2018-01-02 Nr. AB-242-3-61-3-03886-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3333-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03886-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–22), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei netaikyti senaties termino arba jį atnaujinti.

1.1. Nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Kameros buvo nuolat perpildytos, jose yra įrengti pertekliniai baldai dar labiau sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą. Ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitikdavo teisės aktų reikalavimus tik tuo metu, kai kiti kalinamieji būdavo etapuojami arba perkeliami į kitas kameras, tačiau tai trukdavo ne ilgiau nei valandą, nes po to būdavo įkeliami kiti kalinamieji, todėl kalinamųjų skaičiaus sumažėjimas nepasijausdavo. Atkreipė dėmesį į tai, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, o suimtieji gyveno trise, keturiese, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, ribojama judėjimo laisvė. Gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo net minimalaus atstumo. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą.

1.2. Paaiškino, kad kamerose yra pelėsio, drėgna, papildomos oro vėdinimo sistemos neįrengtos, o vėdinimo pro langus nepakanka. Gyvenant tokiomis sąlygomis pareiškėjui sutriko sveikata (atsirado kosulys, dusulys, poveikis sąnariams ir kt.). Kamerose esantis sanitarinis mazgas nepakankamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu, nebuvo atskiros ventiliacijos sistemos, todėl į kamerą nuolat sklisdavo blogas kvapas. Tokiu būdu pareiškėjas patyrė orumo bei garbės pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą.

1.3. Pareiškėjo teigimu, laikino sulaikymo kamerose nebuvo sanitarinio mazgo, jos yra rūsyje bei buvo labai mažos, o asmenų būdavo sutalpinama iki 30. Nors teisės aktais reglamentuota, kad laikino sulaikymo kamerose asmenys gali būti laikomi iki dviejų valandų, tačiau pareiškėjas jose praleisdavo dažniausiai apie keturias–penkias valandas.

1.4. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas nepasirūpino draudimu rūkyti gyvenamojoje patalpoje, todėl pareiškėjas buvo priverstas periodiškai kvėpuoti tabako dūmais.

1.5. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose yra asbesto, kurio naudojimas nuo 2005 m. yra uždraustas. Tokiu būdu pareiškėjui sudaroma nesaugi aplinka, kelianti pavojų jo sveikatai.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 103–111, 151) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 2,04 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

2.1. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

2.2. Nurodė, kad negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

2.3. Pabrėžė, jog iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti.

2.4. Pažymėjo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

2.5. Taip pat paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

2.6. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

2.7. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nėra specialiai rūkantiesiems įrengtų kamerų, nes tokių kamerų įrengimo nenumato jokie teisės aktai, tačiau skirstant asmenis į kameras atsižvelgiama į prašymus asmenį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas dar 2013 m. kovo 20 d. atvykęs į Lukiškių TI-K raštiškai patvirtino, kad pageidauja būti su rūkančiaisiais.

2.8. Atkreipė dėmesį į tai, kad laikinojo sulaikymo kameros nėra didelės, tačiau suimtieji (nuteistieji) jose laikomi tik iki dviejų valandų, jose įrengtas suoliukas atsisėsti. Pažymi, jog jokie teisės aktai nenustato ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikinojo sulaikymo patalpoje. Laikino sulaikymo patalpose rūkyti yra draudžiama. Duomenų, jog šio patalpos buvo nešvarios ar kitų asmenų nusiskundimų dėl jų netvarkingumo nebuvo gauta.

2.9. Teigė, kad gyvenamųjų korpusų statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu. Tai nepatenka į aplinką ir nekenkia sveikatai.

2.10. Pažymėjo, kad skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nepateikti jokie įrodymai dėl žalos ir jos dydžio. Tam tikras suimtųjų nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 160–165) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 430 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atmetė atsakovo atstovo prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Teismas iš byloje esančių duomenų (b. l. 103–104) nustatė, kad bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 7 d.) – iš viso 373 dienas, 330 dienų ir jų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 43 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis buvo gana ilgas, todėl yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

5. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nenustatė jokių pažeidimų dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo 1,5 m aukščio sienele, pripažino, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Kita vertus, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.), atsižvelgęs į tai, jog duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra, šiuo aspektu teismas pripažino, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu, nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinęs patikrinimo aktus, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu tam tikri higienos normų pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs (b. l. 127–136) ir esant galimybei pašalinami. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims. Remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai (b. l. 137–144). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją, tačiau aplinkybė, kad tam tikrais laikotarpiais kameros galėjo ne visiškai atitikti higienos normų reikalavimus, vertinta pareiškėjo naudai.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K nesilaikoma reikalavimų dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei kitoje atsakovo pateiktoje medžiagoje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose neįgyvendinimo, todėl, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nesutiko su tuo, kad Lukiškių TI-K administracija tinkamai įgyvendino šį draudimą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis, o be to, byloje pateikti įskaitos kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjas savo parašu pats patvirtino norintis būti kalinamas kartu su rūkančiaisiais (b. l. 116), todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytas nepagrįstu.

8. Dėl laikino sulaikymo patalpų teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas minėtose patalpose būtų laikomas ilgiau nei dvi valandas, taip pat nėra duomenų, jog dėl to jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl laikytina, kad į laikino sulaikymo kameras jis buvo talpinamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Be to, teisės aktuose nėra nustatytas laikino sulaikymo kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui. Lukiškių TI-K nurodė, jog laikino sulaikymo kameros yra valomos pagal poreikį, skundų nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo kamerose nėra gauta, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas laikytas nepagrįstu.

9. Dėl asbesto teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 3.1 punktu, Lukiškių TI-K įrengtas ir eksploatuojamas iki šio nutarimo įsigaliojimo, todėl draudimas naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio yra nustatytas tik statomuose ir remontuojamuose objektuose, o ne iki šio nutarimo įrengtuose objektuose. Be to, iš teismui pateiktos Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 24 d. pažymos Nr. 24-8147 nustatyta, kad šiferio lakštais buvo padegti tik I ir III korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie nepatenka į aplinką ir yra nepavojingi. Be to, teismas pažymėjo, kad šiferio padengimas yra keičiamas kitomis medžiagomis (b. l. 152), todėl pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas.

10. Taigi šiuo atveju teismas konstatavo ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimą bei tam tikrus kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimus, tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko gana laiką, be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

11. Todėl teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 430 Eur.

12. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, teismas konstatavo, jog jis išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl ir jo prašymas priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmestas.

III. 13. Pareiškėjas A. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 170–179), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui papildomai nurodant, kad:

13.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinės bylos nagrinėjimo ribas – vertino ginčijamą teisės aktą ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl nepagrįstai nenustatė konkrečiu atveju teisės akto reikalavimų pažeidimų ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos viršijimo (ABTĮ 3 str.), neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuomenėje ir visiems yra žinomos bei suprantamos – baldais (pertekliniais baldais) užimtu plotu pasinaudoti neįmanoma (ABTĮ 57 str. 1 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skunduose ir teismo posėdžio metu teiktus rašytinius ir žodinius paaiškinimus, o atsakovo duomenis iš dalies laikė pagrįstais. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį nustatydamas, nurodė, jog pažeistas vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto reikalavimas buvo pažeistas 43 dienas. Šiuo atveju adekvati priteistina suma pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimui kompensuoti yra tinkama 10 000 Eur.

13.2. Teismas išskyrė tik vieną aplinkybę dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo ir pažymėjo, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 43 paras iš visų 373 skundžiamo laikotarpio dienų. Taigi teismas konstatavo pažeidimą visą dieną ir nurodė, kad nėra žinoma tiksli pareiškėjo laikymo trukmė su kitais kalinamais asmenimis, kas reiškia, kad vienintelis tikslus ir tinkamas ploto apskaičiavimo būdas buvo pagal miegamųjų vietų skaičių. Pažymėtina, jog rytinio patikrinimo metu asmenų skaičius skyrėsi nuo vakarinio patikrinimo metu nustatyto skaičiaus. Be to, pareiškėjas pateikė įrodymų, kad dėl perkėlimo – iškėlimo / įkėlimo į kitas kameras atsakovo nurodyti duomenys yra netikslūs, todėl ir negali būti apskaičiuojamas gyvenamasis plotas, tekęs pareiškėjui, remiantis atsakovo pateiktais rytinio ir vakarinio patikrinimo duomenimis. Taigi teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo, gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam asmeniui, skaičiuoti tik pagal miegamųjų vietų skaičių, esantį toje kameroje. Be to, skaičiuojant vienam asmeniui kameroje tekusį plotą, būtina eliminuoti visų baldų (bei perteklinių) ir sanitarinio mazgo užimamus plotus.

13.3. Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas suteikė tinkamai švarias ir higienos normas atitinkančias kameras pareiškėjui, kadangi, esant per mažam kameros plotui ir dideliam joje laikomų asmenų skaičiui, konstatuojant gyvenamojo ploto trūkumą, savaime atsiranda sąlyga dėl antisanitarinės aplinkos (padidėja užkrečiamų ligų rizika).

13.4. Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatytas pažeidimas dėl gyvenamojoje aplinkoje laisvai prieinamo civilinėje apyvartoje uždrausto asbesto buvimo. Teismas nustatinėjo ir darė išvadas dėl asbesto pavojingumo lygio, t. y. kad yra surištas kietu cementu ir kad nepasiekiamas, kad šiuo metu yra baigiami darbai, keičiant minėtus stogelius kita medžiaga, kas be abejones patvirtina, kad atsakovas elgėsi neatsakingai ir pareiškėją laikė ypač pavojingoje jo gyvybei aplinkoje iki minėtų stogų pakeitimo. Nors atsakovas nurodė, kad pasiekti stogelius galima tik su kopėčiomis, tačiau tas faktas, kad kalinamasis gali užlipti kitam kalinamajam ant pečių teoriškai aptariamas nebuvo.

13.5. Nesutinkama su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo nurodyto priežastinio ryšio, kadangi teismas atliko neišsamią nurodytų faktų analizę, todėl netinkamai įvertino visas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė kankinimus ir nežmonišką elgesį. Teismas nepasisakė dėl atsakovo tyčinės kaltės, suteikiant pareiškėjui netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas. Atsakovas yra supažindintas su teismų sprendimais nuo 2009 m. dėl kalinimo netinkamų sąlygų ir jokių veiksmų pažeidimams pažalinti nesiėmė.

13.6. Nesutinkama su teismo nustatytu įvertinimu ir priteista neturtinės žalos atlyginimo kompensacija, kuri niekaip negali būti vertintina kaip adekvati nustatytiems pažeidimams ir patirtiems pareiškėjo išgyvenimams. Nustatant pareiškėjo neturtinės žalos dydį, turėtų būti atkreipiamas dėmesys ne tik į teismų praktiką, bet ir kitas ne mažiau svarbias aplinkybes, nes kiekvieną kartą pareiškėjas gali nurodyti naujas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Be to, svarbu tai, kad netinkamos sąlygos egzistuoja devynis metus (skaičiuojant nuo 2009 m.), atsakovas nesiėmė jokių kardinalių veiksmų minėtoms netinkamoms kalinimo sąlygoms pakeisti, atsakovas sąmoningai kalinamiesiems suteikia netinkamas laikymo sąlygas, todėl tai vertinti mažesniu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, negu pareiškėjas prašo, nėra pagrindo. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovas jau iš anksto žinojo apie netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmės, kankino ilgą laiką nemiga, dažnai skaudėdavo galvą, po bausmės pabaigos dar metus, pasidarė agresyvus ir dirglus, pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebūdavo, nuolat pergyveno, kalinimo metu dėl pavojaus būti susargdintam sunkia liga – vėžiniais susirgimais. Pareiškėjas, patyręs didžiulę neturtinę žalą, sveikatos sutrikimus, kankinimus ir nežmonišką elgesį, pats savarankiškai nebeturėdamas jėgų kreipėsi ir ieškojo pagalbos pas psichologus.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 189–193) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) teisės normų sistemine analize dėl civilinės atsakomybės, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

14.2. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

14.3. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl atsakovas Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur (0,22 Lt). Todėl prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 430 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog, įvertinus nustatytus pažeidimus, turėjo būti priteista didesnė suma neturtinei žalai atlyginti.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, iš viso 373 dienas, asmeniui tenkantis plotas 43 dienas neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos minimalios ploto normos – 3,6 kv. m, ir konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas taip pat konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas kameroje neužtikrina asmens privatumo juo naudojantis, jog kameros neatitiko tam tikrų teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų. Kitų pareiškėjo argumentų teismas nepripažino pagrįstais ir juos atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kartoja tuos pačius pažeidimus, kuriuos įvertino pirmosios instancijos teismas.

19. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

20. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).

21. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) 50 p.). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo laikymo pernelyg mažo ploto kamerose pažeidimo, jo trukmės ir intensyvumo bei pažeidimo kvalifikavimo kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris draudžia kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, remiasi padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas 43 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Šie duomenys nustatyti remiantis atsakovo pateikta informacija, laikytini patikimais.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl kitų (ne dėl asmeniui tenkančio ploto) pareiškėjo įvardytų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Byloje nustatyta, kad iš esmės visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta tik 1,5 m aukščio pertvara, bet nebuvo visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokios sąlygos, atsižvelgiant į kitus nustatytus pažeidimus (ploto kamerose trūkumą, kt.), jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokio požiūrio yra laikomasi ir aktualioje EŽTT praktikoje, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, higienos reikalavimai ir pan., lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (D. Z. pareiškimo Nr. 70065/13) 148, 156 p.). Konstatavus, kad tokios kalinimo sąlygos prilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo ir už tuos laikotarpius, kai nebuvo nustatytas ploto pažeidimas, bet yra nustatytas privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius