakant su juo bendradarbiauti, t. y. atsisakant priimti iš pareiškėjo informaciją apie galimai daromus nusikaltimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumentus (pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnui teikė informaciją apie galimai kitų tos pačios institucijos pareigūnų daromus tarnybinius nusižengimus bei kitus korupcinio pobūdžio nusikaltimus), taip pat pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl galimai vertingos informacijos teikimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą būtent dėl policijos, kaip kompetentingos institucijos pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmus, neveikimo, t. y. pareiškėjo reikalavimai iš esmės yra susiję su ikiteisminio tyrimo dėl jo suteiktos informacijos pradėjimu / nepradėjimu. Ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Kompetencija šioje srityje administraciniams teismams nesuteikta. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog jo keliamas ginčas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai veikė vykdydami viešojo administravimo, o ne ikiteisminio tyrimo funkcijas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumento, kad atsakovas jo atžvilgiu yra Lietuvos valstybė, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos valstybė, savo teises ir pareigas įgyvendina per institucijas ir įstaigas, kurios įsteigtos teisės aktų nustatyta tvarka konkrečioms įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytoms funkcijoms vykdyti. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, kuriame pats pareiškėjas suformulavo reikalavimus ir nurodė faktines aplinkybes, turiniu, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nustatė, jog atsakovui Lietuvos valstybei nagrinėjamu atveju atstovauja valstybės institucija – Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka visų pirma įgaliota atlikti ikiteisminio tyrimo funkcijas.

Žala, galimai padaryta atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginama CK 6.272 straipsnio „Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų“ nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog galioja tik paskelbti įstatymai, o Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre. Teisės aktų registro duomenys yra vieši. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog CPK ir CK nereglamentuoja žalos atlyginimo tvarkos, o atlyginimo už suteiktą valstybei vertingą informaciją tvarką reglamentuoja viešai neskelbiami įstatymai, atmetami kaip nepagrįsti.

Svarbu pabrėžti, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai ir išsamiai, remdamasis atitinkamų teisės aktų nuostatomis, Specialiosios teisėjų kolegijos formuojama praktika bylų rūšinio teismingumo klausimais, motyvavo skundžiamą nutartį bei išaiškino pareiškėjo teises. Pastebėtina, kad ABTĮ 108 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra nustatyta, jog teismo nutartyje, be kita ko, turi būti nurodoma nutarties apskundimo tvarka ir terminas. Septynių kalendorių dienų terminas prasideda kitą dieną nuo patvirtintos nutarties kopijos (nuorašo) įteikimo dienos, taigi asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turi ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą, o nustatytą terminą praleidus ir pareigą įrodyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigti, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, priimta pareiškėjo skundą išnagrinėjus atmestinai, paviršutiniškai, formaliai, be jokių argumentų, vos keliais sakiniais, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines ir teisines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė