2021-04-06 Nr. AB-6639-3-62-3-00859-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2021-04-06 Nr. AB-6639-3-62-3-00859-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Utenos skyriaus 2019 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (9.26) NI_SP1-3989 (toliau – VSDFV Utenos skyriaus sprendimas) ir VSDFV 2019 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-2000 „Dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos“ (toliau – VSDFV sprendimas, kartu su VSDFV Utenos skyriaus sprendimu – sprendimai) bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos skyrimo pareiškėjui.
Full text
Administracinė byla Nr. eA-716-552/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00859-2019-8
Procesinio sprendimo kategorija: 7.6.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Utenos skyriaus 2019 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (9.26) NI_SP1-3989 (toliau – VSDFV Utenos skyriaus sprendimas) ir VSDFV 2019 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-2000 „Dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos“ (toliau – VSDFV sprendimas, kartu su VSDFV Utenos skyriaus sprendimu – sprendimai) bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos skyrimo pareiškėjui.
2. Pareiškėjas skunde ir papildomuose paaiškinimuose teismui paaiškino, kad 2017 m. gegužės 2 d. buvo atleistas iš darbo. Bedarbio statusą gavo 2019 m. sausio 23 d., kai kreipėsi į Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba). VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs jo prašymą skirti nedarbo išmoką, priėmė VSDFV Utenos skyriaus sprendimą, kuriuo nusprendė neskirti nedarbo išmokos, nes nustatė, kad pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažas per paskutiniuosius 30 mėnesių, t. y. per laikotarpį nuo 2016 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 22 d. sudaro tik 9 mėnesius. Tokią poziciją palaikė ir VSDFV, kuri atmetė pareiškėjo skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus sprendimo panaikinimo.
3. Pareiškėjo nuomone, VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV, priimdami ginčijamus sprendimus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą (toliau – NSDĮ) 5 straipsnio 1 dalį, dėl ko nepagrįstai neįskaitė 6 mėnesių laikotarpio į pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažą, nepagristai atsisakė skirti pareiškėjui nedarbo socialinio draudimo išmoką ir todėl jie yra neteisėti, o VSDFV Utenos skyrius įpareigotinas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažo.
4. Pareiškėjas teigė, kad jam apskaičiuota 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka pratęsia nedarbo draudimo stažą 6 mėnesiais. (duomenys neskelbtini), nutraukusi darbo sutartį, sumokėjo pareiškėjui nedarbo socialinio draudimo įmokas už 6 mėnesių laikotarpį. Visą šį laikotarpį pareiškėjas buvo draudžiamas nedarbo socialiniu draudimu. Todėl šis 6 mėnesių laikotarpis turi būti įtrauktas į pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažą, dėl ko iš viso nedarbo socialinio draudimo stažas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 22 d. yra 13 mėnesių. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi privalomojo 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutiniuosius 30 mėnesių nuo užsiregistravimo Užimtumo tarnyboje ir dėl to turi teisę gauti nedarbo išmoką.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad tai, jog jis vykdė individualią žemės ūkio veiklą, ginčui dėl teisės į nedarbo išmoką įtakos neturi, nes suma, nuo kurios buvo sumokėta nedarbo socialinio draudimo įmoka, buvo gauta darbo santykių su (duomenys neskelbtini) pagrindu, o ne iš individualios žemės ūkio veiklos.
6. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
7. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius, remdamasis NSDĮ 6 straipsniu, pagal kurį išeitinės išmokos ar kompensacijos gavimo faktas lemia nedarbo išmokos mokėjimo pradžią, padarė išvadą, kad išeitinė išmoka nedaro įtakos asmens registracijai Užimtumo tarnyboje. Atitinkamai, vadovaujantis NSDĮ 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiuota 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka nedarbo draudimo stažo 6 mėnesiams nepratęsia. Šiuo atveju pareiškėjas Užimtumo tarnyboje užsiregistravo ir bedarbio statusas jam suteiktas nuo 2019 m. sausio 23 d. (nutraukus individualią žemės ūkio veiklą), todėl 30 mėnesių laikotarpis reikalaujamo nedarbo draudimo stažo skaičiavimui yra nuo 2016 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 22 d. Pagal registro duomenis, šiuo laikotarpiu pareiškėjas turi tik 9 mėnesių ir 11 dienų nedarbo draudimo stažą, todėl teisės gauti nedarbo išmoką neturi.
8. Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 5 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią ūkininkai ir jų partneriai, šeimynos dalyviai ir asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, draudžiami pensijų, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, atsakovas VSDFV Utenos skyrius pažymėjo, kad ūkininkai ir jų partneriai nedarbo socialiniu draudimu nėra draudžiami. Laikotarpiai, kai asmuo nėra draudžiamas nedarbo socialiniu draudimu, į nedarbo draudimo stažą neįskaitomi. Todėl pareiškėjui į nedarbo draudimo stažą pagrįstai neįskaitytas laikotarpis nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. sausio 18 d., nes per šį laikotarpį pareiškėjas vykdė individualią žemės ūkio veiklą.
9. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodęs, kad išeitinės išmokos ar kompensacijos gavimo faktas lemia nedarbo išmokos mokėjimo pradžią, tačiau nedaro įtakos asmens registracijai Užimtumo tarnyboje, t. y. netekęs darbo asmuo gali registruotis Užimtumo tarnyboje ir naudotis jos paslaugomis, neatsižvelgdamas į gautas išeitines išmokas. Pats pareiškėjas skunde, kurį pateikė VSDFV dėl VSDFV Utenos skyriaus sprendimo panaikinimo, nurodė, jog registruotis bedarbiu anksčiau nei 2019 m. sausio 22 d. negalėjo, nes vykdė žemės ūkio veiklą.
10. Atsakovas VSDFV atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui bedarbio statusas suteiktas nuo 2019 m. sausio 23 d., jam nutraukus individualią žemės ūkio veiklą. Todėl 30 mėnesių laikotarpis nedarbo draudimo stažo skaičiavimui yra nuo 2016 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 22 d. Registro duomenimis, šiuo laikotarpiu pareiškėjas yra įgijęs tik 9 mėnesių ir 11 dienų nedarbo draudimo stažą, todėl teisės į nedarbo išmoką neįgijo. Dėl ko VSDFV Utenos skyrius pagrįstai neskyrė pareiškėjui nedarbo išmokos.
II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 2 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, jam buvo išmokėta 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 24 045,02 Eur, (duomenys neskelbtini) VSDFV sumokėjo 9 661,29 Eur dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. sausio 18 d. vykdė individualią žemės ūkio veiklą. Pareiškėjas tik 2019 m. sausio 23 d. užsiregistravo Užimtumo tarnyboje ir nuo tos dienos jam buvo suteiktas bedarbio statusas. Skundžiamu VSDFV Utenos skyriaus sprendimu nuspręsta pareiškėjui neskirti nedarbo socialinio draudimo išmokos, nes pareiškėjas neturi NSDĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d.) numatyto ne mažesnio kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažo, skaičiuojamo per paskutinius 30 mėnesių iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos. Skundžiamu VSDFV sprendimu VSDFV atmetė pareiškėjo skundą dėl tokio VSDFV Utenos skyriaus sprendimo panaikinimo.
13. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir vadovaudamasis NSDĮ 3 straipsnio 4 dalimi, 4 straipsniu, 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 ir 3 dalimis, patvirtino VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV išvadas, kad 30 mėnesių laikotarpis reikalaujamo nedarbo socialinio draudimo stažo skaičiavimui yra nuo 2016 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 22 d. Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. sausio 18 d., kai pareiškėjas turėjo ūkį, jis nedarbo socialiniu draudimu nebuvo draudžiamas, todėl šis laikotarpis pagrįstai ir teisėtai neįskaitytas į pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažą. Dėl to VSDFV Utenos skyrius pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui nedarbo socialinio draudimo išmokos, nes, kaip nustatyta, pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažas per paskutinius 30 mėnesių iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos (2019 m. sausio 23 d.) buvo 9 mėnesiai ir 11 dienų, o tai reiškia, kad pareiškėjas iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje turėjo mažesnį nei 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.
14. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad (duomenys neskelbtini) apskaičiavus ir išmokėjus 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei nuo šios sumos sumokėjus valstybinio socialinio draudimo įmoką, 6 mėnesių laikotarpis turi būti įtrauktas į nedarbo socialinio draudimo stažą. Teismas nurodė, kad iš NSDĮ 6 straipsnio 3 dalies lingvistinės ir sisteminės analizės yra akivaizdu, jog ši išmoka pradedama mokėti ne anksčiau kaip praėjus tiek kalendorinių mėnesių po darbo sutarties nutraukimo, už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka jam buvo priskaičiuota, tačiau nedaro įtakos nedarbo draudimo stažo skaičiavimui.
15. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo, jog išeitinė išmoka jam buvo išmokėta 2017 m. gegužės mėnesį, ir šį mėnesį (duomenys neskelbtini) sumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo apskaičiuotos išeitinės pašalpos sumos. Laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2017 m. gruodžio mėnesio pareiškėjas negavo jokių NDSĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatytų pajamų bei išmokų, t. y. neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių būtų buvę mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos nedarbo draudimui, todėl šis laikotarpis neatitinka NDSĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų ir negali būti įskaitomas į nedarbo draudimo stažą. NSDĮ nenumato, jog išeitinė išmoka pratęsia nedarbo socialinio draudimo stažą bei nenustato jokių išimčių NDSĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatytai nedarbo draudimo stažo skaičiavimo tvarkai išeitinės pašalpos išmokėjimo atveju.
16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad skundžiami sprendimai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas patvirtina, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos skyrimo pareiškėjui.
III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 3) iš atsakovų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV priteisti pareiškėjo naudai jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
18. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini) sumokėjus privalomas nedarbo draudimo įmokas už 6 mėnesių laikotarpį, jis įgijo teisę ir pagrįstą lūkestį į 6 mėnesių nedarbo draudimo stažą. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažo, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe dėl pareiškėjo vykdytos žemės ūkio veiklos. Taip pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios bylos esmės, nes skundas buvo grindžiamas reikalavimu įskaityti pareiškėjo 6 mėnesių nedarbo draudimo stažą darbo santykių pagrindu gautų pajamų už 6 mėnesių laikotarpį, už kurį teisės aktų nustatyta tvarka buvo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, apimančios nedarbo socialinio draudimo įmokos dalį.
19. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2019 m. sausio mėnesio jis neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių būtų mokamas arba pagal įstatymus turėjo būti mokamas valstybinio socialinio draudimo įmokos nedarbo socialiniam draudimui. Sistemiškai aiškinant NSDĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, VSDĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą darytina išvada, kad nėra išimčių, dėl kurių nedarbo socialinio draudimo įmoka galėtų būti nemokama nuo darbuotojui išmokėtos išeitinės išmokos. Vadinasi, pagal VSDĮ, socialinio draudimo įmokos (įskaitant nedarbo socialinio draudimo dalį) privalėjo būti mokamos nuo pareiškėjui priskaičiuotos 6 mėnesių išeitinės išmokos sumos. Tai reiškia, kad šis 6 mėnesių laikotarpis patenka į nedarbo draudimo stažo laikotarpį, nes, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, jis laikomas tuo laikotarpiu, per kurį pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos nedarbo draudimui, jeigu nebūtų nutrūkę darbo santykiai. Priešingas vertinimas iš esmės reikštų, kad nedarbo socialinio draudimo įmoka yra perteklinė ir neatlieka tiesioginės įstatyme numatytos funkcijos, todėl turėtų būti grąžintina pareiškėjui arba įskaityta į kitas pareiškėjui tenkančias mokėti valstybino socialinio draudimo įmokų sumas.
20. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo NSDĮ 6 straipsnio 3 dalies taikymu grindžia argumentu, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino lingvistinį šios normos aiškinimą ir nepagrįstai ją išaiškino pareiškėjo nenaudai. Aptariama norma nustato nedarbo išmokos mokėjimo pradžios momentą, numato, kad nedarbo socialinio draudimo išmoka pradedama mokėti praėjus tiek kalendorinių mėnesių, už kiek buvo išmokėta išeitinė išmoka, tačiau ši teisės norma niekaip neriboja ir nedraudžia nedarbo socialinio draudimo stažą skaičiuoti už laikotarpį, už kurį išmokėta išeitinė išmoka. Jei būtų patvirtinta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši norma nedaro jokios įtakos nedarbo socialinio draudimo stažo skaičiavimui, tuomet pareiškėjui būtų taikoma kitokia, išimtinė ar mažiau nepalanki nedarbo draudimo stažo skaičiavimo tvarka. Nedarbo draudimo stažas pareiškėjui turi būti skaičiuojamas ne mažiau palankesnėmis sąlygomis nei atveju, jei pareiškėjas būtų nenutraukęs darbo santykių.
21. Pareiškėjo nuomone, nei NSDĮ, nei kiti teisės aktai nenumato imperatyvo, kad išeitinės išmokos atveju sumokėta socialinio draudimo įmoka nepratęsia nedarbo socialinio draudimo stažo tam laikotarpiui, už kurį sumokėta nedarbo išmoka ir susijusi socialinio draudimo įmoka. Nesant tokių išimčių, pareiškėjo atveju turi būti vadovaujamasi bendra nedarbo stažo skaičiavimo tvarka ir visi laikotarpiai, už kuriuos teisės aktų nustatyta tvarka bei pagrindais sumokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, turi būti įskaitomi skaičiuojant nedarbo socialinio draudimo stažą. Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu buvo nepagrįstai pritaikyta išimtis, nors, kaip matyti, nustatant pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažą, turėjo būti vadovaujamasi bendra tvarka, pagal kurią apskaičiuojant pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažą turi būti įtrauktas laikotarpis nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. sausio 18 d., kas reiškia, kad pareiškėjas iš viso laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 22 d. yra įgijęs iš viso 15 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą ir dėl to atitinka NSDĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus kriterijus nedarbo socialinio draudimo išmokai gauti.
22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutikęs su VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV ginčui aktualių teisės aktų aiškinimu, nepasisakė ir nenagrinėjo, kuo yra grindžiamas nedarbo socialinio draudimo stažo neskaičiavimas už 6 mėnesių laikotarpį, už kurį darbo santykių pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka buvo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nors už 6 mėnesius sumokėta sveikatos draudimo įmoka suteikia pareiškėjui sveikatos draudimą už šį visą laikotarpį.
23. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik lingvistiniu ir sisteminiu teisės normų aiškinimu, tačiau nesirėmė teleologiniu teisės normų aiškinimu, neanalizavo jų paskirties, nenagrinėjo nedarbo socialinį draudimą reglamentuojančių normų santykio su nedarbo socialinio draudimo paskirtimi, valstybinio socialinio draudimo sistemos paskirtimi, socialinės gerovės valstybės samprata, neįsigilino į pareiškėjo argumentus, nepagrįstai prioritetą suteikė atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytiems argumentams, vietoje to, kad būtų pats detaliai ir visapusiškai išnagrinėjęs bylą.
24. Nors pareiškėjas sutinka, kad administracinis teismas nevertina skundžiamų sprendimų ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau jo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes šiuo atveju susiklosčiusi situacija, kuomet teisinis reguliavimas nustato prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmoką, tačiau nesuteikia socialinių garantijų (laikotarpis neįeina į nedarbo socialinio draudimo stažą), dėl kurių valstybinio socialinio draudimo įmoka buvo sumokėta, akivaizdžiai stokoja ekonominio pagrįstumo, neatitinka teisėtų lūkesčių principo, socialinės gerovės, lygiateisiškumo principų, pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą ir galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.
25. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl valstybinį socialinį draudimą, nedarbo socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų normų (tiek, kiek jos atsakovų ir pirmosios instancijos teismo teigimu nenumato galimybės skaičiuoti nedarbo socialinį draudimo stažą atsižvelgiant į laikotarpius, už kuriuos sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo darbuotojo išeitinės išmokos) galimo prieštaravimo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.
26. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
27. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius laikosi savo išdėstytos pozicijos, jog pareiškėjui apskaičiuota 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (kompensacija) nedarbo draudimo stažo 6 mėnesiams nepratęsia, be to, kadangi ūkininkai ir jų partneriai nedarbo socialiniu draudimu nėra draudžiami, o laikotarpiai, kai asmuo nėra draudžiamas nedarbo socialiniu draudimu, į nedarbo draudimo stažą neįskaitomi, ginčo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. sausio 18 d. vykdė individualią žemės ūkio veiklą nėra, pareiškėjui į nedarbo draudimo stažą šis laikotarpis neįskaitytas pagrįstai.
28. Teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes skundžiami sprendimai priimti vadovaujantis privalomais vykdyti įstatymais ir teisės aktais, įvertinus pateiktus duomenis apie pareiškėjo nedarbo draudimo stažą ir jų naikinti nėra pagrindo.
29. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, VSDFV Utenos skyrius nurodo, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra nagrinėjančio teismo prerogatyva.
30. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
31. Pirmiausia atsakovas VSDFV atkreipia dėmesį, kad VSDFV šioje byloje yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl VSDFV procesinė padėtis šioje byloje turėtų būti trečiasis suinteresuotas asmuo, o ne atsakovas.
32. Atsakovas VSDFV laikosi pozicijos, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išmokėti nedarbo išmoką, yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to ir VSDFV sprendimas, kuriuo atsisakyta jį panaikinti, yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui nedarbo socialinio draudimo išmokos, kaip neturinčiam reikiamo nedarbo socialinio draudimo stažo, teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas, nuspręsdamas neskirti pareiškėjui nedarbo socialinio draudimo išmokos, veikė teisėtai, tinkamai apskaičiavo pareiškėjo nedarbo socialinio draudimo stažą ir teisingai konstatavo, jog kreipimosi į Užimtumo tarnybą dienai jis neturėjo pakankamai nedarbo socialinio draudimo stažo per paskutinius trisdešimt mėnesių.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pradinio skundo argumentus, juos papildydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika teisės normų aiškinimo ir taikymo bei teismo pasyvumo aspektais.
36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
37. Pagal byloje esančius dokumentus nustatyta, kad pareiškėjas iki 2017 m. gegužės 2 d. dirbo (duomenys neskelbtini). Darbo sutartis buvo nutraukta pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 3 punktą, išmokant pareiškėjui 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Po atleidimo pareiškėjas vykdė individualią veiklą, o 2019 m. sausio 23 d. užsiregistravo Užimtumo tarnyboje ir jam nuo tos dienos buvo suteiktas bedarbio statusas.. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo, tačiau ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė tai padaryti, konstatavęs, jog pareiškėjas neturi sukaupęs Įstatymo reikalaujamo nedarbo socialinio draudimo stažo – 2016 m. liepos 23 d. – 2019 m. sausio 23 d. laikotarpiu turėjo tik 9 mėnesių 11 dienų nedarbo socialinio draudimo stažą. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.
38. Ginčo santykius reglamentuoja Nedarbo socialinio draudimo įstatymas. Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas, jeigu teritorinė darbo birža jiems nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie atitinka bent vieną iš nustatytų sąlygų, tarp jų - iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių. To paties įstatymo 6 straipsnis numato, kad nedarbo draudimo išmoka skiriama bedarbiais teritorinėje darbo biržoje registruotiems asmenims ir pradedama mokėti nuo aštuntos po įsiregistravimo dienos, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus atvejus (1 dalis); bedarbiui, atleistam iš darbo (tarnybos), kuriam priskaičiuota išeitinė išmoka arba šalių susitarimu kompensacija, nedarbo draudimo išmoka pradedama mokėti ne anksčiau kaip praėjus tiek kalendorinių mėnesių po darbo sutarties nutraukimo (atleidimo iš tarnybos), už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija jam buvo priskaičiuota (3 dalis). Taigi nagrinėjamu atveju viena iš būtinų sąlygų, kad pareiškėjui būtų paskirta nedarbo išmoka, buvo įstatymo reikalaujamo nedarbo socialinio draudimo stažo turėjimas.
39. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, apibrėžianti laikotarpius, įskaičiuojamus į nedarbo draudimo stažą, tiesiogiai nenumato, jog laikotarpis po išeitinės išmokos ar kompensacijos gavimo būtų pripažįstamas nedarbo draudimo stažu..
40. Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų 3 punktas numato, jog Nedarbo draudimo išmokos apskaičiuojamos, skiriamos ir mokamos pagal Užimtumo tarnybos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikiamus, taip pat Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro bei kitų registrų ir informacinių sistemų duomenis.
41. Pagal VSDFV turimus informacinių sistemų ir registrų duomenis pareiškėjo nedarbo draudimo stažas baigėsi 2017 m. gegužės mėnesį, kurį buvo sumokėtos paskutinės nedarbo socialinio draudimo įmokos už pareiškėją. Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino skundžiamą atsakovo sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nes pareiškėjas neturėjo nedarbo socialinio draudimo išmokai gauti reikalingo stažo, o laikotarpis, už kurį pareiškėjas gavo išeitinę išmoką, nėra įskaičiuojamas į tokį stažą.
42. Pagrindinis apelianto nesutikimo su atsakovo veiksmais argumentas yra tas, jog jam išmokėjus 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nuo jos buvo sumokėtos ir socialinio draudimo įmokos, todėl išeitinės išmokos mokėjimo laikotarpis turėtų būti įskaičiuojamas į nedarbo socialinio draudimo stažą. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išeitinės išmokos paskirtis yra kuriam laikui užtikrinti pajamas atleidžiamam darbuotojui, kompensuoti jo praradimus dėl darbo santykių nutraukimo, o ne pratęsti buvusiam darbuotojui visas socialines garantijas. Darbo kodekse numatytos išeitinės išmokos sumos vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais apskaičiavimo patogumui ir išmokos individualizavimui, bet jos nėra skirstomos laikotarpiais ir nesuponuoja, kad asmuo negali ir neturi įsidarbinti tokį laiko tarpą, kiek vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių jis gavo atleidžiamas. Apeliantas klaidingai supranta išeitinės išmokos paskirtį, nes į nedarbo socialinio draudimo stažą įskaičiuojami tie laikotarpiai, per kuriuos buvo mokėtos socialinio draudimo įmokos, nepriklausomai nuo šių įmokų dydžio. Taigi ne socialinio draudimo įmokos dydis, o laikotarpis, per kurį buvo sumokėta ši draudimo įmoka, lemia stažo skaičiavimą.
43. Nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį. Nedarbo draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų, apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Taigi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui išeitinę išmoką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys atleidžia darbuotoją iš darbo.
44. Situacijos vertinimo nekeičia ir tas faktas, jog pagal ginčo metu galiojusią Nedarbo socialinio draudimo įstatymo redakciją nedarbo draudimo išmoka būdavo pradedama mokėti praėjus tiek kalendorinių mėnesių po darbo sutarties nutraukimo (atleidimo iš tarnybos), už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija jam buvo priskaičiuota. Kaip jau minėta, tiek išeitinės išmokos, tiek nedarbo draudimo išmokos paskirtis yra užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, todėl atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, pripažintina pagrįsta nuostata, jog šios sumos neturėtų dubliuotis.
45. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su privalomuoju sveikatos draudimu ir jo stažo skaičiavimu nėra aktualūs, nes kiekviena socialinio draudimo rūšis reglamentuojama skirtingais teisės aktais ir įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti asmuo, pretenduojantis gauti vienokias ar kitokias socialinio draudimo paslaugas ar išmokas.
46. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas į Užimtumo tarnybą kreipėsi praėjus net 20 mėnesių po darbo sutarties nutraukimo, nors, pretenduodamas į nedarbo išmoką pagal teisės aktų reikalavimus, tai galėjo ir turėjo padaryti nedelsdamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ilgas laiko tarpas rodo pačio pareiškėjo neveikimą ir pasyvumą, per minėtą laiko tarpą pareiškėjas turėjo ir galėjo pasidomėti nedarbo išmokos skyrimo tvarka ir įsiregistruoti Užimtumo tarnyboje anksčiau, nei praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, kuris iš esmės pakeitė jo statusą nedarbo socialinio draudimo aspektu.
47. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 ir 6 straipsnio nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 ir 52straipsnių normoms, netenkintinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).
48. Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
50. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl jis neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius