2015-11-17 Nr. AB-22105-3-61-3-01899-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1452-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01899-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2534 „Dėl 2014 m. vasario 11 d. prašymo“; 2) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) išmokėti 13 496,26 Lt neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką.

Pareiškėja nurodė, kad dėl neišmokėtos pensijos nepriemokos kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-19636 pateikė duomenis apie pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo persiuntė nagrinėti VSDFV. VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2534 atsisakė nagrinėti prašymą, kuriuo prašoma išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, kaip paduotą praleidus trejų metų terminą skundui paduoti. Nesutikdama su VSDFV sprendimu, pareiškėja nurodė, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo mokamos sumažintos pensijos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl atsakovai nepagrįstai atsisakė grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Atsisakydami išmokėti pensijos nepriemoką, atsakovai pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 22–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad, įvertinus tai, jog pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., vadinasi, apie ne visą jai mokamą pensiją pareiškėja sužinojo dar 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja su 2014 m. vasario 11 d. prašymu dėl pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris pagal kompetenciją prašymą išsiuntė nagrinėti VSDFV. VSDFV, nustačiusi, kad pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., konstatavo, kad pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą trejų metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti. Dėl šios priežasties VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodydama, kad jei iki 2014 m. kovo 31 d. pareiškėja pateiks termino praleidimą pagrindžiančias priežastis, jos skundas būtų nagrinėjamas iš naujo. Tačiau pareiškėja į VSDFV papildomai nesikreipė. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą (valinį aktą) apskundė praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą ir nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 48–51) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad ginčo laikotarpiu teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo nuostatas, o, įvertinant tai, jog teisės aktas, reglamentuojantis negautų senatvės pensijų išmokėjimą, dar nėra priimtas, todėl pareiškėjai negali būti išmokėta negautos senatvės pensijos dalis už 2010–2011 m. Pažymėjo, kad VSDFV sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 57–62) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2534; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 13 496,26 Lt (3 908 Eur) dydžio negautą senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; nustatė VSDFV Vilniaus skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2534 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjos teisės į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi (remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d.). Nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o jos mažinimas dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą.

Teismas taip pat vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) (toliau – ir Nuostatai) 103 punktu. Nustatė, kad dėl pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo VSDFV Vilniaus skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas tam tikras Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi su 2014 m. vasario 11 d. prašymu. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 14 d. sprendimu, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 11 punktu, pareiškėjos prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV. VSDFV skundžiamu 2014 m. kovo 19 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip pateiktą praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Nustačiusi, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta dar 2010 m. sausio mėn., nurodė, kad būtent nuo šios datos skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuotas taisykles, pažymėjo, kad pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. prašymas VSDFV Vilniaus skyriui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pripažintinas skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasmę. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo dar 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi tik 2014 m. vasario 11 d., teismas padarė išvadą, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti į VSDFV nesikreipė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) iš esmės turėjo pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjos paduotą skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 ir 31 punktų pagrindu.

Teismas pažymėjo, jog nors VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimu ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip pateiktą praleidus 3 metų terminą skundui dėl VSDFV skyriaus sprendimo paduoti, ir nustatė laikotarpį, per kurį pareiškėja turėtų pateikti skundo praleidimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau tuo pačiu sprendimu dar ir nurodė, kad Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta iki 2014 m. kovo 1 d. pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 m. bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos, todėl priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims (tarp jų ir pareiškėjai) bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka.

Taigi, teismo vertinimu, ši VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendime išdėstyta nuostata suponuoja išvadą, kad VSDFV dėl ginčo esmės (neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo), nors ir netiesiogiai, tačiau šiuo klausimu išreiškė savo poziciją. Tokia VSDFV pozicija (išreikšta dėl ginčo esmės) leido teismui teigti, kad pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymėjo, jog pagal Taisyklių 31 punktą sprendimas dėl termino praleidimo priimamas tuomet, kai pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti.

VSDFV 2014 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą – atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip pateiktą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, ir tuo pačiu sprendimu, nors ir netiesiogiai, tačiau išreiškė nuomonę dėl negalimumo išmokėti pensijos nepriemoką (t. y. teisinio reguliavimo nebuvimas). Teismas papildomai pažymėjo ir tai, kad, atsižvelgiant į VSDFV sprendime išdėstytą poziciją, galima teigti, jog praleistą terminą pateisinančių įrodymų (priežasčių) pateikimas iki nustatyto termino iš esmės reikšmės neturėtų (kaip nurodė atsakovas, tik priėmus tam tikrą teisinį reguliavimą neišmokėta pensijos dalis galės būti grąžinta), todėl įvertinęs, kad VSDFV dėl pensijos kompensavimo (ginčo esmės) 2014 m. kovo 19 d. sprendime pasisakė, teismas laikė, jog ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas).

Taigi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Naujų termino praleidimą pagrindžiančių įrodymų teikimas ir jų vėlesnis vertinimas nagrinėjamo ginčo kontekste nebūtų prasmingas, nes taip pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negalėtų būti apgintos.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad skundžiamas VSDFV sprendimas naikintinas dėl jo dviprasmiškumo (tuo pačiu sprendimu atsisakoma nagrinėti skundą ir pasisakoma dėl ginčo esmės), taip iš dalies lemiant teisinio neapibrėžtumo situaciją. Šiuo aspektu teismas papildomai pažymėjo, kad nors VSDFV priimdama skundžiamą sprendimą ir neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl yra pagrindas panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2534.

Teismas vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu. Teismas padarė išvadą, kad pažeistą pareiškėjos teisę šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos paminėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, įstatymų nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Teismas nustatė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų leidėjo nustatytų ribojimų (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš viso buvo neišmokėta 13 496,26 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-38/2012, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį turėtų išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimas naikinamas, nes pareiškėjos prašymas išnagrinėtas iš esmės (laikytina, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta), o atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas pareiškėjai išmokėti 13 496,26 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, teismas padarė išvadą, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 66–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja dėl pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, kreipėsi praleidusi Pensijų įstatyme nustatytą 3 metų terminą, todėl VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2534 teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti 2014 m. vasario 11 d. prašymo, adresuoto VSDFV Vilniaus skyriui, reikalavimą dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.

2. VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendime Nr. (6.5) I-2534 neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo (kadangi skundą atsisakyta nagrinėti), o tik pateikta bendro pobūdžio informacija, kurią VSDFV, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo pateikti dėl Laikinojo įstatymo taikymo: kad negauta pensijos dalis bus kompensuojama, Seimui priėmus tam tikrus įstatymus ir nustačius kompensavimo tvarką. Šią informaciją suteikė tam, kad pensijų gavėjai žinotų, jog neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumos bus kompensuotos įstatymų nustatyta tvarka. Teismo išvada, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra nepagrįsta, taip pat nepagrįstas remiantis šia išvada priimtas sprendimas panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2534 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 13 496,26 Lt (3 908 Eur) negautą senatvės pensijos nepriemoką.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77–79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. VSDFV sprendime išdėstyta pozicija (išreikšta dėl ginčo esmės) leidžia teigti, kad skundas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

2. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ir laisves. Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų.

3. VSDFV atsisakymas atnaujinti terminą ir nagrinėti 2014 m. vasario 11 d. prašymą dėl 2010–2011 m. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo užkerta kelią ginti savo konstitucines teises administraciniame teisme.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–75) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad palaiko VSDFV apeliacinio skundo reikalavimus ir jame išdėstytus motyvus, kadangi sutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. vasario 11 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti jai sumažintą senatvės pensijos dalį (b. l. 27), kuris šio skyriaus 2014 m. vasario 14 d. buvo persiųstas nagrinėti iš esmės VSDFV (b. l. 21);

2) šį pareiškėjos prašymą išnagrinėjo VSDFV, kuri (pareiškėjos skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2014 m. kovo 19 d. sprendimu atsisakė nagrinėti jį iš esmės. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. kovo 31 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“ (b. l. 28-30);

3) pareiškėja, ignoruodama paminėtą VSDFV pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2014 m. kovo 26 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde ji nenurodė jokių argumentų VSDFV nurodyto termino atnaujinimo klausimu.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2014 m. vasario 11 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Nei VSDFV, nei teismui pareiškėja nenurodė jokių aptariamo termino praleidimo priežasčių. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta VSDFV pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo kitokiu šio informacinio teksto įvertinimu, t. y. nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija) išnagrinėjo paminėtą pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. prašymą iš esmės ir kad ikiteisminė šio ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybės ir dėl to neteisingai išsprendė šį administracinį ginčą. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos yra naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė