2018-05-30 Nr. AB-10742-3-61-3-01741-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-803-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01741-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2016 m. balandžio 18 d. raštą Nr. (1.23)7R-3011 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją sustabdyti ir atšaukti įsigaliojusias Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pataisas, reglamentuojančias ilgalaikius pasimatymus, bei palikti galioti galiojusias BVK nuostatas, kad į ilgalaikius pasimatymus galėtų atvykti vaikai, tėvai ir kiti artimi giminaičiai; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti 300 Eur turtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kaip BVK pataisų iniciatorę, jog ji atšauktų ar sustabdytų, pareiškėjo vertinimu, ydingų pataisų, kuriomis iš pareiškėjo atimta galimybė bendrauti su savo vaikais, tėvais ir kitais artimais giminaičiais ilgalaikių pasimatymų metu, paliekant tik trumpalaikius pasimatymus, taip silpninant pareiškėjo socialinius ryšius su vaikais, ir kuriomis pažeidžiami vaikų interesai, sudaromi keblumai žmonai atkvykti į pasimatymus, kadangi nėra kur palikti mažamečių vaikų, galiojimą, tačiau Teisingumo ministerija skundžiamu raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Raštas yra klaidinantis ir melagingas.

1.2. Nurodė, kad 2016 m. birželio 28–30 d. pas jį į ilgalaikį pasimatymą buvo atvykusi žmona, o Vokietijoje likusiems vaikams prižiūrėti teko samdyti auklę ir sumokėti 300 Eur, taip pat pareiškėjas neteko galimybės pasimatyti su vaikais. Dėl to, jis teigė patyręs ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą (neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją). Kadangi jo šeima gyvena Vokietijoje, tai negali dažnai atvykti į trumpalaikius pasimatymus, o į ilgalaikius negali atsivykti vaikai. Tai pareiškėjo atveju truks dar 9 metus, kol jis atlikinės laisvės atėmimo bausmę, taip silpninant socialinius ryšius. Akcentavo, kad galiojusios BVK nuostatos dėl ilgalaikių pasimatymų buvo palankesnės.

1.3. Pareiškėjo nuomone, 2016 m. balandžio 1 d. įsigalioję BVK pakeitimai dėl ilgalaikių pasimatymų pažeidžia Europos kalinimo taisyklių 24 straipsnio 4 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8 straipsnių nuostatas, Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir VTK) 9 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21, 38 straipsnių nuostatas.

1.4. Be to, pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir KT) su prašymu ištirti, ar BVK pataisos dėl ilgalaikių pasimatymų neprieštarauja Konstitucijos 21 ir 38 straipsniams.

2. Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad, atsižvelgus į vaikų interesus, ilgalaikių pasimatymų tikslą, vaikų raidos specialistų išvadas, siekiant palaikyti tėvų su vaikais dažnesnius ir kokybiškesnius kontaktus, buvo priimtos BVK pataisos atsisakant vaikų ir nuteistųjų tėvų ilgalaikių pasimatymų. Siekiant užtikrinti nuteistiesiems galimybę palaikyti intensyvesnius socialinius ryšius su vaikais, užtikrinant ir paties vaiko interesus, numatyti dažnesni trumpalaikiai pasimatymai, vykstantys neizoliuojant nuteistojo. Teigė, kad nuteistieji galės dažniau pasimatyti ir betarpiškai pabendrauti su vaikais, pasimatymai taps kokybiškesni. Šiuo metu jau įrengti pasimatymų su vaikais kambariai. Pabrėžė, kad taip būtent ir išspręsta nuteistųjų ir jų artimųjų bendravimo ir socialinių ryšių palaikymo poreikio problema.

2.2. Teisingumo ministerija akcentavo, kad tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nesant neteisėtų veiksmų, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas ir dėl žalos atlyginimo.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės, 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) 47.2 punkto, Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (akto redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 19 d.), 1, 7, 8.1 ir 8.32 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija Raštu atsakė į pareiškėjo prašymą, nurodė priimtų pataisų esmę, tikslus ir siekius, pateikė išsamią informaciją. Teismo vertinimu, Teisingumo ministerija pagal suteiktą kompetenciją pateikė pareiškėjui prašomą informaciją, atsižvelgusi į kreipimosi turinį. Rašte nurodė, kad būtent Lietuvos Respublikos Seimui suteikta įstatymų leidybos teisė. Be to, paaiškino ir apie galimybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisiją. Nagrinėjamu atveju Raštas atitinka pareiškėjo prašymo (skundo) turinį ir yra išsamus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių jo teisę ginti viešąjį interesą. Teismas akcentavo ir tai, kad pareiškėjui Rašte pateikta informacija tiesiogiai nesukuria teisių ar pareigų, ja nėra taikomos poveikio priemonės pareiškėjo atžvilgiu.

5. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis valstybės valdžių padalijimo principu, įstatymų leidyba yra Seimo prerogatyva, todėl Teisingumo ministerijai nėra suteikta teisė nei leisti įstatymus, nei juos vertinti, taigi ir nėra suteikta teisė atšaukti BVK pakeitimus. Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją sustabdyti ir atšaukti įsigaliojusias BVK pataisas, reglamentuojančias ilgalaikius pasimatymus, bei palikti galioti anksčiau galiojusias BVK nuostatas.

6. Teismui nekilo abejonių dėl BVK pakeitimų atitikties Konstitucijai, teisėkūros procese įvertintas pakeitimų tikslingumas ir siekiami tikslai. Teismo vertinimu, pareiškėjas išdėstė subjektyvų požiūrį į BVK pataisas, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

7. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nenustatė neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų aspektu, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl reikalavimas atlyginti žalą taip pat atmestas.

III. 8. Pareiškėjas R. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą, panaikinti Teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 18 d. raštą Nr. (1.23)7R-3011, įpareigoti Teisingumo ministeriją sustabdyti ar atšaukti įsigaliojusias BVK pataisas, susijusias su ilgalaikiais pasimatymais, ir palikti galioti senos redakcijos BVK normas, numatančias, kad į ilgalaikius pasimatymus galėtų atvykti vaikai, tėvai ir kiti artimi giminaičiai, taip pat priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 300 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teisingumo ministerija, teigdama, kad ginčijamas BVK pataisas priėmė atsižvelgusi į specialistų, psichologų išvadas, nei pareiškėjui, nei teismui šių išvadų nepateikė.

8.2. Ilgalaikiai pasimatymai skirti ne tik stiprinti santuokinius ryšius, bet ir palaikyti socialinius, šeimos ryšius. Kiekvienam asmeniui (tiek nuteistajam, tiek artimiesiems) turi būti palikta galimybė pasirinkti, su kuo eiti į ilgalaikį pasimatymą. Ginčijamomis BVK pataisomis nubaudžiami ne tik nuteistieji, bet ir jų artimieji (tėvai, vaikai). Tokios pataisos prieštarauja Konstitucijos 22 bei 38 straipsnių, VTK 9 straipsnio 3 dalies, Konvencijos 8 straipsnio nuostatoms.

8.3. Pareiškėjo atveju jo šeimai gyvenant Vokietijoje yra sunku palaikyti socialinius ryšius, o tai dar labiau apsunkina ginčijamos BVK pataisos. Tokia situacija pareiškėjo atveju tęsis iki 2025 m. spalio 9 d. Tai sukelia emocinę depresiją, sunkius išgyvenimus ne tik pareiškėjui, tačiau ir jo vaikams.

8.4. Nors teismas ir nurodė, kad Teisingumo ministerijai nesuteikta teisė nei priimti, nei atšaukti BVK pakeitimus, tačiau Teisingumo ministerijai priskirta funkcija rengti teisės aktų projektus, formuojant valstybės politiką bausmių ir probacijos vykdymo srityse, todėl Teisingumo ministerija šiuo atveju, esant ydingam reguliavimui, gali lemti teisės aktų priėmimo ar atšaukimo procesus.

9. Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sutiktina su teismo sprendime konstatuotais faktais, kad teismui nekilo abejonių dėl BVK pakeitimų atitikties Konstitucijai, o pareiškėjas nurodo tik subjektyvų savo požiūrį į priimtas pataisas.

9.2. Teismo aiškinimas, kad nenustatyti Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai, kas galėtų būti pagrindas deliktinei atsakomybei kilti, yra pagristas, kadangi Teisingumo ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, veikia pagal jai suteiktą kompetenciją. Nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija atsakė į pareiškėjo prašymą, nurodė priimtų BVK pataisų esmę, tikslus ir siekius. Pateikė išsamią informaciją. Taigi Teisingumo ministerija pagal jai suteiktą kompetenciją pateikė pareiškėjui prašomą informaciją, atsižvelgusi į prašymo turinį.

9.3. Šiuo atveju viešosios atsakomybės sąlygos nenustatytos, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

11. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo, jis nesutinka su Teisingumo ministerijos veiksmais ir kildina žalos atlyginimo reikalavimą būtent dėl pastarosios veiksmų. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nurodė, kad Teisingumo ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, veikia pagal jai suteiktą kompetenciją. Teisingumo ministerijai nesuteikta teisė nei priimti, nei atšaukti BVK pakeitimų. Todėl tokie pareiškėjo reikalavimai įpareigoti Teisingumo ministeriją sustabdyti ir atšaukti įsigaliojusias BVK pataisas, reglamentuojančias ilgalaikius pasimatymus, negali būti tenkinami.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su pareiškėjo prašymu ir Teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (1.23)7R-3011, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas, vertina, kad Teisingumo ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo prašymą, nurodė priimtų BVK pataisų esmę, tikslus ir siekius. Teisingumo ministerija veikė pagal jai suteiktą kompetenciją, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, ir tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Be to, byloje nėra įrodymų, jog 2016 m. balandžio 18 d. raštas Nr. (1.23)7R-3011 pats savaime būtų sukėlęs kokias nors neigiamas pasekmes pareiškėjui.

13. Teisingumo ministerija nėra įgaliota administruoti konkrečių įkalintų asmenų pasimatymų, juos suteikti tiesiogiai pareiškėjui. Jeigu pasimatymai buvo teikiami netinkamai ar kitaip ribojamas pareiškėjo privatus gyvenimas, jis turi teisę skųsti įkalinimo institucijos veiksmus, bet pareiškėjas tokio atsakovo nenurodė ir atitinkamų reikalavimų nesuformulavo.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas pakeisti teisinį reguliavimą, iš esmės gina viešąjį interesą. Dėl šio aspekto teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (1 p.), o įstatymų nustatytais atvejais – pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (2 p.). Iš šių teisės normų seka, kad viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog teisės aktuose nėra nustatyta pareiškėjo teisė ginti viešąjį interesą bausmių vykdymo srityje.

15. Iš apelianto argumentų seka, kad Teisingumo ministerija privalo atlyginti žalą. Dėl šių argumentų pažymėtina, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas atlyginti žalą gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

16. Šioje byloje nėra įrodyta, kad Teisingumo ministerija būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos.

17. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius