2020-04-29 Nr. AB-8758-3-61-3-03920-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3851-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03920-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2017 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P-504 (toliau – ir Įsakymas) ir pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. eina Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas. 2016 m. spalio 31 d. buvo gautas anoniminis pranešimas, jog yra iškasinėtas vienas iš didesnių Abejučių pilkapyno pilkapių. 2017 m. kovo 30 d. Departamento direktorius sudarė komisiją sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės, Abejučių pilkapyno (unikalus kodas kultūros vertybių registre 16391), Abejučių k., Bekepurių miške, Pabradės sen., Švenčionių r. sav. (toliau – ir Abejučių pilkapynas), atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti (toliau – ir Komisija), kurios pirmininku paskyrė pareiškėją. Pareiškėjas teigė, jog jo sutikimo būti Komisijos pirmininku nebuvo prašoma, už papildomai priskirtas funkcijas joks atlygis nebuvo mokamas. Toks paskyrimas buvo neįprastas, nes pagal Departamento 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315 patvirtintos Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 4 punktą, komisijos pirmininku skiriamas asmuo iš Departamento Kontrolės skyriaus. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijai buvo pavesta nustatyti Abejučių pilkapyno atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Komisijos aktas turėjo būti pateiktas atsakovui tvirtinti ne vėliau kaip iki 2017 m. gegužės 15 d.

3. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d. Departamento direktoriaus įsakymu buvo sudaryta laikinoji komisija tirti aplinkybes dėl užtrukusio Abejučių pilkapyno atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo eigos. Pareiškėjas pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, jog negalėjo kontroliuoti Komisijos narių darbo, nes jam nebuvo žinoma, jog jis yra paskirtas Komisijos pirmininku, o įsakymas per dokumentų valdymo sistemą „@vilys” (toliau – ir DVS) nebuvo pateiktas vykdyti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog tokias apžiūras įprastai organizuoja Departamento Kontrolės skyrius ir nėra įprasta, kad Departamento teritorinio padalinio vadovas vyktų į objekto apžiūras.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo vadovaujamas skyrius laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. vykdė net 3 007 užduotis, todėl tinkamai nenukreipta vykdyti užduotis negalėjo būti tinkamai vykdoma. Laikinoji komisija, ištyrusi visas faktines aplinkybes, pripažino, kad pareiškėjas ir kiti darbuotojai netinkamai vykdė pareigas, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog tokie valstybės tarnautojų veiksmai neigiamos įtakos kultūros paveldo objektui neturėjo, nesiūlė inicijuoti tarnybinių nusižengimų tyrimo. Tačiau atsakovas pareikalavo, kad Komisija iš naujo svarstytų savo išvadas ir ši nusprendė inicijuoti tarnybinių nusižengimų tyrimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu Departamento direktorius pripažino, kad pareiškėjas nevykdė 2017 m. kovo 30 d. įsakymo, neorganizavo Komisijos darbo, neatliko nustatytų funkcijų ir pavestų užduočių, padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo, todėl pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Nesutikdamas su paskirta nuobauda, pareiškėjas nurodė, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą jokie konkretūs pareigų nevykdymo atvejai nebuvo įvardinti. Iš pranešimo buvo visiškai neaišku, dėl kokių konkrečiai veiksmų neatlikimo pareiškėjas yra kaltinamas ir dėl ko turi pasiaiškinti, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės gintis nuo jam pateikiamų kaltinimų dėl galimo tarnybinio nusižengimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nežinodamas tikslių pareigų nevykdymo atvejų, jis pateikė bendro pobūdžio paaiškinimą, kuriame nurodė, kad dėl nagrinėjamos situacijos jau yra pasisakęs 2017 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniame pranešime, o tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada buvo parengta ir patvirtinta anksčiau nei pareiškėjas pateikė savo paaiškinimą, taigi išvada buvo parengta, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes ir jų nevertinant.

4. Pareiškėjas nurodė, jog iš išvadoje nurodytų pažeistų pareigybės aprašymo nuostatų yra visiškai neaišku, kokių tiksliai pavedimų nevykdė pareiškėjas ir kodėl jis yra laikomas pažeidusiu nurodytus punktus. Išvadoje nurodytos teisės normos yra abstrakčios ir taikytinos bet kokio pažeidimo atveju, kadangi neįvardina jokios konkrečios pareigos. Nurodydamas pasekmes, atsakovas rėmėsi išimtinai prielaidomis, nepateikė jokių konkrečių faktų ar įrodymų, kurie pagrįstų, jog Departamentas patyrė realią žalą. Pareiškėjas teigė, jog jokia žala nebuvo padaryta, kadangi policija apie įvykį buvo informuota, žalos nustatymo momentas negali turėti įtakos kaltų asmenų paieškai. Įsakyme bei išvadoje nurodoma tik tai, kad pareiškėjas neorganizavo Komisijos darbo, neatliko nustatytų funkcijų ir laiku neatliko pavestų užduočių. Toks kaltinimo nekonkretumas, neįvardijant pažeidimo padarymo laiko, pasekmių, priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusių pasekmių – aplinkybės, bylojančios apie nesilaikymą taisyklių, turėjusių užtikrinti sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumą, bei lemiančios Įsakymo naikinimą.

5. Pareiškėjas teigė, jog šiuo atveju nėra ir visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų. Pareiškėjas paaiškino, kad Abejučių pilkapynui padarytos žalos nustatymo procesas vyko, į jį buvo įtraukti kiti darbuotojai. Pareiškėjo žiniomis, procesas užtruko dėl Kontrolės skyriuje dirbančios darbuotojos kaltės, didelio darbo krūvio, darbuotojų vėlavimo, prioritetų darbams suteikimo pagal jų svarbą ir pan. Pareiškėjas nurodė, kad per visą pareiškėjo darbo praktiką Komisija niekada aktyviai nekontroliuodavo, kaip kitų skyrių darbuotojai dirba savo darbą.

Kodėl šis atvejis tapo išskirtiniu ir iš pareiškėjo imta reikalauti, kad jis aktyviai kontroliuotų ir prižiūrėtų, kaip kiti skyriai vykdo savo darbą, pareiškėjui nežinoma. Pareiškėjas nurodė, kad įsakymas dėl Komisijos sudarymo nebuvo pateiktas DVS skiltyje „vykdyti“, o buvo įdėtas tarp bendrų dokumentų, kas reiškia, kad adresatas neturi pareigos aktyviai vykdyti atitinkamo dokumento. Tokių dokumentų per dieną pareiškėjas gali gauti dešimtis ir šimtus, todėl didelės jų dalies net nespėja perskaityti, nors DVS pažymi, kad su dokumentu yra susipažinta.

Pareiškėjas teigė, jog visi dokumentai, kuriuos reikia vykdyti, yra įkeliami į DVS skiltį „vykdyti“, su jais yra įdėmiai susipažįstama ir jie yra aktyviai vykdomi. Pareiškėjas paaiškino, jog neturėjo pagrindo suprasti, kad šiuo atveju, skirtingai nuo įprastinės susiklosčiusios praktikos, jis turėtų pradėti vadovauti Komisijai, kontroliuodamas Komisijos narių darbą, tuo labiau, kad Departamento Vilniaus skyriaus darbo krūvis yra didžiausias palyginus su kitais regionais ir darbuotojams vienu metu tenka vykdyti itin daug procesų.

Pareiškėjas teigė, kad procesai dėl kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžių nustatymo vidutiniškai tęsiasi nuo kelių mėnesių iki metų ir daugiau, todėl visiškai neteisinga teigti, kad šiuo atveju procesas neįprastai ilgai užtruko. Teisės aktai jokių terminų, per kuriuos turi būti atlikti tyrimai, nenustato, todėl tyrimo trukmė kiekvienu atveju priklauso nuo faktinių aplinkybių. Nors pareiškėjas iš dalies sutiko, kad proceso eiga nebuvo visiškai sklandi, tačiau atkreipė dėmesį, kad padarė tiek, kiek atitinkamu metu galėjo dėl susidariusio darbo krūvio.

Pareiškėjas teigė, jog jo, kaip Komisijos pirmininko, statusas negali būti suabsoliutinamas ir visa atsakomybė už Komisijos veiklą ar atskirų narių veiksmus negali būti išimtinai perkelta Komisijos pirmininkui. Pareiškėjas nurodė, kad priežastinis ryšys tarp pažeidimų ir nurodytų pasekmių yra nepagrįstas jokiais įrodymais, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent pareiškėjo veiksmai turėjo įtakos nurodytoms pasekmėms, kurios neaišku, ar iš tiesų kilo ir kokią reikšmę turėjo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog laikinoji komisija taip pat pripažino, kad jokie neigiami padariniai realiai nekilo.

Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjas padarė tam tikrus pažeidimus, jie galėtų būti laikomi tik formaliais pažeidimais, nesukėlusiais jokių realių neigiamų pasekmių.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas praleido terminą nuobaudai paskirti. Tarnybinis patikrinimas šioje situacijoje nebuvo būtinas, nes pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad atsakovo nurodytu laiku Komisija nepateikė akto. Aplinkybė, jog Komisijos aktas nėra pateiktas, atsakovui tapo (ar turėjo tapti) žinoma 2017 m. gegužės 15 d., todėl nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas terminas. Pareiškėjas teigė, kad išvada yra nemotyvuota, kas patvirtina, jog tarnybinis tyrimas buvo nebūtinas, kadangi atlikus tyrimą buvo pripažinta ir taip akivaizdi aplinkybė, jog iki 2017 m. gegužės 15 d. atsakovui nebuvo pateiktas Komisijos aktas. Tarnybinio pažeidimo tyrimo komisija faktiškai neatliko jokio tyrimo, neatsižvelgė į pasiaiškinimus, jokių svarbių aplinkybių nenustatinėjo, o savo išvadą grindė vieninteliu faktu, kad buvo praleistas formalus terminas. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas praleido imperatyvų terminą pradėti tyrimą dėl galimo pažeidimo, nes informacija, kad Komisija nepateikė akto 2017 m. gegužės 15 d., tapo žinoma 2017 m. gegužės 16 d., todėl nuo šios dienos yra skaičiuotinas 5 darbo dienų terminas tyrimui pradėti, ir jis yra akivaizdžiai praleistas. Net skaičiuojant terminą nuo tada, kuomet Departamentas faktiškai sužinojo apie galimą pažeidimą, tarnybinio nusižengimo tyrimas vėliausiai turėjo būti pradėtas 2017 m. rugpjūčio 24 d., tai yra, praėjus 5 darbo dienoms po 2017 m. rugpjūčio 17 d. tarnybinio pranešimo.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas melagingai teigė, jog nebuvo prašoma jo sutikimo būti Komisijos pirmininku. Departamento Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 16 d. raštu pats pareiškėjas pasiūlė savo kandidatūrą būti Komisijos pirmininku. Atsakovas pažymėjo, kad žalos nustatymo komisijos pirmininku gali būti skiriamas Departamento Kontrolės, kito skyriaus atstovas, taip pat Departamento teritorinio padalinio atstovas, taip pat pabrėžė, jog pagal DVS duomenis pareiškėjas su įsakymu dėl Komisijos sudarymo susipažino 2017 m. kovo 31 d.

9. Atsakovas teigė, kad priešingai, nei teigė pareiškėjas, pranešime apie tarnybinį nusižengimą buvo nurodyta, jog yra duomenų, jog pareiškėjas yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą dėl šių faktinių aplinkybių – Abejučių pilkapyno sužalojimo atveju pareiškėjo, kaip Komisijos pirmininko, Departamento direktoriaus nustatytų pavedimų galimo nevykdymo nustatytais terminais ir tvarka. Su pranešimu pareiškėjui buvo pateiktas Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 17 d. įsakymas, kurio 2 punkte taip pat nurodomas padarytas galimas tarnybinis nusižengimas ir aplinkybės, bei Departamento Kontrolės skyriaus vedėjos D. Š. tarnybinis pranešimas. Atsakovas nurodė, kad toks informacijos apie tarnybinį nusižengimą ir jo aplinkybes pateikimas pranešime atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas su pranešimu buvo supažindintas pasirašytinai ir dėl papildomos informacijos į tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją ar Departamentą nesikreipė. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo buvo prašoma pateikti ne vėliau kaip iki 2017 m. spalio 23 d., tačiau pareiškėjas paaiškinimą pateikė pavėlavęs – 2017 m. spalio 24 d.

10. Atsakovas nurodė, kad pavedimai, kurių nevykdė pareiškėjas ir aplinkybės, kodėl jis yra laikomas pažeidusiu pareigybės aprašymo nuostatas, yra išdėstytos išvadoje. Atsakovas paaiškino, kad žalos nustatymo komisijų darbui Departamento direktoriaus įsakymais yra nustatomas konkretus terminas. Atsiradus atitinkamų aplinkybių, žalos nustatymo komisijos pirmininkas tarnybiniu pranešimu kreipiasi į Departamento direktorių dėl įsakymo pakeitimo. Informacijos apie žalos nustatyto komisijos veiklą ir motyvuoto prašymo pratęsti tokios komisijos terminą pateikimas Departamento direktoriui yra komisijos pirmininko pareiga. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas su skundu nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog jis, kaip Komisijos pirmininkas, organizavo Komisijos darbą, taip pat nepateikė duomenų, įrodančių, jog nustatytu terminu teikė Komisijos aktą Departamento direktoriui ar Departamento direktorių informavo, jog Komisijos aktas laiku pateiktas nebus, taip pat neprašė pakeisti įsakymą, pratęsiant Komisijos darbą.

11. Atsakovas teigė, jog tarnybinio nusižengimo pasekmės – laiku neinformuotos teisėsaugos institucijos, kurios turėjo nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, kas galimai galėjo sukliudyti nustatyti įtariamuosius kultūros paveldo objekto sužalojimo atveju. Fiksavęs nekilnojamosios kultūros vertybės sužalojimo atvejį, Departamentas duomenis perduota atitinkamai ikiteisminį tyrimą galinčiai atlikti teisėsaugos institucijai. Abejučių pilkapyno atveju Departamentas kreipėsi į Švenčionių rajono policijos komisariatą, tačiau komisariatas informavo Departamento direktorių, jog Departamentas turi pateikti sužalotos vertybės atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo komisijos išvadą ir sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo bus priimtas tik gavus minėtą išvadą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nurodė, kad tarnybinis nusižengimas padarytas dėl aplaidumo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nevykdė jam Departamento direktoriaus įsakymu suformuluoto pavedimo, neužtikrino, kad nustatytu terminu Departamento direktoriui būtų pateiktas Komisijos aktas, todėl elgėsi aplaidžiai, ko pasėkoje kilo šiame atsiliepime nurodytos neigiamos pasekmės. Atsakovas nurodė, kad tarnybinis patikrinimas Departamente užbaigtas 2017 m. spalio 16 d., o tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. spalio 24 d., nepraleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo termino. Pabrėžė, jog Departamento direktorius oficialią informaciją apie pareiškėjo nusižengimą gavo 2017 m. spalio 16 d., tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija sudaryta 2017 m. spalio 17 d., t. y. nepraleidus teisės aktuose nustatyto nuobaudų skyrimo termino.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino visiškai ir panaikino Departamento direktoriaus Įsakymą.

13. Teismas sprendė, kad konstatuoti procedūriniai pažeidimai yra esminiai, todėl Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, pripažintinas neteisėtu, nepagrįstu ir naikintinu. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentų apie galimai atsakovo praleistus terminus nuobaudai skirti papildomai nepasisakė.

III. 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1588-556/2019 atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turi vertinti, ar pagrįstai ir teisėtai buvo nustatytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 (1 punktas apskritai nėra minimas Išvadoje) ir 4 punktai, nesilaikius Pareigybės aprašymo 7.67 punkte nustatytos funkcijos (LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties 57 punktas), ar pareiškėjas galėjo būti įtrauktas į Komisiją bei būti jos pirmininku, jei taip, ar buvo šaukiami Komisijos posėdžiai, ar buvo poreikis juos šaukti, ar buvo vykta į įvykio vietą, ar buvo surašytas Komisijos aktas, ar laiku toks aktas pateiktas Departamento direktoriui, jei ne, dėl kokių aplinkybių tai nepadaryta, kas už tai buvo atsakingas ir kt. (LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties 55 punktas); atitinkamai esant teisiniam poreikiui, ar yra pagrįsti kiti skundo argumentai, kurie buvo palikti nenagrinėti (LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties 30 ir 58 punktai), t. y. dėl (ne)praleisto termino tarnybinei nuobaudai paskirti.

IV. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino: panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2017 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P-504 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjui V. K.“ ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 570,16 Eur bylinėjimosi išlaidų.

17. Teismas, išsamiai aprašęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad tarnybinių nuobaudų skyrimą ginčo laikotarpiu reglamentavo VTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. ). Teismas, vertindamas, ar pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, pažymėjo, kad dėl pareigybės aprašymo 7.67 punkto pažeidimo LVAT nurodė, jog konstatuotas pareiškėjo padarytas pažeidimas – neorganizavimas Komisijos darbo (posėdžių sušaukimas, vykimas į įvykio vietą) ir Komisijos akto nesurašymas bei nepateikimas Departamento direktoriui tvirtinti iki 2017 m. gegužės 15 d. Tokia veika (neveikimas), jei tai būtų įrodyta, manytina, galėtų būti nesuderinama su Pareigybės aprašymo 7.67 punkte įtvirtinta funkcija. LVAT nurodė patikrinti, ar pareiškėjas galėjo būti įtrauktas į Komisiją bei būti jos pirmininku, jei taip, ar buvo šaukiami Komisijos posėdžiai, ar buvo poreikis juos šaukti, ar buvo vykta į įvykio vietą, ar buvo surašytas Komisijos aktas, ar laiku toks aktas pateiktas Departamento direktoriui, jei ne, dėl kokių aplinkybių tai nepadaryta ir, kas už tai buvo atsakingas ir kt.

18. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas Komisijos pirmininku, atsižvelgęs į: 1) Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinių skyrių nuostatus, patvirtintus Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. Į-121, kurių 5.2 punkte nurodyta, kad Skyriaus uždavinys yra vykdyti Departamentui teisės aktų nustatytas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybinio administravimo funkcijas Skyrių veiklos teritorijose; 2) Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašą, patvirtintą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315, kurio 4 punktas skelbia, kad Komisija sudaroma ir jos pirmininkas skiriamas Departamento direktoriaus įsakymu iš Departamento Kontrolės skyriaus ir, esant reikalui, kitų Departamento skyrių atstovų, Departamento teritorinio padalinio atstovo / atstovų ir savivaldybės paveldosaugos padalinio ar kito administracijos atstovo / atstovų (jei savivaldybėje paveldosaugos padalinio nėra). Be to, pareiškėjas pats save pasiūlė Komisijos pirmininku ir atsakovas įrodė, kad tai nėra išimtinis ar išskirtinis atvejis (į bylą pateikti kiti įsakymai kitų Komisijų sudėties skyrimo).

19. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nešaukė Komisijos posėdžių, nevyko į įvykio vietą, nesurašė Komisijos akto, laiku jo nepateikė Departamento direktoriui, neprašė pratęsti termino. Pareiškėjas teigė, kad davė žodinius nurodymus tai atlikti L. V. (Komisijos pirmininko pavaduotojai). Tačiau teismas vertino, kad pareiškėjas, kaip Komisijos pirmininkas, net ir davęs žodinius nurodymus turėjo domėtis tyrimo eiga, kontroliuoti jo nurodymų vykdymą, yra atsakingas už tyrimo eigą, laikantis nustatytų terminų. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad davė nurodymą L. V.. Liudytoja apklausta L. V. neigė gavusi žodinius pareiškėjo nurodymus jai atlikti visus darbus (įskaitant organizavimą ir atsakomybę) tiriant įvykį. Pareiškėjas teigė, kad neorganizavo Komisijos ir nesurašė Komisijos akto bei nepateikė jo Departamento direktoriui tvirtinti iki 2017 m. gegužės 15 d., nes nebuvo supažindintas su įsakymu paskirti jį Komisijos pirmininku, tačiau teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams. 2017 m. sausio 16 d. Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas, t. y. pareiškėjas, pasirašė raštą Nr. LRV-10 „Dėl Abejučių pilkapynui padarytos žalos komisijos sudarymo“, kuriuo buvo siūloma sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimo būdo ir nuostolių nustatymo komisijos sudėtis (Komisijos pirmininkas – pats pareiškėjas). Be to, atsakovas pateikė DVS duomenis, kad pareiškėjas su 2017 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. Į-68 susipažino. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, kad žinojo apie įsakymą, pats pareiškėjas teigia, kad jis pavedė L. V. atlikti tyrimą. Taigi pareiškėjas pripažįsta, kad žinojo apie tyrimą.

20. Teismas konstatavo pareiškėjo neteisėtą veiką dėl aplinkybių, kad: nešaukė Komisijos posėdžių, nevyko į įvykio vietą, nesurašė Komisijos akto, laiku jo nepateikė Departamento direktoriui, neprašė pratęsti termino. Taip pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.67 punktą, nes nevykdė Departamento direktoriaus 2017 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. Į-68 3 ir 9 punktų. Pareiškėjas teigė, kad neorganizavo Komisijos ir nesurašė Komisijos akto bei nepateikė jo Departamento direktoriui tvirtinti iki 2017 m. gegužės 15 d., nes buvo didelis darbo krūvis, tokia buvo susiklosčiusi praktika. Teismas pažymėjo, kad netiria ir neanalizuoja Departamento Vilniaus skyriaus darbo krūvio nagrinėjamoje byloje, nes tai nėra pateisinama priežastis nevykdyti ar netinkamai vykdyti Abejučių pilkapyno atkūrimo būdo ir nuostolių nustatymo procedūrą. Jeigu buvo didelis darbo krūvis, pareiškėjas turėjo imtis aktyvių veiksmų (spręsti darbo krūvio problemą – prašyti pratęsti terminą, kreiptis į vadovą ir t.t.). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl didelio darbo krūvio, termino pratęsimo ir pan. iki 2017 m. gegužės 15 d., t. y. iki termino pabaigos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ėjo Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo, t. y. vadovaujančias pareigas, Departamento direktoriaus 2017 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. Į-68 jis buvo paskirtas Komisijos pirmininku, todėl esant dideliam darbo krūviui būtent jis turėjo reaguoti ir spręsti problemą, jei tokia buvo. Pareiškėjas, būdamas skyriaus vedėju, Komisijos pirmininku, gali ir turi pareigą tinkamai organizuoti darbą, formuoti aiškią, teisėtą praktiką, kuri atitiktų dokumentus, įstaigoje leidžiamus įsakymus. Taigi nei darbo krūvis, nei susiklosčiusi praktika niekaip nepateisina pareiškėjo neveikimo ir tiesiog pareigų nevykdymo. Teismas konstatavo, kad dėl padarytos neteisėtos veikos yra pareiškėjo kaltė – neatsargumas, t. y. pareiškėjas nenumatė neigiamų padarinių, nors turėjo ir galėjo juos numatyti. Pareiškėjo kaltė pasireiškė neveikimu, Komisijos darbo neorganizavimu, nesurašymu Komisijos akto, nepateikimu laiku Departamento direktoriui.

21. Teismas atkreipė dėmesį, kad tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas padarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms. Teismas sprendė, kad šiuo atveju neigiamų pasekmių kilo, t. y. laiku nebuvo atliktas darbas – t. y. iki 2017 m. gegužės 15 d. nebuvo surašytas Komisijos aktas dėl Abejučių pilkapyno atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio, laiku nebuvo informuotas pareiškėjas, teisėsaugos institucijos, kurios turėjo nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, visuomenės informavimo priemonėse buvo neigiamai vaizduojamas atsakovo darbas. Aktas dėl Abejučių pilkapyno atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio, bylos duomenimis, buvo parengtas tik 2017 m. rugsėjo 5 d. Vertindamas tarnybinio nusižengimo pasekmes, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog valstybės institucijų veiksmai (neveikimas / lėta veiksmų seka) būtų turėjusi neigiamos įtakos pačiam sužalotam kultūros paveldo objektui. Teismas konstatavo, kad neigiamos pasekmės kilo dėl to, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą – taigi egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo neteisėtų veiksmų ir pasekmių. Teismas pripažino pareiškėjo neteisėtą veiką, kaltę, pasekmes ir priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir pasekmių.

22. Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros ir terminų teismas pažymėjo, kad LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi nurodė, jog kaltinimo ribos buvo pakankamai konkrečios ir aiškios (nutarties 55 p.). Taip teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimo tuo aspektu, kad nėra aišku, už ką paskirta tarnybinė nuobauda, dėl to jis negalėjo tinkamai pasiaiškinti. Dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vadovaujasi LVAT išaiškinimais ir daugiau dėl jų nepasisako.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad atsakovas praleido terminą skirti tarnybinę nuobaudą ir atsakovo teiginį, jog terminai nepraleisti, pažymėjo, kad VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju, – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos.

Teismas nurodė, kad šioje byloje kilo ginčas, kada buvo atliktas pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimas. Nustatyta, kad buvo atlikti du tarnybiniai patikrinimai ir surašytos trys išvados:

1) Laikinoji tarnybinio patikrinimo komisija 2017 m. rugsėjo 21 d. surašė išvadą Nr. RG-40 (toliau – ir Išvada Nr. 1);

2) Laikinoji tarnybinio patikrinimo komisija dar kartą apsvarstė išvadas Nr. RG-40 ir 2017 m. spalio 16 d. surašė išvadą Nr. RG-43 (toliau – ir Išvada Nr. 2); 3) 2017 m. spalio 23 d. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija parengė išvadą „Dėl V. K. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada Nr. 3). Teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad Laikinoji tarnybinio patikrinimo komisija tyrė Abejučių pilkapyno atkūrimo būdo ir nuostolių nustatymo aplinkybes, o tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, parengusi 2017 m. spalio 23 d. išvadą „Dėl V.

K. tarnybinio nusižengimo“, tyrė konkrečiai pareiškėjo tarnybinį nusižengimą ir būtent ši išvada ir jos priėmimo diena yra tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena, atitinkanti LVAT išaiškinimus (tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui). Teismas su tokiu atsakovo vertinimu nesutiko. Teismas nustatė, kad Departamentas surašė tris išvadas. Teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad minėtų išvadų buvimas paaiškėjo tik bylą antrą kartą nagrinėjant pirmojoje instancijoje.

Šalys turi pareigą į bylą teikti nagrinėjamai bylai aktualius įrodymus, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi įpareigojo Departamentą pateikti visą turimą su ginču susijusią medžiagą, todėl tarnybinio nusižengimo tyrimo eigai aktualios išvados turi būti pateiktos išsamiai, o ne selektyviai. Nors įsakymuose sudaryti Laikinąją tarnybinio patikrinimo komisiją ir Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją jų pavadinimai skirtingi, teismo posėdyje Departamento atstovas nurodė, kad Laikinoji tarnybinio patikrinimo komisija tyrė aplinkybes dėl kultūros vertybės, o Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija tyrė konkrečiai tarnybinį nusižengimą, tačiau teismas, įvertinęs komisijų išvadų turinį, nenustatė, kad buvo teisėta ir pagrįsta priežastis sudaryti dvi komisijas, kurios surašytų tris išvadas.

Visos tarnybinio nusižengimo tyrimui reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos jau pirmosios komisijos – t. y. Laikinosios tarnybinio patikrinimo komisijos 2017 m. rugsėjo 21 d. surašius pirmąją išvadą Nr. RG-40. Vėliau keitėsi tik nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas (pirmoje išvadoje nesiūloma pradėti tarnybinio patikrinimo, antrojoje – siūloma pradėti tarnybinį patikrinimą, trečiojoje siūloma skirti tarnybinę nuobaudą). Tokią išvadą teismas darė įvertinęs išvadų turinį: Išvados Nr. 1, Išvados Nr. 2 ir Išvados Nr. 3 nustatytos faktinės aplinkybės yra visiškai vienodos, išskyrus trečiojoje išvadoje papildomai yra nustatytas pareiškėjo 2017 m. spalio 24 d. pasiaiškinimas (kuriame pareiškėjas nurodė, kad viską paaiškino 2017 m. rugsėjo 5 d. pasiaiškinime).

Visi tirti asmenys pasiaiškinimus jau buvo pateikę pačiai pirmajai Laikinajai tarnybinio patikrinimo komisijai (2017 m. rugpjūčio 29 d. L. V. pasiaiškinimas, 2017 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjo pasiaiškinimas, 2017 m. rugsėjo 12 d. A. V. pasiaiškinimas). Vėlesnės komisijos nenustatė jokių naujų situacijai reikšmingų aplinkybių, nenurodė, ką dar papildomai tyrė be jau anksčiau nustatytų aplinkybių, todėl teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog buvo pagrįstas ir teisėtas poreikis sudaryti dvi komisijas, kurios surašytų tris išvadas.

Teismas pabrėžė, kad atsakovas turi teisę sudaryti įvairias komisijas, nustatyti joms skirtingus tikslus (tirti kultūros vertybės sužalojimą, aplinkybes, tarnybinį nusižengimą ir t. t.), tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos operatyviai tirti tarnybinius nusižengimus ir nepažeisti tarnybinėn atsakomybėn traukiamų asmenų teisių.

24. Teismas sprendė, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui, t. y. Laikinosios tarnybinio patikrinimo komisijos 2017 m. rugsėjo 21 d. išvados Nr. RG-40 pateikimas Departamento direktorei 2017 m. rugsėjo 21 d. tarnybiniu pranešimu Nr. LR-1455. Nuo šios dienos prasidėjo VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino eiga (tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. P-504 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjui V. K.“, t. y. praleidus vieno mėnesio terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Teismas nenustatė, kad terminų pažeidimas būtų tik formalus. Teismas pabrėžė, kad tarnybinę nuobaudą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo – nagrinėjamu atveju Departamento direktorius. Aplinkybė, kad atsakovas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui paskyrė praleidęs VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą tarnybinei nuobaudai paskirti, yra pakankamas pagrindas panaikinti tokį atsakovo Įsakymą, kuriuo ši nuobauda buvo paskirta.

25. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, sprendė, jog nėra pagrindo mažinti pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 570,16 Eur (170,06 Eur + 400 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

V. 26. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros departamento apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovas teigia, jog teismas neteisingai aiškino VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo termino ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui paskyrė praleidęs nustatytą terminą tarnybinei nuobaudai paskirti.

28. Atsakovas vertina, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, drausminės atsakomybės taikymo ir neatsižvelgė į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl tarnybinių patikrinimų ir tarnybinių nusižengimų tyrimo. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi bendrosios kompetencijos teismo praktika bylose dėl darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, drausminės atsakomybės, tačiau teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio suformuotą praktiką dėl tarnybinių patikrinimų ir tarnybinių nusižengimų tyrimų valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose bei VTĮ nustatytų skirtingų tarnybinių nuobaudų skyrimo terminų ir nuo jos nukrypo. Akcentuoja, jog byloje yra nagrinėjamas tarnybinės (valstybės tarnautojo), o ne drausminės (darbuotojo) atsakomybės klausimas, o tarnybinę atsakomybę reglamentuoja VTĮ ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), ne Lietuvos Respublikos darbo kodeksas.

29. Atsakovas nurodo, kad net vertinant, jog tarnybinis patikrinimas, kaip teigia teismas, Departamente buvo užbaigtas 2017 m. rugsėjo 21 d., o ne 2017 m. spalio 16 d., ir tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. spalio 24 d., VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas dviejų mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai paskirti nebuvo praleistas tuo atveju, kai institucijoje buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas (nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. spalio 24 d. buvo praėjęs vienas mėnuo ir trys dienos). Tai, kad institucija turi diskrecijos teisę atlikti tokį patikrinimą, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-945/2011. Akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. neorganizavo Departamento direktoriaus 2017 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. Į-68 sudarytos komisijos sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės, Abejučių pilkapyno, atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti darbo (posėdžių sušaukimas, vykimas į įvykio vietą) ir nesurašė Komisijos akto bei nepateikė jo Departamento direktoriui tvirtinti iki 2017 m. gegužės 15 d. Taigi teismas konstatavo pareiškėjo neteisėtą veiką, kaltę, pasekmes ir priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir pasekmių. Tokiu atveju, jeigu procesinės teisės normos nežymus pažeidimas (kaip šiuo atveju – 3 dienos) lemtų galimybę išvengti pelnytos tarnybinės atsakomybės, dėl kurios, teismo vertinimu, nekyla abejonių, tai toks teisingumo vykdymas būtų formalus. Taigi pirmosios instancijos teismas skundą tenkino ir Įsakymą panaikino tik dėl, teismo nuomone, praleisto termino tarnybinei nuobaudai skirti, tokiu būdu nukrypdamas nuo teismų formuojamos praktikos ir dėl pačio termino tarnybinei nuobaudai paskirti trukmės, ir dėl procesinių normų pobūdžio. Departamento nuomone, tarnybinė nuobauda nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo skirta nepraleidus VTĮ nustatyto dviejų mėnesių termino po tarnybinio patikrinimo užbaigimo.

30. Pareiškėjas V. K. atsiliepime į atsakovo Departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra 2017 m. rugsėjo 21 d., kai atsakovui buvo pateikta Laikinosios tyrimo komisijos 2017 m. rugsėjo 21 d. išvada Nr. RG-40.

32. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teismas, pasisakydamas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo terminų, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2011 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-261-945/2011, priešingai, teismas, be kita ko, vadovavosi ir nurodytoje teismo nutartyje suformuota praktika dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo terminų. Kaip pagrįstai konstatavo teismas, jau 2017 m. rugsėjo 21 d. išvadoje konstatuotas pareiškėjo tarnybinis nusižengimas, apie pareiškėjo tarnybinį nusižengimą atsakovas buvo informuotas tą pačią dieną, t. y. 2017 m. rugsėjo 21 d., todėl atsakovo įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo galėjo būti priimtas ir tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti paskirta vėliausiai 2017 m. spalio 21 d. Pažymi, kad liudytoja L. V. patvirtino, jog pareiškėjas neorganizavo komisijos darbo dėl atostogų, todėl ji pati organizavo komisijos darbą, neinformavusi pareiškėjo. Liudytoja Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vedėja D. A. patvirtino, kad Departamente buvo nusistovėjusi praktika, kad komisijos aktus rengia ir komisijos darbą organizuoja Departamento kontrolės skyriaus darbuotojai. Dvi atsakovo sudarytos laikinos tyrimo komisijos konstatavo, kad dėl 2017 m. Kovo 30 d. Įsakymo netinkamo vykdymo yra kalti Komisijos pirmininko pareigas ėjęs pareiškėjas, Komisijos pirmininko pavaduotoja ir Kontrolės skyriaus darbuotoja, tačiau skundžiamu įsakymu tik pareiškėjas yra nubaustas tarnybine nuobauda. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-261-945/2011, yra išaiškinta, kad nėra reikšminga, jog faktiškai buvo atlikti du tarnybinio nusižengimo patikrinimai, patikrinimo organizavimas yra institucijos diskrecijos teisė, tačiau yra svarbu, kad nuobauda būtų paskirta per Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus.

33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įstatymas nedraudžia administraciniam teismui vadovautis bendros kompetencijos teismų išaiškinimais, kai bendrosios kompetencijos teismo išaiškinimai yra susiję su ginču. Šiuo atveju teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, padarytais 2016 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016, kadangi byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl inicijuoto patikrinimo teisėtumo bei pagrįstumo. Kaip teisingai konstatavo teismas, atsakovas privalėjo įrodyti, kad antras patikrinimas po 2017 m. rugsėjo 21 d. išvados Nr. RG-40 buvo būtinas. Kaip teisingai konstatavo teismas, visos tarnybinio nusižengimo tyrimui reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos jau pirmosios komisijos, t. y. Laikinosios tarnybinio patikrinimo komisijos 2017 m. rugsėjo 21 d. surašius pirmąją išvadą Nr. RG-40. Vėliau keitėsi tik nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas (pirmoje išvadoje nesiūloma pradėti tarnybinio patikrinimo, antrojoje buvo siūloma pradėti tarnybinį patikrinimą, trečiojoje siūloma skirti tarnybinę nuobaudą). Kadangi atsakovas neįrodė pakartotinio tarnybinio patikrinimo būtinumo, darytina pagrįsta išvada, kad atsakovas, 2017 m. spalio 24 d. įsakymu skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, praleido 1 mėnesio terminą, ir šiuo pagrindu įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo turi būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 34. Nagrinėjamo ginčo dalykas – Departamento direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjui V. K. skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino atsakovo 2017 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P-504 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjui V. K.“ bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo 570,16 Eur bylinėjimosi išlaidų.

36. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde, siekdamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tvirtina, kad teismas neteisingai aiškino VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo termino ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui paskyrė praleidęs nustatytą terminą tarnybinei nuobaudai paskirti.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, be kita ko, nustatyta, kad Departamento direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. Į-172 „Dėl laikinosios tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ sudarė laikinąją tarnybinio patikrinimo komisiją tirti aplinkybes, susijusias su Abejučių pilkapyno atkūrimo būdo ir nuostolio dydžio nustatymo darbais. Laikinoji tarnybinio patikrinimo komisija 2017 m. rugsėjo 21 d. išvadoje Nr. RG-40 nustatė, kad pareiškėjas, kaip Komisijos pirmininkas, Departamento Vilniaus skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė L.

V., kaip Komisijos pirmininko pavaduotoja, netinkamai vykdė Departamento direktoriaus įsakymą Nr. Į-68, o Departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė, kaip Komisijos narė ir Departamento Kontrolės skyriaus atstovė Komisijoje, iš dalies netinkamai vykdė Departamento direktoriaus įsakymą Nr. Į-68. Departamento direktorė apie Laikinosios tarnybinio patikrinimo komisijos išvadą Nr. RG-40 informuota 2017 m. rugsėjo 21 d. tarnybiniu pranešimu Nr. LR-1455. Susipažinusi su išvadomis Departamento direktorė 2017 m. rugsėjo 27 d. grąžino 2017 m. rugsėjo 21 d. išvadą Nr. RG-40 Laikinajai tarnybinio patikrinimo komisijai papildomai svarstyti, nes minimu atveju pažeisti visi terminai, procesas užvilkintas, laiku neinformuotos teisėsaugos institucijos.

Laikinoji tarnybinio patikrinimo komisija dar kartą apsvarstė išvadas Nr. RG-40 ir 2017 m. spalio 16 d. išvadoje Nr. RG-43 nustatė, kad, be kita ko, pareiškėjas, kaip Komisijos pirmininkas, netinkamai vykdė Departamento direktoriaus įsakymą Nr. Į-68. Departamento direktorė apie Laikinosios komisijos išvadą Nr. RG-43 informuota Departamento Kontrolės skyriaus vedėjos D. Š. 2017 m. spalio 16 d. tarnybiniu pranešimu Nr. LR-1632. Departamento direktorius, atsižvelgdamas į minėtą 2017 m. spalio 16 d. tarnybinį pranešimą Nr. LR-1632, 2017 m. spalio 17 d.

įsakymu Nr. P-497 sudarė tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją galimam tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti, kuriai pavedė atlikti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl faktinių aplinkybių – Abejučių pilkapyno sužalojimo atveju, be kita ko, Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo V. K., kaip Komisijos pirmininko, Departamento direktoriaus 2017 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. Į-68 nustatytų pavedimų galimo neįvykdymo nustatytais terminais ir tvarka. 2017 m. spalio 17 d. pranešimu Nr. TN-16 pareiškėjas informuotas, jog yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes Abejučių pilkapyno sužalojimo atveju kaip Komisijos pirmininkas galimai nustatytais terminais ir tvarka nevykdė Departamento direktoriaus 2017 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. Į-68 nustatytų pavedimų. 2017 m. spalio 24 d. pareiškėjas informavo, kad paaiškinimą apie nagrinėjamą situaciją pateikė 2017 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniu pranešimu. Informavo, kad suėjo terminai skirti tarnybinę nuobaudą. 2017 m. spalio 23 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija parengė išvadą „Dėl V. K. tarnybinio nusižengimo“, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas, kaip Komisijos pirmininkas, nustatytais terminais ir tvarka neįvykdė Departamento direktoriaus pavedimo, nustatyto Departamento direktoriaus 2017 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. Į-68, neorganizavo Komisijos darbo (neorganizavo posėdžių, nevyko į vietą bei nepavedė darbo atlikti kitiems komisijos nariams) ir neatliko pavestos užduoties, todėl pažeidė Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2011 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. P-319, 7.39 ir 7.67 punktus, buvo pasiūlyta skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Departamento direktorius 2017 m. spalio 24 d. priėmė skundžiamą Įsakymą Nr. P-504.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas Komisijos pirmininku; taip pat teismas konstatavo pareiškėjo neteisėtą veiką dėl aplinkybių, kad jis nešaukė Komisijos posėdžių, nevyko į įvykio vietą, nesurašė Komisijos akto, laiku jo nepateikė Departamento direktoriui, neprašė pratęsti termino; teismas sprendė, kad kaltinimo ribos buvo pakankamai konkrečios ir aiškios; teismas nustatė, kad buvo atlikti du tarnybiniai patikrinimai ir surašytos trys išvados. Dėl šių faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teisme ginčo nėra.

40. Atsakovas teigia, jog tokiu atveju, jeigu proceso teisės normos nežymus pažeidimas (kaip šiuo atveju – 3 dienos) lemtų galimybę išvengti pelnytos tarnybinės atsakomybės, dėl kurios, teismo vertinimu, nekyla abejonių, tai toks teisingumo vykdymas būtų formalus. Atsakovo teigimu, net vertinant, jog tarnybinis patikrinimas, kaip teigia pirmosios instancijos teismas, Departamente buvo užbaigtas 2017 m. rugsėjo 21 d., o ne 2017 m. spalio 16 d., ir tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. spalio 24 d., VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas dviejų mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai paskirti nebuvo praleistas tuo atveju, kai institucijoje buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas (nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. spalio 24 d. buvo praėjęs vienas mėnuo ir trys dienos).

41. Pasisakydama dėl procedūrinių pažeidimų aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog „<...tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui. Vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte – administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018; 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5621-556/2019).

42. Primintina, kad VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodo, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju, – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – atitinkamai Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas, savivaldybės meras pradeda tarnybinio nusižengimo tyrimą savo sprendimu arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Taigi šiuo atveju, priešingai nei teigia atsakovas, yra taikomas VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas (vieno mėnesio) terminas, o ne dvejų mėnesių.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad, įvertinus komisijų 3 išvadų turinį, nenustatyta, jog buvo teisėta ir pagrįsta priežastis sudaryti dvi komisijas, kurios surašytų tris išvadas, nes visos tarnybinio nusižengimo tyrimui reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos jau pirmosios komisijos, t. y. laikinajai komisijai 2017 m. rugsėjo 21 d. surašius pirmąją išvadą Nr. RG-40, o vėliau keitėsi tik nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas (pirmoje išvadoje nesiūloma pradėti tarnybinio patikrinimo, antrojoje – siūloma pradėti tarnybinį patikrinimą, trečiojoje siūloma skirti tarnybinę nuobaudą). Be to, visi tirti asmenys pasiaiškinimus jau buvo pateikę pačiai pirmajai Laikinajai tarnybinio patikrinimo komisijai (2017 m. rugpjūčio 29 d. L. V. pasiaiškinimas, 2017 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjo pasiaiškinimas, 2017 m. rugsėjo 12 d. A. V. pasiaiškinimas). Taigi byloje liko nepaneigta, kad vėlesnės komisijos nenustatė jokių naujų situacijai reikšmingų aplinkybių, nenurodė, ką dar papildomai tyrė, todėl šiuo atveju padaryta visiškai pagrįsta išvada, jog nebuvo teisėto ir pagrįsto pagrindo sudaryti dar dvi komisijas. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodytų atsakovas nepateikė. Taigi pats atsakovas šiuo atveju nevykdė pareigos operatyviai tirti tarnybinį nusižengimą nepažeidžiant tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių, todėl dėl šio procedūrinio pažeidimo atsakovas pats turi prisiimti kilusias pasekmes.

44. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai sprendė, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui, t. y. nuo komisijos 2017 m. rugsėjo 21 d. išvados Nr. RG-40 pateikimo Departamento direktorei 2017 m. rugsėjo 21 d. tarnybiniu pranešimu šiuo atveju prasidėjo VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodyto (vieno mėnesio) termino eiga. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. P-504 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjui V. K.“, t. y. praleidus vieno mėnesio terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Teismas nenustatė, kad terminų pažeidimas būtų tik formalus. Teismas pabrėžė, kad tarnybinę nuobaudą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo – nagrinėjamu atveju Departamento direktorius.

45. Aplinkybė, kad atsakovas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui paskyrė praleidęs VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą tarnybinei nuobaudai paskirti, yra pakankamas pagrindas panaikinti tokį atsakovo Įsakymą, kuriuo ši nuobauda buvo paskirta. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad termino pažeidimas būtų tik formalus. Taigi nesutiktina su atsakovu, kad nurodytas terminas (3 dienas) buvo praleistas nežymiai (formaliai). Pažymėtina, kad atsakovas nemotyvavo, kodėl praleido VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, taip pat nėra duomenų ir apeliaciniame skunde neįrodyta priešingai, kodėl atsakovas sudarė dvi laikinąsias komisijas galimam pažeidimui tirti ir surašė tris išvadas (žr. šios nutarties 43 p.), tuo buvo pažeistos pareiškėjo procedūrinės teisės. Taigi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas laikytinas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio Įsakymas turi būti naikinamas.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų skundžiamame sprendime pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

47. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jam iš apelianto (atsakovo) 400 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas pridėjo patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (II t., e. b. l. 75).

48. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo V. K. prašoma priteisti suma (400 Eur) neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus priteistino dydžio, todėl jo prašymas tenkinamas ir pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė