2021-04-07 Nr. AB-7312-3-62-3-01392-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1000-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01392-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.2; 18.5.3; 44.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2009 m. lapkričio 9 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus įsakymą Nr. A-4219 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. M.“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Administraciją išspręsti klausimą iš esmės – atkurti nuosavybės teises A. M. vardu į pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, pagal A. M. 1997 m. gruodžio 24 d. prašymą Nr. 44-27-88 (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Gyvenamasis namas ir ūkinės komercinės paskirties pastatai iki nacionalizacijos priklausė pareiškėjo tėvui A. M. (M.). Pareiškėjo Prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui buvo pateiktas dar 1997 m. gruodžio 31 d., taip pat laiku ir tinkamai pateikti visi kiti reikiami dokumentai. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir tai, kad pareiškėjo nuosavybės teisės į žemę, priklausiusią jo tėvui, yra atkuriamos kitos už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingos institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). Be to, buvo gautas ir atsakovo 1999 m. liepos 7 d. raštas Nr. 44-739, kuriame atsakovas nurodė, kad Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo 1998 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. 2029-94-10338 nurodyta, jog namų valdoje 1978 metais buvo atlikta pastatų rekonstrukcija ir Keramikos dirbtuvių plotas yra žymiai padidintas. 1997 m. kovo 20 d. Kauno apskrities Valdytojo administracijos įsakymu namų valda teisiškai įregistruota Lietuvos Dailininkų sąjungos vardu. Atsakovas siūlė pasirinkti kita nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą būdą ir pateikti atskirą prašymą tarnybai. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir atsakovo 2001 m. birželio 22 d. raštas Nr. 44-4013.

2.2. Pareiškėjo atstovas 2019 m. gegužės 21 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas paaiškinti, kurioje stadijoje yra nuosavybės teisių atkūrimo procesas ir kada jos bus atkurtos pareiškėjui. Atsakovas 2019 m. birželio 10 d. raštu Nr. 60-2-689 informavo, jog Įsakymu neatkurtos A. M. nuosavybės teisės į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ir, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), pareiškėjas iki 2003 m. gruodžio 31 d. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises turėjo pateikti pilietybę patvirtinančius dokumentus, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, taip pat dokumentai, kurie išduoti ne Lietuvoje, turėjo būti pateikti su valstybės, išdavusios dokumentą, įgaliotos įstaigos pažyma „Apostille“ arba išversti į lietuvių kalbą, o kopijos (originalų ir vertimų) patvirtintos konsulate arba notariškai, tačiau pretendentas nepateikė jo giminystės ryšį su pareiškime nurodytu turto savininku patvirtinančių dokumentų arba tinkamai patvirtintų jų kopijų.

2.3. Pareiškėjas dar 1998 m. gruodžio 17 d. Kauno miesto savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai pateikė Metrikos ištrauką iš Kauno Dekanato Šv. Antano Bažnyčios (duomenys neskelbtini) m. gimusiųjų – pakrikštytųjų metrikų knygų, kuri patvirtinta Šv. Antano Bažnyčios antspaudu, pasirašyta Šv. Antano Bažnyčios Klebono (nuorašas patvirtintas 1998 m. gruodžio 15 d. Kauno 12-ojo notarų biuro notarės D. V.) ir joje yra aiškiai nurodyta, kad A. M. (pareiškėjas) (duomenys neskelbtini); Teisėti tėvai: A. M. (turto savininkas) ir R. P., prisir. Kaune. 1997 m. gruodžio 31 d. tai pačiai tarnybai pareiškėjo pateiktame prašyme buvo nurodyta, kad jis prašo atstatyti nuosavybės teisę į savo tėvo A. M. (M.) išlikusį nekilnojamąjį turtą gyvenamąjį namą ir ūkinės komercinės paskirties pastatus, esančius Kauno m., (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo pateiktas 1940 m. kovo 19 d. pavardės taisomasis aktas Nr. 352, patvirtintas Kauno miesto burmistro antspaudu, Kauno miesto sekretoriaus parašu (nuorašas taip pat patvirtintas 1998 m. gruodžio 15 d. Kauno 12-ojo notarų biuro notarės D. V.) ir jame yra aiškiai nurodyta, kad 1940 m. kovo 19 d. Kauno Miesto Sekretorius, pasirėmęs Pavardžių įstatymo ir jam vykdyti taisyklių 19 str., A. M. (turto savininko) pavardę pataisė į M.

2.4. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dar 1998 metais pateikė atsakovui tinkamai patvirtintas kopijas (nuorašus) dokumentų, patvirtinančių jo giminystės ryši su pareiškime nurodytu turto savininku. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 14 punkte numatyta, kad jeigu nuosavybės teisės atkuriamos Tvarkos 2.2–2.5 punktuose nurodytiems piliečiams, pridedami mirties faktą bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais laikomi gimimo liudijimai, santuokos liudijimai, savininko ar jo vaikų mirties liudijimai, o jų nesant – išrašai iš bažnyčios dokumentų. Be to, NŽT pagal tuos pačius pareiškėjo pateiktus dokumentus atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į pareiškėjo tėvui A. M. (M.) iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, o tai akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas laiku ir tinkamai yra pateikęs atsakingoms valdžios institucijoms visus su nuosavybės teisių tinkamu atkūrimu susijusius dokumentus.

2.5. Įsakymas pareiškėjui dėl visiškai neaiškių priežasčių iki pat 2019 m. birželio 10 d. rašto gavimo dienos net nebuvo pateiktas. Iš paties Įsakymo turinio matyti, kad jis yra visiškai be jokių motyvų ir juo atsakovas vienašališkai nutarė neatkurti pareiškėjui nuosavybės teisių.

2.6. Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.

2.7. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie Įsakymą ir apie tai, kad trūksta kokių nors dokumentų ir pan.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Administraciją atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą piliečiai turi pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. To paties straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, turi būti pateikti pilietybę patvirtinantis dokumentas bei pridedami nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, terminas gali būti atnaujinamas. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti ar keisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

4.2. Pareiškėjas, nepraleisdamas įstatymo nustatyto termino, pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais – iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė papildomų dokumentų, kurie galbūt (priklausomai nuo papildomų dokumentų turinio) būtų pakeitę Įsakymo turinį, bei nepakeitė teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nors atsakovas ne kartą apie tai informavo pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, net jei teismas tenkintų pareiškėjo skundą, atsakovas negalėtų įgyventi tokio teismo sprendimo, nes, neatnaujinus termino dokumentams teikti ir nuosavybės teisių atkūrimo būdui keisti, nėra teisinių galimybių vykdyti teismo sprendimą.

4.3. Pareiškėjas 1997 m. gruodžio 24 d. pateikė Prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo A. M. (M.) turėtą gyvenamąjį namą ir ūkinės komercinės paskirties pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Pareiškėjas kartu su Prašymu pateikė dokumento, patvirtinančio, jog jis yra Lietuvos Respublikos pilietis kopiją, nurodė, jog pageidauja turtą susigrąžinti natūra, tačiau nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su turto savininku patvirtinančių dokumentų. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. To paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

4.4. Priimant Įsakymą pareiškėjas buvo pateikęs eilę dokumentų, patvirtinančių jo pilietybę, turto priklausomybę, mirties faktą, gimimo faktą ir t.t. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo apibrėžta savininko sąvoką: savininkas - asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

4.5. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog atsakovui nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pateikti dokumentai patvirtinantys, kad pareiškėjo tėvas nuosavybės teise iki nacionalizavimo ar kitokio neteisėto nusavinimo valdė ginčo pastatus, todėl tai buvo viena iš aplinkybių, kodėl atsakovas priėmė sprendimą neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjui į ginčo nekilnojamąjį turtą. Nors vienoje iš archyvo pažymų teigiama, kad pareiškėjo tėvas mokėjo mokesčius už turtą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau nėra aišku, ar tai tikrai ginčo objektas bei kokiu pagrindu pareiškėjo tėvas valdė keramikos dirbtuvę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo tėvui nuosavybės teise valdžius ginčo nekilnojamąjį turtą, šis būtų pateikęs dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises, ir tuometiniai valdžios valdymo organai nebūtų konstatavę, jog savininkas nepateikė dokumentų bei nebūtų įtraukę šio ginčo objekto į pastatų sąrašą, kurie neturi savininko. Kadangi dokumentais nebuvo pagrįsta aplinkybė, jog iki nacionalizacijos ginčo nekilnojamas turtas nuosavybės teise priklausė būtent pareiškėjo tėvui, todėl atsakovas ir priėmė sprendimą neatkurti nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą.

4.6. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis (7 str. 1 d., 14 str., 16 str. 11 d.), nors pareiškėjas prašė atkurti nuosavybės teises natūra, tačiau rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pastatų plotai yra padidėję kone dvigubai, pastatas yra rekonstruotas bei namų valdoje yra dar pastatai, kurie statyti arba baigti statyti 1975 ir 1978 metais, šias aplinkybes patvirtina tiek archyvinės pažymos, tiek valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto Centrinio duomenų banko išrašai. Taigi, net teismui tenkinus pareiškėjo skundą, atsakovas negalėtų jo tinkamai įgyvendinti, nes Prašyme, kuris pateiktas dar 1997 metais ir pagal kurį prašoma spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, nurodoma, jog pageidauja atgauti ginčo nekilnojamąjį turtą natūra, tačiau, kaip matyti iš teisės aktų analizės bei dokumentų byloje, tai negalėtų būti padaryta.

4.7. Atsakovas 1998 m. sausio 27 d. raštu Nr. M-186 informavo pareiškėjo atstovą apie tai, kad nėra pateikti visi teisės aktų nustatyta tvarka būtini dokumentai, jog būtų galima teigiamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo nekilnojamąjį turtą. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma, kad pagal tuos dokumentus, kuriuos jis pateikė atsakovui su Prašymu, nebus galima atkurti nuosavybės teisių. Atsakovas ne kartą informavo pareiškėją, kad trūksta tiek įrodančių giminystės ryšį, tiek patvirtinančių nuosavybės teises į ginčo turtą dokumentų bei tai, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra valstybės išperkamas, todėl pareiškėjas turi išreikšti valią dėl būdo, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimo, nes natūra ginčo nekilnojamąjį turtą grąžinti nebūtų galima net ir esant visiems kitiems (giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems) dokumentams.

4.8. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas vienasmeniškai priėmė nemotyvuotą Įsakymą, kuriuo nepagrįstai buvo neatkurtos nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą, be to, pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant, t. y. įstatymas nenumatė galimybės neatvykus pareiškėjui, vėl iš naujo derinti laiką ir datą ir nepriimti sprendimo.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies, panaikino Įsakymą ir įpareigojo Administraciją iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti Prašymą.

6. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas atsakovui 1997 m. gruodžio 31 d. pateikė 1997 m. gruodžio 24 d. Prašymą Nr. 44-27-88. Šiuo Prašymu pareiškėjas prašė natūra atkurti nuosavybės teises į jo tėvo A. M. (M.) išlikusį nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą ir ūkinės komercinės paskirties pastatus), esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.

6.2. 1998 m. sausio 27 d. atsakovo rašto Nr. M-186 duomenys patvirtina, kad atsakovas pareiškėjo atstovą prašė pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus.

6.3. 1998 m. gruodžio 17 d. atsakovas gavo Metrikos ištrauką, kurioje nurodyti pareiškėjo tėvai, ir 1940 m. kovo 19 d. pareiškėjo tėvo Pavardės taisomąjį aktą Nr. 352. 1998 m. gruodžio 17 d. (Nr. 44-2836) atsakovas gavo taip pat ir 1998 m. lapkričio 10 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjimą Nr. M-353, kurio duomenys patvirtina, kad pareiškėjo tėvas iki nacionalizacijos Kauno mieste nuosavybės teise valdė žemės sklypą ir gyvenamosios bei komercinės paskirties pastatus.

6.4. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 1998 m. lapkričio 9 d. Kauno apskrities archyvo direktoriaus patvirtinta pareiškėjo tėvo iki nacionalizacijos valdytų statinių statybos dokumentų byla, taip pat pareiškėjo tėvo mirties liudijimas, išduotas Brazilijos kompetentingos institucijos ir vertimas patvirtintas Vokietijos Federacinės Respublikos konsulato darbuotojo.

6.5. 1999 m. liepos 7 d. atsakovo rašto Nr. 44-739 duomenys patvirtina, kad atsakovas 1999 metais pranešė pareiškėjui, jog po statinių rekonstrukcijos jų plotas žymiai padidėjęs ir siūlo pasirinkti kitą nuosavybės teisių į statinius atkūrimo būdą.

6.6. 2001 m. birželio 22 d. atsakovo rašto Nr. 44-4013 pareiškėjui turinys patvirtina, kad pareiškėjas informuojamas, jog jam nuosavybės teisės į pastatus gali būti atkurtos vertybiniais popieriais, nes po rekonstrukcijos statinių plotas padidėjo daugiau kaip 50 procentų. Taip pat nurodoma, kad A. M. mirties liudijimo originalas turi būti patvirtintas notaro arba konsulate. Duomenų apie šio rašto išsiuntimą ir gavimą teismui pateikta nebuvo.

6.7. 2009 m. spalio 30 d. aiškinamojo rašto Nr. 10-17-540 (toliau – ir Aiškinamasis raštas), kuris buvo pagrindas priimti Įsakymą, duomenys patvirtina, kad atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų (arba tinkamai patvirtintų kopijų). Atsakovas nurodė, dokumentai, išduoti ne Lietuvoje, turėjo būti pažymėti žyma „Apostille“, o vertimai patvirtinti konsulatuose arba notariškai. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jo giminystės ryšį su turto savininku patvirtinančių dokumentų.

6.8. Įsakymu buvo nutarta neatkurti nuosavybės teisių į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune.

6.9. Įsakymo turinio analizė patvirtina, kad jame nenurodyta konkreti teisės akto norma, kuria remiantis priimtas neigiamas sprendimas.

6.10. Tiek Įsakymas, tiek ir Aiškinamasis raštas pareiškėjui įteikti nebuvo.

6.11. 2019 m. pareiškėjui iš esmės pagal tuos pačius dokumentus (konkrečiai liečiančius giminystės ryšį) ekvivalentine natūra buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) prie ginčo statinių. Dalį dokumentų Kauno miesto žemėtvarkos skyriui 2001 metais perdavė atsakovas (atsakovo 2001 m. lapkričio 26 d. rašto Nr. 44-5498 duomenys).

7. Teismas nurodė, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė būtų tapatinama tik su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, kad sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas.

8. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų ir jį pakeitusio Atkūrimo įstatymo nuostatomis.

9. Teismas pabrėžė, kad, nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo principinio ginčo dėl asmens, kuris buvo turto savininku jo nacionalizacijos metu. Atsakovas ir jos atstovas nepateikė jokių argumentų, kad pareiškėjo tėvas nebuvo nekilnojamojo turto savininkas jo nacionalizacijos metu.

10. Teismas apžvelgė Atkūrimo įstatymo nuostatas (17 str. 2 d., 18 str. 1 d., 2 d., 3 d.) ir Tvarkos nuostatas (101 p., 111 p., 113 p., 1 priedas). Teismas pabrėžė, kad Įsakymo priėmimo metu galiojusioje Tvarkos redakcijos 112 punkte buvo numatyta, kad pranešimus asmeniui siunčia apskrities viršininko administracija, o nuo 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Tvarkos 112 punkte jau nustatyta, kad pranešimus siunčia sprendimą priimanti institucija. Teismas pabrėžė, kad, nors Įsakymą priėmė ne apskrities viršininko administracija, tačiau tai nereiškia, jog administracijos direktorius neturėjo pareigos pareiškėjui pranešti apie planuojamą priimti Įsakymą, tiesiogiai susijusį su pareiškėju.

11. Teismas akcentavo, kad nebuvo pateikti duomenys, jog apie tai, kad 2009 m. lapkričio 9 d. bus priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (neatkūrimo), pareiškėjui nustatyta tvarka buvo pranešta iš anksto. Taip pat nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjui (arba jo atstovui) buvo bandoma įteikti ir Aiškinamąjį raštą, kuriame išdėstyti Įsakymo priėmimo motyvai. 2009 m. lapkričio 11 d. pareiškėjui buvo išsiųstas jau priimtas Įsakymas, kuris 2009 m. gruodžio 3 d. atsakovui buvo grąžintas neįteiktas. Duomenų, kad Įsakymą buvo bandoma įteikti pakartotinai, teismui nebuvo pateikta. Teismas taip pat vertino, kad Įsakymu atsakovas iš esmės pakeitė savo poziciją, nes 1999 m. liepos 7 d. raštu Nr. 44-739, 2001 m. birželio 22 d. raštu Nr. 44-4013 pareiškėją jau laikė tinkamu pretendentu ir siūlė pasirinkti kitą nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo būdą. Teismas nurodė, kad 2001 metais atsakovas vertino, jog yra visos sąlygos atkurti pareiškėjui nuosavybes teises į statinius, išskyrus pastatų perdavimą natūra, todėl tinkamas pranešimas pareiškėjui apie planuojamą jo atžvilgiu priimti neigiamą sprendimą, buvo labai svarbus jo teisų ir pareigų apimčiai, galimai operatyviai teisminei gynybai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Tvarkos 112 punkto reikalavimus.

12. Atsižvelgęs į VAĮ nuostatas (3 str. 1 d., 8 str. 1 d.) ir jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad piliečiui pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus, savivaldybės administracijos direktorius, laikantis Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje nustatytos tvarkos bei terminų, turi išnagrinėti pateiktą kiekvieną konkretų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dėl to priimti sprendimą – atkurti nuosavybės teises (arba atsisakyti atkurti nuosavybės teises), tai pagrįstai bei aiškiai motyvuojant. Jeigu byloje nustatoma, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, esant pateiktam konkrečiam prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nuosavybės teisių atkūrimo objektą, nėra tinkamai spręstas iš esmės ir priimant sprendimą nebuvo tinkamai įvertinti visi pareiškėjo pateikti ir institucijos turimi dokumentai, yra pagrindas konstatuoti, jog buvo nesilaikyta Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje apibrėžto teisinio reguliavimo, kas turi lemti įpareigojimą institucijos, turinčios teisę ir pareigą nagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo prašymą, pareigą tokį prašymą išnagrinėti iš esmės, laikantis nustatytos tvarkos bei terminų.

13. Teismas taip pat akcentavo, kad esant priimtam sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo (net ir neigiamam), iš jo turinio turi būti akivaizdu, dėl kokio nuosavybės teisių atkūrimo objekto pasisakoma ir dėl kokių konkrečių priežasčių atsisakoma atkurti nuosavybės teises. Toks apibrėžtumas yra teisiškai reikšmingas, nes suinteresuotiems asmenims suteikiama galimybė sužinoti atsisakymo atkurti nuosavybės teises priežastis bei, galbūt, pasinaudoti teismine gynyba, o tada ir teismui nebekyla teisinių dvejonių, kokia apimtimi turi būti atliktas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba atsisakymo atkurti nuosavybės teises patikrinimas. Esant pateiktam prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nuosavybės teisių atkūrimo objektą, visiškai motyvuoto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (neatkūrimo) nepriėmimas sukelia neaiškumą tiek dėl faktinių bylos aplinkybių, tiek dėl taikytino teisinio reguliavimo.

14. 1999 m. liepos 7 d. raštu Nr. 44-739, 2001 m. birželio 22 d. raštu Nr. 44-4013 atsakovas pareiškėjui siūlė pasirinkti kitą nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo būdą, t. y. dar 2001 m. atsakovas vertino, jog yra visos sąlygos (pakanka giminystės ryšį ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų) atkurti pareiškėjui nuosavybes teises į statinius, išskyrus pastatų perdavimą natūra. Atsakovas pareiškėjui taip pat nurodė, kad po atliktos rekonstrukcijos pastatų plotas padidėjo daugiau kaip 50 procentų. Įvertinęs Įsakymo ir Aiškinamojo rašto turinį, teismas nustatė, kad atsakovas 2009 m. jau visiškai nevertino nei savo 1999–2001 m. raštų, kurie pareiškėjui objektyviai turėjo sukelti teisėtus lūkesčius, neanalizavo, kurie statiniai ir kiek procentų buvo perstatyti. Šias aplinkybes atsakovas, jau anksčiau pripažinęs pareiškėją tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises į statinius, privalėjo vertinti vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 7, 8 14, 15, 16 straipsniais, taip pat Tvarkoje įtvirtintu reglamentavimu. Teismas pažymėjo, jog įrodymų, kad atsakovas laikėsi paminėto teisinio reglamentavimo imperatyvių nuostatų, teismui pateikta nebuvo, todėl teismas padarė išvadą, kad Įsakymas priimtas nesilaikant teisinio reglamentavimo ir negali būti laikomas teisėtu.

15. Teismas konstatavo, kad atsakovas iš esmės nenagrinėjo Prašymo ir nepriėmė dėl jo tinkamai motyvuoto, teisės aktais pagrįsto sprendimo. Teismas pažymėjo, kad administracinio akto priėmimas yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva, akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, todėl teismas, įpareigodamas atsakovą priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, neturi pagrindo nurodyti atsakovui kokį sprendimą jis turėtų priimti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas turės pareigą įvertinti papildomus faktinius duomenis, kurių visiškai nevertino priimdamas Įsakymą. Atsižvelgęs į tai, teismas įpareigojo atsakovą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

III. 16. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismo motyvas, jog atsakovas nepateikė argumentų, kad pareiškėjo tėvas nebuvo nekilnojamojo turto savininkas jo nacionalizacijos metu yra nepagrįstas, nes:

17.1.1. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog nacionalizacijos metu ginčo pastatai nepriklausė pareiškėjo tėvui. Kauno srities Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1953 m. sausio 10 d. sprendime Nr. 14 nurodyta, kad, nors ginčo pastatų faktinis valdytojas buvo iškviestas raštu, nurodant, kokius dokumentus jis turi pateikti, tačiau faktinis valdytojas nepristatė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Šio sprendimo pagrindu ginčo pastatai buvo perduoti valstybės nuosavybės teisėmis Miesto butų ūkio valdybos vardu.

17.1.2. Nurodyti dokumentai patvirtina, jog atsakovui nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjo tėvas nuosavybės teise iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo valdė ginčo pastatus, todėl tai buvo viena iš aplinkybių, kodėl atsakovas priėmė sprendimą neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjui į ginčo pastatus. Nors vienoje iš archyvo pažymų ir nurodoma, kad pareiškėjo tėvui nuosavybės teise šioje valdoje priklausė pastatas, tačiau iš tos pažymos nebuvo galima identifikuoti, kuris tai pastatas ir kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjo tėvas jį valdo.

17.1.3. Jei ginčo pastatai būtų priklausę pareiškėjo tėvui nuosavybės teise, tuomet jis būtų pateikęs dokumentus, kurie patvirtintų nuosavybės teises bei tuometiniai valdžios valdymo organai nebūtų konstatavę, jog savininkas nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į nekilnojamus pastatus bei nebūtų įtraukę ginčo pastatų į sąrašą, kuriame nurodomi bešeimininkiai pastatai.

17.1.4. Kadangi dokumentais nebuvo pagrįsta aplinkybė, jog iki nacionalizacijos ginčo pastatai nuosavybės teise priklausė būtent pareiškėjo tėvui, todėl atsakovas ir priėmė sprendimą neatkurti nuosavybės teisių į ginčo pastatus.

17.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė šioje byloje prejudiciniu faktu aplinkybę, kad kita valstybės institucija priėmė teigiamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pareiškėjui. Byloje yra duomenų, kad pareiškėjo tėvas nusipirko žemę ir mokėjo už ją mokesčius, tačiau byloje nėra tokių duomenų dėl pastatų. Byloje nėra pateikta nuoseklios informacijos ir dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo pastatai iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė pareiškėjo tėvui ir kad būtent iš jo ginčo pastatai buvo nacionalizuoti ar kitaip nusavinti. Priešingai, byloje pateikiami duomenys įrodo, jog ginčo pastatai kaip bešeimininkis turtas buvo inventorizuoti ir įregistruoti kaip valstybės turtas.

17.3. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Tvarkos 112 punkto reikalavimus, yra nepagrįstas, nes:

17.3.1. Įsakymo priėmimo dieną galiojusios Tvarkos 112 punkte buvo numatyta, kad Apskrities viršininko administracija ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki posėdžio, kuriame priimamas apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, raštu praneša piliečiui apie posėdžio vietą ir laiką.

17.3.2. Įsakymo priėmimo dieną galiojusios Tvarkos 6 punkte buvo numatyta, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinės komercinės paskirties pastatus ir į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus pateikiami savivaldybės vykdomajai institucijai ar valstybės institucijai.

17.3.3. Įsakymo priėmimo dieną galiojusios Tvarkos 101 punkte buvo numatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus su priklausiniais nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija arba valstybės institucija, kuri šiuos gyvenamuosius namus, jų dalis ir ūkinės komercinės paskirties pastatus valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise arba kurios reguliavimo sričiai priskirti juridiniai asmenys šiuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir ūkinės komercinės paskirties pastatus valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise.

17.3.4. Įsakymo priėmimo dieną galiojusio Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija.

17.3.5. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, negalėjo pažeisti Tvarkos 112 punkto, nes ne Apskrities viršininko administracijai turėjo būti ir buvo paduotas Pareiškėjo prašymas bei ne Apskrities viršininko administracija turėjo nagrinėti Pareiškėjo prašymą.

17.3.6. Įsakymo priėmimo dieną galiojusio Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

17.3.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. byloje nėra pateikti duomenys, kad pareiškėjas raštu buvo informuotas apie sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo laiką, kadangi nuosekliai išanalizavus Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio nuostatas, matyti, kad šiame straipsnyje nurodyta tvarka taikytina tokiu atveju, kai priimamas teigiamas sprendimas. Šiuo atveju nebuvo pateikta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, o giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai nebuvo tinkamai patvirtinti, buvo priimtas neigiamas sprendimas, todėl neturėtų būti taikomos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio nuostatos.

17.3.8. Įsakymo priėmimo dieną galiojusios Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr. 38, 57 punkte buvo numatyta, kad gyventojų pasiūlymai, pareiškimai, skundai ir jų nagrinėjimo dokumentai (aktai, pažymos, susirašinėjimas) saugomas 5 metus. Atsižvelgiant į tai, gali būti susiklosčiusi ir tokia situacija, kad kvietimas atvykti į prašymo svarstymą, kiti susirašinėjimo su pareiškėju raštai nėra išsaugoti dėl to, kad saugojimo terminas, kiek tai susiję su 1997 m. gruodžio 24 d. prašymo atkurti nuosavybės teises nagrinėjimu, yra pasibaigęs, todėl atsakovas neprivalo saugoti susirašinėjimo su pareiškėju dokumentų kopijų.

17.4. Nei viename iš išlikusių susirašinėjimo tarp atsakovo ir pareiškėjo raštų, kurie yra byloje, nėra konstatuota, kad pareiškėjas pateikė visus privalomus pateikti dokumentus, kurių pagrindu atsakovas galėtų vienokia ar kitokia forma priimti teigiamą sprendimą. Visuose minėtuose raštuose prašoma pateikti papildomus dokumentus, pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Būdo, kuriuo galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės keitimui taip pat buvo numatytas terminas ir po šio termino būdas negalėjo būti keičiamas, t. y. būdas galėjo būti keičiamas iki 2003 m. balandžio 1 d.

17.5. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad iš Įsakymo turinio nėra akivaizdu dėl kokio nuosavybės teisių atkūrimo objekto pasisakoma ir dėl kokių konkrečių priežasčių atsisakoma atkurti nuosavybės teises, todėl Įsakymas negali būti laikomas teisėtu ir pareiškėjo A. M. prašymas turėtų būti svarstomas iš naujo, yra nepagrįstas, nes Įsakyme yra nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis buvo priimtas įsakymas bei nurodoma, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus nebus atkuriamos, taip pat nurodoma, kokia tvarka ginčo įsakymas gali būti skundžiamas, Įsakymas buvo išsiųstas 2009 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 10-2-1165, kuriame pakartotinai ir aiškiai išdėstytos visos aplinkybės, kodėl buvo priimtas neigiamas sprendimas vertinant pareiškėjo 1997 m. gruodžio 24 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

17.6. Pareiškėjas nebuvo aktyvus ir neveikė kaip sąžininga teisinių santykių šalis, savalaikiai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nei per savo įgaliotus asmenis, nei pats asmeniškai negynė teisės aktų nustatytais terminais galimai savo pažeistų teisių, jeigu manė, kad jos yra pažeidžiamos, todėl negalima visos atsakomybės už ginčijamo įsakymo sukeltas teisines pasekmes perkelti atsakovui. Kadangi jokiame teisės akte Atsakovui nėra numatyta pareiga rinkti įrodymus už pareiškėją, todėl manome, kad ginčijamas įsakymas ir priimtas išanalizavus visus turimus dokumentus.

18. Pareiškėjas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo pastatai iki jų neteisėto nusavinimo nuosavybės teise priklausė pareiškėjo tėvui, tai savo raštais buvo pripažinęs ir atsakovas.

19.2. Kaip pripažįsta pats atsakovas, vėlesni įrašai taip pat patvirtina, kad neteisėto nusavinimo metu (pagal Atkūrimo įstatymo 1 str. 1 d., 2 d. 4 p. „nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas“) pastatų nuosavybės teisės buvo įregistruotos valstybės vardu kaip neva bešeimininkio turto, t. y. ne kokio nors kito privataus asmens vardu ar pan., tokiu būdu neteisėtai nusavinant pareiškėjo tėvui nuosavybės teise priklausiusį (ginčo dėl to nėra) turtą. Tai, kad pareiškėjo turtas, t. y. pastatai ir su jais susijęs žemės sklypas, buvo neteisėtai nusavintas, byloje patvirtina ir tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pripažinusi šias aplinkybes, jau yra atkūrusi pareiškėjui nuosavybės teises į žemės sklypą, kuris neatsiejamai susijęs su ginčo pastatais, ir kt.

19.3. Atsakovas akivaizdžiai pats sau prieštarauja, t. y. nors dar 1999–2001 m. laikė, jog yra visos sąlygos atkurti nuosavybės teises, vėliau prie Įsakymo pateiktame aiškinamajame rašte nurodė, kad neva pareiškėjas nepateikė jo giminystės ryšį su turto savininku patvirtinančių dokumentų, tačiau dabar jau teigia, kad neva Įsakymas buvo priimtas, kadangi nepateikti dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjo tėvo turėtas nuosavybės teises su tuo susijusio turto (pastatų) nacionalizavimo / neteisėto nusavinimo konkrečiai dienai.

19.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį ir Tvarkos 112 punktą.

19.5. Atsakovas dar 1999 m. liepos 7 d. raštu Nr. 44-739 informavo pareiškėją, kad: „Informuojame, kad Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo 1998 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. 2029-94-10338 nurodyta, kad namų valdoje (duomenys neskelbtini) 1978 metais atlikta pastatų rekonstrukcija ir Keramikos dirbtuvių plotas yra žymiai padidintas. 1997 m. kovo 20 d. vadovaujantis Kauno apskrities Valdytojo administracijos įsakymu, namų valda (duomenys neskelbtini) teisiškai įregistruota Lietuvos Dailininkų sąjungos vardu. Prašome pasirinkti kita nuosavybės teisiu atkūrimo i nekilnojamąjį turtą būda ir pateikti atskirą prašymą tarnybai“. Taigi, jau buvo nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat pareiškėjas apie tai buvo informuotas atsakovo 2001 m. birželio 22 d. raštu Nr. 44-4013. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė šiai pareiškėjo pozicijai.

19.6. Įsakymas iš esmės yra visiškai be jokių motyvų ir juo atsakovas vienašališkai nutarė neatkurti pareiškėjui nuosavybės teisių į pastatą (net neaišku kurį konkrečiai), nors pareiškėjo 1997 m. gruodžio 24 d. prašymas dėl Nuosavybės teisių atkūrimo Atsakovei pateiktas dar 1997 m. gruodžio 31 d. ir per visą tą laiką (daugiau nei 10 metų vien tik iki Įsakymo priėmimo) valdžios institucijų jis buvo nagrinėjamas, o ir, kaip matyti iš 1997 m. gruodžio 24 d. prašymo, pareiškėjas nurodė „Prašau atstatyti nuosavybės teisę į mano tėvo A. M. (M.) išlikusį nekilnojamąjį turtą gyvenamąjį namą ir ūkinės komercinės paskirties pastatus, esančius Kauno m., (duomenys neskelbtini)“, t. y. ne vieną pastatą.

19.7. Ginčo atveju pareiškėjas nebuvo informuotas apie Įsakymą ir apie tai, kad trūksta kokių nors dokumentų ar pan.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. A-4219 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. M.“ panaikinimo ir Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atkurti nuosavybės teises A. M. vardu į pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, pagal A. M. 1997 m. gruodžio 24 d. prašymą Nr. 44-27-88.

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skundą pasirašė bei pateikė pirmosios instancijos teismui advokatas E. K. (I t., b. l. 1–8).

22. Advokatas E. K. veikė pagal 2019m. balandžio 23d. atstovavimo sutartį, kurią pareiškėjo A. M. vardu pasirašė jo įgaliotas asmuo G. D., veikiantis pagal 2019m. balandžio 17d. notariškai patvirtintą įgaliojimą (I t., b. l. 9–11).

23. Įvertinus A. M. 2019m. balandžio 17d. įgaliojimo turinį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šio įgaliojimo 2-ja dalimi G. D. buvo įgaliotas sudaryti teisinės pagalbos sutartį ir atstovauti A. M. interesus visuose Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismuose, civilinėse bylose, su visomis įstatymų suteiktomis teisėmis ieškovui, atsakovui, trečiajam asmeniui ir nukentėjusiajam. Taigi aptarta 2019 m. balandžio 17 d. įgaliojimo dalimi G. D. nebuvo suteikta teisę atstovauti pareiškėją, tame tarpe sudarant teisinės pagalbos sutartį, Lietuvos Respublikos administraciniuose teismuose ir administracinėse bylose.

24. 2019 m. balandžio 17 d. įgaliojimo 4-ja dalimi G. D. buvo įgaliotas atstovauti pareiškėją A. M. teismuose atkuriant nuosavybės teises į turtą, kuris iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė buvusiam savininkui A. M.. Teismo vertinimu, ši įgaliojimo dalis suteikia teisę G. D. atstovauti A. M. Lietuvos Respublikos administraciniuose teismuose, tačiau aptariama įgaliojimo dalimi G. D. nėra suteikta teisė perįgalioti kitą asmenį veikti A. M. vardu ar sudaryti A. M. interesais atstovavimo sutartį. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.145 straipsnio 1 dalis vienareikšmiškai nurodo, jog įgaliotinis gali perįgalioti atlikti jam pavestus veiksmus kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas.

25. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog A. M. 2019 m. balandžio 17 d. įgaliojimu G. D. nebuvo suteikta teisė sudaryti atstovavimo sutartį su advokatu (perįgalioti), tikslu veikti Lietuvos Respublikos administraciniuose teismuose ir administracinėse bylose, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog advokatas E. K. skundą teismui A. M. vardu pasirašė ir pateikė neturėdamas tokių įgaliojimų.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 3 punktas nustato, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

27. ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės.

28. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad skundą teismui suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o skundas paliekamas nenagrinėtu.

29. Proceso dalyviams išaiškintina, kad pašalinus sąlygas, kurios buvo pagrindas skundą palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su skundu bendra tvarka (ABTĮ 106 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 105 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir advokato E. K. suinteresuoto asmens A. M. vardu paduotą skundą palikti nenagrinėtu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius