A-520-2902-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2902/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00493-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2; 16.6; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui L. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybei dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą, delspinigių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. birželio 14 d. kreipėsi su skundu, kurį vėliau patikslino, į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) grąžinti pareiškėją į seniūno, valstybės tarnybos įmonės (įstaigos) vadovo darbą;

2) iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas) priteisti 19 481,87 Lt neteisėtai išskaičiuotų mokesčių iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) priteistos (91 040 Lt) sumos administracinėje byloje Nr. A143-771/2010;

3) iš atsakovo priteisti 56 710,80 Lt delspinigių nuo LVAT priteistos (91 040 Lt) sumos;

4) iš atsakovo priteisti 24 478,80 Lt atlyginimą: (tolesnės priverstinės pravaikštos ar išeitinės išmokos) už (nuo gegužės 18 d. iki Šiaulių apygardos administracinio teismo lapkričio 16 d. posėdžio) šešis mėnesius po 4 079,80 Lt už mėnesį (valstybės numatytas atlyginimo paketas, neatskaičius Sodros, sveikatos draudimo ir pajamų mokesčių);

5) iš atsakovo priteisti 5 600,14 Lt delspinigių: už 182 dienas nuo 19 481,87 Lt, kurie buvo atimti iš 91 040 Lt teismo priteistos sumos, ir 24 478,8 Lt atlyginimo už šešis mėnesius – būtų 43 960,67 Lt x 0,07 procento = 30,77 Lt už pradelstą dieną x 182 dienų = 5 600,14 Lt, iš viso dėl neatsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju būtų 19 481,87+56 710,8+24 478,8+5 600,14=10 6271,61 Lt;

6) priteisti iš atsakovo 270 000 Lt neturtinės žalos;

7) priteisti iš atsakovo 9 933,20 Lt: už išpirką už tyčia savivaldybės administracijos nedraustą mašiną, skaičiuojant (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylą) tik nuo 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d., 19 111,24 Lt 6 124 x 0,07 = 4,28 Lt už pradelstą dieną x 890 = 3 809,20 Lt delspinigių, iš viso: 6 124+3 809,20 = 9 933,20 Lt;

8) priteisti iš atsakovo 7 303,50 Lt: už pakeistą variklį nuo (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylą) 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d., 4 500 x 0,07 = 3,15 x 890 = 2 803,50 Lt, iš viso: 4 500+2 803,50=7 303,50 Lt;

9) priteisti iš atsakovo 10 549,50 Lt: už vairo perdėjimą nuo (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylą) 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. kovo 19 d., 16 536,16 Lt, 6 500x0,07=4,55x890=4 049,50 Lt. Iš viso: 6 500+4 049,50=10 549,50 Lt. Iš viso sudėjus nurodytas sumas – 9 933,20+7 303,50+10 549,50=27 786,20 Lt;

10) pareikalauti, kad atsakovas grąžintų natūra, arba priteisti iš atsakovo pinigais L. V. turtą, kuris buvo naudojamas seniūnijos darbo reikmėms: el. grąžtas apie 100 Lt vertės, radijo telefonų stotelė, palaikanti 10 km spinduliu ryšį (1 800 Lt vertės), 1 200 Lt grynųjų pinigų, kuriuos laikydavo seife, nes žmonės asmeniškai jo prašydavo paskolinti, ir t. t., 40 metalinių pusminkščių kėdžių, dvidešimt metalinių stalų, pusminkščių baldų kampą su stalu, tribūną, prezidiumo stalą, žurnalinį stalą ir svetainės baldų komplektą (1 500 Lt), kuris buvo pastatytas Šeduvos seniūnijos bendruomenių susirinkimų patalpoje;

11) priteisti apie 10 000 Lt (ne kartą reikalautų, kad savivaldybės buhalterija apskaičiuotų, kiek nesilaikant įstatymų išskaičiuota pinigų iš jo atlyginimo) už telefono tariamai viršytą limitą (prašė pareikalauti, kad atsakovas apskaičiuotų ir pateiktų dokumentus);

12) pareikalauti iš atsakovo, kad šis remdamasis savivaldybės vedamu žurnalu apskaičiuotų, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių (mašinų naudojimas po darbo vykdant tarnybines pareigas);

13) pareikalauti sumokėti (atlikus skaičiavimus, remiantis ir audito išvadomis) už nuosavos mašinos naudojimą tarnybos reikmėms: 2001-2003 metais (iki kol buvo nupirkta ir pavogta seniūnijos mašina), 2003 metais (po vagystės) iki 2005 metų rudens, iki nupirkta „Audi A6“; 14) šiuos toliau nurodytus turtinius –moralinius nuostolius priteisti kaip neturtinę žalą, kuri sudaro 270 000 Lt, bet pareiškėjas, remdamasis galiojančiais ir anksčiau nurodytais įstatymais pasilieka teisę iki priimant sprendimą pareikalauti už tai sumokėti atskirai kaip turtinę žalą, kuri atsirado būtinybei gerai ar net idealiai atlikti seniūno darbą: už išvežiotą visą Euro paramą Šeduvos seniūnijos gyventojams su savo nuosavu sunkvežimiu, už išleistus 24 laikraščius „Mano seniūnija”, kurių vieneto kaina būtų 4 000 Lt, už gyventojams išdalintų apie 80 tonų labdarą, kurios atgabenimas bei išdalijimas kainavo apie 6 000 Lt.

Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija teismui pateiktame atsiliepime prašė teismo pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Dėl asmeninės transporto priemonės naudojimo tarnybinėms reikmėms ir tarnybos metu pažymėjo, kad skunde teigiama, jog pareiškėjas atlikdamas Šeduvos seniūnijos seniūno funkcijas tarnybinėms reikmėms ir tarnybos metu naudojo asmeninį transportą bei apskaičiavo, kad atsakovas už asmeninio transporto naudojimą turėtų sumokėti 18 324,90 Lt ir delspinigius. Teigė, jog toks pareiškėjo reikalavimas teismo negali būti tenkinamas, kadangi nėra oficialių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas asmeninį transportą naudojo, o jei ir naudojo, tai ar teisėtai, atlikdamas Šeduvos seniūnijos seniūno funkcijas. Dėl turtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo tariamą sumokėtą „išpirką“ už pavogtą automobilį „Audi C4“ nurodė, jog pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo tariamai pareiškėjo patirtą 10 227 Lt nuostolį akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi aplinkybė, kad pareiškėjas sumokėjo „išpirką“, nenustatyta ir tai įrodančių dokumentų byloje nepateikta.

Dėl automobilio „Audi A6“ vairo „perdėjimo“ ir variklio pakeitimo pažymėjo, kad pareiškėjui prašomų sumų nėra pagrindo mokėti, kadangi dokumentų, įrodančių šias išlaidas, pareiškėjas nepateikė. Pažymėjo, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius leido Šeduvos seniūnijai iš skirtų 2005 metų biudžeto asignavimų pirkti lengvąjį automobilį, ne brangesnį kaip 20 000 Lt. Leidimas išduotas savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 6 d. raštu Nr. S-1159-(8.19), jame nurodytos pirkimo procedūrų vykdymo sąlygos ir atlikėjai. Teigė, jog, kaip matyti iš Centralizuotos Radviliškio rajono savivaldybės vidaus audito tarnybos 2005 m. gruodžio 2 d. audito ataskaitos Nr. 6, pareiškėjas, tuometinis Šeduvos seniūnijos seniūnas, pirkdamas automobilį „Audi A6“ neatsižvelgė į administracijos direktoriaus leidime nurodytas pirkimo sąlygas: 6.3.1. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė 2005 m. spalio 5 d. (anksčiau nei gautas leidimas); 6.3.2. automobilio vertė viršija skirtus asignavimus (20 000 Lt + 3 530 Lt); 6.3.3. pirkimas organizuotas ir vykdytas ne pagal taisykles: žodinę apklausą vykdė pirkimų organizatorius, nėra pirkimo dokumentų (perkamo objekto apibūdinimas, kaina ir sąlygos), tiekėjų apklausos duomenys nefiksuoti protokole ar pažymoje, pirkimų organizatoriaus sprendimas įtvirtintas perkančiosios organizacijos vadovo. Pirkimų organizatorius apklausos lape nurodė, kad pretendentas – „tinkamiausias tiekėjas“, tačiau reikalavimai jokiame dokumente neišdėstyti.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Nurodė, jog pareiškėjo reikalavimai: atlyginti turtinę žalą už asmeninės transporto priemonės naudojimą tarnybinėms reikmėms ir tarnybos metu, už pareiškėjo tariamai sumokėtą „išpirką“ už pavogtą automobilį „Audi C4“, už automobilio „Audi A6“ vairo „perdėjimą“ ir variklio pakeitimą ir kt. – sietini su 2005 metų įvykiais. Atsakovas prašė dėl turtinės žalos atlyginimo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Dėl nesumokėto atlyginimo, atleidimo iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų, grąžinimo į darbą ir dėl to reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punkte imperatyviai nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 iš esmės išsprendė klausimą dėl pareiškėjo nesumokėto atlyginimo, atleidimo iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų, grąžinimo į darbą ir dėl to reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo, todėl manė, kad skundo dalis dėl pareiškėjo nesumokėto atlyginimo, atleidimo iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų, grąžinimo į darbą ir dėl to reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis minėto įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, nenagrinėtina šioje byloje ir pasisakyti atsakovui iš esmės dėl šių pareiškėjo reikalavimų nėra pagrindo.

Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010, 2010 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. A-544-(8.2) „Dėl darbo užmokesčio išmokėjimo pagal teismo sprendimą“, kurio pagrindu pareiškėjui, atskaičiavus atitinkamus mokesčius, buvo išmokėta 71 558,13 Lt (91 040 Lt (LVAT priteista suma neatskaičiavus mokesčių) – 5 825,87 Lt (Sodros mokestis: 2007–2008 metais – 3%, 2009–2010 metais – 9%) – 13 656 Lt (GPM – 15%) = 71 558,13 Lt) dydžio suma už priverstinės pravaikštos laiką.

Teigė, jog faktą, kad atsakovas pagrįstai išskaičiavo atitinkamus mokesčius iš priteistos sumos, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-771/2010. Dėl išskaitymo už pokalbius mobiliuoju telefonu, limitų viršijimo bei nepagrįsto reikalavimo apmokėti už viršvalandžius – vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 202 straipsniu, visiems darbuotojams įteikiami atsiskaitymo lapeliai, į kuriuos įrašytos darbuotojui apskaičiuotos, išmokėtos ir išskaičiuotos sumos, kad jie galėtų žinoti ir stebėti, ar tiksliai apskaičiuojamas jų darbo užmokestis, ar teisingai atliktos išskaitos.

Nurodė, jog Radviliškio rajono savivaldybės administracijoje kiekvieną mėnesį, išmokant darbo užmokestį, atsiskaitymo lapelius pateikdavo ir pateikia savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos tarnybos darbuotojai. Pareiškėjas kiekvieną mėnesį gaudavo atsiskaitymo lapelį, kuriame 49 numeriu pažymėtoje eilutėje būdavo nurodyta 60 Lt telefono nustatyto limito viršijanti suma. Pokalbių mobiliuoju telefonu limitai buvo patvirtinti savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. A-262-(8.2) „Dėl pokalbių mobiliaisiais telefonais limitų nustatymo“, su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, todėl akivaizdu, kad išskaitymai viršijus pokalbių limitus buvo atliekami pagrįstai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti apmokėjimą už tariamus viršvalandžius, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų atleistas 2007 m. gruodžio 11 d. Iki atleidimo galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcija nereglamentavo viršvalandžių mokėjimo valstybės tarnautojams, todėl įstatymo 5 straipsnio prasme viršvalandžių mokėjimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis DK nuostatomis. DK 150 straipsnyje nustatyta, jog viršvalandinis darbas atliekamas tik darbdavio nurodymu, o straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę <...>.“ Savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. kovo 5 d.

įsakymo Nr. PA-19-(10.1) „Dėl mokėjimo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis“ 2 punktu nustatė, kad savivaldybės administracijos seniūnijų seniūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, nelaikomas viršvalandiniu darbu, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti užmokestį už viršvalandžius nepagrįstas, kadangi darbdavio, šiuo atveju atsakovo, nurodymo(-ų) pareiškėjui dirbti viršvalandžius nebuvo. Be to, pažymėjo, jog iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Tarnybinių automobilių naudojimo ne darbo valandomis, švenčių ir poilsio dienomis 2007 m. kovo 4 d. registravimo žurnalo matyti, kad pareiškėjas tarnybinį automobilį naudojo ne tarnybos reikmėms.

Dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus byloje bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pabrėžė, jog ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, skunde privalo nurodyti ne tik aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, bet ir tas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, nurodyti liudytojus, patvirtinančius skunde išdėstytas aplinkybes ir kt. Teigė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis pastarasis grindžia savo reikalavimus, nepagrįstos jokiais įrodymais, liudytojų parodymais ar kitais įstatymuose leistinais būdais. Skunde dėstoma tik kelių paskutinių metų susirašinėjimo istorija tarp pareiškėjo ir atsakovo bei tarp kitų institucijų, dėstoma subjektyvi, neparemta jokiais įrodymais pareiškėjo nuomonė dėl tariamos turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo, nenurodant žalos atlyginimo būtinumo teisinio pagrindo.

Pažymėjo, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai (turtinė) žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinę bylą dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas nutraukė, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; administracinę bylą dėl reikalavimo iš atsakovo priteisti atlyginimą už viršvalandžius nutraukė, nes pareiškėjas atsisakė skundo; kitus pareiškėjo L. V. skundo ir patikslintų skundų reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143–771/2010 pripažino, kad pareiškėjas L. V. iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. buvo atleistas neteisėtai. Teismas šioje administracinėje byloje taip pat sprendė išvestinį iš pagrindinio reikalavimo pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją skubiai grąžinti jį į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigas. Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Šeduvos seniūnija panaikinta, todėl nebeegzistuoja ir pareiškėjo buvusi pareigybė (nuo 2009 m. liepos 1 d.). Atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, teismas taikė DK 297 straipsnio nuostatas, t. y. konstatavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas), todėl jo atleidimą iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų pripažinus neteisėtu, buvo laikoma, jog pareiškėjas iš pareigų atleistas teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d. Teismas nustatė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl grąžinimo į darbą iš esmės buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143–771/2010, kurios šalys buvo tos pačios, kaip ir šioje byloje.

Teismas konstatavo, jog nuo 2010 m. gegužės 18 d. tarp pareiškėjo ir atsakovo valstybės tarnybos santykiai nutrūko, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 18 d. buvo priverstinėje pravaikštoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl 24 478,80 Lt atlyginimo priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas teismo prašė iš atsakovo priteisti 19 481,87 Lt, kurie, jo nuomone, neteisėtai, kaip mokesčiai, išskaičiuoti iš LVAT priteistos 91 040 Lt sumos, bei iš atsakovo priteisti nuo LVAT priteistos (91 040 Lt) sumos 56 710,80 Lt delspinigius. Teismas pabrėžė, jog Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. A-544-(8.2) „Dėl darbo užmokesčio išmokėjimo pagal teismo sprendimą“ įsakė išmokėti L. V. darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą. Pareiškėjui buvo išmokėta 71 558,13 Lt suma, kadangi iš LVAT sprendimu priteistos sumos (91 040 Lt) buvo išskaičiuoti mokesčiai. Teismas konstatavo, jog atsakovas teisėtai iš pareiškėjui mokamos sumos, t. y. 91 040 Lt, išskaičiavo 5 825,87 Lt (Sodros mokestis: 2007–2008 metais – 3%, 2009–2010 metais – 9%) ir 13 656 Lt (GPM – 15%). Pareiškėjo reikalavimai dėl 19 481,87 Lt priteisimo bei 56 710,80 Lt delspinigių priteisimo atmesti kaip nepagrįsti. Taip pat atmestas pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo priteisti 5 600,14 Lt delspinigių.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinami tik nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Konstatavo, kad šiuo atveju būtent pareiškėjui kyla pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus dėl žalos priteisimo. Kitaip tariant, jis privalėjo pateikti įrodymus ir nurodyti aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą teismui nustatyti būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Nustatė, jog pareiškėjui tokių įrodymų nepateikus ir atitinkamai nenurodžius jo reikalavimus patvirtinančių aplinkybių, jo reikalavimai dėl neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo negali būti tenkinami.

Nustatė, jog pareiškėjas teismo prašė priteisti iš atsakovo 9 933,20 Lt už išpirką už tyčia savivaldybės administracijos nedraustą mašiną, įskaitant delspinigius. Teismas nustatė, kad iš byloje esančio 2003 m. rugpjūčio 29 d. Radviliškio rajono policijos komisariato KP ONT grupės tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad L. V. patyrė 6 124 Lt materialinę žalą, nes už informaciją apie tai, kur yra automobilis, sumokėjo 4 000 Lt bei nenustatytam asmeniui papildomai padiktavo kodus. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė šios žalos atsiradimą, visiškai nesusijusios su atsakovo veiksmais. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė faktinių aplinkybių, kad turtinė žala būtų padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais.

Taip pat teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus iš atsakovo priteisti 7 303,50 Lt už pakeistą variklį, 10 549,50 Lt už automobilio vairo perdėjimą, grąžinti natūra ar pinigais pareiškėjo turtą – el. grąžtą apie 100 Lt vertės, radijo telefonų stotelę – 1 800 Lt vertės, 1 200 Lt grynųjų pinigų, laikytų seife, 40 metalinių kėdžių, 20 stalų, baldų komplektą ir kt. daiktus, iš atsakovo priteisti už išvežiotą visą Euro paramą Šeduvos seniūnijos gyventojams su savo nuosavu sunkvežimiu, už išleistus 24 laikraščius „Mano seniūnija”, kurių vieneto kaina būtų 4 000 Lt, už gyventojams išdalintą apie 80 tonų labdarą, kurios gabenimas bei išdalijimas kainavo apie 6 000 Lt, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia reikalavimus.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas prašė teismo iš atsakovo priteisti 10 000 Lt, kurie iš jo buvo išskaityti kaip mokestis už tariamai viršytą telefoninių pokalbių limitą. Teismas visiškai sutiko su atsakovo dėl šio reikalavimo išsakytais argumentais. Konstatavo, jog atsakovas teisėtai buvo nustatęs pokalbių mobiliaisiais telefonais limitus bei teisėtai iš pareiškėjo išskaičiuodavo atitinkamas sumas, kai pareiškėjas nustatytą limitą viršydavo.

Dėl pareiškėjo prašymo iš atsakovo priteisti 270 000 Lt neturtinės žalos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas L. V. ne kartą tikslino savo skundą, teikė išsamius paaiškinimus teismo posėdžio metu, tačiau teismui konkrečiai ir nenurodė, dėl kokių atsakovo neteisėtų veiksmų atsirado pareiškėjui neturtinė žala, kaip ji pasireiškė. Atsižvelgdamas į tai, teismas manė, jog pareiškėjas nesieja neturtinės žalos atsiradimo su neteisėtu pareiškėjo atleidimu iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų. Pažymėjo, jog 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu LVAT pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, t. y. teisėjų kolegija pripažino pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo 360 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstu.

III. Pareiškėjas L. V. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; tenkinti visus pareiškėjo skunduose pateiktus reikalavimus ar prašymus – sumokėti už nesumokėtas atostogas, grąžinti į Šeduvos seniūnijos seniūno darbą vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43 straipsnio 3 punktu, priteisti neturtinę žalą, gražinti atsakovo pavogtus ar pareiškėjo atsakovui laikinai duotus-paskolintus daiktus, inventorių ir t. t., sumokėti už perdirbtą darbo laiką, viršvalandžius ir kt. pagal skunde pateiktus prašymus, pridedant papildomą laiką skaičiuojant atlyginimą, delspinigius ir kt.; iškelti teisėjui Donatui Dauniui drausmės bylą dėl neteisėtos teismo sudėties, dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nesilaikymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, bylos vilkinimo, nepagrįsto valstybės įtraukimo atsakovu, kai nusikaltimus daro savivaldybė, dėl teisėjo Donato Daunio ir atsakovo nusikalstamo LVAT įsiteisėjusio ir neskundžiamo sprendimo, nagrinėjant tuos klausimus, kurių pareiškėjas nepateikė ir kuriuos LVAT išnagrinėjo bei priėmė neskundžiamą sprendimą, revizavimo. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas atsakovui daro nepagrįstas nuolaidas, leidžia skleisti melą, piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir t. t., taip gindamas stipriąją pusę, bet ne nuo savivaldybės valdžios savivalės nukentėjusį asmenį L. V. ir pačią Lietuvos valstybę, laikant valstybės tarnautoją priverstinėse pravaikštose, kai LVAT neskundžiamame sprendime administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 nusprendė „pripažinti, kad pareiškėjas L. V. atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai”.

2) Teisėjas Donatas Daunys nepagrįstai pareikalavo įtraukti kaip atsakovą valstybę, nors pareiškėjo atstovas advokatas Gintautas Gaspariūnas tam prieštaravo, nes dėl visų pasekmių kalta savivaldybė ir savivaldybės administracija.

3) Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, sąžiningumo, protingumo, teisingumo, nešališkumo ir žmogiškumo kriterijais.

4) Teisėjo Donato Daunio parašymas, kad „likusia apimtimi pareiškėjo L. V. skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus”, yra niekuo nepagrįstas, neargumentuotas, todėl atmestinas, naikintinas, nes niekuo nepagrindžiama, kodėl skundas atmetamas.

5) Teismas sąmoningai užmiršo, kad yra ne tik pareiškėjo skunduose minėtos laisvos darbo vietos, bet dabar jau laisva ir Šeduvos seniūno vieta, nes Specialiajai tyrimų tarnybai pareiškus įtarimus seniūnui K. D. ir ši seniūno vieta laisva.

6) Teismas ne tik nieko nedarė, kad nustatytų tiesą, o skundus atmetinėjo, vilkino bylą, nors atsakovas net nesiginė, kad yra neatsiskaitęs, kad nesiūlė darbo, kad Šeduvos seniūnija važinėja su pareiškėjo nuosavu varikliu ir t. t., neginčijo ir to fakto, kad neatsiskaičius su darbuotoju darbo santykiai tęsiasi, ką numato įstatymai ir teismų senato išaiškinimas.

7) Žemesnės instancijos teisme revizuoti aukštesniojo teismo įsiteisėjusį sprendimą yra neleistinas ir nusikalstamas dalykas, todėl turėtų būti keliama baudžiamoji byla tiek teisėjui, tiek atsakovui.

8) Darbo santykiams atsakovo nurodytas CK 1.125 straipsnio 8 punkto taikymas neturi jokio pagrindo – nėra jokio pagrindo taikyti sutrumpintą senaties terminą, kai neatsiskaitymas su darbuotoju senaties termino neturi.

9) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad iš darbo pareiškėjas atleistas neteisėtai ir priteisė sumokėti už priverstinę pravaikštą, bet pareiškėjas tada LVAT nereikalavo priteisti delspinigių, tad to ir nebuvo spręsta.

10) Tai, kad savivaldybė pareiškėjui paskyrė patį brangiausią „Omnitel“ ryšių operatorių ir tai, kad niekada nebuvo galima žinoti, kada baigiasi nustatytas 60 Lt limitas, bei nusikalstamai prirašinėti pareiškėjui kitų asmenų pokalbiai – išskaitymai iš pareiškėjo atlyginimo buvo neteisėti ir nepagrįsti.

11) Teismui pareiškėjas pateikė pakankamai dokumentų ir kt., kad būtų labai aišku, jog atsakovas tiesiog apsivogęs, neteisėtai praturtėjęs pareiškėjo sąskaita ir net nesiruošia atiduoti, kas pavogta, ir atsiskaityti su pareiškėju, o jei teismui neaišku, tai jis, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas, CPK) 417 straipsniu ir kt. turėjo pats imtis iniciatyvos ir pakviesti liudytojus, tyrėjus, kurie tyrė auto vagystę, ir t. t.

12) LVAT nusikalstamai nepagrindė savo teiginio, kad pareiškėjo skundas dėl sunaikintos sveikatos nepagrįstas, kai tą parodo byloje esanti valstybinės komisijos gydytojų pažyma. Nurodo, kad iš darbo vietos darbo metu buvo išvežtas greitosios medicinos pagalbos, gydomas kelis mėnesius stacionariai. Teigia, jog šioje byloje neturtinė žala prašoma dėl tęstinio psichologinio ir ekonominio smurto, pažeminimų, kratų ir t. t., kas skunduose yra išdėstyta.

Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija, nesutikdamas su apeliaciniu skundu ir prašydamas teismo jį atmesti kaip nepagrįstą, vadovaujasi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendime išdėstytais skundo atmetimo motyvais, juos prašydamas vertinti kaip atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje pareiškėjas L. V. prašė panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. AA-422-(10.3) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A-716-(8.2) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno L. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų ir pavadavimo“ 2 punkto tikslinimo“: „2. Atleidžiu Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūną L. V. iš valstybės tarnybos pirmą darbo dieną pasibaigus jo nedarbingumui“, t. y. atleisti nuo 2007 m. gruodžio 11 d.; panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A-716-(8.2) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno L. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų ir pavadavimo“; įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją skubiai grąžinti jį į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigas; įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją sumokėti jam už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priskaičiuojant 5 procentų palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 360 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pripažino, kad pareiškėjas atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, ir laikė, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d.; priteisė iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškėjui 91 040 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Iš sprendimo motyvų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, jog Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Šeduvos seniūnija yra panaikinta ir pareiškėjo buvusi pareigybė (šios seniūnijos seniūnas) neegzistuoja nuo 2009 m. liepos 1 d., taikė Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. konstatavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas), todėl jo atleidimas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų turi būti pripažintas neteisėtu, pareiškėjui turi būti priteistas jo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki šio sprendimo įsigaliojimo dienos – 2010 m. gegužės 18 d., o atsižvelgiant į pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydį - 3 112,45 Lt, jam priteistina (neatskaičiavus atitinkamų mokesčių) 91 040 Lt dydžio suma.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu, 2010 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. A-544-(8.2), kuriuo įsakė išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą (1 t., b. l. 168). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui šio įsakymo pagrindu buvo išmokėta 71 558,13 Lt, atskaičius Sodros mokestį ir gyventojų pajamų mokestį (1 t., b. l. 166). Atskaičius minėtus mokesčius pareiškėjui nebuvo sumokėta 19 481,87 Lt.

V. Pareiškėjas L. V. 2010 m. birželio 14 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį bylos nagrinėjimo metu tikslino, ir vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymus tiksliai ir aiškiai suformuluoti skundo reikalavimus, apibrėžti administracinės bylos nagrinėjimo ribas (2 t., b. l. 17-21), 2011 m. rugpjūčio 15 d. surašė skundo patikslinimą, kuris teisme buvo gautas 2011 m. rugpjūčio 25 d. (2 t., b. l. 120-129).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjo reikalavimai, kuriuos turėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, buvo suformuluoti šiame skundo patikslinime, todėl nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, išnagrinėdamas ir išspręsdamas pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pareikštus reikalavimus, nurodytus šiame skundo patikslinime (2 t., b. l. 120-129). Pagal atsakovo reikalavimus turėjo atsakyti Radviliškio rajono savivaldybė. Byloje atsakovu dalyvavusi Lietuvos valstybė buvo pašalinta iš atsakovų 2012 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje (3 t., b. l. 65).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Tačiau kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos.

Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Kaip jau buvo minėta, administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką reglamentuoja ABTĮ. Pažymėtina, kad asmuo savo procesinėmis teisėmis, iš jų ir teise kreiptis į teismą, privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti jomis, jas įgyvendinti ne bet kaip, o įstatymų nustatyta tvarka.

Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, kt.).

VI. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo L. V. skundo reikalavimus, nusprendė administracinę bylą dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas nutraukti tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktas); administracinę bylą dėl reikalavimo iš atsakovo priteisti atlyginimą už viršvalandžius nutraukti tuo pagrindu, kad pareiškėjas atsisakė skundo (ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktas); kitus pareiškėjo skundo ir patikslintų skundų reikalavimus atmetė, konstatuodamas, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šiuos reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti minėtą sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti jo skunduose nurodyti reikalavimai ar prašymai. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ir reikalavimus, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde (pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo atlyginti už „nesumokėtas atostogas“). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde bei jo patikslinimuose paminėjo, jog su juo nebuvo atsiskaityta už atostogas (1 t., b. l. 33-34, 99-100), tačiau nurodydamas galutinius savo reikalavimus (2 t., b. l. 120-129) reikalavimo atlyginti už „nesumokėtas atostogas“ nekėlė.

Pagal ABTĮ 86 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

ABTĮ 130 straipsnio 2 dalis numato apeliacinio skundo turinį, o 5 dalyje imperatyviai nurodyta, kad negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Pasisakant dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų dėl Civilinio proceso kodekso normų taikymo, pažymėtina, kad ši administracinė byla nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, nes ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 straipsnio 1 dalis). Nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo (ABTĮ 1 straipsnio 2 dalis).

VII. Dėl pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą

Pareiškėjas L. V. patikslintame skunde (2 t., b. l. 120-129) nurodė, kad atsakovas neteisėtai priėmė seniūnus, yra laisva Šeduvos seniūno pavaduotojo vieta bei gretimos seniūnijos (Pakalniškių) seniūnas yra pensijoje. Nurodė, kad seniūnas R. R. gyvena Radviliškio mieste – 22 km nuo Pakalniškių seniūnijos, kad seniūnas V. P. yra pakeistas, šios vietos atsakovas taip pat nesiūlė, o Grinkiškio seniūnija yra pareiškėjo tėviškė, kurioje būtų sutikęs dirbti. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjas buvo atleistas iš darbo dėl to, kad buvo panaikintas Šeduvos seniūnijos seniūno etatas, kad pareiškėjas turėtų būti grąžintas į darbą ir tai teismas turėtų padaryti atleisdamas neteisėtai priimtą į darbą P. M.. Atsakovas išsamiai nurodė aplinkybes apie tai, kad P. M. 2008 m. sausio 24 d. buvo neteisėtai priimtas į seniūnus. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neturėjo teisės bei tai draudžia įstatymai, naikinti seniūnijas, kol nebus teismo išspręstas klausimas dėl seniūno atleidimo teisėtumo, o tik po to galėjo (grąžintam ar negrąžintam į darbą seniūnui) spręsti seniūnijos naikinimo klausimą. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas privalo pareiškėją grąžinti į valstybės tarnybos įstaigos (įmonės) vadovo vietą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalį. Patikslintame skunde nurodė P. M. užimamą savivaldybės įmonės „Radviliškio šiluma“ vadovo vietą. Be to, skundo pradžioje nurodyta, kad pareiškėjas turi būti grąžintas į seniūno pareigas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo pateikęs skundo patikslinimą (pataisymą), kuriame nurodė, kad jis kreipėsi į teismą, jog atsakovas pasiūlytų darbą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalį ir prašo teismą pasiūlyti įstaigos vadovo darbą valstybės tarnyboje (2 t., b. l. 151). Šiame procesiniame dokumente nurodė, kad prašo įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Šeduvos seniūnijos, kuri šiuo metu vadinama „Šeduvos miesto seniūnija“, seniūno darbą. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė priimti šį skundo patikslinimą (2 t., b. l. 156-157). Nutartis yra įsiteisėjusi, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 13 d. nutartimi minėtą nutartį paliko nepakeistą (3 t., b. l. 26-29).

Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti pareiškėjo patikslintame skunde (2 t., b. l. 120-129) nurodytas pareiškėjo faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas – grąžinti pareiškėją į seniūno, valstybės tarnybos įmonės (įstaigos) vadovo darbą. Pažymėtina, kad pareiškėjas patikslintame skunde suformulavo tokį reikalavimą: grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybos įmonės (įstaigos) vadovo darbą (2 t., b. l. 129).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde (2 t., b. l. 120), nurodydamas, kad jis turėjo būti priimtas į seniūno pareigas, nurodė ne Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigas, į kurias prašė grąžinti anksčiau nagrinėtoje byloje, o Šeduvos seniūno pavaduotojo ir Pakalniškių seniūnijos seniūno pareigas.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas šį reikalavimą grindė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad buvusiam įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimtą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai, taip pat įstaigos vadovą, kuriam suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) pareigos, jeigu asmuo atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Asmenys, siekiantys būti priimti į įstaigos vadovo pareigas, gali būti priimti į šias pareigas į valstybės tarnautojo pareigas priimančio asmens sprendimu. Jeigu nėra galimybės šioje dalyje nurodytu atveju buvusiam įstaigos vadovui pasiūlyti įstaigos vadovo pareigų, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka jam siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo privalo būti priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 nenagrinėjo klausimo dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalies taikymo. Šioje byloje nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar atsakovas pareiškėjui po jo atleidimo iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų teismo sprendimu, turėjo siūlyti 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos kitas pareigas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su LVAT sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, t. y. aplinkybių, susijusių su tuo, kad pareiškėjas turėjo būti grąžintas į pirmesnį darbą, ir nenustatė, jog pareiškėjui turėjo būti pasiūlytas kitas darbas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde be teisinio pagrindo kvestionuoja LVAT sprendimą. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, o įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 14 straipsnio 2 dalį sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas.

Įvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo patikslinime nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį pagrindą, suformuluotą reikalavimą, tai, kad pareiškėjo skundo patikslinimas, kuriuo pareiškėjas prašė grąžinti į Šeduvos seniūnijos, kuri šiuo metu vadinama „Šeduvos miesto seniūnija“, seniūno darbą, nebuvo priimtas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas. Dėl to minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Netenkintinas pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas tenkinti minėtą reikalavimą, nes šio reikalavimo iš esmės nėra išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

VIII. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 19 481,87 Lt išskaičiuotų mokesčių iš LVAT priteistos (91 040 Lt) sumos

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas L. V. atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, ir laikė, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d.; priteisė iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškėjui 91 040 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas, vykdymas šį sprendimą, pareiškėjui išmokėjo 71 558,13 Lt, nes atskaitė Sodros mokestį ir gyventojų pajamų mokestį, t. y. pareiškėjui nebuvo sumokėta priteistos teismo sprendimu sumos dalis (19 481,87 Lt).

Pareiškėjas 2010 m. liepos 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143–771/2010 vykdymo išaiškinimo, kuriame nurodė, kad pagal vykdomąjį raštą jam turėjo būti išmokėta 91 040 Lt, tačiau atsakovas išmokėjo 71 000 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 27 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo, tačiau nutartyje nurodė, jog „kompensacija pareiškėjui buvo priteista paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu. Iš šio sprendimo matyti, kad kompensacijos suma teismo buvo apskaičiuota neatskaičiavus atitinkamų mokesčių (tai nurodyta motyvuojamojoje sprendimo dalyje). O tai reiškia, kad, išmokėdamas pareiškėjui apskaičiuotą kompensacijos sumą, atsakovas pats privalėjo išskaičiuoti iš jos atitinkamus privalomus mokesčius. Pažymėtina, kad išskaičiuotinų privalomųjų mokesčių dydžiai nebuvo nurodyti prašomo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, nes tai nebuvo pareiškėjo skundo nagrinėjimo dalykas. Be to, tokiu būdu pateiktas kompensacijos dydžio apskaičiavimas yra taikomas teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl su darbo santykiais sietinų išmokų apskaičiavimu.“

Pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimą priteisti jam (pareiškėjui) iš atsakovo 19 481,87 Lt išskaičiuotų mokesčių iš LVAT priteistos (91 040 Lt) sumos ir šio reikalavimo netenkino, nustatęs, kad atsakovas teisėtai iš pareiškėjui mokamos sumos, t. y. 91 040 Lt, išskaičiavo 5 825,87 Lt (Sodros mokestis: 2007–2008 metais – 3%, 2009–2010 metais – 9%) ir 13 656 Lt (GPM – 15%). Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tapatų reikalavimą, kuris jau buvo išnagrinėtas, priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, kadangi šiuo sprendimu pareiškėjui buvo priteista ir atsakovo išskaičiuota 19 481,87 Lt suma, vykdant minėtą sprendimą, o administracinės bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Pareiškėjo pareikštas skundo reikalavimas dėl 19 481,87 Lt išskaičiuotų mokesčių nuo LVAT priteistos (91 040 Lt) sumos priteisimo negali būti nagrinėjamas kaip savarankiškas skundo reikalavimas atskiroje administracinėje byloje. Toks reikalavimas yra nenagrinėtinas administracinių teismų (ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl administracinės bylos dalis dėl minėto pareiškėjo reikalavimo turėjo būti nutraukta.

Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, jog atsakovas tinkamai įvykdė teismo sprendimą, ir mano, kad atsakovas pagal sprendimą dar turi jam sumokėti 19 481,87 Lt, kurių atsakovas, vykdydamas sprendimą, pareiškėjui nesumokėjo. Administracinių teismų sprendimų vykdymą reglamentuoja ABTĮ 97 straipsnis, kurio 3 dalis numato, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, šiais atvejais pareiškėjui išduodami vykdomieji dokumentai teismo sprendimui įsiteisėjus.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjas, manydamas, kad atsakovas tik iš dalies įvykdė LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, turėjo kreiptis dėl vykdomojo dokumento išdavimo, o teismas, spręsdamas vykdomojo dokumento išdavimo klausimą, turi nustatyti, ar sprendimas yra įvykdytas, ar pareiškėjui turi būti išduodamas vykdomasis dokumentas dėl atsakovo nesumokėtos 19 481,87 Lt sumos, kuri buvo nurodyta minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje. Įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymas yra pavestas antstoliams (CPK 634 straipsnis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnis).

IX. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti delspinigius

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ir teisėtais pareiškėjo L. V. byloje nurodytų aplinkybių, kad jam iš atsakovo turi būti priteisti jo nurodyti delspinigiai tiek nuo priteistos 91 040 Lt sumos, tiek nuo neišmokėtos 19 481,87 Lt sumos, nuo kitų atleidimo iš darbo nesumokėtų sumų.

Delspinigiai kaip ir palūkanos, numatytos CK 6.37 straipsnyje, yra nepriteisiami tuo atveju, kai darbuotojui (valstybės tarnautojui) yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą pagal DK 297 straipsnio 4 dalį. Teisės aktai nenumato, kad delspinigiai yra priteisiami tam, kad darbdavys būtų skatinamas įvykdyti piniginio pobūdžio teismo sprendimą, kuriuo darbuotojui priteistinos piniginės sumos.

Pažymėtina, kad DK 300 straipsnyje yra numatyti piniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymo darbo teisinių santykių bylose teisiniai padariniai. Pagal šią normą tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši norma taikytina visų rūšių darbo byloms, taigi, ji gali būti taikoma ir piniginio, ir nepiniginio pobūdžio sprendimų įvykdymui užtikrinti. Pirmiau nurodyta nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, taip darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. DK 300 straipsnis yra specialioji darbo teisės nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (Žin., 1996, Nr. 20-521) 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigiai pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje gali būti numatytos darbuotojams palankesnės sąlygos. Taigi iš šios įstatymo normos matyti, kad delspinigiai yra apskaičiuojami tik tada, kai darbuotoją ir darbdavį sieja darbo teisiniai santykiai ir jie neapskaičiuojami ir nemokami tuo atveju, kai tie darbo santykiai yra nutrūkę, darbuotojui teismo sprendimu yra priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą.

Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad jeigu su darbuotoju nebuvo atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną, darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, o ne delspinigiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/1999).

X. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti nesumokėtą atlyginimą, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką

Pareiškėjas L. V. byloje prašė priteisti atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki Šiaulių apygardos administracinio teismo lapkričio 16 d. posėdžio, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki Šiaulių apygardos administracinio teismo rugpjūčio 13 d. posėdžio. Taip pat prašė priteisti delspinigius, apskaičiuotus nuo nesumokėtos atlyginimo sumos. Skunde buvo nurodęs, kad atlyginimo suma yra 169 216,73 Lt (2 t., b. l. 121). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis yra priverstinėje pravaikštoje, kad su juo nebuvo atsiskaityta, todėl jo darbo teisiniai santykiai tęsiasi.

Šie pareiškėjo argumentai nepripažintini pagrįstais ir teisėtais, kadangi pareiškėjo ir atsakovo darbo (tarnybos) santykiai nutrūko nuo 2010 m. gegužės 18 d., nes LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjas atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį už priverstinę pravaikštą yra apskaičiuojama ir apmokama iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Įstatymai ir kiti teisės aktai nenumato, kad ir po teismo sprendimo įsigaliojimo dienos darbuotojui turi būti mokamas darbo užmokestis.

Pareiškėjo ir atsakovo darbo santykių nutraukimo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl dar kartą tas faktas negali būti nustatinėjamas (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis).

ABTĮ 58 straipsnis numato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).

Pareiškėjas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai apeliacinį skundą grindžia DK 297 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad, jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nes LVAT sprendimu ši įstatymo norma nebuvo taikyta. Pažymėtina, kad, kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, ar yra pareikštas toks prašymas, ar ne. Taigi įstatymų leidėjas yra pavedęs teismui, nagrinėjančiam bylą dėl neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos), parinkti darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdą.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nagrinėti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su LVAT sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, t. y. aplinkybių, susijusių su tuo, kad pareiškėjas turėjo būti grąžintas į pirmesnį darbą, kad pareiškėjui turėjo būti pasiūlytas kitas darbas. Taip pat negalėjo nagrinėti klausimo, ar turėjo būti priteista DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka.

DK 297 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Taigi akivaizdu, kad klausimą dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos, kaip ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, priteisimo sprendžia tas teismas, kuris nustato, kad darbuotojas, kuris buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai nesprendė klausimo dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos pareiškėjui priteisimo, nes, kaip jau buvo minėta, šios išmokos priteisimas numatytas DK 297 straipsnio 4 dalyje, kurią taikė LVAT, priimdamas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą. DK 297 straipsnio 4 dalis nenumato, kad šią išmoką ir nesant teismo sprendimo turi išmokėti darbdavys (nagrinėjamu atveju atsakovas), todėl konstatuoti, kad atsakovas, nemokėdamas pareiškėjui šios išmokos, pažeidė įstatymų reikalavimus, nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad administraciniam teismui priėmus sprendimą gali būti taisomos sprendimo klaidos, sprendimas aiškinamas (ABTĮ 94 straipsnis), priimamas papildomas sprendimas (ABTĮ 95 straipsnis), atnaujinamas procesas (ABTĮ 153 straipsnis), bet ne atskiroje byloje sprendžiami klausimai, kurie turėjo būti išspręsti priimant tą sprendimą, sprendimas keičiamas.

Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos pagrįstai nagrinėjamoje byloje nepriteisė pareiškėjui iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos, tačiau nepagrįstai sprendime nurodė, jog neeliminuojama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą su nauju skundu dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos priteisimo.

XI. Dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo

Pareiškėjas L. V. patikslintame skunde nebuvo nurodęs konkrečios pinigų sumos, kuri jam turėtų būti atlyginta už viršvalandžius, nenurodė konkrečių dienų, kada dirbo viršvalandžius (2 t., b. l. 120-129). Pažymėtina, kad pareiškėjas dvyliktu patikslinto skundo reikalavimu prašė pareikalauti iš atsakovo, kad šis remdamasis savivaldybės vedamu žurnalu apskaičiuotų, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių. Apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat prašo priteisti atlyginimą už viršvalandžius.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis neprašė viršvalandžių priteisti, norėjo tik parodyti, kad tikrai dirbo, buvo sąžiningas ir pasišventęs darbui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutraukė bylos dalį dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo.

Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes byloje nėra tinkamai įforminto pareiškėjo atsisakymo nuo šio reikalavimo, pareiškėjui neišaiškintos atsisakymo pasekmės, kaip tai numatyta ABTĮ 102 straipsnio 4 dalyje, nėra duomenų, kad pareiškėjas suprato atsisakymo pasekmes.

Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (3 t., b. l. 76) matyti, jog pareiškėjas posėdžio metu teigė: „dėl viršvalandžių – aš neprašiau už viršvalandžius priteisti, parodžiau, kad tikrai dirbau, esu žmogus sąžiningas, pasišvenčiau tam darbui“. Esant tokiom aplinkybėm pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, ar pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl apmokėjimo už viršvalandžius, ar jo nereiškia, ar atsisako skundo dalies ir ar supranta atsisakymo pasekmes.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių panaikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo apmokėti už viršvalandžius, ir ši administracinės bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

XII. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Vertinant pareiškėjo L. V. apeliacinio skundo argumentus dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir nurodomos atsiradusios žalos, pažymėtina, kad tam, jog būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Taigi savivaldybės atsakomybė (viešoji atsakomybė) CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turėjo pateikti įrodymus, kurių pagrindu teismas galėtų nustatyti, kad pareiškėjui padaryta jo nurodoma žala dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Septintuoju patikslinto skundo reikalavimu pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 9 933,20 Lt už išpirką už tyčia savivaldybės administracijos nedraustą mašiną. Pareiškėjas byloje (1 t., b. l. 112, 134) buvo nurodęs, kad už pavogtą automobilį „Audi C4“ 2003 metais sumokėjo virš 7 000 Lt išpirkos iš savo atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš byloje esančio 2003 m. rugpjūčio 29 d. Radviliškio rajono policijos komisariato KP ONT grupės tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad pareiškėjas patyrė 6 124 Lt materialinę žalą, nes už informaciją apie tai, kur yra automobilis, sumokėjo 4 000 Lt bei nenustatytam asmeniui papildomai padiktavo kodus. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas šis reikalavimas, pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino šio pareiškėjo reikalavimo, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė jo nurodytus nuostolius.

Pareiškėjas patikslinto skundo tryliktuoju-keturioliktuoju reikalavimais prašė: pareikalauti sumokėti už nuosavos mašinos naudojimą tarnybos reikmėms: 2001-2003 metais (iki kol buvo nupirkta ir pavogta seniūnijos mašina), 2003 metais (po vagystės) iki 2005 metų rudens, iki nupirkta „Audi A6“; pareikalauti iš atsakovo grąžinti natūra arba priteisti pinigais L. V. turtą, kuris buvo naudojamas seniūnijos darbo reikmėms: el. grąžtą apie 100 Lt vertės, radijo telefonų stotelę 1 800 Lt vertės, 1 200 Lt grynųjų pinigų, kuriuos laikydavo seife, 40 metalinių pusminkščių kėdžių, 20 metalinių stalų, pusminkščių baldų kampą su stalu, tribūną, prezidiumo stalą, žurnalinį stalą ir svetainės baldų komplektą (1 500 Lt vertės); priteisti iš atsakovo už išvežiotą visą Euro paramą Šeduvos seniūnijos gyventojams su savo nuosavu sunkvežimiu, už išleistus 24 laikraščius „Mano seniūnija”, kurių vieneto kaina būtų 4 000 Lt, už gyventojams išdalintų apie 80 tonų labdarą, kurios atgabenimas bei išdalinimas kainavo apie 6 000 Lt. Pareiškėjas nurodė, jog nei užplombuojant, nei atplombuojant kabinetą, pareiškėjui atsakovas dalyvauti neleido, o esamo inventoriaus niekas nefiksavo. Teigė, jog tai, kad radijo telefonų stotelė, palaikanti ryšį 10 km spinduliu (1 800 Lt vertės), buvo naudojama darbo reikalais, įrodo tas faktas, kad dar ir dabar ant seniūnijos pastato yra iškelta radijo antena. Nurodė, kad 1 200 Lt grynųjų pinigų laikė savo kabinete esančiame seniūnijos nenaudojamame seife, kad nereikėtų lakstyti į banką, kai buvo panaikintas jo įkurtas asmeninis savišalpos fondas padėti seniūnijos gyventojams, nes žmonės asmeniškai jo prašydavo paskolinti. Taip pat pareiškėjas nurodė (1 t., b. l. 112), jog jis nuo 2003 m. birželio 30 d. iki 2005 m. spalio 5 d. atlikdamas Šeduvos seniūnijos seniūno funkcijas tarnybinėms reikmėms ir tarnybos metu naudojo asmeninį transportą (po automobilio vagystės), be to, asmeninį transportą teko naudoti ir nuo 2001 metų, nes senas seniūnijos automobilis nebegalėjo būti eksploatuojamas. Pareiškėjo teigimu, tai patvirtina 2005 m. gruodžio 2 d. Audito ataskaitos Nr. 6 8 lapas (1 t., b. l. 13).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas neteisėtais veiksmais padarė jam nurodytą žalą, kad pareiškėjas pirko minėtus daiktus, kad daiktų kainos yra būtent tokios, kokias nurodo pareiškėjas, kad daiktai yra pas atsakovą. Taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad atsakovas pareiškėjui turėjo sumokėti konkrečią pinigų sumą už pareiškėjo nuosavo automobilio naudojimą.

Pareiškėjas vienuoliktuoju patikslinto skundo reikalavimu prašė priteisti apie 10 000 Lt už tariamai viršytą telefoninių pokalbių limitą. Patikslintame skunde (2 t., b. l. 122) pareiškėjas nurodė, jog jis prašė atsakovo leisti seniūnijai pasirinkti pigesnį operatorių. Teigė, jog jam buvo „prirašinėjami“ kitų asmenų pokalbiai, o atsakovas nepateikė pareiškėjui pokalbių išklotinių. Pažymėjo, jog prašoma priteisti pinigų suma buvo išskaičiuota neteisėtai nesudarant galimybių žinoti, kada baigiasi pokalbių limitas ir dėl ko neblokuojami pokalbiai. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas šio reikalavimo, rėmėsi Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. A-262-(8.2) „Dėl pokalbių mobiliaisiais telefonais limitų nustatymo“ (1 t., b. l. 216). Nustatė, jog su šiuo įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, todėl konstatavo, jog pareiškėjas apie 60 Lt limito nustatymą žinojo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad pareiškėjui buvo neteisėtai išskaičiuota pinigų suma už telefoninius pokalbius ar kad pareiškėjui buvo „prirašinėjami“ kitų asmenų pokalbiai, kad minėtas įsakymas yra neteisėtas. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas teisėtai buvo nustatęs pokalbių mobiliaisiais telefonais limitus bei teisėtai iš pareiškėjo išskaičiuodavo atitinkamas sumas, kai pareiškėjas nustatytą limitą viršydavo. Darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti apie 10 000 Lt už tariamai viršytą telefoninių pokalbių limitą atmestas pagrįstai.

Vertinant pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes ir įrodymus, kurių pagrindu jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti minėtus patikslinto skundo reikalavimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šių pareiškėjo reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkinti minėti reikalavimai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, neleidžia apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas šią išvadą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pareiškėjas aštuntuoju ir devintuoju patikslinto skundo reikalavimais prašė priteisti iš atsakovo 7303,50 (su delspinigiais) Lt už pakeistą variklį ir 10 549,50 (su delspinigiais) Lt už automobilio vairo perdėjimą. Iš pareiškėjo pareikštų reikalavimų matyti, kad pareiškėjas nurodė, jog be delspinigių už pakeistą variklį jam turėjo būti sumokėta 4 500 Lt, o už vairo perdėjimą – 6 500 Lt. Dėl delspinigių jau buvo pasisakyta pirmiau, todėl pareiškėjui delspinigiai negali būti priteisiami.

Vertinant pareiškėjo reikalavimus priteisti 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už vairo perdėjimą, pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nurodė (1 t., b. l. 99-100), jog tarnybinis automobilis buvo paimtas iš jo, nesumokėjus kompensacijos už pareiškėjo atliktus pagerinimus. Apeliaciniame skunde (3 t., b. l. 100) pareiškėjas nurodo, jog tai, kad buvo pakeistas automobilio variklis ir jis priklauso pareiškėjui, įrodo tas faktas, kad variklio numeris nurodytas tas, kuris buvo perkant automobilį, o šiuo metu automobilio numeris yra kitas. Remiasi 2005 m. spalio 28 d. techninės ekspertizės pažyma Nr. 55 (1 t., b. l. 11). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas papildomai investavo į automobilį, o to daryti negalėjo, nes nebuvo rašytinio sutikimo pagerinti daikto, kuris priklauso savivaldybei, būklę. Nurodė, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo pareigomis, investuodamas lėšas į automobilį, pažeidė Biudžeto sandaros įstatymą ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius automobilio įsigijimą ir eksploatavimą (3 t., b. l. 71). Taigi iš atsakovo atstovo paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas pakeitė savivaldybei priklausančio automobilio „Audi A6“ variklį ir perdėjo vairą, tačiau šios aplinkybės išsamiai nėra išnagrinėtos ir nustatytos.

Pirma, turėjo būti išsiaiškinta ir nustatyta, kokiu pagrindu pareiškėjas reiškia minėtus reikalavimus, t. y. ar pareiškėjas nurodytas pinigų sumas traktuoja kaip žalos atlyginimą, ar kaip atsakovo nepagrįstą parturtėjimą. Antra, pareiškėjui turėjo būti išaiškinta, kad jis turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius jo nurodytas pinigų sumas.

Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, panaikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti ir 270 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (šeštasis skundo reikalavimas). Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nurodė (1 t., b. l. 49-50), kad neturtinė žala pasireiškė išgyventomis kančiomis ir nepritekliumi – įtemptu darbu su nuolat išleidžiamomis asmeninėmis lėšomis seniūnijos gyventojams ir savivaldybės darbui bei per septynerius darbo metus dirbtas dvigubas darbo dienas, darbu poilsio bei atostogų metu. Taip pat nurodė, jog dvasinius išgyvenimus patyrė ilgą laiką, daug kartų nesulaukdamas tinkamos, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos, pagalbos valstybės institucijose. Teigė, jog dėl akivaizdaus atsakovo atsisakymo veikti įstatymų ir teisės aktų nustatytos veiklos ribose jis atsidūrė psichologinio ir emocinio streso būsenoje bei depresijoje, liko dvasiškai sužlugdytas, patyrė fizinius negalavimus, neteko 30 procentų darbingumo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog tai, kad buvo sutrikdyta jo sveikata, įrodo byloje esanti valstybinės komisijos gydytojų pažyma. Nurodo, kad iš darbo vietos (darbo kabineto) darbo metu buvo išvežtas greitosios medicinos pagalbos, gydomas kelis mėnesius stacionariai. Teigia, jog šioje byloje neturtinė žala prašoma dėl tęstinio psichologinio ir ekonominio smurto, pažeminimų, kratų ir t. t.

Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigia, kad jam atsakovas savo veiksmais padarė neturtinę žalą, tai, kad pirmosios instancijos teismui perduodama iš naujo nagrinėti administracinės bylos dalis, kuria nutraukta byla dėl pareiškėjo grąžinimo į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, darytina išvada, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo.

XIII. Dėl pirmosios instancijos teismo neteisėtos sudėties ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Iš pareiškėjo L. V. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusio teisėjo Donato Daunio veiksmais, matyti, kad pareiškėjas laikosi nuostatos, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad sprendimo negaliojimo pagrindas yra, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) buvo numatyta, kad teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinamas, jeigu pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šio asmens nešališkumu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje yra tiesiogiai įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime išaiškino, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių, teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad teisėjas, nagrinėjęs bylą, turėjo išankstinį nusistatymą, buvo suinteresuotas bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), kad yra kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo išaiškinta nušalinimo teisė ir pareiškėjui sudarytos galimybės šia teise pasinaudoti (2 t., b. l. 165, 3 t. b. l. 37, 65).

Teisėjo atlikti procesiniai veiksmai, priimti sprendimai, su kuriais nesutinka pareiškėjas, nėra tos aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo ir nepateikia konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teisėjas buvo šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalis numato atvejus, kai teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 46 straipsnio 4 dalį teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokių duomenų nagrinėjamoje byloje nėra.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad po paskutinio posėdžio teisėjas su atsakovo atstovu A. M. rūkė teismo kiemelyje, nesudaro pagrindo nustatyti, jog teisėjas buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir buvo šališkas. Be to, pats pareiškėjas nurodo, kad į teismo kiemelį buvo nuėjęs pareiškėjo advokatas ir pats pareiškėjas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo iškelti teisėjui Donatui Dauniui drausmės bylą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šio pareiškėjo reikalavimo nenagrinėja, nes pagal ABTĮ nuostatas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai yra pavesta išnagrinėti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisės nurodytos ABTĮ 140 straipsnyje. Nei ABTĮ, nei kiti įstatymai ar teisės aktai nenumato teisės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai iškelti teisėjui drausmės bylos.

ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad sprendimas panaikinamas, jei jis yra be motyvų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo pareikštus reikalavimus atmetė neargumentuotai. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas nurodė argumentus, kurių pagrindu netenkino pareiškėjo reikalavimų. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012; kt.). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42).

Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad visas priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė kitų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog į bylą turėjo būti įtrauktas trečiasis suinteresuotas asmuo (Konfederacija Lietuvos jungtinis demokratinis judėjimas), kuris apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl minėto asmens teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar panaikinimo, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai, t. y. nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl šio asmens teisių, pareigų ar teisinio statuso.

XIV. Apibendrindama pirmiau nustatytas byloje faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą dėl viso pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, t. y. panaikintina sprendimo dalis, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir ši administracinės bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui; panaikintina sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 19 481,87 Lt neteisėtai išskaičiuotų mokesčių, ir ši bylos dalis nutrauktina; kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, atmesti pareiškėjo L. V. skundo reikalavimai dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir šią administracinės bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo L. V. skundo reikalavimas priteisti 19 481,87 Lt neteisėtai išskaičiuotų mokesčių, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė