2016-11-24 Nr. AB-22211-3-61-3-01193-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4703-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01193-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.1, 3.5, 70.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. K., D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. K., D. K. ir M. K. (M. K.) skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai K. K. ir D. K., atstovaujami advokato P. V., elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 21PR-3 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“, įpareigoti Migracijos departamentą suteikti pareiškėjai ir jos nepilnamečiui sūnui papildomą apsaugą Lietuvoje bei išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas M. K., atstovaujamas advokato P. V., elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 21PR-2 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K.“, įpareigoti Migracijos departamentą suteikti pareiškėjui M. K. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-6577-815/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01198-2016-1) pagal pareiškėjo M. K. skundą Migracijos departamentui dėl sprendimo Nr. (15/6-12) 21PR-2 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus sujungė nurodytą bylą su administracine byla Nr. eI-6572-815/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01193-2016-6) pagal pareiškėjų K. K. ir D. K. skundą Migracijos departamentui dėl sprendimo Nr. (15/6-12) 21PR-3 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus; sujungtai administracinei bylai suteikė Nr. eI-6572-815/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01193-2016-6).

Pareiškėjai skunduose nurodė, kad yra šeima. (duomenys neskelbtini) jie gyveno (duomenys neskelbtini), šį miestą paliko prasidėjus neramumams, susišaudymams, be to, šalia M. K. darbovietės (vos 10 m atstumu) buvo sušaudyti pasieniečiai. Į Lietuvą jie atvyko 2014 m. birželio 19 d., pasiprašė prieglobsčio. Atlikus tyrimą prieglobsčio procedūroje buvo nustatyta, kad jiems gali būti suteikiama papildoma apsauga dėl to, kad juos išsiuntus į kilmės valstybę jiems grės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Migracijos departamentas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimais pareiškėjams suteikė papildomą apsaugą, šio sprendimo pagrindu jiems išdavė leidimą laikinai gyventi. Tačiau Migracijos departamentas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 92 straipsnio 2 dalies 1 punktu, panaikino pareiškėjams papildomą apsaugą, motyvuodamas tuo, kad, atsižvelgus į naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), pareiškėjai gali grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjų manymu, Migracijos departamento tyrimas buvo neišsamus, nustatytos aplinkybės dėl padėties (duomenys neskelbtini) neatitinka tikrovės ir šių dienų realijų, todėl skundžiami sprendimai naikintini, o pareiškėjams suteiktina papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgiant į Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, Migracijos departamentas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjams yra saugu grįžti į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento surinkta informacija neišsami, nevisapusiška ir neatskleidžia (duomenys neskelbtini) esančios sudėtingos padėties, periodinių karinių konfliktų, smurto ir diskriminacijos atvejų. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje nevyksta karinis konfliktas. Aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams buvo suteikta papildoma apsauga vis dar išlieka, (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų gyvenamojoje vietoje, šalia jos vis dar vyksta apšaudymai, sprogimai, kurie sudaro pagrindą išvadai, jog yra rimta ir asmeninė grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų ginkluoto konflikto (duomenys neskelbtini) metu.

Pareiškėjai dar kartą pažymi, kad kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini), kuris nuo šiuo metu nusistovėjusios fronto linijos nutolęs vos 2 kilometrus, pareiškėjai negali tikėtis, kad grąžinus juos į (duomenys neskelbtini), galės saugiai jame gyventi. Surinkta informacija apie ginkluotus išpuolius (duomenys neskelbtini) srityje patvirtina, kad bet kuriuo metu išpuoliai gali įvykti ir (duomenys neskelbtini) . Be to, 2016 m. kovo pradžioje (duomenys neskelbtini) lankęsis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras L.

Linkevičius sakė asmeniškai įsitikinęs, kad separatistai nesilaiko paliaubų (http://www.alfalt/straipsnis/49). Pagal Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga. Šiomis nuostatomis, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi Migracijos departamentas, tačiau pareiškėjų pozicija yra ta, kad papildomos apsaugos panaikinimas galėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu jų valstybėje, (duomenys neskelbtini), įvykę pokyčiai būtų esminiai ir ilgalaikiai.

Ši pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (2011 m. balandžio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-166/2011). Be to, pareiškėjų šeimoje auga 2 mažamečiai vaikai, todėl grįžus į (duomenys neskelbtini) nebūtų užtikrinamos patenkinamos gyvenimo sąlygos, saugi nuo smurto, ginkluotų atakų aplinka, būtų sudėtinga susirasti darbą ir prisitaikyti ginkluotų susidūrimų nuniokotame krašte. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjas M. K. turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kas suteikia jam galimybę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra nepagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 87 ir 90 straipsnius, kad visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Migracijos departamento sprendimuose pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka prieglobsčio suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas pareiškėjų šeimai 2014 m. papildomą apsaugą suteikė, nes, remiantis tuo metu prieinama informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), nebuvo aiški tolimesnė situacija šalyje, t. y. ar konflikto veiksmai toliau plis ir apims kitus (duomenys neskelbtini) regionus.

Pareiškėjų gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) miestas 2014 m. nepateko į konflikto zoną, tačiau, kaip minėta, egzistavo tikimybė, kad kariniai veiksmai gali išplisti ir į (duomenys neskelbtini) miestą. Migracijos departamente priimant nagrinėjamu atveju skundžiamus sprendimus buvo nustatyta, kad konflikto ribos neišplito, (duomenys neskelbtini) miestas yra kontroliuojamas (duomenys neskelbtini) vyriausybės ir ten esama situacija neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) pateikto išaiškinimo dėl beatodairiško smurto sąvokos byloje Nr. C-465/07, t. y. (duomenys neskelbtini) mieste nevyksta beatodairiškas smurtas, kad būtų galima pagrįstai manyti, jog asmeniui vien dėl buvimo toje teritorijoje iškiltų realus pavojus patirti grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Remiantis viešai prieinama informacija, tik tam tikrus rytinius (duomenys neskelbtini) regionus kontroliuoja ne (duomenys neskelbtini) vyriausybė, tik juose vykstantys veiksmai atitinka beatodairiško smurto lygį, kuris ir suteikia pagrindą gauti asmenims tarptautinę apsaugą. Pažymėtina, kad nėra duomenų, jog netoli (duomenys neskelbtini) įvykstantys susirėmimai būtų nukreipti prieš civilius gyventojus; net pareiškėjų minėtas atvejis, kai bomba sprogo netoli Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro, parodo, kad tokie apšaudymai nukreipti ne į civilius gyventojus, o į svarbius asmenis (šis apšaudymas vyko ne (duomenys neskelbtini) mieste, o (duomenys neskelbtini) kaime).

Pareiškėjų pateikti pavyzdžiai įrodo, kad pavieniai susirėmimai vyksta ne pačiame (duomenys neskelbtini) mieste, bet apylinkėse esančiuose kaimuose netoli fronto linijos, o pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini) mieste. Vertinant pagal kitus kriterijus, konfliktas yra lokalizuotas, neapima (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos, be to, iš (duomenys neskelbtini) asmenys nėra perkeliami dėl karo veiksmų, net priešingai, šiame mieste koncentruojasi didžiausias skaičius viduje persikėlusių asmenų. Šiuo metu susirėmimai fiksuojami netoli (duomenys neskelbtini) miesto.

ESTT byloje Nr. C-465/07 pateiktame išaiškinime taip pat nurodoma, kad nustatant teisę į papildomą apsaugą pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 15 straipsnio c punktą reikia įrodyti, kad apsaugos prašytojui gresia pavojus dėl su jo asmenine padėtimi ir (arba) nesirenkamuoju smurtu susijusių priežasčių.

Kuo įtikinamiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo asmenine padėtimi susijusių priežasčių, tuo mažesnis nesirenkamojo smurto lygis yra būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga pagal 15 straipsnio c punktą. Pažymėtina, kad nei apklausų metu, nei teikdami paaiškinimus, nei skunduose pareiškėjai nenurodė jokių individualių priežasčių, dėl kurių jiems galėtų grėsti pavojus, net priešingai, teikė bendro pobūdžio informaciją apie aplink (duomenys neskelbtini) buvusius įvykius.

Atsižvelgiant į tai, kad nei 2014 m., nei šiuo metu kariniai veiksmai pačiame mieste nebuvo prilyginti beatodairiško smurto situacijai, nėra ir galimybės vertinti, ar įvykę pokyčiai yra esminiai ir ilgalaikiai. Vidinio persikėlimo alternatyva nevertinta, nes šioje situacijoje tai neaktualu. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) byloje Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis iš esmės nedraudžia valstybėms narėms leisti perkelti asmenį šalies viduje su sąlyga, kad į ją grįžęs asmuo sugebės saugiai išvengti tikrų pavojų, kad su juo gali būti netinkamai elgiamasi per jo kelionę, atvykus į paskirties vietą ir joje įsikuriant. (duomenys neskelbtini) vyriausybė inicijavo reformas, susijusias su viduje perkeltų asmenų padėtimi, ir, kaip pažymima Migracijos departamento 2015 m. liepos 5 d. parengtoje pažymoje, naujausioje Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministerijos parengtoje ataskaitoje nurodoma, kad humanitarinė situacija (duomenys neskelbtini) dėl viduje perkeltų asmenų nesudaro sąlygų suteikti jiems tarptautinės apsaugos ir užtikrina būtiniausių poreikių tenkinimą.

Vertinant pareiškėjų padėtį bei atsižvelgiant į EŽTT praktiką nustatyta, kad pareiškėjai turi galimybę į (duomenys neskelbtini) (teritoriją, kurioje nevyksta konfliktas, arba savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini)) keliauti saugiai ir teisėtai, (duomenys neskelbtini) vyriausybė yra sukūrusi mechanizmą ir yra sudaromos galimybės įsikurti, gauti būstą bei naudotis medicinine pagalba, gauti kitas socialines garantijas. Pareiškėjai yra jauni, darbingo amžiaus, pilnateisiai (duomenys neskelbtini) piliečiai, kuriems garantuojama teisė į socialines garantijas ir medicininę pagalbą, pareiškėja gali gauti socialines išmokas, nes ji augina mažametį vaiką.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams pasinaudojus vidinio persikėlimo alternatyva kitoje (duomenys neskelbtini) dalyje, jie galėtų gyventi pakankamai normalų gyvenimą, atitinkantį tos šalies standartus.

Pareiškėjams teikiant informaciją apie kilmės valstybę, t. y. kad fronto linija yra nutolusi vos 2 km nuo (duomenys neskelbtini) miesto, bei kai kurie kiti teiginiai, nepagrįsti jokiu informacijos šaltiniu. Remiantis Migracijos departamento duomenimis, frontas nuo (duomenys neskelbtini) miesto centro yra nutolęs apie 20 km, nuo pareiškėjų gyvenamosios vietos – apie 12 km, net minėtas (duomenys neskelbtini) kaimas nuo fronto linijos yra nutolęs apie 3 km. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant pareiškėjų prašymus jie nurodė adresus (duomenys neskelbtini) mieste, o ne (duomenys neskelbtini) apylinkėse, nesuprantamas jų teiginys, kad esą frontas nuo jų gyvenamosios vietovės yra nutolęs vos 2 km.

Teismo posėdyje pareiškėjas M. K. nurodė atsisakantis skundo, kadangi 2016 m. birželio 14 d. jam išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje.

Teismo posėdyje pareiškėja K. K. prašė tenkinti jos ir sūnaus D. K. skundą.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas advokatas P. V. pritarė pareiškėjo M. K. skundo atsisakymui ir prašė tenkinti pareiškėjų K. K. ir D. K. skundą.

Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento atstovės sutiko su pareiškėjo M. K. skundo atsisakymu, taip pat prašė pareiškėjų K. K. ir D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu pareiškėjų K. K. ir D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą, administracinės bylos dalį dėl Migracijos departamento 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 21PR-2 panaikinimo, įpareigojimo Migracijos departamentui suteikti pareiškėjui M. K. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nutraukė; išaiškino pareiškėjui M. K., kad, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Pirmosios instancijos teismas iš byloje surinktų duomenų nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnė 2014 m. birželio 19 d. tarnybiniame pranešime užkardos vadui, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) piliečiai, neturi Šengeno valstybių vizų, į Lietuvos Respubliką atvyko lengvuoju automobiliu; K. K. pateikė prašymą suteikti jai ir jos šeimai (M. ir D. K.) prieglobstį. 2014 m. birželio 19 d. buvo atliktos K. K., D. K. ir M. K. prieglobsčio prašytojų pirminės apklausos.

Pareiškėja K. K. 2014 m. birželio 20 d. prašyme prašė jai, jos vyrui M. K. ir sūnui D. K. leisti gyventi pas vyro močiutę, adresu: (duomenys neskelbtini). T. M. sutiko laikinai apgyvendinti pareiškėjus adresu: (duomenys neskelbtini) (2014 m. birželio 20 d. sutikimas). Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus specialistas 2014 m. birželio 20 d. išvadoje Nr. (15/6-10) 19PR-139(RN) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. K. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“, išvadoje Nr. (15/6-10) 19PR-140(RN) „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės K.

K. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jai suteikimo“ ir išvadoje Nr. (15/6-10) 19PR-141(RN) „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės K. K. prašymo suteikti jos nepilnamečiui sūnui D. K. prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“, nurodė, kad tyrimo metu priežasčių, nurodytų Įstatymo 77 straipsnyje, dėl kurių negalima leisti pareiškėjams būti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei nesuteikti jiems laikino teritorinio prieglobsčio, nenustatyta.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoja, atsižvelgdama į išvadas Nr. (15/6-10) 19PR-139(RN), Nr. (15/6-10) 19PR-140(RN), Nr. (15/6-10) 19PR-141(RN), 2014 m. birželio 20 d. priėmė atitinkamai sprendimą Nr. (15/6-12) 15PR-139 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. K. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“, sprendimą Nr. (15/6-12) 15PR-140 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės K. K. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jai suteikimo“ ir sprendimą Nr. (15/6-12) 15PR-141 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės K.

K. prašymo suteikti jos nepilnamečiui sūnui D. K. prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. K.“, kuriuose nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respublikos teritoriją, jų prašymus suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės, suteikti pareiškėjams laikiną teritorinį prieglobstį, išduoti jiems užsieniečio registracijos pažymėjimus, leisti apsigyventi jų pasirinktoje gyvenamojoje vietoje.

2014 m. rugsėjo 12 d. buvo atliktos prieglobsčio prašytojų apklausos dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. 15/6-10)-17PR-77, sprendime Nr. (15/6-10)-17PR-78, sprendime Nr. 15/6-10)-17PR-79 nusprendė pratęsti pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvoje nagrinėjimo terminą iki 2014 m. gruodžio 19 d., pakeisti pareiškėjams užsieniečio registracijos pažymėjimus.

2014 m. gruodžio 10 d. buvo atliktos prieglobsčio prašytojų apklausos dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. išvadoje Nr. (15/6-10) 13PR-116RN „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“ ir išvadoje Nr. (15/6-10) 13PR-117RN „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K.“ nusprendė siūlyti nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurių galiojimo terminas – iki 2015 m. gruodžio 15 d.

Migracijos departamento vadovas, atsižvelgdamas į išvadas Nr. (15/6-10) 13PR-116RN ir Nr. (15/6-10) 13PR-117RN, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/6-10) 12PR-116 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“ ir sprendime Nr. (15/6-10) 12PR-117 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K.“ nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso, suteikti jiems papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, išduoti jiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurių galiojimo terminas – iki 2015 m. gruodžio 15 d. Sprendimuose Nr. (15/6-10) 12PR-116 ir Nr. (15/6-10) 12PR-117, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjams negali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, nes pareiškėjų pateikti argumentai nesusiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis; pareiškėjai prieglobsčio prašymų nagrinėjimo metu nepateikė jokių individualaus persekiojimo įrodymų, o baimę grįžti į kilmės valstybę grindė nesaugia situacija (duomenys neskelbtini); pareiškėjams suteiktina papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi nustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, dėl kurio kyla grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

Pareiškėja K. K. 2015 m. rugsėjo 28 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jai ir jos sūnui D. K., kuriuose, be kita ko, nurodė, kad: prašymo pagrindas – papildoma apsauga; kad prašo pakeisti leidimą laikinai gyventi 2 m. Pareiškėjas M. K. 2015 m. rugsėjo 28 d. pateikė Vilniaus AVPK Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame, be kita ko, nurodė, kad prašymo pagrindas – papildoma apsauga, prašo pakeisti leidimą laikinai gyventi 2 m., dirba „Ecohome“ už 950 Eur.

Pareiškėjai K. ir M. K. 2015 m. rugsėjo 28 d. paaiškinimuose „Dėl papildomos apsaugos pratęsimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo“, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjai ir jų sūnus D. K. yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, prašo pratęsti papildomą apsaugą ir tuo pagrindu pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į tai, jog situacija jų kilmės valstybėje, dėl kurios prieš metus jiems suteikta papildoma apsauga, nėra pasikeitusi; paskutiniu metu žiniasklaidoje gausėja pranešimų apie tai, kad karo veiksmai (duomenys neskelbtini) tebesitęsia, daugėja aukų, sprogdinimai ir apšaudymai yra dažnas reiškinys aplink (duomenys neskelbtini) miestą (iš kurio pareiškėjai atvyko) esančiuose miesteliuose, kur ginkluotų pajėgų ir artilerijos vis daugėja;

Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra, 2015 m. liepos mėn. apibendrinusi situaciją (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad padėtis rytinėje (duomenys neskelbtini) išlieka nestabili ir pavojinga, žmonės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srityse palikti be vandens ir elektros, dėl kontroliuojamų kelių persikėlimas į saugesnes teritorijas apsunkintas, o galimybių žmonėms rasti namus ilgesniam laikui maža; daugelis apžvalgininkų teigia, kad dėl savo strategiškai svarbios vietos (duomenys neskelbtini) lieka didelės rizikos zona;

Žmogaus teisių stebėjimo organizacija 2015 m. pranešime apie padėtį (duomenys neskelbtini) pažymėjo, jog žmogaus teisių pažeidimai rytų (duomenys neskelbtini) regione išlieka didelė problema, tiek tarptautinių susitarimų, tiek žmogaus teisių apsaugos nepaisoma; dėl tokios paplitusios prievartos ir karinių veiksmų pareiškėjai pagrįstai bijo dėl savo ir savo vaikų sveikatos ir gyvybių saugumo, yra įsitikinę, kad pareiškėjų teisių ir laisvių nebus paisoma, be to, persikelti ir gyventi kitoje (duomenys neskelbtini) vietoje neturi galimybių, todėl negali grįžti į savo kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), o oficialiai deklaruojama (duomenys neskelbtini) valdžios pagalba asmenims, bėgantiems iš konfliktinių zonų, funkcionuoja neefektyviai, persikėlę asmenys susiduria su dideliais sunkumais; be to, pareiškėjai prašo atsižvelgti ir į tai, jog būdami (duomenys neskelbtini) ir stebėję karinius veiksmus, jie patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, gyvenamosios vietos neturėjimas, išvykimas iš šalies ir nežinomybė kėlė nuolatinę įtampą; pareiškėjai, gavę leidimus laikinai gyventi, sėkmingai integruojasi į lietuvių visuomenę ir Lietuvos darbo rinką, jaučiasi saugūs, o vien mintis, jog gali tekti grįžti į tebekariaujančią (duomenys neskelbtini) , verčia jaudintis, tai, atsižvelgiant į pareiškėjos K.

K. nėštumą, gali stipriai jai pakenkti. Pareiškėjų prašymai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo sprendimams priimti pateikti Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriui su 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 10-S-245424.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2015 m. lapkričio 9 d. raštuose Nr. 18-12053 ir Nr. 18-11960 nurodė, kad neturi duomenų apie tai, kad atitinkamai K. K. ir M. K. gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Kauno teritorinė muitinė 2015 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. (11.21/27)-1B-16664 nurodė, kad K. ir M. K. neturi nesumokėtų muitinės administruojamų mokesčių ir su jais susijusių sumų, baudų bei neįvykdytų įsipareigojimų muitinei, VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdyba 2015 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. (21)-14-4722 nurodė, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai K. ir M. K. nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nėra pagrindo manyti, kad gali kilti jų nelegalios migracijos grėsmė, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. 5-S-11061 nurodė, K. ir M. K. nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. (15/6-12) 10K-663226 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo“ informavo K. ir M. K., kad departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalimi, pradėjo jiems suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą, taip pat suteikdami jiems galimybę pateikti priežastis, jeigu tokių esama, dėl kurių, pareiškėjų nuomone, jiems suteikta papildoma apsauga neturi būti panaikinta, prašė telefonu susisiekti su Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriumi, kad būtų suderintas pareiškėjų atvykimo į Migracijos departamentą laikas.

Migracijos departamentas, atsakydamas į 2015 m. rugsėjo 18 d. gautą M. K. prašymą, 2015 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. (15/3-4) 10K-66332 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ pareiškėjui, be kita ko, nurodė, kad Migracijos departamentas nagrinėja pareiškėjo, gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir su juo pateiktus dokumentus. Migracijos departamentas, atsakydamas į 2015 m. rugsėjo 18 d. gautą pareiškėjo prašymą, su raštu pateiktoje 2015 m. lapkričio 25 d. pažymoje Nr. (15/3-4) 2P-64 „Dėl M. (M.) K. Lietuvos Respublikos pilietybės“ nurodė, kad M. K. pateikti dokumentai patvirtina jo, M. K., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, prosenelio P. M. (M.; ankstesniais duomenimis, vardas – F.), gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl jo, M. K., Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta pagal 2010 m. gruodžio 2 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnį, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuoniui, tik atsisakius (duomenys neskelbtini) pilietybės ir pateikus tai patvirtinančius dokumentus.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 26 d. išvadoje Nr. (15/6-12) 24PR-74RN „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K.“ ir išvadoje Nr. (15/6-12) 24PR-75RN „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (duomenys neskelbtini) piliečiams K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“ pasiūlyta pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išvadose, be kita ko, nurodyta, kad 2014 m. Migracijos departamento sprendimuose pareiškėjams papildoma apsauga buvo suteikta vadovaujantis tuo metu galiojančios Įstatymo redakcijos 87 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Nuo 2015 m. kovo 1 d. įsigaliojus 2014 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,.Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymui, Įstatyme nebeliko pagrindo, kuriuo pareiškėjams buvo suteikta papildoma apsauga, tačiau Pakeitimo įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „jeigu užsieniečiui papildoma apsauga buvo suteikta pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, jis toliau naudojasi jam suteikta papildoma apsauga. Šiam užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo nuostatas jam buvo suteikta papildoma apsauga, arba yra kitų Įstatyme nustatytų užsieniečiui suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo pagrindų“.

Tyrimo metu, remiantis Migracijos departamente surinkta nauja informacija apie esamą padėtį (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog pareiškėjams suteikta papildoma apsauga gali būti panaikinta pagal Įstatymo 92 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga. Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 25 d. rašte K. ir M. K. informuoti apie pradėtą pareiškėjams ir jų sūnui D. K. 2014 m. suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą, K. ir M.

K. paprašyta per 14 dienų pateikti informaciją apie aplinkybes, jeigu tokių esama, kodėl pareiškėjams suteikta papildoma apsauga neturėtų būti panaikinta. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakyme Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 85 punktą, užsieniečio, kuriam suteikta papildoma apsauga, prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas turi išnagrinėti per Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą terminą – 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos, pagal Aprašo 911 punkto 2 pastraipą, pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos panaikinimo procedūra užbaigiama ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo užsieniečio paaiškinimų, pateiktų raštu, gavimo dienos arba nuo akto dėl užsieniečio pateiktos informacijos surašymo dienos, išskyrus Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

Atsižvelgus į tai, kad prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punktą nustatytas terminas baigiasi 2015 m. lapkričio 28 d., o Migracijos departamento pradėta procedūra dėl papildomos apsaugos panaikinimo dar nėra užbaigta, nes vyksta tyrimas, laikytina, kad pareiškėjai vis dar naudojasi jiems 2014 m. suteikta papildoma apsauga, todėl vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu pareiškėjams turėtų būti pakeisti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 48 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas 2 metams. Migracijos departamentas Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informacinėje sistemoje duomenų apie K. ir M. K. nerado, iš Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, VSAT negavo informacijos dėl K. ir M. K. galimos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, Kauno teritorinė muitinė nurodė, kad neturi jokių duomenų, kad K. ir M. K. nevykdo įsipareigojimų muitinei. Atsižvelgus į šią informaciją, priežasčių, dėl kurių nebūtų galima pareiškėjams K., D. ir M. K. pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nenustatyta.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoja 2015 m. lapkričio 26 d. sprendime Nr. (15/6-12) 13PR-74 (00038) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K.“ ir sprendime Nr. (15/6-12) 13PR-75 (00039)/ (00040) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (duomenys neskelbtini) piliečiams K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“ nusprendė pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. lapkričio 27 d. pranešime Nr. (15/6-12) 10K-16979 pranešė, kad Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. lapkričio 26 d. nusprendė pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naujus, kurių galiojimo laikas – 2 metai, kad dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įforminimo reikia kreiptis į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, taip pat kad sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galioja 3 mėnesius nuo sprendimų priėmimo – iki 2016 m. vasario 26 d., nepateikus dokumentų iki nurodytos datos, sprendimai netenka galios ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimas nagrinėjamas iš naujo.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. kovo 1 d. išvadoje Nr. (15/6-12) 14PR-2RN „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K.“ ir išvadoje Nr. (15/6-12) 14PR-3RN „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, 138 straipsniu, Aprašo 86, 88, 90 ir 94 punktais, nusprendė siūlyti panaikinti papildomą apsaugą pareiškėjams, nes atsižvelgus į naujausią informaciją apie (duomenys neskelbtini) galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjai gali grįžti į kilmės valstybę. Migracijos departamento vadovas, vadovaudamasis Įstatymo (2015 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Įstatymo pakeitimo įstatymas; atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo papildomos apsaugos panaikinimas pradėtas 2015 m. lapkričio 25 d., laikytina, kad minėta procedūra atliekama pagal Įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2015 m. kovo 1 d.) 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, Aprašo 86, 88, 90 ir 94 punktais, atsižvelgdamas į išvadą Nr. (15/6-12) 14PR-2RN, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, 2016 m. kovo 1 d. sprendime Nr. (15/6-12) 21PR-2 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K.“ nusprendė panaikinti papildomą apsaugą (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K., kadangi, atsižvelgus į naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta karinis konfliktas, todėl pareiškėjas gali grįžti į kilmės valstybę. Migracijos departamento vadovas, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, Aprašo 86, 88, 90 ir 94 punktais, atsižvelgdamas į išvadą Nr. (15/6-12) 14PR-3RN, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, 2016 m. kovo 1 d. sprendime Nr. (15/6-12) 21PR-3 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“ nusprendė panaikinti papildomą apsaugą (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K., kadangi, atsižvelgus į naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), galima pagrįstai teigti, kad jie gali grįžti į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini).

Dėl nagrinėjamo ginčo esmės teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas M. K. teismo posėdžio metu atsisakė savo skundo reikalavimų, todėl šios administracinės bylos dalis dėl Migracijos departamento 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 21PR-2 panaikinimo, įpareigojimo Migracijos departamentui suteikti pareiškėjui M. K. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nutraukiama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punktas). Pareiškėjui M. K. išaiškintina, kad, vadovaujantis ABTĮ 104 straipsnio 3 dalimi, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų K. K. ir D. K. skundo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjai K. K. ir D. K. prašo panaikinti Migracijos departamento 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 21PR-3 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“, įpareigoti Migracijos departamentą suteikti pareiškėjai K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų nesutikimas su skundžiamu sprendimu grindžiamas iš esmės teiginiais, jog (duomenys neskelbtini) mieste, jų gyvenamajame rajone, iki šiol nėra saugu gyventi, kad jie pagrįstai bijo grįžti į savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) mieste. Jie nurodo, kad papildomos apsaugos panaikinimo priežastis – tai, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje nevyksta karinis konfliktas, todėl asmenys gali grįžti į kilmės valstybę, yra nepagrįsta ir neatitinka tikrosios padėties (duomenys neskelbtini) rytuose, (duomenys neskelbtini) miesto apylinkėse, kur net ir šiuo metu vyksta ginkluoti konfliktai ir yra didelė tikimybė bet kuriuo metu jiems pasikartoti. Darytina išvada, kad pareiškėjams ir toliau reikalinga tarptautinė apsauga, kadangi jie į (duomenys neskelbtini) grįžti negali dėl šioje valstybėje esančios itin sudėtingos karinės padėties bei nesibaigusio ginkluoto konflikto. Nevyriausybinių organizacijų kontroliuojamuose regionuose ir toliau vyksta periodiniai apšaudymai. Pasikeitimų (duomenys neskelbtini) tikėtasi sudarius (duomenys neskelbtini) susitarimus, tačiau iš to, kas nurodyta, matyti, kad ilgalaikis stabilumas (duomenys neskelbtini) nepasiektas, šiuo metu valstybės rytuose vis dar paplitusi prievarta, tebevyksta ginkluoti išpuoliai, dėl kurių kyla grėsmė civilių gyventojų gyvybei ir sveikatai.

Teismas nesutinka su pareiškėjų pozicija. Atsakovo išvadoje Nr. (15/6-12) 14PR-3RN „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“ surinkta medžiaga patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra žymiai pagerėjusi situacija, negu buvo, kai pareiškėjams buvo suteikta papildoma apsauga. Taigi, atsakovas, įvertinęs pasikeitusias aplinkybes, pagrįstai priėmė skundžiamą 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 21PR-3 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei K. K. ir jos nepilnamečiui sūnui D. K.“. Teismas ypač pabrėžia, kad tam, jog pareiškėjams būtų suteikta papildoma apsauga turi būti vertinama ir tai, ar pareiškėjų baimė yra pagrįsta dabartiniu metu, t. y. ex nunc. Teismas įvertino teismo posėdyje, kad pareiškėjas M. K. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (jį pateikė teismo posėdžio metu), kad jo žmona K. K. siekia likti Lietuvoje, kad tokią teisę ji su vaiku, M. K. turint leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turi pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Apie šią teisę ji teismo posėdžio metu paaiškino žinanti: tas žinojimas akivaizdžiai parodė, kad K. K. nebijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ji žino, kad gali likti Lietuvoje. Vadinasi, Migracijos departamento 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 21PR-3 panaikinimas būtų beprasmis, savitikslis, nes papildomos apsaugos K. K. ir jos vaikui D. K. suteikti nėra jokių galimybių.

Atitinkamai, pareiškėjų prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl papildomos apsaugos suteikimo (kitu pagrindu jis galimai gali būti tenkinamas) negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjai K. K. ir D. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė K. K. ir D. K. skundą, ir skundą tenkinti. Taip pat, jeigu būtų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, pareiškėjai prašo bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Pagrįsdami apeliacinį skundą, pareiškėjai nurodė tokias pat faktines aplinkybes, kurios buvo išdėstytos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

Pagrįsdami teiginį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, pareiškėjai nurodo, kad teismas neišdėstė teisiškai ir faktiškai pagrįstų motyvų, pagrindžiančių, kad pareiškėjams jų kilmės valstybėje negresia pavojus ir papildoma apsauga jiems nebereikalinga; taigi, teismo išvados ir motyvai yra paviršutiniški, teismo išvadose daug vertinamųjų kriterijų, kurie teismo sprendime nei išaiškinti, nei detalizuoti (argumentuoti). Teismas nurodo, kad situacija „(duomenys neskelbtini) yra žymiai pagerėjusi“, tačiau teismas nevertino to, ar tas pagerėjimas yra esminis ir ilgalaikis, kas leistų daryti patikimą išvadą, jog pareiškėjams jų kilmės valstybėje neliko rizikos patirti smurtą, pavojų gyvybei ir sveikatai dėl vykstančio ginkluoto konflikto. Skundžiamame sprendime teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl vieno iš svarbiausio skundo argumento – to, kad papildomos apsaugos panaikinimas pareiškėjų atžvilgiu galėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu jų kilmės valstybėje įvykę pokyčiai būtų esminiai ir ilgalaikiai. Teismas sprendime nepasisakė ir dėl kitų pareiškėjų skundo argumentų, todėl buvo neatskleista bylos esmė.

Pareiškėjų pateikti duomenys ir įrodymai patvirtina, kad situacija jų gyvenamojoje vietoje nėra gera ir saugi, o aplinkybės, į kurias atsižvelgus buvo suteikta papildoma apsauga, liko iki šiol.

Pareiškėjos skundo ir jo motyvų kontekste visiškai nepateisinami yra teismo motyvai, kad „žinojimas akivaizdžiai parodė, kad K. K. nebijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ji žino, kad gali likti Lietuvoje“. Tarptautinės apsaugos taikymas siejamas su prieglobsčio prašytojo baime grįžti į savo kilmės valstybę, o ne su galimybe (kuri netgi nėra visiškai užtikrinama ir priklauso nuo daugelio kitų sąlygų) likti kitoje šalyje. Tai, kad pareiškėjos sutuoktinis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nereiškia, kad pati pareiškėja nejaučia pagrįstos baimės būti grąžinta į kilmės valstybę.

Taip pat tai, kad pareiškėja turi galimybę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje kitais Įstatyme nustatytais pagrindais nereiškia, kad pareiškėjai neturi būti išduodamas leidimas gyventi Lietuvoje gavus papildomą apsaugą.

Teismo argumentas, kad „Migracijos departamento 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 21PR-3 panaikinimas būtų beprasmis, savitikslis, nes papildomos apsaugos K. K. ir jos vaikui D. K. suteikti nėra jokių galimybių“ išvis nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, motyvuotu bylos aplinkybių vertinimu ir tik patvirtina, kad byla pagal pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta paviršutiniškai, neatlikus objektyvaus ir visapusiško įrodymų tyrimo ir vertinimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grįstas iš esmės tik prielaidomis ir nuomonėmis.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Tačiau teismas, akivaizdžiai palaikydamas atsakovo poziciją ir argumentus, šią nuostatą pažeidė, nes šio savo pasirinkimo nepagrindė – nekvestionavo atsakovo surinktos informacijos aktualumo, pagrįstumo, nesiaiškino jos ryšio su pareiškėjų pateikta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) rytuose bei (duomenys neskelbtini), nepagrindė teiginio, kad grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jiems ten bus saugu. Taip pat teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį, nes sprendimo tinkamai nemotyvavo. Tai, kad teismas perrašė pareiškėjų prieglobsčio byloje surinktų duomenų turinį, parodymus, Migracijos departamento išvadą, pareiškėjų įsitikinimu, nelaikytina bylos aplinkybių nustatymu, juo labiau įrodymų vertinimu. Teismo sprendime tiesiog sudaryta teismo sprendimo išsamumo iliuzija dėl sprendimo apimties ir dokumentų bei jų turinio dalinio išvardijimo, tačiau teismo sprendimą turi sudaryti įrodymų, faktinių aplinkybių, šalių paaiškinimų vertinimas, t. y. teismo intelektinė, loginė veikla motyvuotai pasisakant dėl jų reikšmės, įtakos bylos ir pateikto skundo kontekste nustatytinoms aplinkybėms, turi būti aiškiai pagrindžiama, kodėl teismas vadovaujasi vienais ir atmeta kitus duomenis. Akivaizdu, kad teismas byloje neatliko deramo ir išsamaus įrodymų vertinimo, todėl skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas ir naikintinas.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas atidžiai ir rūpestingai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalies, kurioje teismas atmetė pareiškėjų K. K. ir D. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas iš tuo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, nepasisakė dėl esminių jų skundo argumentų ir teismo sprendimo nemotyvavo. Taigi, pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra susiję su procesinės teisės normų taikymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis (pažymėtina, kad teismas vadovaujasi nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusia šio įstatymo redakcija) nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejai, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas, išvardinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose. Apeliantų nuomone, šiuo atveju yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį taikant ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą, t. y. todėl, kad sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, su šiais apeliantų teiginiais sutinka.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas nuosekliai pabrėžiama, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Kita vertus, administracinių teismų praktikoje pabrėžiama ir tai, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis: 2014 m.vasario 10 d. Nr. A146-95/2014; 2015 m. gegužės 27 d. Nr. A-1021-442/2015; 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr. A-1200-822/2016 ir kt.).

Įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino ir iš esmės nepasisakė dėl pagrindinio pareiškėjų skundo argumento, o būtent to, kad, pareiškėjų teigimu, atsakovas neteisėtai panaikino jiems ankstesniu sprendimu suteiktą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kadangi jiems jų kilmės valstybėje vis dar gresia pavojus. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nurodė tik tai, kad „atsakovo išvadoje Nr. (15/6-12) 14PR-3RN surinkta medžiaga patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra žymiai pagerėjusi situacija, negu buvo, kai pareiškėjams buvo suteikta papildoma apsauga“. Tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant papildomos apsaugos panaikinimo pagrįstumo klausimą, teismas turi aiškintis ne tik tai, ar padėtis pareiškėjo kilmės valstybėje, dėl kurios asmeniui anksčiau buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pasikeitė, bet ir tai, ar tas pasikeitimas konkrečiu atveju buvo tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3118-756/2016). Vilniaus apygardos administracinis teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino, todėl neatskleidė bylos esmės. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, t. y. nenurodė, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis priėjo prie išvados, kad „Migracijos departamento 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 21PR-3 panaikinimas būtų beprasmis, savitikslis, nes papildomos apsaugos K. K. ir jos vaikui D. K. suteikti nėra jokių galimybių“. Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Apibendrinama išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų pateiktas apeliacinis skundas tenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalis, kurioje teismas atmetė K. K. ir D. K. skundą, panaikinamas. Byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo, nes priešingu atveju, t. y. apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai pasisakant dėl esminių bylos aplinkybių, kurių netyrė ir nevertino pirmosios instancijos teismas, būtų paneigta apeliacijos esmė ir asmens teisė į instancinę teisminę gynybą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų K. K. ir D. K. (D. K.) apeliacinį skundą apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų K. K. ir D. K. (D. K.) skundas, panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė