2022-04-27 Nr. AB-10425-3-62-3-01255-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-26-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01255-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. birželio 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K ir jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos. Paaiškino, kad nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 33, nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. birželio 16 d. – kameroje Nr. 141, kurios buvo per mažo ploto, o jų plotą mažino jose buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, galėjo matyti kiti kameroje buvę asmenys ir prižiūrėtojai per stebėjimo langelį. Dėl nurodomų priežasčių, pareiškėjas patyrė neigiamas emocijas, stresą, todėl prašo atlyginti neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė skundą atmesti. Vilniaus PN pateikė duomenis apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas ir patikino, jog visiems įstaigoje laikomiems asmenims buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas kamerose. Vilniaus PN pažymėjo, jog įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendraudavo laikantis teisės aktų reikalavimų, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovo atstovas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, trūksta konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodomas žalos dydis neparemtas jokiais objektyviais įrodymais, vadinasi, šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo atstovo 208 Eur neturtinei žalai atlyginti; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 27 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas - 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 33, plotas - 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 1 d. – 2019 m. kovo 5 d. kamera Nr. 33 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 6 d. kamera Nr. 33 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 7 d. – 2019 m. gegužės 6 d. kamera Nr. 33 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 141, plotas - 8,02 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 8 d. – 2019 m. birželio 12 d. kamera Nr. 141 (2 asmenys kameroje), plotas - 8,02 kv. m, 2019 m. birželio 12 d. paleistas į laisvę.

6. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu, plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, konstatavo, kad pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl perpildytų kamerų atmetė kaip nepagrįstus.

7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas, patikrinęs pareiškėjo kamerų ploto skaičiavimo metodiką, kai iš bendro gyvenamojo ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, nustatė, kad ir šiuo atveju atsakovo atstovas užtikrino minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėjui.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais galėjo būti pažeista nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. kovo 5 d. ir nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 12 d., kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismas vertino, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas pablogino jo kalinimo sąlygas 104 paras. Tačiau teismas kritiškai įvertino pareiškėjo teiginius, jog jį stebėdavo pareigūnai. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus įstaigos administracijai šiuo aspektu, skunde nekonkretizavo, kada buvo stebimas pareigūnų.

9. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Įvertinęs pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo atstovo 208 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 10. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, t. y. priteisti pareiškėjui iš atsakovo atstovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas nurodo, jog Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo per mažas, šį plotą papildomai mažino kameroje įrengtas sanitarinis mazgas ir baldai. Sanitarinis mazgas visose kamerose neatitvertas nuo gyvenamosios kameros, todėl pareiškėjas matomas kitiems kameroje laikomiems asmenims, be to, matomas pareigūnų pro kameros duryse įrengtą langelį, neužtikrinamos sanitarinės ir higienos sąlygos.

12. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Vilniaus PN laikosi pozicijos, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, nes nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą ir pagrindžiančių pareiškėjo nurodomus priteistinos žalos skaičiavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo naudai neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. birželio 12 d., atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 104 paras Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, priteisė pareiškėjui iš atsakovo atstovo 208 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą patenkinti, t. y. priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo, priteistu žalos dydžiu.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

18. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

19. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Įsakymas Nr. V-124, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgiant į tai atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto.

21. Iš byloje pateiktų atsakovo atstovo duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,97 kv. m iki 7,94 kv. m gyvenamojo ploto, taigi minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

22. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo jame užtikrinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis (atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis), sprendžia, jog ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. kovo 5 d. ir nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 12 d. (104 paras), buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir užuolaidomis). Toks sanitarinio mazgo atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

24. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

25. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (104 paros), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (208 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą priteisti jam didesnę sumą, todėl pirmosios instancijos teismo priteistos sumos nėra pagrindo nei didinti, nei mažinti.

28. Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičia šiame teismo procesiniame dokumente padarytų išvadų. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju, aiškindamasis dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas atliko bylos duomenų vertinimą esminiais aspektais, todėl atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011).

29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė