2021-10-13 Nr. AB-20919-3-62-3-02359-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-439-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02359-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 3 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala atsirado dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN 2019 m. vasario 12 d. – 2019 m. spalio 21 d. laikotarpiu. Pareiškėjas paaiškino, kad kaip viena iš socialinės reabilitacijos užimtumo priemonių, vykdomų Marijampolės PN, yra krepšinio žaidimas. Krepšinį nuteistieji žaidžia lauke, neuždengtoje teritorijoje, kurioje būna balų, purvo. Po užsiėmimų sportu tokiomis sąlygomis į gyvenamąsias patalpas jis sugrįždavo suprakaitavęs ir purvinas, tačiau Marijampolės PN nesudarydavo galimybių nusiprausti po dušu. Pareiškėjas nurodė, kad dėl higienos stokos jam kilo sveikatos problemų. Pareiškėjas tokias kalinimo Marijampolės PN sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, sukėlusias jam psichologinį bei dvasinį išgyvenimą, t. y. sukėlusias jam neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai numato, jog nuteistiesiems galimybė pasinaudoti dušu turi būti suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovo teigimu, pareiškėjui tokia galimybė buvo užtikrinta, be to, jis galėjo nusiprausti ir praustuvėje, esančioje sanitarinio mazgo patalpoje. Atsakovas pažymėjo, kad Marijampolės PN, atsižvelgę į gydytojo rekomendacijas, sudarė galimybes pareiškėjui papildomai maudytis duše. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą bei jo nurodyta žalos piniginė išraiška neturi pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsniu, 6.271 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą ir pažymėjo, kad, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog pasinaudoti dušu Marijampolės PN buvo galima tik vieną kartą per savaitę, o po krepšinio užsiėmimų galimybė pasinaudoti dušu nebuvo suteikiama. Teismas vadovavosi teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punktu, sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jam galimybė nusiprausti po dušu kartą per savaitę buvo suteikiama, tačiau teigė, kad Marijampolės PN nesudarydavo galimybių pasinaudoti dušu po lauke vykstančių sportinių užsiėmimų, per kuriuos suprakaituodavo ir išsipurvindavo.

8. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sprendė, kad nacionaliniai teisės aktai nenumato, jog pataisos namuose prie juose esančių sporto užsiėmimams skirtų uždarų patalpų ar lauko žaidimų aikščių (aikštelių) būtų įrengti dušai. Be to, tokia situacija, kai pataisos įstaigoje po sporto užsiėmimų nėra galimybės pasinaudoti dušu, nėra tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną; vertinant pažeidimą, susijusį su asmens higiena sporto užsiėmimų metu ir po jo, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po sporto kameroje ar kitoje gyvenamojoje patalpoje, o vėliau – ir nustatyta tvarka pasinaudoti dušu.

9. Teismas nurodė, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2019 m. lapkričio 28 d. pažymą, pareiškėjas ginčo laikotarpiu septynis kartus kreipėsi į šeimos gydytojus. Teismas nustatė, kad Nuteistųjų areštu ambulatorinio priėmimo registracijos žurnale esantys įrašai patvirtina, jog, atsižvelgus į medicinos specialisto rekomendacijas, 2019 m. rugsėjo 18 d. – 2019 m. spalio 10 d. laikotarpiu pareiškėjui buvo leista pasinaudoti dušu tris kartus per savaitę, o 2019 m. spalio 29 d. – 2019 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu jam buvo papildomai skirtas vienas kartas pasinaudoti dušu. Teismas atkreipė dėmesį, kad Marijampolės PN atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas turėjo neribotas galimybes po užsiėmimų sportu nusiprausti praustuvėje, įrengtoje sanitarinio mazgo patalpoje.

10. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad, užtikrinus pareiškėjui galimybę po užsiėmimų sportu nusiprausti sanitarinio mazgo patalpoje esančioje praustuvėje, vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, o 2019 m. rugsėjo 18 d. – 2019 m. spalio 10 d. bei 2019 m. spalio 29 d. – 2019 m. lapkričio 30 d. laikotarpiais – ir dažniau, Marijampolės PN užtikrino pareiškėjui pakankamas sąlygas pasirūpinti asmens higiena. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Marijampolės PN veiksmų neteisėtumą. Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. 11. Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad dėl galimybės nusiprausti po dušu po krepšinio žaidimo lauke nesuteikimo, jis patyrė psichologinį ir dvasinį išgyvenimą, tokios sąlygos žemina jo orumą, kameroje gyvenant keturiese dėl nemalonaus kvapo kyla konfliktai. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu dėl galimybės nusiprausti šaltu vandeniu kriauklėje ir nurodo, kad tai gali sukelti dar didesnių sveikatos problemų.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas vadovaujasi aplinkybėmis, nurodytomis atsiliepime į pareiškėjo skundą. Taip pat nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje kilo ginčas dėl 3 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. T. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. spalio 21 d.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

15. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

16. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

17. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio kontekste konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas teisingai aiškino Taisyklių ir HN 134:2015 normas dėl galimybės ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše sudarymo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, nėra ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1821-438/2020), t. y. aplinkybė, kad kalinamam asmeniui po sporto nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu, savaime nereiškia asmens teisių pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų trukdžių nusiprausti po sporto kameroje bei nustatyta tvarka vėliau pasinaudoti ir dušu. Be to, atsižvelgus į medicinos specialisto rekomendacijas, nuo 2019 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. spalio 10 d. pareiškėjui buvo leista pasinaudoti dušu tris kartus per savaitę, o 2019 m. spalio 29 d.–2019 m. lapkričio 30 d. jam buvo papildomai skirtas vienas kartas pasinaudoti dušu.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat tiek atsakovo atstovo, tiek pareiškėjo argumentus, apibendrindama minėtus išdėstytus argumentus, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų (aplinkybių) vertinimu ir teisės taikymu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pataisos įstaiga būtų padariusi neteisėtus veiksmus, be kita ko, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala CK 6.251 straipsnio 1 dalies kontekste. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Šioje byloje tokių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, nenustatyta.

20. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė