2023-06-14 Nr. AB-12234-3-61-3-00659-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-405-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00659-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2019 m. vasario 2 d. iki 2019 m. liepos 1 d. buvo kalinamas Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) kamerose (tuomet veikusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K)), be jokios patalynės. Pareiškėjui patalynė buvo neišduodama, jam visą dieną teko sėdėti arba stovėti be galimybės atsigulti. Dėl tokių sąlygų pareiškėjui skaudėjo nugarą, jis patyrė kankinimą. Kankinimas buvo intensyvus, kadangi kameros plotas nedidelis, jis patalpoje negalėjo pasivaikščioti (kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu). Pareiškėjas daug kartų kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas sudaryti galimybę atsigulti, tačiau jokių rezultatų nepasiekė. Pareiškėjo vertinimu, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kadangi kankinimas buvo intensyvus. Dėl aptartų sąlygų pažeistos pareiškėjo teisės, jis patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti priteista iš Lietuvos valstybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN pateikė duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotą, jose buvusių asmenų skaičių ir nurodė, kad pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN paaiškino, kad kamerų įrengimas, aprūpinimas, higienos sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių skg. 6) kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji patalynę laikė specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų jie buvo išvedami po vieną, todėl vienu metu iš kamerų išleisti visus nuteistuosius patalynės paėmimui ar padėjimui saugoti neįmanoma. Čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nėra nustatyti reikalavimai patalynės surinkimo ir išdavimo eigai. Vilniaus PN pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui paimdami iš nuteistųjų patalynę, vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nuteistųjų teisės nebuvo nepažeidžiamos. Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Pažymėta, kad pareiškėjas dėl skunde išdėstytų aplinkybių pataisos įstaigos administracijai skundėsi (dokumentinė medžiaga pridedama).

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal turimus duomenis 2019 m. kovo 4 d., 2019 m. kovo 12 d. sveikatos priežiūros tarnybos bendruomenės slaugytoja pareiškėjui davė tabletes nuo (duomenys neskelbtini) bei užrašė planinei šeimos gydytojo apžiūrai. Nuteistasis 2019 m. kovo 14 d. buvo konsultuotas šeimos gydytojo, buvo skirtas gydymas bei paaiškinta, kad tuo atveju, jei būklė nepagerės, pastarasis bus nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) stacionariam gydymui. Dėl (duomenys neskelbtini) srityje 2019 m. kovo 28 d. pareiškėjas buvo nukreiptas į LAVL stacionariam gydymui. Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos nėra pagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir neva jam padarytos žalos. Vilniaus PN nuomone, ir įstaigos pareigūnai, ir sveikatos priežiūros darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o kartu ir pareiškėjo teisių.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

9. Įvertinęs bylos duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, asmenų, buvusių kameroje skaičių, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, t. y. pareiškėjui teko ne mažiau, kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas 2019 m. gegužės 17 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių ir iki skunde nurodyto termino, t. y. iki 2019 m. liepos 1 d., daugiau į Lukiškių TI-K atvykęs nebuvo.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte nustatyta, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, pažymėjo, kad pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui paimdami patalynę iš nuteistųjų, jų teisių nepažeidžia. Kadangi kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kad patalpoje tekdavo mažai ploto ir todėl pareiškėjas galėjo tik stovėti arba sėdėti be galimybės atsigulti ar pasivaikščioti.

11. Vertindamas skundo teiginius, kad pareiškėjas patyrė nepatogumus, buvo pakenkta jo sveikatai, pažemintas orumas, teismas nustatė, jog pareiškėjas 2019 m. vasario 14 d. buvo iškviestas šeimos gydytojo apžiūrai dėl (duomenys neskelbtini), jam skirtas simptominis gydymas; 2019 m. kovo 4 d. ir 2019 m. kovo 12 d. bendruomenės slaugytoja davė vaistų skausmui malšinti ir užrašė planinei šeimos gydytojo apžiūrai. Šeimos gydytojas 2019 m. kovo 14 d. pareiškėjui skyrė gydymą, paaiškino, jog būklei negerėjant, pareiškėjas bus nukreiptas į LAVL stacionariam gydymui.

12. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų patyręs skunde nurodytus nepatogumus. Nenustatęs, jog ginčo laikotarpiu egzistavo netinkamos kalinimo sąlygos, teismas darė išvadą, kad valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą atmetė.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

14. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis į teismą kreipėsi dėl nežmoniško elgesio pagal Konvencijos 3 straipsnį, buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kadangi jis buvo kalinamas itin mažo ploto kameroje, neišduodant patalynės (nei čiužinio, nei pagalvės; kt.), dėl ko negalėjo nei atsigulti, nei laisvai judėti patalpoje ir kentė nugaros skausmą, t. y. buvo kankinamas. Pareiškėjas prašė atsakovo atstovo nutraukti tokį elgesį ir išduoti patalynę dienos metu, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinti.

15. Pareiškėjas pakartoja, kad mažoje kameroje jis neturėjo galimybės atsigulti dienos metu, tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįstai teismas pareiškėjo nugaros skausmo nesiejo su kalinimo sąlygomis, kadangi pareiškėjas negalėjo pailsinti nugaros. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, netinkamai vertino aplinkybes ir pareiškėjui padarytą žalą.

16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė nei jam kilusios žalos, nei jos dydžio. Šiuo atveju nenustatyta visų būtinų sąlygų valstybės atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Kartu su atsiliepimu Vilniaus PN pateikė naujus įrodymus – 2022 metais pareiškėjo rašytus skundus, Vilniaus PN atsakymus į skundus, dokumentus, susijusius su pareiškėjui taikyta drausmine atsakomybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Vilniaus PN kamerų tipo patalpose nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2019 m. liepos 1 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

19. Įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, iš esmės nurodydamas, kad jis dienos metu kameroje neturėjo galimybės atsigulti, jam skaudėjo nugarą, pataisos įstaigos administracija jo prašymų išduoti patalynę netenkino, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ).

21. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

22. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį, motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

24. Primintina, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis buvo kalinamas kankinančiomis sąlygomis, pareiškėjas neturėjo galimybės atsigulti dienos metu (jam nebūdavo išduodama patalynė), pareiškėjui skaudėjo nugarą, jis negalėjo judėti mažo ploto kameroje, kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, kad jam būtų išduota patalynė, tačiau situacija nekito.

25. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jis analizavo atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjui tekusiu kameros plotu, ir nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu, nurodė, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, ir darė išvadą, kad pareigūnai po nuteistųjų miego laiko paimdami patalynę, nuteistųjų teisių nepažeidžia.

26. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, su šiuo atsiliepimu pateikė ir su byla susijusią medžiagą, kurioje, be kita ko, yra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, kad būtų iškviestas pas gydytoją dėl (duomenys neskelbtini), vėliau – kad pareigūnai liepia atiduoti patalynę (čiužinį), pareiškėjas negali prigulti dieną ir pailsinti nugarą, tvirtinama, kad pareiškėjui skauda (duomenys neskelbtini). Kartu su atsakovo atstovo atsiliepimu pirmosios instancijos teismui buvo pateikti Lukiškių TI-K direktoriaus atsakymai, priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundus, juose nurodoma, kokios asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos pareiškėjui (pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) buvo iškviestas gydytojo apžiūrai, dėl (duomenys neskelbtini) skirtas simptominis gydymas, bendruomenės slaugytoja pareiškėjui davė nuo (duomenys neskelbtini) skausmo vaistų, konsultuotas šeimos gydytojo, buvo skirtas gydymas, dėl skausmų (duomenys neskelbtini) srityje pareiškėjas nukreiptas į LAVL stacionariam gydymui), taip pat nurodoma, kad pareiškėjui draudžiama dienos metu turėti patalynę (įskaitant čiužinį), vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartų bylos duomenų pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir netyrė, ar draudimas pareiškėjui (laikomam kameros tipo patalpoje) dienos metu turėti čiužinį, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ((duomenys neskelbtini) skausmą), nors ir įtvirtintas Vidaus tvarkos taisyklėse, atitinka bausmių vykdymo teisėje galiojantį humanizmo imperatyvą (BVK 7 str.), taip pat Konvencijos 3 straipsnyje, Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintą kankinimo, nežmoniško ar žeminančio asmens orumą elgesio (baudimo) draudimą. Tik teismui atlikus minėtus veiksmus, būtų galima vertinti, ar Vilniaus PN pareigūnai veikė teisėtai, atidžiai ir rūpestingai, nepažeisdami pareiškėjo teisių, ir spręsti, ar egzistuoja visos būtinos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str.).

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui buvo teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos skundžiamu laikotarpiu (be kita ko, ir dėl (duomenys neskelbtini)), todėl pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, tikslinga išreikalauti papildomus įrodymus, kurie šias aplinkybes detalizuotų.

29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus tiriant įrodymus, nustatė visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai, nagrinėjamu atveju, yra pagrindas konstatuoti, kad teismas, tinkamai nesilaikęs proceso taisyklių, neatskleidė bylos esmės, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

30. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, teismas iš esmės nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas nevertina atsakovo atstovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų naujų įrodymų, kaip nesusijusių su ginčo dalyku (ABTĮ 142 str. 3 d.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, bei teisinį reguliavimą, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė (ABTĮ 80 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ernestas Spruogis

Milda Vainienė